Vilniaus Verslo Teisės Akademija
Parengė: Iveta Binkevičiūtė
Tikrino: doc. dr. Remigijus Civinskas
2007, Vilnius
Įvadas
Ragana – moteriška pasakų ir sakmių būtybė, turinti stebuklingų galių. Raganos buvo seniausių laikų žiniuonės, magijos veiksmų atlikėjos, kosmoso, gyvūnų tvarkytojos. Su krikščionybės atėjimu jas imta sieti su velniais ir demonais. Nuo XVII a. sąvoka ragana pradėta taikyti raganų teismuose moterims, kur daug dažniau buvo vartojami žodžiai „kerėtoja“, „blogdaris“.
Yra kelios skirtingos, viena kitai prieštaraujančios etimologijos:
• Labiausiai paplitusi – sieja raganą su žodžiu regėti ir teigia raganą buvusią „regėtoja“. Ši etimologija buvo iškelta jau 1921 (H. Hirt) neatsižvelgiant į kontekstą ir žodžių darybą.
• Antra (J. Otkupščikovas) etimologija traktuoja raganą kaip „raguotą būtybę” ir nurodo giminystę su velniu, kuriam ragai gan būdingi.
• Trečia etimologija taip pat sieja raganą su žodžiu regėti, bet teigia žodžio ragana pirminė reikšmė buvusi „vizija, šmėkla, dvasia”
Raganavimas daug bendro turėjo su maginiais veiksmais. Juos matriarchato laikais atlikinėjo moterys, geriau sugebančios bendrauti su antgamtiniu pasauliu, ypač su dvasiomis, galėjusiomis paveikti savo naudai gamtos reiškinius, numalšinti giminės arba genties priešus, taip pat suteikti bendruomenei gerovę, išgydyti ligas.
Viena būdingiausių raganų galių buvo sugebėjimas pasiversti ir kitus paversti įvairiais gyvūnais, ropliais, rupūžėmis, paukščiais, ožkomis ir kt. Tie gyvūnai buvo gyvenimo, mirties, atgimimo simboliai, susiję su visu gyvuoju pasauliu. Jei ragana kurį nors žmogų paversdavo gyvūnu, akmeniu ar medžiu, be jos pagalbos jis negalėdavęs atsiversi žmogumi.
Raganos vykdydavo visokius griaunančius žmoniją, gyvūniją, augaliją darbus. Jos dažniausiai pasiversdavo rupūže, kurioje įsikūnijusi piktoji naikinanti dvasia. Raganos skirsdavo į raganų susirinkimus per Rasos šventes.
Žmonės bijodavę raganų ir jokiais būdais nenorėdavę su jomis susidurti. Jas kaltindavo įvairiomis būtomis ir nebūtomis nelaimėmis. Taigi vėliau prasidėjo ir raganų persekiojimas, kuris persikėlė ir į Lietuvą, nors raganų inkviziciniai teismai vyko jau senovėje. M. Valančiaus žiniomis, paskutinis raganos teismas įvykęs 1807 m.
Tikėjimas kerų galia, paplitęs daugelyje kultūrų. Todėl buvo manoma, kad kerais (juodąja magija) galima kenkti ir kenkėjas gali būti nubaustas. Teisinių priemonių prieš kerėtojas ir burtininkus būta daug kur, pvz.: Babilone (Hamurabio kodeksas), Egipte, Biblijoje („burtininką gyvą nepalikite“).
Raganų teismų istorija siejasi su inkvizicija. Pagrindinis kaltinimas raganoms buvo atskyrimas nuo bažnyčios ir sąjunga su velniu. Raganos stabdo vis didėjančią žmogaus sėkmę, jos galinčios atimti ar pakeisti deivės Laimos žmogui skirtą dalią, sveikatą, atsiųsti ankstyvą senatvę, tarpusavio nesantaiką, daugelį kitų nesėkmių.
Kaltinimai visomis nesėkmėmis raganas, sukėlė raganų persekiojimą, kuris buvo paplitęs visoje Europoje. To neišvengė ir Lietuva. Pirmasis istorikas prabilęs apie raganų gaudymą Lietuvoje, buvo M. Dovnaras – Zapolskis – vienas žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrinėtojų. Jis pabrėžė, kad: „Raganavimas – viena iš gana įdomių tiek praeities, tiek ir dabarties etnografijos klausimų, glaudžiai susijusių su tautos kultūros raida“.
Pirmasis kerėtojo tardymą Lietuvoje aprašė Mikalojus Husovianas savo plačiai išgarsėjusioje 1523 m. lotynų kalba parašytoje poemoje „Giesmė apie stumbrą“. Savo knygoje jis teigė pats matęs, kaip „kerėtojai surištomis rankomis ir kojomis vandens srovėje verpetingoj grūmės, panert geisdami galvas į šaltas bangas, kaip minia stovėdama krante, siaubingai šaukė, ir baimė be galo kraupi tąsyk apėmė mane“ .
M. Husovianas aprašė įprastinį kerėjimo tardymo būdą – „jei kerėtojas (ragana) skęsta – vadinasi, jis nekaltas, jei neskęsta – visuomet būna apkaltintas jis“ . Manoma, kad šis jo aprašymas – tikras atsitikimas, tačiau to negalima laikyti raganų persekiojimo pradžia Lietuvoje. Raganas čia pradėta gaudyti daug vėliau, nei Vakarų Europoje. Tai paaiškinama labai paprastai: Lietuvoje vėliau įvesta krikščionybė, todėl vėliau čia atsekė ir raganavimo erezija.
Raganų dalia buvo sudėtinga: jas kankino ir tardė bajorai, dvasininkai, raštingi privilegijuoto ir valdančiojo luomo žmonės. Būdami uolūs krikščionys, jie tikėjo, kad raganos skraido į puotas su velniais. Iš jų surašytų tardymo protokolų ir parašais patvirtintų sprendimų buvo aišku: kaltinamųjų atsakymai buvo jau tardytojų klausimuose, prisipažinimu buvo galima išvengti ne mirties, o trijų pakartotinų kankinimų .