Vėl žiema. Už lango susikibusios šoka mažytės baltos snaigės. Languose ir vitrinose šaltukas kruopsčiai raižo gėles. Beldžiasi į langą nuogos medžių šakos.
Žinau, tau žiema patinka. Tik nesuprantu kodėl? Šaltukas skruostukus gnaibo, miestas lyg išmiręs. Stovi vieniši medžiai ir kažkur ten toli, drebančia šviesele apšviečia gatvę liudnas žibintas.
O aš- lietuvių kalbos pamokoje, žiuriu pro langą ir svajoju. Svajonėmis bandau nusikelti į žemės kamputį, kuriame šilta, gera ir linksma… Man pavyko!
Štai aš… Danguje ritinėjasi saulutė, barsto saulės spindulėlius ir šilumą aplinkiniams. Visi tokie linksmi ir draugiški. Viena mergina priėjo prie manęs, atsargiai paėmė mano ranką ir nusivedė mane per miestą. Sustojome… Aš apsidairiau, atsisukusi norejau paklausti, kur ši mergina mane atvedė, bet ji….mergina dingo… Apsidairiau dar kartelį, bet jos niekur nebuvo matyti.
Staiga pamačiau paplūdimį ir jame gulinčius žmones. Nubėgau prie jūros, pamačiau ir netekau žado… Tai buvo nuostabu. Žiūrėjau į jūrą, vanduo buvo toks skaistus tarsi krištolas. Galėjai matyti jūros dugną ir joje plaukiojančias margaspalves žuveles.