Raštvedybos terminų žodynas
5 (100%) 1 vote

Raštvedybos terminų žodynas

RAŠTVEDYBOS TERMINŲ ŽODYNAS

Turinys nebuvo būtinas, nes tai – žodynas.

ĮŽANGA

Lietuvos istorinės sąlygos susiklostė taip, kad ilgus jos amžius raštvedyboje buvo vartojamos svetimos kalbos: lotynų, vokiečių, senoji slavų, lenkų, rusų. XIX a. antroje pusėje įsigaliojo civilinių aktų rašymo vokiečių kalba įstatymas, buvo unifikuota raštvedyba, visose valstybinėse įstaigose bei jų kanceliarijose, mokytojų posėdžiuose ir reikalų raštuose buvo įvesta valstybinė vokiečių kalba.

Tik Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pradėjo formuotis lietuvių raštvedybos kalba ir raštvedybos sistema. Pirmaisiais nepriklausomybės metais valstybinių dokumentų kalba buvo labai įvairi, bet greitai pradėta tvarkyti ir vienodinti. Tarpukario Lietuvos įstatymai, kiti valstybės dokumentai, kariuomenės statutai buvo parašyti gražia, palyginti gerai apdorota ir lengvai suprantama kalba, sutvarkyta pagal tų metų normas.

Sovietų okupacijos metais vėl dauguma oficialiųjų dokumentų buvo rašomi rusų kalba, kartais gerai jos nemokant. Griaunant Lietuvos Respublikos valstybinę ir teisinę sistemą, buvo atmesti ir jos dokumentai bei raštvedybos sistema. Raštvedybą tvarkė mažaraščiai, kurie kanceliarinę kalbą užvertė elementariomis klaidomis. Daugelis „naujovių“ buvo brukamos per jėgą ir palaikomos ideologiniais bei politiniais sumetimais.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje pakilo raštvedybos tvarkytojų išsilavinimas ir raštingumas. Tačiau rusų kalbos įtaka nesumažėjo, tik darėsi nebe tokia primityvi. 1969 metais buvo išleista Archyvų valdybos parengta Raštvedybos instrukcija, o vėliau pagal ją parašyta keletas atskirų ministerijų ir žinybų raštvedybos instrukcijų.

Atkūrus nepriklausomybę, pasikeitė lietuvių kalbos egzistavimo, administracinės bei kanceliarinės kalbos vartojimo sąlygos. Pagerėjo įstatymų ir kitų valstybės dokumentų stilius. Į rengiamus dokumentus daug kas atkeliama iš tarpukario Lietuvos laikų. Tačiau nebuvo peržiūrėta, iš naujo nesutvarkyta teisės ir raštvedybos terminija.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1989-01-25 įsaku „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo“ įsipareigojo, o 1990-03-11 Nepriklausomybės paskelbimo aktas sudarė sąlygas, kad visų įstaigų dokumentai būtų rašomi lietuvių kalba. Vyriausioji archyvų valdyba išleido nurodymus dėl valstybinės kalbos vartojimo raštvedyboje. Juose pabrėžiama, kad organizaciniai tvarkomieji dokumentai rengiami ir leidžiami lietuvių kalba, nurodoma įstaigoms pasigaminti naujus tinkamus blankus ir juose įforminti dokumentus.

Dokumentai – didelis tautos turtas, pagrindinis istorijos šaltinis. Juose fiksuojama valdymo, gamybinė, mokslinė, praktinė ir kitokia įstaigų bei žmonių veikla, jie teikia informaciją kasdieniniame darbe. Dokumentus reikia mokėti ne tik teisingai rašyti bei įforminti, bet ir išsiųsti bei gauti, registruoti, kontroliuoti jų užduočių vykdymą, tam tikra tvarka juos grupuoti, kad visada būtų galima surasti bei panaudoti juose esančią informaciją, garantuoti jų saugumą ir parengti perduoti į archyvus tolesniam saugojimui, t.y. išsaugoti ateinančioms kartoms.

Dokumentuose svarbu tikslus, nuoseklus, loginis minčių dėstymas; tekstas turi būti kuo trumpesnis, aiškus, konkretus, be dviprasmybių, vaizdingų žodžių, sunkiai suprantamų ir emocingų pasakymų. Raštvedybai prireikia tokių raiškos būdų, kurių tradicinė kalba neturėjo. Dokumentai konkrečius dalykus ar reiškinius spraudžia į tam tikrus rėmus, todėl juose vartojami būdingi raštvedybai terminai, žodžiai ir standartiniai posakiai, apibrėžtos sąvokos, kurie nepažeidžia bendrinės kalbos normų; nustatyta tvarka kuriamos, net formulėmis verčiamos ištisos teksto atkarpos (dalys).

Raštvedyba, turi savo poreikių, į kuriuos kalba turi atsižvelgti. Taip šalia egzistavusių, bet plačiau nevartotų reiškinių kuriasi nauji žodžiai, konstrukcijos ar pasakymai, kurių iki tol kalboje nebuvo, žinoma, nepažeidžiant esminių kalbos dėsnių.

Lietuviškosios raštvedybos terminija dar nėra suformuota, todėl „Raštvedybos terminų žodyne“, kuriame pateikti dažniausiai Lietuvos įstaigose, įmonėse, organizacijose vartojami svarbiausi raštvedybos terminai, bandoma apibūdinti pagrindines norminiuose teisės aktuose, standartuose, žodynuose, enciklopedijose vartojamas sąvokas, specialią reikšmę įgijusius žodžius, kitus šiai sričiai svarbius dalykus.

Žodyno straipsniai išdėstyti antraštinių žodžių abėcėlės tvarka. Antraštės spausdinamos paryškintu šriftu. Daugumas antraščių yra raštvedybos terminų, kanceliarinėje kalboje specialia reikšme ar šiaip dažnai vartojamų žodžių pagrindinės formos – daiktavardžių vardininkas, būdvardžių vyriškosios giminės vardininkas, veiksmažodžių bendratis. Žodžiai išdėstyti atskiruose lizduose ir sukirčiuoti (pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“). Kai kurie teiginiai iliustruoti žodžių junginiais arba sakiniais, parašytais kursyvu, juose esantys aptariamieji žodžiai spausdinami paryškintu šriftu.

A

Ãdresas – asmens gyvenamosios vietos, įmonės ar organizacijos buvimo vietos nurodymas. Platesnė adreso reikšmė apima ir adresatą, t.y. adresatą ir jo buvimo vietą (buveinę).

Adresãtas – asmuo, įstaiga ar
jos padalinys, kuriam kas adresuojama; ta reikšme vartojamas ir gavėjas. Raštvedybos dokumentuose (raštuose) į „adresato“ rekvizitą gali įeiti ir adresas; čia adresatas apima ir adresatą, ir adresą. Adresatas rašomas naudininko linksniu, pvz.: Jonui Jonaičiui, Kristinai Petraitytei.

Adresúoti – ant voko ar kitos siuntos nurodyti gavėją ir adresą. Dokumentai adresuojami įstaigoms ar jų struktūriniams padaliniams. Adresavimas apima adresato parinkimą bei adreso užrašymą ir turi kiek platesnę reikšmę negu pasakymas rašyti adresą.

Ãiškinamasis rãštas – dokumentas, kuriame aiškinami atskiri pagrindinio dokumento (sąmatos, plano, ataskaitos ir pan.) klausimai.

Ãktas – specialiai surašomas dokumentas, patvirtinantis tam tikrus faktus ar įvykį: tikrinimo aktas, materialinių vertybių perdavimo aktas.

Anketà – dokumentas, kuriame nustatyta tvarka išdėstyti klausimai, pagal kuriuos renkami tam tikri duomenys. Dažniausiai su anketa vartojami šie pasakymai: sudaryti anketą, atsakyti į anketos klausimus.

Añtraštė – užrašas, trumpai nusakantis dokumento turinį; kartu su dokumento rūšies pavadinimu sudaro dokumento pavadinimą. Dažniausiai pradedamas prielinksniu „DĖL“ ir rašoma didžiosiomis neparyškintomis raidėmis: DĖL INFORMACIJOS PATEIKIMO. Antraštė turi būti trumpa, aiški, kalbos požiūriu taisyklinga.

Añtspaudas – dokumentų patvirtinimo ženklas (paprastai būna apskritas): Dokumentai tvirtinami antspaudu.

Antspaudų yra kelių rūšių: herbinis (su valstybės herbu), jį atstojantis neherbinis įstaigos antspaudas, struktūrinių padalinių antspaudai su padalinio pavadinimu.

Añtspaudo vietà – antspaudas dedamas tam tikrose raštvedybos taisyklių nustatytose vietose, paprastai po teksto, greta parašo; dedamas taip, kad jo kraštas liestų dokumentą pasirašiusio asmens pareigų pavadinimą. Antspaudo vieta gali būti specialiai pažymėta nuoroda A.V.

Apliñkraštis – rašytiniai nurodymai, siuntinėjami pavaldžioms įstaigoms ar pareigūnams: Aplinkraščiai išsiuntinėti visoms rajono mokykloms.

Ãprašas – aprašomojo pobūdžio raštas ar dokumentas, kuriame pateikiami ir apibūdinami tam tikri duomenys: pašto siuntos aprašas, bylos aprašas.

Apžvalgà – dokumentas, kuriame pateikiama vieno ar kelių dokumentuose nagrinėjamų klausimų apibendrinta charakteristika: juridinių klausimų apžvalga.

Anotãcija – trumpas knygos ar straipsnio turinio išdėstymas.

Archyvãras – archyvo tarnautojas, vedėjas: Archyvaras rūpinasi įmonės dokumentų saugojimu.

Archỹvas – įstaiga ar jos skyrius, kuris kaupia, saugo ir tvarko, registruoja, moksliškai tiria įvairius dokumentus; sukauptų dokumentų visuma: Dokumentai saugomi archyve.

Archývo pažym¸jimas – institucijoms ar suinteresuotiems asmenims išduodamas dokumentas, kuriame įstaigos archyvo dokumentų pagrindu pateikiami ir patvirtinami jų pageidaujami duomenys.

Asmeñs bylà – byla, kurioje renkami dokumentai apie asmenį (jo biografiją, išsilavinimą, darbinę ar visuomeninę veiklą).

Atãskaita – dokumentas, pateikiamas aukštesniajai įstaigai ar pareigūnui apie darbų parengimą ir atlikimą, planų, užduočių vykdymą, komandiruotes ir pan. (darbo ataskaita, komandiruotės ataskaita ir kt.).

Atgalìnis – gali reikšti grįžtamąjį dalyką vietos ar laiko atžvilgiu: Atgalinis adresas rašomas ta pačia tvarka. Raštas įregistruotas atgaline data.

Atmintìnė – parankinė knygelė, dokumentas ar atskiras lapas (lapai), kur surašyti tam tikros srities būtiniausi (žinotini ir atmintini) dalykai: darbų saugos atmintinė, budėtojo atmintinė.

B

Bylà – pagal nustatytus ar pasirinktus požymius kartu sudėti, sugrupuoti ir susisteminti dokumentai; atskirame aplanke suformuotų dokumentų saugojimo vienetas archyve: Atskirai formuojama gaunamų dokumentų byla.

Bylÿ apýrašas – įstaigos sudarytų bylų sąrašas, naudojamas dokumentų apskaitai bei palengvinantis dokumentų paiešką ir panaudojimą: Į bylų apyrašą nebuvo įrašytos kelios bylos.

Bylÿ nomenklatūrà – raštvedybiniais metais įstaigoje numatomų sudaryti bylų antraščių sąrašas su nurodytais jų saugojimo terminais: Bylų nomenklatūrą patvirtino įmonės vadovas.

Blánkas – nustatyto formato popieriaus lapas (ar susegti lapai) su išdėstytais būtinais dokumento įforminimo rekvizitais (įstaigos pavadinimu, prekių ženklu ar kitu grafiniu žymeniu ir pan.) ar su iš dalies išspausdintu tekstu: įstaigos blankas, apskaitos blankas.

Buhaltèriniai dokumeñtai – dokumentai, būtini vesti įmonės buhalterinę apskaitą, liudijantys finansinių ir ūkinių operacijų atlikimą.

C

Charakterìstika – dokumentas, kuriame aprašomos kieno nors būdingosios ypatybės, pateikiamas asmens, jo darbo ir veiklos įvertinimas: Parašė gerą charakteristiką.

Cirkuliãrinis rãštas – raštas, išsiųstas vieno adresanto keliais adresais.

D

Darbótvarkė – svarstomų klausimų (darbų, reikalų) sąrašas: Svarstomas pirmasis darbotvarkės klausimas.

Datà – kalendorinis laikas; nurodyti metai, mėnuo ir diena. Data oficialiuose raštuose rašoma dviem būdais:

1. Rašoma arabiškais skaitmenimis su brūkšneliais tarp metus, mėnesius ir dienas žyminčių skaitmenų: 2003-10-25.

2. Rašoma mišriuoju
– metai ir diena skaitmenimis su raidėmis m., d., mėnuo žodžiu be santrumpos: 2003 m. spalio 25 d.

Deklarãcija – dokumentas, kuriame išvardinti turimi daiktai, ar pajamos: turto deklaracija, siuntinio deklaracija.

Dekrètas – įstatymo galią turintis aukščiausiosios valdžios leidžiamas dokumentas (potvarkis); Lietuvoje dekretus leidžia Lietuvos Respublikos Prezidentas. Žemesniųjų valdžios instancijų potvarkiai dekretais nevadinami.

Defìsas – brūkšnelis, žodžio dalies kėlimo iš vienos eilutės į kitą ženklas arba jungiamasis ženklas tarp dviejų žodžių.

Direktývinis dokumeñtas – aukštesniosios įstaigos dokumentas, kurio užduočių vykdymas privalomas pavaldžioms įstaigoms.

Dokumeñtas – priemonė įvairiais būdais fiksuoti informaciją, įvykius, faktus, tikrovės reiškinius, taip pat žmogaus mąstymo ir praktinę veiklą. Visa tai galima fiksuoti raštu, vaizdu, garsu. Tai dokumento sąvoka plačiąja prasme. Dokumentas siaurąja prasme – tai tam tikra informacija, parašyta ant popieriaus ar kitoje mašininėje (skaitmeninėje) informacijos laikmenoje. Dėl technologijos įtakos dokumento samprata labai išsiplėtė. Dokumentais vadinami ne tik spaudiniai, bet ir fotodokumentai, magnetinės laikmenos, optiniai diskai, garsiniai ir garsiniai regimieji dokumentai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1699 žodžiai iš 5445 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.