Prisiekusiųjų teismai
5 (100%) 1 vote

Prisiekusiųjų teismai

112131

Turinys

1. Įžanga

2. Prisiekusiųjų teismų pradžia;

3. Prisiekusiųjų teismo paskirtis. Teigiami

ir neigiami jo aspektai;

4. Atskirų šalių prisiekusiųjų teismai:

4.1. Jungtinės Amerikos valstijos;

4.2. Prancūzija;

4.3. Rusijos Federacija;

5. Išvados

1. Įžanga

Sako, kad tautos turi tokius valdovus, kokių jos vertos. Tai, taip pat priskiriama ir teisminei valdžiai. Nuo teismų padėties ir vaidmens visuomenėje priklauso tautos ir valstybės išorė, bei jos politinis rėžimas. Teisinei demokratinei valstybei yra būdinga teisminė valdžia, kuri atstovauja savarankišką ir įtakingą jėgą, pavaldi tik įstatymui ir nepriklausoma savo kasdieninėje veikloje nuo kitų valdžios šakų – įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Totalitarinėse valstybėse teismai yra įtakoti valdančiosios diktatūros, paversti į represinę vadovaujančios valdžios politinę jėgą.

Kas tai yra prisiekusiųjų teismai šiuolaikiniame supratime? Pagrindinė jų ypatybė yra ta, kad pagrindinį ir būtiną vaidmenį, teisingumo įgyvendinime, vaidina visuomenė. Pagrindinis baudžiamosios bylos klausimas – ar teisiamasis kaltas nusikaltimo padaryme? – šiame teisme sprendžiamas ne pastovaus teisėjo, o atsitiktinų piliečių, atsitiktine tvarka išrinktų iš paskutinių rinkimų ar vykusio referendumo bendro sąrašo ir įtrauktų į teismo, nagrinėjančio tam tikrą bylą, sudėtį. Pastovus teisėjas, teisėjas – profesionalas vadovauja teisminei procedūrai ir sprendžia teisinius klausimus: dėl nusikaltimo kvalifikavimo, kalto asmens nubaudimo ir žalos, padarytos nusikaltimu, atlyginimo.

Prisiekusiųjų teismai buvo “statomi” per amžius, per įvairias epochas, prie įvairių valdovų, todėl įgijo nemažas tradicijas, kuriomis lyg šiol vadovaujasi kai kurios šalys turinčios savo teismų sistemoje prisiekusiųjų teismus.

Ši tema yra šiuo metu aktuali tuo, kad LR Seimas 1998-04-25 priėmė nutarimą “Dėl teisinės sistemos reformos metmenų ir jų įgyvendinimo” kuriame nurodė, kad turi būti išanalizuotas poreikis ir galimybė, o prireikus parengtas Prisiekusiųjų teismo įstatymo projektas. Tačiau, mano manymu, Lietuvos valdžia truputi per vėlai grįžo prie, tarpukario metu, gvildentos minties apie tokį teismą. Beje tarpukaryje prisiekusiųjų teismų idėjos buvo atsisakyta, nes iki 1940 metų Lietuvoje prisiekusiųjų posėdininkų dalyvavimo teisme principas nebuvo konstituciniu būdu įtvirtintas.

2. Prisiekusiųjų teismų pradžia

Prisiekusiųjų teismo tėvynė laikoma Anglija. Nagrinėjant turimą literatūrą apie šią teismų sistemą, nepavyko rasti tikslios datos ar net amžiaus, kurį galima būtų laikyti prisiekusiųjų teismų gimimo data. Tačiau yra įvairių nuomonių, vieni nurodo, kad prisiekusiųjų teismai jau skaičiuoja apie 300 metų, kiti nurodo ilgesnį laikotarpį – tai per 700 matų, treti dar ilgesnius laikotarpius – 1000 metų. Tačiau manoma, kad prisiekusieji jau dalyvavo anglosaksų karalių teismuose, dar iki to laiko kada ten buvo pasklidusi krikščionybė, tuo metu teisminiai reikalai buvo sprendžiami kreipiantis į antgamtines jėgas, klausiant apie teisiamojo kaltumą ar nekaltumą. Vienas iš tokių būdų buvo apsivalymo priesaika. Kaltinamajam buvo leidžiama pasirinkti 12 žmonių, kurie prisiekę galėtų patvirtinti jo nekaltumą. Kadangi tuo metu priesaika buvo vertinama labai rimtai, ir surasti dvylika žmonių, kurie sutiktu prisiekti esant abejonėms dėl kaltinamojo nekaltumo, buvo sunku.

Prisiekdavo tokie asmenys, kurie vadovaudamasi tam tikromis bylos aplinkybėmis ir asmeniškai pažinodami kaltinamąjį, laikė jį nekaltu, ir jų bendra priesaika buvo laikomas kaip išteisinamasis verdiktas. Už neteisingą verdiktą prisiekusiuosius griežtai bausdavo. Iš to seka, kad tai buvo daugiau liudytojai. Jei neatsirasdavo dvylikos žmonių, pasiruošusių laiduoti prisiekdami už kaltinamąjį, ar kuris nors iš prisiekusiųjų nuklysdavo nuo duotos priesaikos, tai bylos nagrinėjimas nedelsiant pasisukdavo blogąja kaltinamajam linkme. Jis nedelsiant būdavo pripažįstamas kaltu, jam būdavo paskelbiamas apkaltinamasis nuosprendis ir įvykdoma bausmė.

Apie XVI amžių angliškajame procese laipsniškai buvo atskirtos liudytojų ir prisiekusiųjų funkcijos. Liudytojai pranešdavo tik tai kas jiems yra žinoma apie nagrinėjamą įvykį, o prisiekusieji priimdavo verdiktą kuriuo buvo išsprendžiamas kaltumo klausimas.

Nagrinėjimas bylų prisiekusiųjų teismuose pagal angliškus papročius, buvo sąlygojamas kaltinamojo, neigiančio savo kaltę, pasirinkimas ar jį perduoti prisiekusiųjų teismui. Jei kaltinamasis buvo kaltinamas vidutinio sunkumo nusikaltimo padarymu ir jo paklausus ar jis sutinka, kad byla būtų nagrinėjama prisiekusiųjų teismo, tylėjimas reikšdavo kaltės pripažinimą ir kaltinamajam buvo paskelbiamas apkaltinamasis nuosprendis be jokio teisminio tyrimo.

Palaipsniui tobulėjant tokiai teisminei sistemai Anglijoje, XVII amžiuje įsigaliojo, mano galva, pagrindinis principas , kad prisiekusieji negali būti teisiami už “neteisingą sprendimą”. Tai įtakojo 1670 m. Williamo Peno byla, kurioje jis buvo apkaltintas už kvakerių tikėjimo išpažinimą. Keturi prisiekusieji Williamą Peną išteisino, bei patys, kad nepaisė teisėjo nurodymo, buvo nuteisti ir įkalinti.
Anglų apeliacinis teismas juos išlaisvino iš kalėjimo.

Taigi, įvairių įstatymų leidybos pasėkoje, bei kitų naujovių įvedimas, leido angliškajam baudžiamajam procesui įgauti šiuolaikiškas humaniškas formas.

XVII – XVIII amžiuose anglai nustatė savo teismines taisykles savo užjūrio valdose: Indijoje, Birmoje, Australijoje, Šiaurės Amerikoje, Pietų Afrikoje ir kt. Vėliau, išsilaisvinus nuo kolonijinės priklausomybės, šios šalys išsaugojo ankstesnį, dabar vadinamą anglosaksišką proceso tipą.3. Prisiekusiųjų teismo paskirtis. Teigiami

ir neigiami jo aspektai

Pagrindinė prisiekusiųjų teismo paskirtis yra nuspręsti ar teisiamasis kaltas nusikaltimo padarymu ar nekaltas. Todėl teisminio tyrimo rezultatai turi atsispindėti dviejuose dokumentuose. Vienas iš jų – verdiktas, t.y. prisiekusiųjų atsakymas į klausimą, ar įvykdytas nusikaltimas ir ar teisiamasis tą nusikaltimą padarė. Antrasis dokumentas yra nuosprendis, kuriame teismas nusprendžia sekančius klausimus: ar teisiškai teisingai kvalifikuota nusikalstama veika, nustatyti teisiamajam bausmę ir išspręsti nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą.

Teismai, kuriuose dalyvauja prisiekusieji ne vienintelis būdas patraukti piliečius vykdyti teisingumą. Daugumoje šalių (Suomija, Italija, Rusija ir kt.) yra teismai kuriuose dalyvauja šefenai. Šefenai, kaip ir prisiekusieji yra tautos žmonės. Tačiau jų skirtumas nuo prisiekusiųjų yra toks, kad jie kaltumo klausimą sprendžia nebūdami nepriklausomi nuo teisėjo, o kartu su juo ir jo vadovaujami sprendžia kaltumo klausimą. Nors ir šefenų pasitarime jų yra dauguma, tačiau patyręs tesėjas juos, kaip taisyklė, palenkia į savo pusę. Šefenai ne retai vadinami pataikūnais ir miegaliais, kadangi jie žino, kad nuosprendį už juos parašys teisėjas. Tačiau to nepasakysi apie prisiekusiuosius, kurie būdami nepriklausomi sprendžia kaltumo klausimą.

Jau senai yra pasakyta, kad teisybę surasi tik ginče. Prisiekusiųjų teismuose, manau svarbiausia yra teisminių ginčų stadija, kurioje yra parodomi tiek gynėjo, tiek kaltintojo sugebėjimas savo kalba psichologiškai paveikti prisiekusiuosius. Kad sustatyti daiktus į savo vietas sunkioje, painioje byloje, tikslinga priešpastatyti prieštaraujančius požiūrius. Teisminiame procese tai yra išreiškiama rungimosi principu. Rungimasis yra kaltinamojo ir nukentėjusiojo teisių lygybė, advokato ir kaltintojo pozicijos apgynimas, asmeninis požiūris į tiriamą įvykį.

Prisiekusieji, skirtingai nuo teisėjo – profesionalo, ne visada sugeba paeiliui sugrupuoti prielaidas nulemiančias verdiktą, o įstatymas iš jų to ir nereikalauja. Pakanka, kad jie į teisėjo pateiktą klausimą atsakytų: “taip, kaltas“ arba “ne, nekaltas“. Formuojant prisiekusiųjų įsitikinimus, pagrindinę reikšmę turi intuityvinis įrodymų priėmimas ir jų interpretavimas besirungiančių teisminių šalių. Todėl kaltintojo meistriškumas, ar gynėjo išmonė – tai ne tik logikos išmanymas, bet artistizmas, sugebėjimas daryti įtaką ne tik sąmonei, bet prisiekusiųjų jausmams, nuo kurių čia viskas ir priklauso.

Iš prokuroro, gynėjo, bei kitų teisminio nagrinėjimo dalyvių reikalinga aukšta kalbos kultūra: priėjimas ir aiškumas, kurie pasiekiami tikslumu, paprastumu ir lakoniškumu.

Taigi tvirtai galima pasakyti, kad prisiekusiųjų teismai yra vienas iš būdų įtraukti visuomenę į valstybės vykdomą teisingumą. Tokiu būdu visuomenė iš arčiau susipažįsta su teisminėmis procedūromis, geriau supranta jos esmę, didinamas visuomenės pasitikėjimas teisingumo vykdymu, jei visuomenės atstovas dalyvauja vykdant teisingumą, priimant sprendimą teisme, tai tokie sprendimai turėtų atrodyti visuomenei teisingesni. Prisiekusieji turėdami pareigą visuomenei ir procesinę padėtį aptarinėja tarpusavyje ginčijamus bylos ypatumus, aiškinasi tarpusavyje tiek juridinę, tiek moralinę jos pusę. Vėliau sugrįžę į savo gyvenamąsias vietas dalijasi su artimaisiais, kolegomis patirtais įspūdžiais, mintimis ir žiniomis. Tuo pačiu prisiekusiųjų teismai formuoja eilinių piliečių teisinę sąmonę.

Prisiekusiųjų teismų sprendimuose labiau atsispindi bendražmogiškas požiūris į teisingumą, nes sprendimų priėmime dalyvauja ne tik specialistai, bet ir visuomenės atstovai. Taip pat toks teismas, kurio sprendimų priėmime dalyvauja visuomenė, yra labiau nepriklausomas nuo nepageidaujamos įtakos. Daugelyje valstybių, tokie paminėti motyvai, laikomi labai svarbiais, todėl jose piliečiai vienokia ar kitokia forma dalyvauja teisingumo įgyvendinime.

Skirtingai nuo pastovių teisėjų prisiekusieji yra laisvi nuo išorinio poveikio, t. y. jie už savo veiksmus neatsiskaito niekam išskyrus savo sąžinei. Dalyvaujant bylos nagrinėjime jiems nėra aktuali karjeros problema, ar tam tikru sprendimu įtikti savo viršininkams ar kitiems jiems reikalingiems asmenims. Prisiekusieji neturi pas tarnautojus – teisininkus esančios profesinės deformacijos: polinkis kiekviename teisiamajame matyti nusikaltėlį, išankstinis neigiamas nusistatymas prieš jo duodamus parodymus, kuris iššaukiamas tuo, kad ankstesnėse bylose, pagrinde visi teisiamųjų duoti parodymai buvo melagingi.

Be abejo, kaip ir kiekvienas reiškinys, taip ir prisiekusiųjų teismai turi turėti tiek savo pliusus,
jau apžvelgiau, tiek savo minusus. Kaip vieną iš pagrindinių minusų Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas dr. Gintaras Goda mini tai, kad prisiekusiųjų teismai, jokioje valstybėje neišnagrinėja net pusės bylų. Antras trūkumas yra toks, kad procesas prisiekusiųjų teisme trunka gerokai ilgiau, jo išlaidos taip pat daug didesnės.

Labiausiai prisiekusiųjų teismai yra kritikuojami todėl, kad juose dalyvaujantys prisiekusieji, neturintys teisinio išsilavinimo, nesugeba priimti materialiai teisingo sprendimo, tuo labiau jei byla yra sudėtinga. Sprendimo priėmimą lemia ne ištirti įrodymai, pagrįsti teisiniais argumentais, bet sugebėjimas gynėjo psichologiškai paveikti prisiekusiuosius, t.y. darant jiems šalutinį poveikį.

Pastaruoju metu šalyse kur jau yra senos prisiekusiųjų teismų tradicijos, krypstama į tai, kad būtų atsisakyta prisiekusiųjų teismų, kadangi visuomenės apklausų rezultatai, po kelių JAV įvykusių teismo procesų, kuriuose priimtais sprendimais buvo visuomenės suabejota jų teisingumu, rodo vis didesnį nepasitikėjimą prisiekusiųjų teismais.

Jei prisiekusiųjų teismuose vykstančiuose teismo procesuose, svarbiausia yra gera abiejų šalių iškalba, sugebėjimas palenkti prisiekusiuosius į savo pusę, o taip išeina, kad profesionalų surinkti įrodymai, kurių rinkimas reikalauja didelių lėšų ir pastangų, įrodinėjimo procese turi tik mažesnę dalį įrodomosios reikšmės prisiekusiesiems, tada kam iš vis reikalingas įrodymų rinkimas. Paprasčiausiai susirinktų gynėjas su teisiamuoju, kaltintojas su nukentėjusiuoju, teisėjas ir prisiekusieji. Proceso metu abi šalys pasakytų skambias kalbas ir prisiekusieji, patikėję kurio nors kalba, priima tai šaliai priimtiną sprendimą. Be abejo tai būtų tik likutis to prisiekusiųjų teismo, kurį šimtmečiais kūrė atskiros šalys. Tačiau esant tokiai situacijai, kada prisiekusiųjų teismais vis mažiau pasitikima, valstybės praranda pagrindinį kozirį – tai visuomenės pasitikėjimą.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1812 žodžiai iš 3472 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.