Regėjimo ir lytėjimo santykio suvokime aprašymas labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Regėjimo ir lytėjimo santykio suvokime aprašymas labaratorinis

1121

TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS 3

1. ATLIKTO TYRIMO “REGĖJIMO IR LYTĖJIMO SANTYKIO SUVOKIME” APRAŠYMAS 61.1 TYRIMO METODIKA 6

1.3 REZULTATŲ ANALIZĖ 7

IŠVADOS 9

Priedai 10

LITERATŪRA 12

ĮVADAS

Kiekvienam žmogui tenka pergyventi daug įvairių jutimų. Jutimai yra

skirstomi į du skyrius išorinį ir vidinį. Prie išorinių juslių priskiriami

eterio bangų veikimas į regimąjį nervą kuris sukelia spalvos pojūtį; oro

bangų veikimas į klausos nervą – sukelia garso pojūtį; medžiagos dalelių

veikimas į uoslės nervą ir pan. Pagal šią akstinų rūšį turime penkis

jutimus: regėjimo, girdėjimo, skonio, uoslės ir lytėjimo jutimus. Savo

darbe aš aptarsiu regėjimo ir lytėjimo jusles.

Aplinkos daiktai veikia į mūsų akis, į jas lyg ir įsispausdami. Tokio

įsispaudimo išvada yra įspūdis. Sugebėjimas tuos akių įspūdžius priimti

vadinamas regėjimo jusle. Taigi regėjimo juslė yra psichofiziologinis

sugebėjimas priimti šviesos bei spalvų įspūdžius. Akims tarpininkaujant,

daiktai įsispaudžia į mūsų regėjimo juslę, kurios pagalba mes juntame

šviesos bei spalvų įspūdžius.

Mūsų organai daugiau ar mažiau geba prisitaikyti prie išorinių

akstinų. Dėl to jutimas priklauso ne tik nuo akstino rūšies, bet ir nuo to,

kiek mūsų organizmas prisitaiko tą akstiną priimti. Kai pereiname iš

šviesos į tamsą iš pradžių nieko nematome, bet greitai pradedame

prisitaikyti: mūsų akies lėliukės pradeda didėti, kad tik daugiau šviesos

patektų į akį. Iš pradžių lėliukė plečiasi lėtai, paskui greičiau: akys

prisitaiko maždaug per 20 min., o prisitaikymas prie šviesos įvyksta

maždaug per 3-4 sekundes.

Akies tinklelis ne visiems akstinams yra vienodai jautrus. Be to

jautri yra ne tik geltonoji dėmelė, bet ir visas tinklelis.

Trijų tipų regėjimo receptoriuose rasti trys skirtingi šviesai jautrūs

pigmentai, kurie reaguoja į mėlynąją, žaliąją ir raudonąją spektro dalis.

Šias spektro dalis atitinka mėlynai violetinė, žalia ir raudonai oranžinė

spalvos, jos vadinamos pirminėmis ir sudaro trijų dalių kodą, kuris, virtęs

elektriniu impulsu, nervų ataugomis pasiekia smegenis.

Kadangi nėra tokio ilgio bangų, kurios vienu metu veiktų mėlynai

violetinę ir raudonai oranžinę spalvą fiksuojančios kolbelės, purpurinės

(skaisčiai raudonos) spalvos spektre nėra.

Spalva nėra medžiagos savybė. Išorinis pasaulis – bespalvis, jį sudaro

bespalvė materija ir energija. Bet jis gali sugerti elektromagnetines

bangas. Kai šviesa patenka ant kokio nors kūno, dalis jos sugeriama, o

dalis atsispindi arba, jei kūnas skaidrus, praleidžiama. Kiek šviesos

sugeriama, priklauso nuo molekulinės kūno sandaros, t. y. iš šviesos

spindulio, kurį paprastai sudaro skirtingų dažnių bangos. Kitos bangos

atspindimos. Pasiekusios akies tinklainę regėjimo receptoriuose jos sukelia

elektrinius impulsus, kurie nervų ataugomis patenka į regėjimo centrą. Taip

matoma spalva. Tai, kas mums atrodo spalva, yra tik atspindima ar

praleidžiama šviesa. Taigi spalva egzistuoja tik kaip ją matančiojo

pojūtis.

Tinklainės ląstelės yra tokios jautrios, kad reaguoja net į spaudimą,

o smegenyse jų sužadinimą interpretuoja kaip šviesą. Be to, jos

išsiaiškina, kad šviesa ateina iš kairės, nes iš ten paprastai sklinda

šviesa, aktyvinanti dešiniąją tinklainės pusę.

Ilgai buvo manoma, kad spalvas visi žmonės mato vienodai. Bet XVIII a.

Pabaigoje anglų mokslininkas Daltonas išskyrė, kad spalvų jutimo atžvilgiu

ne visi žmonės lygūs: ne visi vienodai mato. Žmonės kurie negali skirti

spalvų vadinami daltonikais.

Yra pastebėta, kad pojūtis atsiranda ne tuojau pat, pradėjus veikti

akstinui – reikia tam tikro laiko.

Regėjimo ir girdėjimo juslės žmogaus dvasiai daug daugiau tarnauja

negu kitos trys išviršinės juslės. Uoslės skonio ir lytėjimo juslių

paskirtis yra iš vienos pusės apsaugoti organizmą nuo pavojų, ir iš antros

pusės ,patarti organizmui tai kas yra sveika.

Jeigu reikėtų atsisakyti kurio nors pojūčio, kurio jūs atsisakytumėte?

Jeigu galėtumėte pasilikti tik vieną pojūtį, kurį pasiliktumėte?

Lytėjimas būtų vienas iš reikalingiausių jutimų. Nuo pat gyvenimo

pradžios lyta yra nepaprastai svarbi mūsų raidai. Pavyzdžiui, neišnešioti

kūdikiai masažuojami rankomis greičiau priauga svorio ir greičiau

išleidžiami namo. Žiurkių jauniklių, atskirtų nuo savo motinų ir

neliečiamų, organizme išsiskiria mažiau augimo hormonų ir sulėtėja medžiagų

apykaita. Tai yra neblogas būdas palaikyti gyvybę tol, kol grįš motina,

tačiau, jeigu tokia būsena užtrunka, jauniklis nustoja augti.

Beždžioniukai, kurie gali matyti, girdėti, užuosti motinas, bet negali prie

jų prisilieti, yra beviltiškai nelaimingi. Daug laimingesni tie, kurie nuo

motinų yra atskirti sienele su skylėmis ir gali prie jų prisiliesti.

Įsimylėjėliai irgi trokšta prisilietimų – bučinių,
glostymų, glamonių.

Lytos pojūtis yra mažiausiai keturių skirtingų odos jutimų – spaudimo,

šilumos, šalčio ir skausmo – derinys. Palietę įvairius odos taškus švelniu

plauku, šilta ar šalta viela, smeigtuko galu, pajusime, kad kai kurie iš jų

yra ypač jautrūs skausmui, kiti – šilumai, treti – šalčiui, dar kiti –

skausmui. Odoje yra kelių skirtingų rūšių specialių nervų galūnėlių. Ar tai

rodo, kad kiekviena rūšis yra kurio nors vieno pagrindinio odos pojūčio

receptorius, panašiai kaip akies kūgelių rūšys derinasi su pagrindinėmis

šviesos spalvomis? kad ir kaip būtų keista, bet nėra paprasto ryšio tarp

to, ką mes juntame tam tikrame taške ir specialių nervų galūnėlių rūšies.

Išskyrus spaudimo pojūtį, kurio receptoriai žinomi, šilumos, šalčio bei

skausmo pojūčių ryšys su receptoriais dar neišaiškintas. Kiti odos jutimai

yra įvairios pagrindinių pojūčių atmainos.

Glostant gretimus jautrius taškus, kyla kutenimo pojūtis. Pakartotinas

švelnus skausmui jautraus taško glostymas sukelia niežėjimą. Liečiant

gretimus šalčiui ir spaudimui jautrius taškus, kils drėgmės pojūtis, toks,

kokį patiriate liesdami sausą, šaltą metalą. Dirginant greta esančius

šalčio ir šilumos taškus, juntame “karštį”. Šalčiui jautrūs taškai reaguoja

į labai žemas arba aukštos temperatūros dirgiklius. Mes juntame karštį

tada, kai aukšta temperatūra kartu suaktyvina ir šilumai, ir šalčiui

jautrius taškus.

Williamas Molyneuxas, rašydamas Johnui Locke (1690), domėjosi, ar “iš

prigimties aklas žmogus, išmokytas lyta atskirti kubą nuo rutulio”,

praregėjęs galėtų atskirti juos rega. Locke atsakymas buvo “ne”, nes šis

žmogus niekada nesimokė matyti.

Molyneuxo hipotezinis atvejis buvo patikrintas ištyrus dešimtis

aklagimių, tačiau vėliau praregėjusių žmonių (Gregory 1978; Senden, 1932).

Tai daugiausia buvo žmonės, turėję kataraktą – akies lęšiuko drumstį, todėl

regintys tik išsklaidytąją šviesą; tokią, kurią mes matytume, žiūrėdami pro

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1119 žodžiai iš 2224 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.