Naują savo raidos laikotarpį lietuvių kultūra pradėjo pasikeitusiomis istorinėmis aplinkybėmis. Permainos ištiko tiek politinį bei visuomeninį, tiek dvasinį gyvenimą. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos koalicijai 1795 m. likvidavus Lietuvos-Lenkijos valstybę, didžioji Lietuvos dalis buvo įjungta į Rusijos imperiją. Lietuvos visuomenė, ypač XIX a. pradžioje brendusi karta, gyveno kovos prieš tironiją ir nacionalinę priespaudą dvasia. Šviesuomenės protai persisėmė Šviečiamojo amžiaus idėjomis, kurios pro carinės priespaudos tamsą kibirkščiavo per visą laikotarpį. Europoje vykęs nacijų formavimosi procesas XIX a. pradžioje išugdė pirmuosius lietuviškus savivokos daigus, kurie ypatingai sustiprėjo amžiaus viduryje, parsidėjus rastis buržuazijai. Klostėsi lietuvių nacijos pagrindai, ryškėjo dvasinio, kultūrinio, kalbos bendrumo siekimai. Keičiantis gyvenimo atmosferai, keitėsi idėjiniai ir estetiniai visuomenės poreikiai, savo ruoštu reikalavę naujos, rezistencinės pasaulietiškos kultūros.
XIX a. pirmos pusės periodo visuomeninį bei kultūrinį Lietuvos gyvenimą veikė ir jam kryptį davė Šviečiamojo amžiaus ideologija. Sustiprėjusi idėjinė bei politinė reakcija, inspiruota “Šventosios sąjungos”, nebeįstengė užgniaužti antifeodalinų nusiteikimų, kuriais Lietuvos-Lenkijos visuomenė gyveno jau XVIII a. pabaigoje. Visuomeniniai procesai, brandinę baudžiavinės sistemos krizę, vyko ir toliau. Visą pirmąjį XIX a. ketvirtį tebebuvo jaučiamas švietimo įsibėgėjimas, gavęs impulsą XVIII a., kai buvo įvykdyta švietimo reforma – įsteigta Edukacinė komisija, sekuliarizuotos mokyklos ir jų programos. Švietimo, kultūros ir visuomeninės minties centras buvo Vilniaus universitetas, kuris šiuo metu, ypač XIX a. trečiajame dešimtmetyje, pasiekė apogėjų, pasidarydamas viena geriausiu Rytų Europos aukštųjų mokyklų. Vilniaus universitetas turėjo daug žymių mokslininkų ir anam metui gausią studentiją, jame telkėsi žmonės, stoję į kovą prieš feodalizmą ir nacionalinį pavergimą, jo studentai būrėsi į slaptąsias anticarines organizacijas. Labiausiai lietuvių rezistencinę kultūrą puoselėjo literatūros veikėjai.
Lietuvių literatams XIX a. pradžioje iškilo teorinis ir kartu patriotinis uždavinys padėti ideologinius literatūrinius pamatus, pagrįsti pilietines jos teises. Lietuvių tautą reikėjo įvesti į Europos tautų šeimą, kaip lygiavertį jos narį, turintį ne tik savo istoriją, bet ir ateitį, suvokiantį savo nacionalumą, įrodyti šios tautos dvasinės kultūros bei kalbos savitumą. Tokį uždavinį vykdė kai kurie istoriniai, filologiniai bei folkloriniai darbai. Šiuo periodu parašyta pirmoji Lietuvos istorija lietuvių kalba (S.Daukanto “Drabai senųjų lietuvių ir žemaičių), imta rinkti, publikuoti ir tyrinėti liaudies dainas (L.Rėzos “Dainos”, S.Stanevičiaus “Dainos Žemaičių”), pradėtas naujas literatūros istoriografijos bei filologijos studijų baras (J.Plioteris, S.Stanevičius).
Po nepavykusio 1831 m. sukilimo kultūrinio gyvenimo sąlygos Lietuvoje gerokai pasunkėjo. Krašto kultūrai ir švietimui buvo didelis nuostolis Vilniaus universiteto, taip pat ir dalies vidurinių mokyklų uždarymas. Nemaža Lietuvos šviesuomenės, rėmusios sukilelius ar kovojusios jų gretose, buvo represuota arba pasitraukė į Vakarų Europą. Sukilimą užgniaužus, sustiprėjo nacionalinė priespauda, caro valdžia siekė rusifikuoti viešąjį ir kultūrinį gyvenimą bei švietimą. Sumažėjo galimybių rastis lietuviams inteligentams pasauliečiams. Sustiprėję nacionaliniai bei kultūriniai suvaržymai smarkiai pristabdė literatūros augimą, bet jos nesunaikino. Literatūroje pagausėjo visuomeninių ir ideologinių temų. Stiprėjant nacionaliniam liaudies pasipriešinimui, lietuviu kultūra toliau augo ir plėtėsi. Daug lietuvių kultūrai ir tautos sąmoningumui dirbo S. Daukantas, L. Jucevičius ir L. Ivinskis. Jie savo darbuose reiškė susirūpinimą lietuvių tautos likimu, skatino priešinimasį prieš rusifikacija ir carizmo primesta priespauda. Nors jie nesukūrė didelę literatūrinę vertę turinčių kūrinių, jų darbai padėjo pamatus ateičiai.
Ypatingą vietą lietuvių literatūroje užima Antanas Baranauskas – žymiausias XIX a. vidurio poetas, klasikinės poemos “Anykščių šilelis” ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Tai pirmas stambus lietuvių romantizmo reprezentantas,patriotinių nuotaikų reiškėjas. Jis gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose. Suaugęs įstojo į Varnių kunigų seminariją. Ten A. Baranauską stipriai paveikė patriotinis to meto jaunimo nusiteikimas, pasiryžimas kalbėti ir rašyti gimtąją kalba, atsiriboti nuo kultūriniame gyvenime įsigalėjusios lenkų kalbos.Turtingoje seminarijos bibliotekoje Baranauskas susipažino su romantine istoriografija apie Lietuvą, su naujausiais kalbotyros veikalais.Slapta nurašinėjo carinės cenzūros draudžiamus A. Mickevičiaus kūrinius. Barnauską sužavėjo patriotinė poeto misija – būti tautos idėjų skelbėju, jos vertybių saugotoju. Poetas – visuomeninės veiklos ir kovos prieš okupaciją skelbėjas. Seminarijoje A. Baranauskas parašė savo svarbiausius kūrinius: “Dainų dainelė”, “Anykščiu šilelis”. Vėliau visą savo laiką skyrė kalbotyrai. Išvykęs į Peterburgo dvasinę seminariją jis užmezgė ryšius
su profesorium A. Šleiheriu, vienu žymiausiu vokiečių kalbininku, pirmosios lietuvių gramatikos autorium. Čia jis toliau tyrinėjo lietuvių kalbą. Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją jis išvyko tęsti mokslų į užsienį. 1863 m. prasidėjo sukilimas, kurio eigą jis gyvai sekė bei bendradarbiavo su jo šalininkais. Rusų valdžia jį laikė nepatikimu ir klaidingų pažiūrų žmogumi. Grįžęs į Lietuvą paskelbė daug lietuvių kalbos lingvistikos darbų. Bet vėliau pasipiktinęs kai kurių inteligentų išpuoliais prieš dvasininkiją, kaip polonizacijos židinį, Baranauskas ėmė šalintis kylančio lietuvių nacionalinio judėjimo. Į gyvenimo galą jis užsiėmė tik religiniais reikalais. 1902 m. lapkričio 26 d. mirė Seinuose.