Raštvedybos terminų žodynas
5 (100%) 1 vote

Raštvedybos terminų žodynas

1121314151

RAŠTVEDYBOS TERMINŲ ŽODYNAS

Turinys nebuvo būtinas, nes tai – žodynas.

ĮŽANGA

Lietuvos istorinės sąlygos susiklostė taip, kad ilgus jos amžius raštvedyboje buvo vartojamos svetimos kalbos: lotynų, vokiečių, senoji slavų, lenkų, rusų. XIX a. antroje pusėje įsigaliojo civilinių aktų rašymo vokiečių kalba įstatymas, buvo unifikuota raštvedyba, visose valstybinėse įstaigose bei jų kanceliarijose, mokytojų posėdžiuose ir reikalų raštuose buvo įvesta valstybinė vokiečių kalba.

Tik Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pradėjo formuotis lietuvių raštvedybos kalba ir raštvedybos sistema. Pirmaisiais nepriklausomybės metais valstybinių dokumentų kalba buvo labai įvairi, bet greitai pradėta tvarkyti ir vienodinti. Tarpukario Lietuvos įstatymai, kiti valstybės dokumentai, kariuomenės statutai buvo parašyti gražia, palyginti gerai apdorota ir lengvai suprantama kalba, sutvarkyta pagal tų metų normas.

Sovietų okupacijos metais vėl dauguma oficialiųjų dokumentų buvo rašomi rusų kalba, kartais gerai jos nemokant. Griaunant Lietuvos Respublikos valstybinę ir teisinę sistemą, buvo atmesti ir jos dokumentai bei raštvedybos sistema. Raštvedybą tvarkė mažaraščiai, kurie kanceliarinę kalbą užvertė elementariomis klaidomis. Daugelis „naujovių“ buvo brukamos per jėgą ir palaikomos ideologiniais bei politiniais sumetimais.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje pakilo raštvedybos tvarkytojų išsilavinimas ir raštingumas. Tačiau rusų kalbos įtaka nesumažėjo, tik darėsi nebe tokia primityvi. 1969 metais buvo išleista Archyvų valdybos parengta Raštvedybos instrukcija, o vėliau pagal ją parašyta keletas atskirų ministerijų ir žinybų raštvedybos instrukcijų.

Atkūrus nepriklausomybę, pasikeitė lietuvių kalbos egzistavimo, administracinės bei kanceliarinės kalbos vartojimo sąlygos. Pagerėjo įstatymų ir kitų valstybės dokumentų stilius. Į rengiamus dokumentus daug kas atkeliama iš tarpukario Lietuvos laikų. Tačiau nebuvo peržiūrėta, iš naujo nesutvarkyta teisės ir raštvedybos terminija.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1989-01-25 įsaku „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo“ įsipareigojo, o 1990-03-11 Nepriklausomybės paskelbimo aktas sudarė sąlygas, kad visų įstaigų dokumentai būtų rašomi lietuvių kalba. Vyriausioji archyvų valdyba išleido nurodymus dėl valstybinės kalbos vartojimo raštvedyboje. Juose pabrėžiama, kad organizaciniai tvarkomieji dokumentai rengiami ir leidžiami lietuvių kalba, nurodoma įstaigoms pasigaminti naujus tinkamus blankus ir juose įforminti dokumentus.

Dokumentai – didelis tautos turtas, pagrindinis istorijos šaltinis. Juose fiksuojama valdymo, gamybinė, mokslinė, praktinė ir kitokia įstaigų bei žmonių veikla, jie teikia informaciją kasdieniniame darbe. Dokumentus reikia mokėti ne tik teisingai rašyti bei įforminti, bet ir išsiųsti bei gauti, registruoti, kontroliuoti jų užduočių vykdymą, tam tikra tvarka juos grupuoti, kad visada būtų galima surasti bei panaudoti juose esančią informaciją, garantuoti jų saugumą ir parengti perduoti į archyvus tolesniam saugojimui, t.y. išsaugoti ateinančioms kartoms.

Dokumentuose svarbu tikslus, nuoseklus, loginis minčių dėstymas; tekstas turi būti kuo trumpesnis, aiškus, konkretus, be dviprasmybių, vaizdingų žodžių, sunkiai suprantamų ir emocingų pasakymų. Raštvedybai prireikia tokių raiškos būdų, kurių tradicinė kalba neturėjo. Dokumentai konkrečius dalykus ar reiškinius spraudžia į tam tikrus rėmus, todėl juose vartojami būdingi raštvedybai terminai, žodžiai ir standartiniai posakiai, apibrėžtos sąvokos, kurie nepažeidžia bendrinės kalbos normų; nustatyta tvarka kuriamos, net formulėmis verčiamos ištisos teksto atkarpos (dalys).

Raštvedyba, turi savo poreikių, į kuriuos kalba turi atsižvelgti. Taip šalia egzistavusių, bet plačiau nevartotų reiškinių kuriasi nauji žodžiai, konstrukcijos ar pasakymai, kurių iki tol kalboje nebuvo, žinoma, nepažeidžiant esminių kalbos dėsnių.

Lietuviškosios raštvedybos terminija dar nėra suformuota, todėl „Raštvedybos terminų žodyne“, kuriame pateikti dažniausiai Lietuvos įstaigose, įmonėse, organizacijose vartojami svarbiausi raštvedybos terminai, bandoma apibūdinti pagrindines norminiuose teisės aktuose, standartuose, žodynuose, enciklopedijose vartojamas sąvokas, specialią reikšmę įgijusius žodžius, kitus šiai sričiai svarbius dalykus.

Žodyno straipsniai išdėstyti antraštinių žodžių abėcėlės tvarka. Antraštės spausdinamos paryškintu šriftu. Daugumas antraščių yra raštvedybos terminų, kanceliarinėje kalboje specialia reikšme ar šiaip dažnai vartojamų žodžių pagrindinės formos – daiktavardžių vardininkas, būdvardžių vyriškosios giminės vardininkas, veiksmažodžių bendratis. Žodžiai išdėstyti atskiruose lizduose ir sukirčiuoti (pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“). Kai kurie teiginiai iliustruoti žodžių junginiais arba sakiniais, parašytais kursyvu, juose esantys aptariamieji žodžiai spausdinami paryškintu šriftu.

A

Ãdresas – asmens gyvenamosios vietos, įmonės ar organizacijos buvimo vietos nurodymas. Platesnė adreso reikšmė apima ir adresatą, t.y. adresatą ir jo buvimo vietą (buveinę).

Adresãtas – asmuo, įstaiga ar
jos padalinys, kuriam kas adresuojama; ta reikšme vartojamas ir gavėjas. Raštvedybos dokumentuose (raštuose) į „adresato“ rekvizitą gali įeiti ir adresas; čia adresatas apima ir adresatą, ir adresą. Adresatas rašomas naudininko linksniu, pvz.: Jonui Jonaičiui, Kristinai Petraitytei.

Adresúoti – ant voko ar kitos siuntos nurodyti gavėją ir adresą. Dokumentai adresuojami įstaigoms ar jų struktūriniams padaliniams. Adresavimas apima adresato parinkimą bei adreso užrašymą ir turi kiek platesnę reikšmę negu pasakymas rašyti adresą.

Ãiškinamasis rãštas – dokumentas, kuriame aiškinami atskiri pagrindinio dokumento (sąmatos, plano, ataskaitos ir pan.) klausimai.

Ãktas – specialiai surašomas dokumentas, patvirtinantis tam tikrus faktus ar įvykį: tikrinimo aktas, materialinių vertybių perdavimo aktas.

Anketà – dokumentas, kuriame nustatyta tvarka išdėstyti klausimai, pagal kuriuos renkami tam tikri duomenys. Dažniausiai su anketa vartojami šie pasakymai: sudaryti anketą, atsakyti į anketos klausimus.

Añtraštė – užrašas, trumpai nusakantis dokumento turinį; kartu su dokumento rūšies pavadinimu sudaro dokumento pavadinimą. Dažniausiai pradedamas prielinksniu „DĖL“ ir rašoma didžiosiomis neparyškintomis raidėmis: DĖL INFORMACIJOS PATEIKIMO. Antraštė turi būti trumpa, aiški, kalbos požiūriu taisyklinga.

Añtspaudas – dokumentų patvirtinimo ženklas (paprastai būna apskritas): Dokumentai tvirtinami antspaudu.

Antspaudų yra kelių rūšių: herbinis (su valstybės herbu), jį atstojantis neherbinis įstaigos antspaudas, struktūrinių padalinių antspaudai su padalinio pavadinimu.

Añtspaudo vietà – antspaudas dedamas tam tikrose raštvedybos taisyklių nustatytose vietose, paprastai po teksto, greta parašo; dedamas taip, kad jo kraštas liestų dokumentą pasirašiusio asmens pareigų pavadinimą. Antspaudo vieta gali būti specialiai pažymėta nuoroda A.V.

Apliñkraštis – rašytiniai nurodymai, siuntinėjami pavaldžioms įstaigoms ar pareigūnams: Aplinkraščiai išsiuntinėti visoms rajono mokykloms.

Ãprašas – aprašomojo pobūdžio raštas ar dokumentas, kuriame pateikiami ir apibūdinami tam tikri duomenys: pašto siuntos aprašas, bylos aprašas.

Apžvalgà – dokumentas, kuriame pateikiama vieno ar kelių dokumentuose nagrinėjamų klausimų apibendrinta charakteristika: juridinių klausimų apžvalga.

Anotãcija – trumpas knygos ar straipsnio turinio išdėstymas.

Archyvãras – archyvo tarnautojas, vedėjas: Archyvaras rūpinasi įmonės dokumentų saugojimu.

Archỹvas – įstaiga ar jos skyrius, kuris kaupia, saugo ir tvarko, registruoja, moksliškai tiria įvairius dokumentus; sukauptų dokumentų visuma: Dokumentai saugomi archyve.

Archývo pažym¸jimas – institucijoms ar suinteresuotiems asmenims išduodamas dokumentas, kuriame įstaigos archyvo dokumentų pagrindu pateikiami ir patvirtinami jų pageidaujami duomenys.

Asmeñs bylà – byla, kurioje renkami dokumentai apie asmenį (jo biografiją, išsilavinimą, darbinę ar visuomeninę veiklą).

Atãskaita – dokumentas, pateikiamas aukštesniajai įstaigai ar pareigūnui apie darbų parengimą ir atlikimą, planų, užduočių vykdymą, komandiruotes ir pan. (darbo ataskaita, komandiruotės ataskaita ir kt.).

Atgalìnis – gali reikšti grįžtamąjį dalyką vietos ar laiko atžvilgiu: Atgalinis adresas rašomas ta pačia tvarka. Raštas įregistruotas atgaline data.

Atmintìnė – parankinė knygelė, dokumentas ar atskiras lapas (lapai), kur surašyti tam tikros srities būtiniausi (žinotini ir atmintini) dalykai: darbų saugos atmintinė, budėtojo atmintinė.

B

Bylà – pagal nustatytus ar pasirinktus požymius kartu sudėti, sugrupuoti ir susisteminti dokumentai; atskirame aplanke suformuotų dokumentų saugojimo vienetas archyve: Atskirai formuojama gaunamų dokumentų byla.

Bylÿ apýrašas – įstaigos sudarytų bylų sąrašas, naudojamas dokumentų apskaitai bei palengvinantis dokumentų paiešką ir panaudojimą: Į bylų apyrašą nebuvo įrašytos kelios bylos.

Bylÿ nomenklatūrà – raštvedybiniais metais įstaigoje numatomų sudaryti bylų antraščių sąrašas su nurodytais jų saugojimo terminais: Bylų nomenklatūrą patvirtino įmonės vadovas.

Blánkas – nustatyto formato popieriaus lapas (ar susegti lapai) su išdėstytais būtinais dokumento įforminimo rekvizitais (įstaigos pavadinimu, prekių ženklu ar kitu grafiniu žymeniu ir pan.) ar su iš dalies išspausdintu tekstu: įstaigos blankas, apskaitos blankas.

Buhaltèriniai dokumeñtai – dokumentai, būtini vesti įmonės buhalterinę apskaitą, liudijantys finansinių ir ūkinių operacijų atlikimą.

C

Charakterìstika – dokumentas, kuriame aprašomos kieno nors būdingosios ypatybės, pateikiamas asmens, jo darbo ir veiklos įvertinimas: Parašė gerą charakteristiką.

Cirkuliãrinis rãštas – raštas, išsiųstas vieno adresanto keliais adresais.

D

Darbótvarkė – svarstomų klausimų (darbų, reikalų) sąrašas: Svarstomas pirmasis darbotvarkės klausimas.

Datà – kalendorinis laikas; nurodyti metai, mėnuo ir diena. Data oficialiuose raštuose rašoma dviem būdais:

1. Rašoma arabiškais skaitmenimis su brūkšneliais tarp metus, mėnesius ir dienas žyminčių skaitmenų: 2003-10-25.

2. Rašoma mišriuoju
– metai ir diena skaitmenimis su raidėmis m., d., mėnuo žodžiu be santrumpos: 2003 m. spalio 25 d.

Deklarãcija – dokumentas, kuriame išvardinti turimi daiktai, ar pajamos: turto deklaracija, siuntinio deklaracija.

Dekrètas – įstatymo galią turintis aukščiausiosios valdžios leidžiamas dokumentas (potvarkis); Lietuvoje dekretus leidžia Lietuvos Respublikos Prezidentas. Žemesniųjų valdžios instancijų potvarkiai dekretais nevadinami.

Defìsas – brūkšnelis, žodžio dalies kėlimo iš vienos eilutės į kitą ženklas arba jungiamasis ženklas tarp dviejų žodžių.

Direktývinis dokumeñtas – aukštesniosios įstaigos dokumentas, kurio užduočių vykdymas privalomas pavaldžioms įstaigoms.

Dokumeñtas – priemonė įvairiais būdais fiksuoti informaciją, įvykius, faktus, tikrovės reiškinius, taip pat žmogaus mąstymo ir praktinę veiklą. Visa tai galima fiksuoti raštu, vaizdu, garsu. Tai dokumento sąvoka plačiąja prasme. Dokumentas siaurąja prasme – tai tam tikra informacija, parašyta ant popieriaus ar kitoje mašininėje (skaitmeninėje) informacijos laikmenoje. Dėl technologijos įtakos dokumento samprata labai išsiplėtė. Dokumentais vadinami ne tik spaudiniai, bet ir fotodokumentai, magnetinės laikmenos, optiniai diskai, garsiniai ir garsiniai regimieji dokumentai.

Dokumentãcija – dokumentų visuma ir jų tvarkymo sistema: Standartas reglamentuoja raštvedybos dokumentaciją.

Dokumeñtų apývarta – specialus raštvedybos terminas, reiškiantis dokumentų tvarkymą nuo parašymo ar gavimo iki jų užduočių įvykdymo ir įdėjimo į bylą.

Dokumeñto áutorius – asmuo, sukūręs dokumentą ir atsakantis už jo turinį.

Dokumeñto datà – dokumento pasirašymo ir registravimo data.

Dokumeñto įfòrminimas – tai dokumento įforminimas atitinkamame blanke arba ne blanke, griežtai laikantis nustatytų rekvizitų ir jų išdėstymo tvarkos reikalavimų: Administratorė puikiai įformino dokumentą.

Dokumeñto kòpija – reprografijos būdu tiksliai atgamintas dokumentas.

Dokumeñtų naudójimas – dokumentuose esančios informacijos naudojimas komerciniais ir nekomerciniais tikslais.

Dokumeñtų registrãvimas – dokumento įrašymas į apskaitą, kuri užtikrina jo oficialumo įrodymą: Įmonės kanceliarija atsakinga už siunčiamų ir gaunamų dokumentų registravimą.

Dokumeñto rengìmas – tai dokumento projekto parengimas, spausdinimas, vizavimas, koregavimas, pasirašymas, registravimas.

Dokumeñto sudarýtojas – kolegiali institucija, įstaiga, jos struktūrinis padalinys, įstaigos vadovas, kiti asmenys, turintys teisę sudaryti dokumentus (Lietuvos Respublikos Seimas, AB „Saulėtekis“ ir pan.).

Dokumeñto šìfras – sutartinis ženklas, žymimas raidėmis ir skaitmenimis, pagal kuriuos nustatoma dokumento laikymo vieta. Dokumento šifru gali būti dokumento registracijos (inventorinis) numeris, klasifikacijos indeksas, autoriaus ženklas. Dokumento šifro pobūdis ir struktūra priklauso nuo to, kaip sudėti dokumentai laikomi.

Dokumeñtų tva»kymas – parengtų, gautų ar siunčiamų dokumentų registravimas, jų užduočių vykdymas, įsegimas į atitinkamą bylą ir saugojimas iki atidavimo toliau saugoti arba atrinkimo naikinti.

Dokumeñtų vaμdymas – valstybės ar savivaldybės įstaigos, valstybės įgalioto asmens, privačios įmonės, nevalstybinės organizacijos vidaus administravimo sritis, apimanti dokumentų rengimą, tvarkymą, apskaitą, saugojimą.

Dokumeñtų vertºs ekspertìzė – dokumentų įvertinimo ir atrinkimo saugoti ar naikinti procesas.

Dublikãtas – dokumento antrasis egzempliorius, turintis vienodą su originalu juridinę galią.

E

Egzempliõrius – atskiras dokumento (ar šiaip rašyto teksto) vienetas: Prašome pateikti du dokumento egzempliorius.

Eilùtė – žodžiai ir/ar kiti ženklai, išdėstyti vienoje horizontalioje puslapio linijoje.

Ekspertìzės ãktas – dokumentas, pateikiantis ekspertų nustatytus faktus ir išvadas: Ekspertizės aktą pasirašo visi ekspertų komisijos nariai.

F

Formuliãras – dokumento modelis, kuriame rekvizitai išdėstyti tam tikrame plote nustatyta logine seka.

Faksogramà – dokumento kopija, gaunama fakso aparatu.

Fiksúoti – reiškia oficialų ar šiaip įteisintą užrašymą; dažniausiai vartojama priešdėlinė forma užfiksuoti: Informacija fiksuojama duomenų laikmenose.

Fòrma – nustatytas pavyzdys: nustatytos formos ataskaita.

G

Galióti – turėti galią (kalbant apie dokumentus): įstatymas, dokumentas galioja.

Gavºjas – asmuo ar įstaiga, kuri gauna ar turi gauti raštą, dokumentą ar kokią kitą siuntą. Pašto siuntos gavėjas, kuris įrašytas į adresą, dar vadinamas adresatu.

Gyvẽnimo aprãšymas – trumpas savo gyvenimo ir veiklos nupasakojimas raštu. Savo gyvenimo aprašymas vadinamas ir tarptautiniu žodžiu autobiografija. Spaudoje ir raštuose vartojamas ir lotyniškas gyvenimo aprašymo pavadinimas curriculum vitae (pažodžiui „gyvenimo kelias“), bet paprastajai raštvedybai labiau tinka lietuviškas terminas gyvenimo aprašymas arba gyvenimo aprašas.

Grãfikas – darbo planas, kuriame tiksliai nurodyta normos ir vykdymo laikas: budėjimo grafikas, atostogų grafikas.

Grìfas – ant dokumentų rašomi specialūs užrašai, tam tikra žymos rūšis. Dažniausiai yra tvirtinimo, suderinimo grifai. Juos sudaro
žodžiai TVIRTINU arba SUDERINTA, dokumentą tvirtinančio ar suderinančio asmens pareigų pavadinimas, parašas, vardo raidė ir pavardė, data.

I

Įgaliójimas – dokumentas, kuriuo suteikiama teisė atstovauti įstaigai ar asmeniui nustatant ar palaikant ryšius su trečiaisiais asmenimis (ar įmonės vardu ir dėl jos interesų atlikti visus ar tam tikrus teisinius veiksmus, susijusius su įmonės verslu). Galima duoti įgaliojimą atlikti vieną pavedimą arba nuolat ar tam tikrą laiką tvarkyti kokius reikalus: Įgaliojimą tvirtina institucijos vadovas.

Iñdeksas – sudėtingesnis, skaitmenų ir raidžių turintis rašto ar kitokio dokumento numeris; rašto, dokumento, bylos indeksas.

Informãcija – specialiai kaupiami ir perduodami duomenys, kai jie suprantami kaip visuma: Informacija apie įmonę.

Informãciniai dokumeñtai – įstaigų siunčiamieji ir vidaus dokumentai, kuriuose pateikiama informacija ar duomenys, fiksuojami su įstaigos veikla susiję faktai, įvykiai, ryšiai su kitomis įstaigomis bei asmenimis (raštai, pažymos, protokolai, aktai, ataskaitos, charakteristikos, prašymai ir kt.).

Iniciãlai – vardo ir pavardės pirmosios raidės.

Instrùkcija – dokumentas, pateikiantis normas ir taisykles, reguliuojančias įstaigos padalinių ir/ar darbuotojų veiklos detalią tvarką ir sąlygas tam tikroje veiklos srityje, normas, nustatančias aukštesnio lygio normatyvinių aktų vykdymą: Saugos darbe instrukcija.

Intervãlas – atstumas tarp dokumento teksto eilučių.

Ïrašas – dokumente įrašyta žyma ar nedidelis tekstas: Įmonių registre daromi atitinkami įrašai.

Įsãkymas – įstaigos ar įmonės vadovo leidžiamas tvarkomasis dokumentas vidaus veiklos ir tvarkos klausimais: Istorijos instituto direktoriaus įsakymas.

Ïstaigos veiklõs dokumentãvimas – tai nustatytos formos dokumentų, susijusių su kuria nors veiklos sritimi, rengimas.

Ïstatai – dokumentas, kuris nustato įstaigos, įmonės ar organizacijos struktūrą, funkcijas, teises, pareigas ir pan. (įmonės įstatai, draugijos įstatai).

Įstãtymas – aukščiausias valstybinės valdžios aktas (dokumentas), reguliuojantis tam tikros srities reikalus ir santykius: įmonių įstatymas, pensijų įstatymas.

Ìšrašas – oficialiai įforminta ištrauka, apimanti tam tikrą dokumento dalį (ar dalis) be rezoliucijų, vizų, parašų, suderinimo ar kitokių žymų: protokolo išrašas.

Íšvada – dokumentas, kuriame išdėstyta įstaigos, specialisto ar komisijos nuomonė dėl kokio nors dokumento ar kokiu nors klausimu.

K

Kanceliãrija – raštvedybą tvarkantis įstaigos struktūrinis padalinys: Kanceliarijos darbuotojai pravedė raštvedybos organizavimo seminarą.

Kanceliãrinė kalbà – raštvedybos raštų ir dokumentų kalba, turinti tam tikrų jai būdingų ypatybių: iš jų svarbiausios tikslumas, apibrėžtumas, standartiniai pasakymai. Ja rašomi administraciniai ir tarnybiniai dokumentai, įvairūs tvarkomieji ir kitokie reikalų raštai. Kanceliarinė kalba kartais tiesiog ir vadinama reikalų raštų kalba.

Klasifikãvimas – dokumentų skirstymas į klases (grupes) pagal bendrus požymius.

Knygà – raštvedyboje yra knygų be spausdinto teksto, skirtų informacijai ir faktams užrašyti: pažymų registravimo knyga, pageidavimų knyga.

Knygẽlė – gali reikšti nedidelio formato dokumentų blankų sankaupą arba daugialapį dokumentą, kur prireikus įrašomi tam tikros srities duomenys: čekių, kvitų knygelė.

Kòdas – pagal tam tikrą sistemą sudaryti sutartiniai ženklai, palengvinantys pereteikti, suprasti ir apdoroti informaciją: įstaigos, asmens, dokumento kodas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2738 žodžiai iš 5445 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.