TURINYS
TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. ATLIKTO TYRIMO “REGĖJIMO IR LYTĖJIMO SANTYKIO SUVOKIME” APRAŠYMAS 61.1 TYRIMO METODIKA 6
1.3 REZULTATŲ ANALIZĖ 7
IŠVADOS 9
Priedai 10
LITERATŪRA 12
ĮVADAS
Kiekvienam žmogui tenka pergyventi daug įvairių jutimų. Jutimai yra
skirstomi į du skyrius išorinį ir vidinį. Prie išorinių juslių priskiriami
eterio bangų veikimas į regimąjį nervą kuris sukelia spalvos pojūtį; oro
bangų veikimas į klausos nervą – sukelia garso pojūtį; medžiagos dalelių
veikimas į uoslės nervą ir pan. Pagal šią akstinų rūšį turime penkis
jutimus: regėjimo, girdėjimo, skonio, uoslės ir lytėjimo jutimus. Savo
darbe aš aptarsiu regėjimo ir lytėjimo jusles.
Aplinkos daiktai veikia į mūsų akis, į jas lyg ir įsispausdami. Tokio
įsispaudimo išvada yra įspūdis. Sugebėjimas tuos akių įspūdžius priimti
vadinamas regėjimo jusle. Taigi regėjimo juslė yra psichofiziologinis
sugebėjimas priimti šviesos bei spalvų įspūdžius. Akims tarpininkaujant,
daiktai įsispaudžia į mūsų regėjimo juslę, kurios pagalba mes juntame
šviesos bei spalvų įspūdžius.
Mūsų organai daugiau ar mažiau geba prisitaikyti prie išorinių
akstinų. Dėl to jutimas priklauso ne tik nuo akstino rūšies, bet ir nuo to,
kiek mūsų organizmas prisitaiko tą akstiną priimti. Kai pereiname iš
šviesos į tamsą iš pradžių nieko nematome, bet greitai pradedame
prisitaikyti: mūsų akies lėliukės pradeda didėti, kad tik daugiau šviesos
patektų į akį. Iš pradžių lėliukė plečiasi lėtai, paskui greičiau: akys
prisitaiko maždaug per 20 min., o prisitaikymas prie šviesos įvyksta
maždaug per 3-4 sekundes.
Akies tinklelis ne visiems akstinams yra vienodai jautrus. Be to
jautri yra ne tik geltonoji dėmelė, bet ir visas tinklelis.
Trijų tipų regėjimo receptoriuose rasti trys skirtingi šviesai jautrūs
pigmentai, kurie reaguoja į mėlynąją, žaliąją ir raudonąją spektro dalis.
Šias spektro dalis atitinka mėlynai violetinė, žalia ir raudonai oranžinė
spalvos, jos vadinamos pirminėmis ir sudaro trijų dalių kodą, kuris, virtęs
elektriniu impulsu, nervų ataugomis pasiekia smegenis.
Kadangi nėra tokio ilgio bangų, kurios vienu metu veiktų mėlynai
violetinę ir raudonai oranžinę spalvą fiksuojančios kolbelės, purpurinės
(skaisčiai raudonos) spalvos spektre nėra.
Spalva nėra medžiagos savybė. Išorinis pasaulis – bespalvis, jį sudaro
bespalvė materija ir energija. Bet jis gali sugerti elektromagnetines
bangas. Kai šviesa patenka ant kokio nors kūno, dalis jos sugeriama, o
dalis atsispindi arba, jei kūnas skaidrus, praleidžiama. Kiek šviesos
sugeriama, priklauso nuo molekulinės kūno sandaros, t. y. iš šviesos
spindulio, kurį paprastai sudaro skirtingų dažnių bangos. Kitos bangos
atspindimos. Pasiekusios akies tinklainę regėjimo receptoriuose jos sukelia
elektrinius impulsus, kurie nervų ataugomis patenka į regėjimo centrą. Taip
matoma spalva. Tai, kas mums atrodo spalva, yra tik atspindima ar
praleidžiama šviesa. Taigi spalva egzistuoja tik kaip ją matančiojo
pojūtis.
Tinklainės ląstelės yra tokios jautrios, kad reaguoja net į spaudimą,
o smegenyse jų sužadinimą interpretuoja kaip šviesą. Be to, jos
išsiaiškina, kad šviesa ateina iš kairės, nes iš ten paprastai sklinda
šviesa, aktyvinanti dešiniąją tinklainės pusę.
Ilgai buvo manoma, kad spalvas visi žmonės mato vienodai. Bet XVIII a.
Pabaigoje anglų mokslininkas Daltonas išskyrė, kad spalvų jutimo atžvilgiu
ne visi žmonės lygūs: ne visi vienodai mato. Žmonės kurie negali skirti
spalvų vadinami daltonikais.
Yra pastebėta, kad pojūtis atsiranda ne tuojau pat, pradėjus veikti
akstinui – reikia tam tikro laiko.
Regėjimo ir girdėjimo juslės žmogaus dvasiai daug daugiau tarnauja
negu kitos trys išviršinės juslės. Uoslės skonio ir lytėjimo juslių
paskirtis yra iš vienos pusės apsaugoti organizmą nuo pavojų, ir iš antros
pusės ,patarti organizmui tai kas yra sveika.
Jeigu reikėtų atsisakyti kurio nors pojūčio, kurio jūs atsisakytumėte?
Jeigu galėtumėte pasilikti tik vieną pojūtį, kurį pasiliktumėte?
Lytėjimas būtų vienas iš reikalingiausių jutimų. Nuo pat gyvenimo
pradžios lyta yra nepaprastai svarbi mūsų raidai. Pavyzdžiui, neišnešioti
kūdikiai masažuojami rankomis greičiau priauga svorio ir greičiau
išleidžiami namo. Žiurkių jauniklių, atskirtų nuo savo motinų ir
neliečiamų, organizme išsiskiria mažiau augimo hormonų ir sulėtėja medžiagų
apykaita. Tai yra neblogas būdas palaikyti gyvybę tol, kol grįš motina,
tačiau, jeigu tokia būsena užtrunka, jauniklis nustoja augti.
Beždžioniukai, kurie gali matyti, girdėti, užuosti motinas, bet negali prie
jų prisilieti, yra beviltiškai nelaimingi. Daug laimingesni tie, kurie nuo
motinų yra atskirti sienele su skylėmis ir gali prie jų prisiliesti.
Įsimylėjėliai irgi trokšta prisilietimų – bučinių,
glostymų, glamonių.
Lytos pojūtis yra mažiausiai keturių skirtingų odos jutimų – spaudimo,
šilumos, šalčio ir skausmo – derinys. Palietę įvairius odos taškus švelniu
plauku, šilta ar šalta viela, smeigtuko galu, pajusime, kad kai kurie iš jų
yra ypač jautrūs skausmui, kiti – šilumai, treti – šalčiui, dar kiti –
skausmui. Odoje yra kelių skirtingų rūšių specialių nervų galūnėlių. Ar tai
rodo, kad kiekviena rūšis yra kurio nors vieno pagrindinio odos pojūčio
receptorius, panašiai kaip akies kūgelių rūšys derinasi su pagrindinėmis
šviesos spalvomis? kad ir kaip būtų keista, bet nėra paprasto ryšio tarp
to, ką mes juntame tam tikrame taške ir specialių nervų galūnėlių rūšies.
Išskyrus spaudimo pojūtį, kurio receptoriai žinomi, šilumos, šalčio bei
skausmo pojūčių ryšys su receptoriais dar neišaiškintas. Kiti odos jutimai
yra įvairios pagrindinių pojūčių atmainos.
Glostant gretimus jautrius taškus, kyla kutenimo pojūtis. Pakartotinas
švelnus skausmui jautraus taško glostymas sukelia niežėjimą. Liečiant
gretimus šalčiui ir spaudimui jautrius taškus, kils drėgmės pojūtis, toks,
kokį patiriate liesdami sausą, šaltą metalą. Dirginant greta esančius
šalčio ir šilumos taškus, juntame “karštį”. Šalčiui jautrūs taškai reaguoja
į labai žemas arba aukštos temperatūros dirgiklius. Mes juntame karštį
tada, kai aukšta temperatūra kartu suaktyvina ir šilumai, ir šalčiui
jautrius taškus.
Williamas Molyneuxas, rašydamas Johnui Locke (1690), domėjosi, ar “iš
prigimties aklas žmogus, išmokytas lyta atskirti kubą nuo rutulio”,
praregėjęs galėtų atskirti juos rega. Locke atsakymas buvo “ne”, nes šis
žmogus niekada nesimokė matyti.
Molyneuxo hipotezinis atvejis buvo patikrintas ištyrus dešimtis
aklagimių, tačiau vėliau praregėjusių žmonių (Gregory 1978; Senden, 1932).
Tai daugiausia buvo žmonės, turėję kataraktą – akies lęšiuko drumstį, todėl
regintys tik išsklaidytąją šviesą; tokią, kurią mes matytume, žiūrėdami pro