Teisinio precedento samprata
5 (100%) 1 vote

Teisinio precedento samprata



VILNIAUS VERSLO IR TEISĖS KOLEGIJA

TEISĖS FAKULTETAS

VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJOS IR ISTORIJOS

KATEDRA

Vilniaus universiteto

Teisės fakulteto

Neakivaizdinio skyriaus

I KURSO VIII GRUPĖS

studento Vytauto Užkurio

KURSINIS DARBAS

“Teisinio precedento samprata”

2006 m.

Vilnius

Planas

1. Įžanga;

2. Teisinio precedento istorinė raida Anglijos teisėje;

3. Teisinio precedento struktūra – ratio decidendi ir obiter dicta;

4. Teisinio precedento aiškinimas;

5. Teisinio precedento taikymas Anglijos teismų sistemoje;

6. Teisinio precedento rūšys;

7. Teisinis precedentas romanų – germanų ir Lietuvos teisinėje sistemoje;

8. Išvados.

Literatūros sąrašas.

1. Įžanga

Teisinis precedentas – kaip teisės šaltinis – formavosi anglų teisinėje sistemoje daugelį amžių, buvo ir yra pirminiu teisės šaltiniu. Viduramžiais Anglijoje daug teisės institutų buvo suformuluota ne Parlamento išleistuose įstatymuose, bet teismų sprendimuose – teisiniuose precedentuose. Anglų teisė precedentine yra ir dabar. Tose šalyse, kuriose įsišaknijo Anglijos teisinė sistema, iki šių dienų teisinis precedentas vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų teismams atliekant savo pagrindinę funkciją – vykdant teisingumą. Tai iš esmės skiriasi nuo kontinentinėje teisinėje sistemoje vyraujančios padėties – pagrindiniu teisės šaltiniu laikomas galiojantis įstatymas.

Teisiniai precedentai bendrojoje anglų teisinėje sistemoje yra ne tik teisės šaltiniai. Teismai, atlikdami teisminę praktiką, patys teisinio precedento pagalba patys kuria teisę. Todėl teisinio precedento rolė kaip teisę formuojančio veiksnio yra aktuali dabartinėje Anglijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitose valstybėse, nepaisant to, kad greta teisės precedentų kuriamos teisės egzistuoja ir įstatymų leidybos institucijų įstatymų pagalba kuriama teisė. Tačiau šis išskyrimas yra sąlyginis, nes iš tiesu tai yra viena teisinė sistema. Todėl savo kursiniame darbe norėčiau panagrinėti teisinio precedento, kaip teisės šaltinio, istorinę raidą Anglijos teisėje, jo struktūrą bei taikymo ypatumus įvairiose teismų instancijose.

2. Teisinio precedento istorinė raida Anglijos teisinėje sistemoje

Kontinentinės teisės ( dar vadinamos “rašytine”) sistemos bendrus vystymosi principus galima nustatyti iš įvairių teisės šaltinių. Pradžioje tai buvo Justiniano kodeksas, dabar – visa eilė kodeksų. “Rašytinės” teisės šalyse teismų praktika paprastai yra kaip papildomas (antraeilis) teisės šaltinis, čia pagrindinę galią turi valstybės įgaliotų institucijų leidžiami įstatymai. Įvairaus lygio teismai savo sprendimais nesukuria naujų teisės normų. Atvirkščiai – patys teismai privalo savo veikloje laikytis galiojančių įstatymų bei teisės normų.

Visai kitokia padėtis nuo seno buvo ir dabar išlieka tokia pat Anglijos teisinėje sistemoje. Čia patys teismai, priimdami sprendimus, sukuria naujas taisykles – naujas teisės normas teisinių precedentų pagalba.

“Skirtingai nuo romanų – germanų valstybių teisinės šeimos, kur pagrindiniu teisės šaltiniu yra galiojantys įstatymai, anglosaksų šalių teisinėje šeimoje pagrindiniu teisės šaltiniu yra norma, suformuluota teisėjų ir išreikšta teisiniuose precedentuose”.¹

Tarptautinių žodžių žodyne “precedentas” apibūdinamas kaip faktas, įvykis, kuris gali būti pavyzdys ar pateisinimas kitiems panašiems atvejams. Bet ar tai nereiškia, kad teisiniai precedentai yra archaiškų kazuistinių teisės normų palikuonys ? Kas vaidina svarbesnį vaidmenį Anglijos teisinėje sistemoje – įstatymas ar teisinis precedentas ?

Manau, kad šiuos klausimus galima būtų atsakyti apžvelgus teisinio precedento istorinę raidą Anglijos teisėje. Pradėti reikėtų nuo ankstyvųjų viduramžių. XI a. Anglijoje praktiškai vienu metu pradėjo formuotis dvi teisinės sistemos :

a) “bendroji teisė” (common law);

b) “teisingumo teisė” (equity low).

Didelę įtaką besikuriančiai “bendrajai teisei” turėjo tai, kad Anglijoje, skirtingai nei kitose kontinento šalyse, nebuvo tokio didelio šalies ekonominio ir politinio – teritorinio susiskaldymo.

Tai padėjo palyginti sėkmingai įtvirtinti centralizuotą valdžią, taip pat ir teisminę. Istoriniuose

¹ А.Х.Саидов Сравнительное правоведение и юридическая география мира 103 c. Москва 1993 г.

šaltiniuose minima, kad nuo 1066 metų Londone ėmė veikti Karališkieji teismai, kurie ir vykdė aukščiausią teisingumą Anglijoje. Šie teismai posėdžiavo ne tik Londone – jie išvykdavo į provincijas, kur vietoje spręsdavo bylas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad paprastas pilietis, nepatenkintas vietinio feodalo savivale, pats negalėjo kreiptis į šiuos teismus. Jis privalėjo prašyti karaliaus ( o faktiškai – Lordo kanclerio ) suteikti jam įsakymą, leidžiantį ginčą spręsti karališkajame teisme. Tokie įsakymai iš pradžių buvo duodami labai retai, tik tam tikro pobūdžio ginčams. Bet palaipsniui ginčų ( ginčijamų teisių ) ratas plėtėsi. Susidarė aplinkybių, kurioms esant, asmuo galėjo tikėtis
įsakymo. Paprastai tai buvo įsakymai dėl ieškinių skoloms grąžinti bei dėl kitų, iš prievilinių santykių kilusių ginčų, sprendimui. Taip karališkiesiems teismams atliekant teisminę praktiką iš esmės kūrėsi “bendroji teisė”, ilgainiui sukūrusi precedento taisyklę : “kartą priimtas tos pačios grandies arba aukštesniųjų teismų sprendimas, kuriame yra kokia nors teisinė nuostata, taip pat aiškinantis painią teisės normą ar atsakantis į teisės normų nenustatytą klausimą, imtas laikyti privalomu pavyzdžiu visiems vėlesniems bylų, kuriose yra panašių faktinių aplinkybių, sprendimams”¹. Teismų sprendimai davė pradžią precedentinei sistemai. Precedentai, įtvirtindami kuriamas materialinės ir procesinės teisės normas, sudarė “bendrosios teisės” sistemą. Teisinio precedento sistemos vystymąsi stabdydavo kartais suintensyvėjusi karalių įstatymleidystės valdžia, kuri bandė daryti didesnę įtaką teisminei valdžiai karališkųjų statutų pagalba. Tačiau ir karališkieji statutai, kaip visuotinai privalomi, nesurišdavo teisėjams rankų. Teismai palyginti laisvai, remdamiesi “savo nuožiūra ir sveika nuovoka”, galėjo interpretuoti šiuos karališkosios valdžios aktus. Reikia pažymėti, kad teismams buvo suteiktos labai plačios galios vykdant teisingumą. Teisėjai dažnai kritikuodavo įstatymus ir įstatymus aiškinantys sprendimai virsdavo tokiais pat ( o praktiškai galingesniais ) teisės šaltiniais, kaip ir jų aiškinami įstatymai. Tai taip pat parodo kokį svarbų vaidmenį vaidino Anglijos teisėje teismų sprendimai : “Įprasta manyti, kad kol nėra teisminio įstatymų išaiškinimo, įstatymams stinga galios, kurią jie

¹ M.Maksimaitis “Užsienio teisės istorija” 213 psl.; Justitia 1998 m.

įgauna, juos sankcionavus teismams”¹.

Viduramžiais Anglijoje vyko dideli socialiniai pokyčiai – vystėsi prekybiniai santykiai, augo miestai ir pan. XIV – XV a. atsirado būtinybė sprendžiant sudėtingas bylas išeiti už jau susidariusių precedentų rėmų. Lordas kancleris pats ėmėsi spręsti ginčus dėl kurių į jį kreipdavosi jų dalyviai reikalaudami “teisingumo”.

Taip greta “bendrosios teisės” gimė “teisingumo teisė”. Pastaroji taip pat buvo precedentinė ir iki 1873 metų Anglijoje egzistavo dvi teisinės sistemos : greta “bendrosios teisės”, kurios normas taikė teismai, buvo “teisingumo teisė” – jos normas savo praktikoje sprendžiant ginčus naudojo Lordas kancleris. Vėliau šios dvi sistemos susiliejo į vieną.

Dabartinės precedentinės teisės rašytiniai teisiniai šaltiniai visų pirma yra teismų ataskaitos, reguliariai oficialiai skelbiamos viešai. Taip pat išleisti teisiniai vadovėliai, juridinė literatūra, privačiai surinkti ir surašyti teisiniai precedentai (teisinių precedentų rinkiniai). Istoriniais precedentinės teisės teisiniais šaltiniais galima vadinti žymių Anglijos teisininkų mokslinius darbus, kurių pagrindu praktiškai formavosi dabartinė anglų teisė. Nemažą įtaką anglų precedentinei teisei padarė romėnų teisė, vėliau – viduramžių paprotinė teisė.

Kaip ir kiekviena teisinė sistema, precedentinė teisė turi pagrindinių (pamatinių) taisyklių ir principų, kuriais remiantis ją galima priskirti atskirai teisinei sistemai, visuma. Pagrindinis ją išskiriantis iš kitų teisinių sistemų principas – tai, kad įstatimleidystės leidžiamų teisės aktų ir aukščiausiųjų teismų teisinių precedentų rationes decidendi turi įstatymo galią. Be abejonės reikia paminėti ir teisinės terminologijos skirtumus, kurie itin ryškiai atskiria precedentinę teisės sistemą nuo kontinentinės teisinės sistemos.

¹ M.A.Glendon “Vakarų teisės tradicijos” 235 psl. Pradai 1993m.

3. Teisinio precedento struktūra – ratio decidendi ir obiter dictum

Precedentinėje teisėje yra svarbus teismo sprendimo turinys. Jį sudaro dvi dalys :

a) ratio decidendi ( sprendimo esmė );

b) obiter dictum ( pagalbinė teisinio precedento dalis sprendimo priėmimo atžvilgiu ).

Teismui taikant teisės precedentą yra privaloma tik ratio decidendi. Todėl norint iš arčiau susipažinti su teisiniu precedentu, reikia išsiaiškinti kas tai yra ratio decidendi.

Norint suprasti ratio decidendi vaidmens svarbą teisiniame precedente, reikia susipažinti su tipiškų teismo sprendimų struktūra. Dabartinėje teismų veikloje teisėjai paprastai visada motyvuoja savo sprendimus civilinėse bylose. Teisėjas, nagrinėdamas civilinę bylą vienasmeniškai, be prisiekusiųjų, pats vertina pateiktus įrodymus ir duoda savo įvertinimą ginčijamiems faktams. Taip pat vertina šalių pateiktus argumentus ir kada kyla teisinis ginčas jis visada vertina kelis galimus teisinius precedentus, tikslu jų pagrindu spręsti ginčą. Jeigu civilinė byla yra nagrinėjama dalyvaujant prisiekusiesiems – teisėjas, kreipdamasis į prisiekusiųjų žiuri apžvelgia bylos faktines aplinkybes bei priima sprendimą vadovaudamasis pastarųjų padarytomis išvadomis. Baudžiamosiose bylose, nagrinėjamose kaltinamosios išvados pagrindu, teisėjas priima motyvuotą sprendimą priklausomai nuo prisiekusiųjų nuomonės. Motyvuotas teismo sprendimas susideda iš bylos aplinkybių bei argumentų įvertinimo bei iš byloje esančio teisinio ginčo įvertinimo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ją
visada nagrinėja keletas teisėjų, todėl neretai pasitaiko atvejų, kai duoda keletą nuomonių dėl tos pačios bylos.

Būtina pažymėti, kad ne visas motyvuotas teismo sprendimas tampa ratio decidendi, o tik ta jo dalis kurioje yra teisinė sprendimo argumentacija, įvertinamos faktinės bylos aplinkybės. Nėra paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio, atskirti bylos teisinės pusės tyrimą nuo faktinių aplinkybių nagrinėjimo ir įvertinimo. Paprastai teisėjai ( pirmosios ar apeliacinės instancijos ) savo sprendimuose labai smulkiai išdėsto tas bylos aplinkybes, kurios ir buvo svarbiausios duodant vienokį ar kitokį teisinį įvertinimą. Galima būtų teigti, kad tai ir sudaro teisinio precedento ratio decidendi – bylos esmę, kuri ir nulėmė teisėjo nuomonę bei privedė prie vienokio ar kitokio teisinio sprendimo. Teisėjas, išdėstydamas savo nuomonę sprendimo atžvilgiu, gali apžvelgti ir kitas bylos aplinkybes, išsakyti savo nuomonę bei pamastymus jų atžvilgiu. Tačiau tai nebus teisinio precedento privalomoji dalis ratio decidendi jį taikant ateityje, nes joje išdėstomi teisėjo pamastymai neturėjo esminės įtakos priimant galutinį sprendimą. Ši dalis vadinama teisinio precedento obiter dictum.

Taikant teisinį precedentą obiter dictum, skirtingai nuo ratio decidendi, yra nagrinėjama paviršutiniškai arba iš viso nenagrinėjama. Teisėjas, priimdamas teisinį sprendimą byloje ir tuo pačiu sukurdamas teisinį precedentą, pats sprendžia kas jo sprendime yra ratio decidendi, o kas obiter dictum. Tuo pačiu jis nustato kitiems teisėjams kurios naujos teisinės taisyklės tiriant analogiškas bylas bus privalomos, o į kurias galima tik atsižvelgti arba iš viso ignoruoti. Šioje vietoje norėčiau pažymėti, kad ši teisinė koncepcija praktikoje taikoma ne taip griežtai, kaip turėtų (galėtų) būti.

Teisinėje literatūroje yra išskiriamos dvi dicta formos : dicta, kurios nesuteikė esminės pagalbos teisėjui priimant sprendimą, ir dicta, kurios padėjo išspręsti teisinį ginčą bei priimti sprendimą konkrečioje byloje, tačiau netapo ratio decidendi dalimi. Jos abi turi vieną bendrą savybę : abi neturi įpareigojamosios galio teisėjams ateityje taikant teisinį precedentą.

Precedentinėje teisėje būna atvejų, kai teisėjas, priėmęs byloje sprendimą, nenurodo teisinių prielaidų kuriomis rėmėsi. Teismo ataskaitoje nurodomos tik faktinės aplinkybės bei kitų teismo proceso dalyvių ( pvz. advokatų ) išvados dėl jų. Teismo sprendimas baigiasi maždaug taip : “Teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai”. Tokie teismo sprendimai vadinami “be motyvacijos”. Šiuo atveju sunku išsiaiškinti kur yra šio sprendimo ratio decidendi. Tačiau tokio pobūdžio teismų sprendimai praktiškai nepakliūna į oficialiai skelbiamas teismų ataskaitas (o tai yra vienas iš pagrindinių reikalavimų teismo sprendimui virsti teisiniu precedentu ) ir tuo būdu netampa teisiniais precedentais. Teisinių precedentų skelbimas turi savas taisykles.

Jau nuo XII a. atsirado metraščiai, kuriuose advokatai skelbdavo teismų pranešimus. Vėliau teisiniai precedentai buvo skelbiami privačiose teisės apžvalgos ataskaitose, kol susiformavo oficiali tarnyba, kuri skelbia teismų sprendimus “Teisės žiniose” (Law Reports). “Teisės žinios”, pakeitusios daugelį privačių rinkinių, nėra vienintelės bylų publikacijos, bet pagal tradiciją jos laikomos tomis ataskaitomis, kurios yra nurodytinos cituojant sprendimus”.¹

Teismų ataskaitas paprastai yra sudaro maždaug 70 % Lordų rūmų sprendimų, apie 20 % Apeliacinio teismo ir iki 10 % Aukštojo teismo sprendimų.

Cituojant teismo sprendimą, nuoroda daroma pavyzdžiui tokia : Perry v. Kendrick’s Transport (1956) A.C. 250. Perry – ieškovas, Kendrick’s Transport – atsakovas. Raidė v. – lotyniško žodžio “versus” (prieš) sutrumpinimas. Tolesnės nuorodos reiškia, kad teismo sprendimas yra paskelbtas “Teisės žiniose” 1956 metais, A.C. – “Appeal cases” (Apeliacinio teismo sprendimai) skyriuje, 250 puslapyje.

¹ M.A.Glendon “Vakarų teisės tradicijos” 239 psl. Pradai 1993m.

4. Teisinio precedento aiškinimas

Teisinėje praktikoje yra nusistovėjusios teisinio precedento aiškinimo taisyklės, kurių turi laikytis teisinį precedentą aiškinantis sekantis, vėlesnis teisėjas. Teisėjas privalo atkreipti didelį dėmesį į nagrinėjamo teisinio precedento faktines aplinkybes bei ankstesniojo teisėjo priimtą sprendimą, jo ratio decidendi. Taikant teisinį precedentą teismas visų pirma aiškinasi ar nebuvo priimtas teismo sprendimas analogiškoje byloje. Jeigu paaiškėja, kad sprendimas buvo priimtas, teismas, spręsdamas bylą vadovaujasi tame sprendime išdėstytu ratio decidendi. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokia teisinio precedento taikymo taisyklė labai suvaržo teisėjų nepriklausomumą sprendžiant bylas. Tačiau tai ne visiškai taip. Visiškas faktinių aplinkybių byloje sutapimas yra pakankamai retas, todėl teisėjas pats sprendžia ar pripažinti aplinkybes esminėmis ir panašiomis taikant vieną ar kitą teisinį precedentą, ar jas atmesti. Nuo teisėjo priklauso ar bus taikomas tas ar kitas teisinis precedentas. Teisėjas gali atrasti analogijų ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio jų nėra, o gali ir visiškai “nepastebėti”
analogiškų aplinkybių konkrečioje byloje. Tada jis pats, savo sprendimu gali sukurti naują teisinę normą – teisinį precedentą. Tačiau visų pirma teisėjas privalo skrupulingai išnagrinėti visas bylos faktines aplinkybes, bylos kuri jam pateikta kaip precedentas galimam teisiniam sprendimui. To reikalauja pati teisinio precedento doktrina. “Jei teisėjas daro prielaidą, kad ankstesnieji sprendimai jo teisme ar aukštesniuose teismuose buvo nagrinėjami kompetetingai, tai nėra pagrindo manyti, kad aplinkybėms nepasikeitus panašus rezultatas būtų netinkamas”¹. Tokiu būdu stengiamasi užtikrinti, kad teismas, surištas teisiniu precedentu, išspręstų naują bylą taip pat kaip ir kitas teismas. Ši tikimybė, kad naujas teismas išspręs bylą taip pat, kaip ir teismas, sukūręs teisinį precedentą mažėja didėjant faktinių aplinkybių skirtumams konkrečioje byloje.

Bet ir vėl gi, teismas taikydamas vieną ar kitą teisinį precedentą dažnai susiduria su problema : kaip atskirti teisinio precedento ratio decidendi nuo dicta ? Teismo sprendimai savo

¹ M.A.Glendos “Vakarų teisės tradicijos” 234 psl. Pradai 1993 m.

forma gali būti skirtingi : susidėti tik iš išvadų dėl konkrečių bylos aplinkybių ( ten kur nėra ginčo dėl teisės ); įgavęs nurodymo prisiekusiesiems formą apibendrinus faktinius įrodymus byloje bei aptariant teisinę ginčo pusę ( dalyvaujant prisiekusiesiems ); sprendime gali būti išdėstytos tik pagrindinės teisinės prielaidos, kuriomis rėmėsi teismas spręsdamas teisinį klausimą; sprendime gali būti įrašytos kelios nuomonės, kurios leido prieiti vienos ir tos pačios išvados ( apeliaciniame teisme ) ir pan. Ir nors precedentinės teisės teorijoje reikalaujama teisėjui apibrėžti ką jis laiko savo sprendime ratio decidendi, o ką dicta – teisėjai retai savo sprendimuose griežtai atriboja šias dvi teisinio precedento dalis. Manau, kad teisinga būtų spręsti šią problemą taip : teisinė prielaida, kuria teisėjas rėmėsi kaip pagrindine sprendžiant bylą yra ratio decidendi, o visi kiti teisiniai pamąstymai šiame sprendime, kurie išplaukia darant įvairias kitas teisines prielaidas – dicta.

Kaip rašo savo knygoje Rupertas Krosas “Precedentas Anglijos teisėje” dr. Gudchartas nurodo vieną iš galimų ratio decidendi nustatymo būdų : faktų, kuriuos teisėjas laikė esminiais ir jais paremto teisėjo sprendimo nustatymu. Jis nurodo, kad ieškant teisinio precedento ratio decidendi mes privalome įsivaizduoti teisiniu faktus tokiais, kokiais juos matė teisėjas, nes tik jais, o ne kitais teisiniais faktais jis pagrindė savo sprendimą. Pagrindinė užduotis taikant teisinį precedentą yra ne išdėstyti teisinius faktus ir išvadas, o nustatyti kokius faktus teisėjas manė esančiais esminiais konkrečioje byloje ir kokią išvadą ( išvadas ) jis padarė remdamasis šiais faktais.

Nagrinėjant teisinę literatūrą susidariau nuomonę, kad vieningos nuomonės ( apibrėžtos formulės ) kaip nustatyti kas teismo sprendime yra ratio decidendi ir kas dicta nėra. Daug bendrosios teisės teorijos mokslininkų bandė ir bando dabar surasti apibrėžimą tos sąvokos, kurią teisininkai vadina teisinio precedento ratio decidendi.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2742 žodžiai iš 5459 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.