Racionalizmo ir empirizmo gincas
5 (100%) 2 votes

Racionalizmo ir empirizmo gincas

Nagrinėdami tiek būties prigimties, tiek dėsningumo problemą, tiek aiškindami kitus klausimus filosofai formuluoja tam tikrus teiginius ir teorijas. Kadangi tikra filosofija, kurios mylėtojai ieško išminties, negali būti dogmatiška, tai tokie teiginiai ir teorijos – logiškai susietų teiginių sistemos – negali būti pateikiami kaip aklo tikėjimo dalykai.Filosofas, mąstantis ne tik apie būties, bet ir apie pažinimo prigimtį, neturi teisės kartu su antikos krikščioniškuoju mąstytoju Tertulianu pasakyti “Credo, quia absurdum” (tikiu, nes tai absurdas).Filosofas privalo paaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai teisingi.Kitaip tariant, jis turi nurodyti, iš ko atsiranda jo ir kitų žmonių žinios.

Tai paskatino filosofus ieškoti iš kur atsiranda mūsų žinios, kas yra žmonių pažinimo šaltinis.Įvairūs mąstytojai, skirtingu metu iškėlė daug teorijų, kuriose buvo bandoma surasti kaip ir iš kur atsiranda žinios.Laikui bėgant susiformavo dvi nuomonės, dvi teorijos savaip aiškinančios, kuo žmogus remiasi pažinimo procese – racionalizmas ir empirizmas.

Pasakymas “pažinimo šaltinis” yra perimtas, matyt, iš mitologijos: mitologinei mąstysenai požiūris, kad iš stebuklingo šaltinio galima atsigerti skaidraus pažinimo vandens arba nuo pažinimo medžio nuraškyti uždraustą pažinimo vaisių, yra visiškai natūralus.Šaltinius mitologija mėgsta – Graikų mitologijoje bene garsiausias iš jų buvo Hipokrenės šaltinis Helikono, arba kitaip tariant, mūzų kalne.

Pasitelkus pažinimo šaltinio įvaizdį, nesunku buvo paaiškinti , kodėl vieni žmonės turi daug ir išsamių žinių, yra protingi ir išmintingi, o kiti – ne.Atsakymas paprastas: vieni gėrė iš pažinimo šaltinio (gal patys to ir nežinodami), o kiti – ne.Filosofų toks aiškinimas, suprantama negalėjo patenkinti .Pažinimo šaltinio jie ieškojo ne slėpininguose kalnuose ar rojaus soduose, o pačiame žmoguje.

Kuo gi remiasi žmogus pažinimo procese?Pirmiausia juslėmis – regėjimu, lytėjimu, klausa ir kt.Žmogus mato jį supančius daiktus, augalus, gyvūnus, kitus žmones, upes ir kalnus, saulę ir žvaigždes.Stebėdamas juos, išmoksta skirti vieną nuo kito, nustato jų savybes.Daugiausia informacijos apie pasaulį žmogus gauna regėjimo dėka.Stebėdamas daiktus ir reiškinius, žmogus naudojasi, aišku, ir kitomis juslėmis: lytėjimu nustato, ar kūnas, kurį jis mato, yra kietas ar minkštas, šiurkštus ar glotnus, karštas ar šaltas.Turėdamas klausą jis girdi įvairiausius garsus, iš kurių sprendžia apie juos skleidžiančius gyvius ir gamtos reiškinius, suvokia kitų žmonių šneką.Uoslė ir skonis leidžia jam skirti gerą, tinkamą maistą nuo prasto ir t.t.

Pripažinus, kad pasaulio pažinime tokį didelį vaidmenį vaidina juslės, galima būtų tarti, kad pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas.Jutimu vadinamas daiktų ir reiškinių savybių, taip pat organizmo vidinių būvių, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atspindėjimas.Suvokimu – daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus.jutimas ir suvokimas yra procesai, o jų rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokimais.

Pojūčiai ir suvokiniai, taip pat atmintyje išsaugota juslinės kilmės informacija yra svarbiausia patyrimo ar patirties dalis.Patirtis, be abejo, būtina žmogaus orientacijai pasaulyje, be jos būtų neįmanoma žmogaus gyvybinė veikla.Patirtis teikia mums informaciją apie konkrečius įvykius, daiktus ir asmenis.Bet ar ji yra pažinimo šaltinis?

Antikos mąstytojai Demokritas ir Platonas nesirėmė juslių liudijimais.Jie buvo įsitikinę, kad filosofinio pažinimo šaltinis yra ne juslinė patirtis (regėjimu neįmanoma nustatyti Demokrito atomų savybių – jie per daug maži ir todėl nematomi, taip pat negalima pamatyti, palytėti ar išgirsti ir Platono idėjų – jos išvis nėra juslėmis suvokiami daiktai).Jų atsakymas į klausimą apie pažinimo šaltinį buvo kitas : juo yra intelektas, protas.Protu mes galime įžvelgti tai, ko nemato mūsų akis.Remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties.

Vadovaudamasis tokiu požiūriu, Demokritas skyrė “tamsias” ir “šviesiais” žinias.Pirmosios kyla iš patirties, bet jos neturi didesnės vertės.Juslės leidžia mums pažinti tik kintantį, besimainantį išorinį daiktų pavidalą.Kadangi juslėmis suvokiami daiktai nėra pastovūs ir amžini, tai ir “tamsios” žinios nėra nei pastovios, nei amžinos.Jau vien dėl to jos nėra tikros

žinios.Be to, jos neatskleidžia to, kas svarbiausia daiktuose – jų esmės.Daiktų esmė, Demokrito požiūriu, – tai jų atominė sandara.Amžinų, nekintamų ir nedalijamų atomų savybes pažystame tik protu ir todėl tik protas yra “šviesaus”, aiškaus ir tikro pažinimo šaltinis.Nepaisant to, kad Platonas būties esmę aiškino kitaip nei Demokritas, jis irgi aiškiai skyrė dvi pažinimo rūšis, du jo būdus.Vienas – tai nuomonės apie kintantį, takų “regimybės”, t.y. juslėmis suvokiamų daiktų pasaulį, kitas – tai tikrosios žinios apie “realybės”, idėjų pasaulį.Kadangi idėjos yra amžinos, nekintamos, tobulos, tai tokios yra ir protu įgyjamos žinios apie idėjas.Tiktai jas tikrąja prasme ir galima vadinti žiniomis (gr. episteme) skirtingai nuo besimainančių, subjektyvių nuomonių.

Taigi jau
praktikoje buvo atskirti du galimi pažinimo šaltiniai: jusline patirtis ir protas – kitaip tariant tai tarsi racionalizmo ir empirizmo priešistorė.Į klausimą, iš kurio šaltinio semiamas pažinimo vanduo yra skaidrus ir gaivinantis sielą, tiek Demokritas, tiek Platonas atsako nedvejodami; tikrasis pažinimo šaltinis yra protas.Šio atsakymo teisingumu antikoje palyginti mažai kas abejojo.Požiūrio, kad pažinomo šaltinis yra protas, šalininkai filosofijoje vadinami racionalistais (lot. ratio – protas).Priešingo požiūrio, t.y. požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra juslinė patirtis šalininkai vadinami empiristais (gr. empeiria – patirtis), arba sensualistais (lot. sensus – pojūtis).

Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas.Kodėl?Todėl, kad tuo metu filosofijoje vyravo metafizinė problematika, buvo ieškoma daiktų pradų, pirmųjų priežasčių.Sprendžiant tas problemas ir už fizinių reiškinių pasaulio ieškant tikrosios būties, juslinė patirtis buvo prasta pagalbininkė.Reikia turėti galvoje ir tai, kad daug antikos filosofų protinę veiklą vertino kur kas aukščiau už fizinį darbą, kurio metu kaupiama juslinė patirtis, – toks darbas buvo pirmiausia vergų prievolė.Kita vertus, iš filosofijos tuo metu nebuvo laukiama technikos ar technologijos patobulinimų, kuriems būtų reikalingi stebėjimai ir eksperimentai.Filosofai kėlė sau didingesnius uždavinius, ir protas buvo vienintelis būdas atskleisti būties pradus, kosmoso harmoniją ar aukščiausio gėrio prigimtį.Patyrimo vaidmenį pažinime pripažįstančių filosofų antikoje buvo palyginti nedaug.Žymiausias iš jų buvo Aristotelis.

Aristotelio požiūris į pažinimo šaltinį sudėtingesnis negu jo mokytojo Platono.Aristotelis nemažai nuveikė fizikoje, kurią jis laikė teorinės filosofijos skyriumi, biologijoje ir apskritai gamtotyroje.Skirtingai nuo Platono, jusliškai suvokiamų daiktų jis nelaikė regimybės pasauliu.Gamtiškąjį pasaulį, Aristotelio požiūriu, galima pažinti, ir nors aukščiausias pažinimo tikslas yra daiktų pradų, pirmųjų priežasčių pažinimas, nemažą reikšmę turi taip pat ir gyvūnų bei augalų rūšių aprašymas ar kūnų judėjimo būdų tyrimas.Todėl juslinis patyrimas yra, pasak Aristotelio, būtina pažinimo fazė: faktų nustatymas būtinas mokslinio tyrimo etapas.Tiesa, nuo patyrimo faktų filosofas turi prieiti prie bendrų principų, kurių tikrumui nustatyti būtinas protas, bet ieškant tų principų išsiversti be juslinio patyrimo neįmanoma.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1250 žodžiai iš 3925 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.