Teisminio precedento kaip teisės šaltinio raida anglijoje labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Teisminio precedento kaip teisės šaltinio raida anglijoje labaratorinis

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJOS IR ISTORIJOS

KATEDRA

Vilniaus universiteto

Teisės fakulteto

Neakivaizdinio skyriaus

I KURSO ( 4 m.) IV GRUPĖS

LABORATORINIS DARBAS

TEISMINIO PRECEDENTO, KAIP TEISĖS ŠALTINIO, RAIDA ANGLIJOJE

Vadovas:

2002 m.

Druskininkai

TURINYS

Įvadas 3

1. Teisminio precedento esmė ir reikšmė 5

2. Teisminio precedento struktūra 7

3. Teisminio precedento taikymas 10

4. Teisminio precedento istorinė raida 11

5. Teisminis precedentas kaip teisės šaltinis 15

Išvados 18

Literatūros sąrašas 20

ĮVADAS

“Teisinis precedentas – tai valstybės institucijos, dažniausiai teismo, sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią teisinę bylą ir vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas (panašias) bylas”. 1

Precedentinė teisė populiariausia yra tose šalyse, kur galioja bendrosios teisės tradicija, kur itin sureikšmintas teismų vaidmuo. Prie tokių šalių galime priskirti Anglija, JAV, Kanada, Australija, Zelandiją. Šiose šalyse teismams suteikta teisė ne tik taikyti, bet ir kurti teisės normas. Precedentui čia pripažįstama įstatymo galia. Precedentinės teisės šalyse greta teisės precedentų kuriamos teisės egzistuoja ir įstatymų leidybos institucijų įstatymų pagalba kuriama teisė. Tačiau šis išskyrimas yra sąlyginis, nes iš tiesų tai yra viena teisinė sistema.

Anglijos teisės, kuriai romėnų teisė didesnės įtakos nepadarė, pagrindu susiformavo anglosaksų teisės šeima. Teisės istorikai pažymi, kad ko gera, nėra kitos tokios šalies, kuri, kaip Anglija, šimtmečius būtų prisirišusi prie nesikeičiančio teisės taikymo stiliaus, kurioje teisė amžiams bėgant nebūtų išgyvenusi kardinalių sukrėtimų. Šioje šalyje jau XII – XIII a. teisė buvo vystoma smarkiai padedant karališkiesiems teismams, todėl čia teisės šaltiniais pripažįstama tai, į ką orientuojasi teismai, nustatydami teisės normas, taikytinas konkrečiam ginčui spręsti. Išskirtinę reikšmę tarp teisės šaltinių čia įgijo teismų kūryba. Todėl, skirtingai nuo romanų – germanų teisės šeimos šalių, pagrindiniu teisės šaltiniu šalyse, kurių teisė priklauso anglosaksų teisės šeimai, yra pripažįstama teismų praktika kuriami teisiniai precedentai, t.y. teisės normos, suformuluotos teisėjų ir išreikštos teismų sprendimuose. Ši teisėjų sukurta precedentinė teisė susideda iš anglų bendrosios teisės, kurią ilgainiui patobulino teisingumo teisė.

Šiame darbe bus nagrinėjama Anglijos teisinė sistema, jos istorinė raida ir ypatumai. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas teisminio precedento raidai, jo reikšmei Anglijos teisinėje sistemoje.

____________________________________________________________________________

1 A.Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2000. P. 241.

Anglų teisinėje sistemoje teisminis precedentas formavosi daugelį amžių. Todėl jį galime laikyti pirminiu teisės šaltiniu. Teisė, kuria vadovavosi teismai savo sprendimuose, buvo bendroji teisė ir egzistavo nepriklausomai nuo kieno nors valios. Ji buvo privaloma nepriklausomiems teismams ir kartu buvo jų plėtojama. Teisiniai precedentai bendrojoje anglų teisinėje sistemoje yra ne tik teisės šaltiniai. Teismai, atlikdami teisminę praktiką, patys teisinio precedento pagalba kuria teisę.

Tose šalyse, kuriose įsitvirtino Anglijos teisinė sistema, iki šių dienų teisinis precedentas vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų teismams atliekant savo pagrindinę funkciją – vykdant teisingumą. Tai iš esmės skiriasi nuo kontinentinėje teisinėje sistemoje vyraujančios padėties – pagrindiniu teisės šaltiniu laikomas galiojantis įstatymas.

Rašant darbą naudojau sekančius nagrinėjamos temos tyrimo metodus:

· Istorinis – parodant teisminio precedento, kaip teisės šaltinio, istorinę raidą;

· Lyginamasis – palyginant teisminio precedento ir kitų teisės šaltinių reikšmę Anglijos teisinėje sistemoje.

1. TEISMINIO PRECEDENTO ESMĖ IR REIKŠMĖ

“Skirtingai nuo romanų – germanų valstybių teisinės šeimos, kur pagrindiniu teisės šaltiniu yra galiojantys įstatymai, anglosaksų šalių teisinėje šeimoje pagrindiniu teisės šaltiniu yra norma, suformuluota teisėjų ir išreikšta teisiniuose precedentuose.”1

Tarptautinių žodžių žodyne “precedentas” apibūdinamas kaip faktas, įvykis, kuris gali būti pavyzdys ar pateisinimas kitiems panašiems atvejams. Lotyniškai “precedens” reiškia einantį priekyje.

“Juridinis precedentas – tai raštiškas ar žodinis teismo ar administracinio organo sprendimas, tapęs etalonu, pavyzdžiu (elgesio taisykle) svarstant panašius atvejus ateityje.” 2

“Precedentas – tai elgesio taisyklė, atsirandanti anksčiau už įstatymo leidėjo valią”3

”Precedentai yra teismų sprendimai administracinėse ir civilinėse bylose. Labiau paplitę yra teismų precedentai ir teismų praktika yra teisės šaltinis. “4

Teisėjai privalo laikytis precedentų, nes jie užtikrinti valstybės prievarta. Precedentas vis dėl to saistomas įstatymo. Remiantis įstatymu teismo sprendimas gali būti panaikintas ir, kai įstatymas priimtas nustatyta tvarka, teisėjai juo vadovaujasi. Kurdamas precedentą, teismas turi
elgtis pagal įstatymą. Jeigu įstatymuose nėra normos , reguliuojančios tam tikrą santykį, teismas kuria precedentą t.y. normą.

Remiantis įvairiais teisės šaltiniais galima nustatyti kontinentinės teisės sistemos bendrus vystymosi principus. Kontinentinė teisė dar yra vadinama “rašytine”. “Rašytinės” teisės šalyse teismų praktika paprastai yra kaip papildomas (antraeilis) teisės šaltinis, čia pagrindinę galią turi valstybės įgaliotų institucijų leidžiami įstatymai. Įvairaus lygio teismai savo sprendimais nesukuria naujų teisės normų. Atvirkščiai – patys teismai privalo savo veikloje laikytis galiojančių įstatymų bei teisės normų.

_____________________________________________________________________________

¹Общая теория права государства:Учебник под редакцией В.В.Лазарева-3-e изд.2000.Москва, Юристь.315 c.

2С.A.Комаров. Общая теория государства и права в схемах и определениях. Юрайт,1998, С.33.

3 A.Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2000. P. 240.

4 S.Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija, Vilnius, 2000.P.123.

Visai kitokia padėtis nuo seno buvo ir dabar išlieka nekintama Anglijos teisinėje sistemoje. Čia patys teismai, priimdami sprendimus, sukuria naujas taisykles – naujas teisės normas teisinių precedentų pagalba.

Teisminio precedento tėvyne yra laikoma Anglija. Jo istorinė reikšmė yra didžiulė, todėl galima teigti, kad Anglijos teisės raida sutapatinama su precedentinės teisės raida. Dabartinė precedentinės teisės sistema susiformavo ne iš karto, tai ilgos evoliucijos rezultatas. Nemažą įtaką anglų precedentinei teisei padarė romėnų teisė, vėliau – viduramžių paprotinė teisė.

Teismo precedentas tampa teisiniu precedentu tik tada, kai yra viešai paskelbiamas teismų ataskaitose. Reikia pažymėti, kad ne visi Anglijos teismai, priimdami sprendimus bylose, gali sukurti teisinius precedentus. Tokia teisė yra suteikta Lordų rūmų teismui, Apeliaciniam teismui (civilinių ir baudžiamųjų bylų skyriui) bei Aukštąjam teismui.

2. TEISMINIO PRECEDENTO STRUKTŪRA

Teisminio precedento turinį sudaro dvi dalys :

· ratio decidendi – tai sprendimo esmė ;

· obiter dictum – tai pagalbinė teisminio precedento dalis sprendimo priėmimo atžvilgiu .

“Kiekvienas teismas, priimdamas sprendimą, privalo laikytis aukštesnių teismų sprendimų, o apeliaciniai teismai (išskyrus Lordų rūmus) yra priklausomi nuo anksčiau priimtų sprendimų. Šis teiginys yra gana lakoniškas, nes jame nėra pažymėta, kad teismas , priimdamas sprendimą, turi vadovautis vienintele ankstesnio sprendimo dalimi, kuri yra vadinama ratio decidendi (sprendimo esmė).”[13,p.39]

Norint apibūdinti ratio decidendi, reiktų jį apibendrinti peržiūrint tipinę motyvuotą teismo sprendimo struktūrą. Tesėjo pateiktos išvados ir teiginiai bylos nagrinėjimo metu ne visada tampa precedentu. Precedentą formuoja tik teisėjo pateikta teisinė argumentacija ir tie teiginiai, kurie yra būtini sprendimui priimti. Visa tai formuoja ratio decidendi, o visi kiti papildomi argumentai yra – obiter dictum.

Pagal R.Kross’ą :“Teisinio precedento ratio decidendi reiškia bet kurią teisės normą, kurią teisėjas tiesiogiai ar netiesiogiai naudoja kaip būtiną siekiant priimti sprendimą, taip pat jo padarytos bylos tyrimo eigoje prielaidos arba duoti nurodymai prisiekusiesiems”. [9, p.88] Šiuo atveju ratio decidendi suprantamas kaip teisės norma, kurios dėka byla tampa teisiniu precedentu, ir kaip teisės norma, kurios pagalba teisėjas suformuoja savo nuomonę dėl vienokio ar kitokio sprendimo byloje.

“Teisėjas, nagrinėdamas civilinę bylą vienasmeniškai, be prisiekusiųjų, pats vertina pateiktus įrodymus ir duoda savo įvertinimą ginčijamiems faktams. Taip pat vertina šalių pateiktus argumentus ir kada kyla teisinis ginčas jis visada vertina kelis galimus teisinius precedentus, tikslu jų pagrindu spręsti ginčą. Jeigu civilinė byla yra nagrinėjama dalyvaujant prisiekusiesiems – teisėjas, kreipdamasis į prisiekusiųjų žiuri apžvelgia bylos faktines aplinkybes bei priima sprendimą vadovaudamasis pastarųjų padarytomis išvadomis. Baudžiamosiose bylose, nagrinėjamose kaltinamosios išvados pagrindu, teisėjas priima motyvuotą sprendimą priklausomai nuo prisiekusiųjų nuomonės. Motyvuotas teismo sprendimas susideda iš bylos aplinkybių bei argumentų įvertinimo bei iš byloje esančio teisinio ginčo įvertinimo.” [9, p. 55-56].

Norėčiau atkreiti dėmesį, kad ne visas motyvuotas teismo sprendimas tampa ratio decidendi, o tik ta jo dalis kurioje yra teisinė sprendimo argumentacija, įvertinamos faktinės bylos aplinkybės. Nėra paprasta, atskirti bylos teisinės pusės tyrimą nuo faktinių aplinkybių nagrinėjimo ir įvertinimo. Paprastai teisėjai savo sprendimuose labai smulkiai išdėsto tas bylos aplinkybes, kurios ir buvo svarbiausios duodant vienokį ar kitokį teisinį įvertinimą. Galima būtų teigti, kad tai ir sudaro teisinio precedento ratio decidendi – bylos esmę, kuri ir nulėmė teisėjo nuomonę bei privedė prie vienokio ar kitokio teisinio sprendimo. Teisėjas, išdėstydamas savo nuomonę sprendimo atžvilgiu, gali apžvelgti ir kitas bylos aplinkybes, išsakyti savo nuomonę bei
atžvilgiu. Tačiau tai nebus teisinio precedento privalomoji dalis ratio decidendi jį taikant ateityje, nes joje išdėstomi teisėjo pamastymai neturėjo esminės įtakos priimant galutinį sprendimą. Ši dalis vadinama teisinio precedento obiter dictum.

Taikant teisinį precedentą obiter dictum, skirtingai nuo ratio decidendi, yra nagrinėjama paviršutiniškai arba iš viso nenagrinėjama. Teisėjas, priimdamas teisinį sprendimą byloje ir tuo pačiu sukurdamas teisinį precedentą, pats sprendžia kas jo sprendime yra ratio decidendi, o kas obiter dictum. Tuo pačiu jis nustato kitiems teisėjams kurios naujos teisinės taisyklės tiriant analogiškas bylas bus privalomos, o į kurias galima tik atsižvelgti arba iš viso ignoruoti.

Kyla klausimas: kaip praktikoje teismai yra “surišti” ar “privalo laikytis” teisinio precedento? Šiuo atveju turima omenyje tai, kad teisėjas privalo konkrečioms faktinėms bylos aplinkybėms pritaikyti konkretaus teisinio precedento ratio decidendi. Tai jis privalo padaryti kada jo nagrinėjamoje byloje nėra teisinių – loginių skirtumų tarp faktinių aplinkybių ir tų faktinių aplinkybių, kurios buvo nagrinėjant bylą, kurios sprendimo pagrindu ir buvo sukurtas teisinis precedentas. Tuo siekiama, kad byla būtų tiriama pagal jau nusistovėjusią teisinę praktiką. Pareiga taikyti teisinio precedento ratio decidendi yra vadinama stare decisis principu. šio principo griežtai laikėsi ir laikosi Anglijos teismų teisėjai savo kompetencijos ribose (išskyrus Lordų rūmus).

3. TEISMINIO PRECEDENTO TAIKYMAS

“Remiantis precedentu teisėjui nebūtina atsižvelgti į visus ankstesnio sprendimo ar nuosprendžio (precedento) požymius, o tik į tokį sprendimą priėmusio teisėjo teisinę nuostatą – faktines bylos aplinkybes ir jų teisinį vertinimą.”[3, p.242]. Teisėjas turi teisę savo nuožiūra įvertinti nagrinėjamos situacijos analogiškumą. Atsižvelgimo į precedentą laipsnis priklauso nuo precedentą priėmusio ir taikančio teismo teisinės padėties teismų sistemoje. Juo aukštesnė teismo padėtis teismų hierarchijoje, tuo mažiau jis saistomas precedentų.

“Bendroji teisė Anglijoje priklauso nuo teismo sprendimų. Teisinio precedento doktrina reikalauja teismų vadovautis precedentais, sukurtais aukštesniųjų teismų. Tradiciškai susiklostė sekančios precedento taikymo taisyklės” : 1

· Aukščiausios teisminės valdžios – Lordų rūmų – sprendimų privalo laikytis visi žemesnės instancijos teismai;

· Apeliacinis teismas ( susidedantis iš dviejų skyrių – civilinių ir baudžiamųjų bylų ) privalo laikytis Lordų rūmų bei savo sukurtų teisinių precedentų, o jo sprendimai yra privalomi visiems žemesnės instancijos teismams;

· Aukštasis teismas yra surištas su aukščiau paminėtų aukštesniųjų instancijų teisiniais precedentais bei savo paties priimtais sprendimais, jo sprendimai privalomi žemesniems teismams;

· Grafysčių ir magistratų teismai privalo laikytis visų aukščiau paminėtų institucijų teisinių precedentų, kai tuo tarpu patys jie teisinių precedentų nesukuria.

Precedentų teisės forma yra gana sudėtinga. Kiekvienu atveju teisėjas, spręsdamas bylą, turi patikrinti gausybę informacijos apie ankstesnę tesimų praktiką, kuri siekiant palengvinti šį darbą yra nuolat kruopščiai sisteminama.

_____________________________________________________________________________

1 Комаров С.A. Общая теория государства и права: Учебник.-4-e изд.- M.:Юрайт, 1998,-224 стр.

4. TEISMINIO PRECEDENTO ISTORINĖ RAIDA

Įvairių šalių teisės sistemos daugiau ar mažiau yra susijusios su savo praeitimi ir, nepasydamos visų socialinių bei ekonominių pokyčių, išlaiko tradicines mąstymo formas. Galima teigti, kad glaudžiausias ryšys su savo tradicija būdingas anglų teisei. Anglija ilgus šimtmečius išliko ištikima savo teisės taikymo stiliui. Jos teisė yra apsaugota nuo esminių sukrėtimų.

Anglijoje, skirtingai nei kitose kontinento šalyse, nebuvo tokio didelio šalies ekonominio ir politinio – teritorinio susiskaldymo. Tai padėjo palyginti sėkmingai įtvirtinti centralizuotą valdžią, taip pat ir teisminę.

Anglų teisės raidai bei jos pobūdžiui labai buvo svarbus tas faktas, jog jau labai anksti susidarė didelę politinę įtaką turintis teisininkų luomas. Tai lėmė gana didelio teisiškai išsilavinusių žmonių rato susiformavimą.

XI a. t.y ankstyvaisiais viduramžiais Anglijoje praktiškai vienu metu pradėjo formuotis dvi teisinės sistemos :

1. Bendroji teisė

2. Teisingumo teisė

“Anglosaksų (t.y. bendroji teisė), kaip vieninga sistema susiformavo apie 1060 metus, kai Angliją užkariavo Vilhelmas Užkariautojas. “Bendrosios teisės” formavimuisi didelę reikšmę turėjo teismai, kurie po užkariavimo susijungė į vieningą centralizuotą sistemą. Teismų veikloje dalyvauja prisiekusieji. Prisiekusieji buvo renkami iš vietinių gyventojų, kurie gerai išmanė vietos tradicijas ir papročius. Tokiu pagrindu buvo sprendžiamos bylos teismuose. Teismų veiklos išdavoje atsiranda teisminis precedentas, kurio pagrindu buvo sprendžiamos kitos analogiškos bylos.”1

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2145 žodžiai iš 4155 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.