Romenu teise
5 (100%) 1 vote

Romenu teise

/////////////////////////////////////////////////////////////////////

(vardas , pavardė)

Romėnų civilinės teisės referatas

IEŠKINYS IR JO RŪŠYS . LEGISAKCINIS, FORMULIARINIS, EKSTRAORDINARINIS PROCESAI

Dėstytoja

Klaipėda, 2004 m.

TURINYS

ĮVADAS

IEŠKINIO SĄVOKA IR RŪŠYS ROMĖNŲ TEISĖJE

Ieškinys (actio) romėnų teisėje buvo pagrindinė subjektyvinės teisės egzistavimo prielaida. Digestuose ieškinys apibrėžiamas kaip asmens teisė įgyvendinti jam priklausantį reikalavimą teismine tvarka, t.y. tai asmens kreipimasis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista teisė.

Formuliarinio proceso laikotarpiu pretorius turėjo teisę suteikti ieškininę gynybą reikalavimams, kurie atsirasdavo iš naujai susiformavusių santykių, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Pretorių leidžiamuose ediktuose pastoviai buvo skelbiamos jo duodamų ieškinių formulės. Tie ieškiniai buvo kuriami siekiant apsaugoti nuo pažeidimų civilines subjektyvines teises, kurių negynė ius civile. Visi šie ieškiniai buvo sujungti į tam tikrą sistemą, sudarytą iš atskirų ieškinių tipų. Juos galima suskirstyti į daiktinius ir asmeninius. Jeigu ginčo dalykas buvo teisė į daiktą, tai ieškinys, kurio pagalba buvo ginama ši teisė, vadinosi actio in rem – daiktiniu. Daiktiniai ieškiniai gynė nuosavybės, servitutų, įkaito ir kitas teises. Potencialus daiktinės teisės pažeidėjas galėjo būti bet kas, kas pretendavo į ginčijamą daiktą. Šis ieškinys būdavo pateikiamas bet kuriam daiktinės teisės pažeidėjui. Teisminė gynyba daiktinio ieškinio dėka dabar vadinama absoliutine teisių gynyba. Labiausiai paplitę daiktiniai ieškiniai buvo vindikacinis, negatorinis ir publiciana, kurie gynė nuosavybės teisę. Jeigu ginčo objektas buvo konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti ieškovas turėjo teisę, toks ieškinys buvo vadinamas asmeniniu. Tokie ieškiniai būdavo pateikiami reikalavimams, liečiantiems asmeninius teisinius santykius, ginti. Šie santykiai atsirasdavo tarp dviejų arba keleto konkrečių asmenų. Tai būdavo prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindas buvo sutartis, sandoris, deliktas ir pan. Skirtingai negu daiktiniame ieškinyje, asmeniniame ieškinyje iš anksto žinomas atsakovas, nes juo gali būti tik to konkretaus santykio subjektai. Todėl ir šis ieškinys pateikiamas ne bet kam, o tik ginčijamo teisinio santykio subjektui. Tokia gynyba asmeninio ieškinio pagalba vadinama santykine.

Nuo pretorinės teisės laikų ieškiniai dar buvo skirstomi į civilinius, arba griežtosios teisės, pretorinius ir geros valios ieškinius. Taip ieškiniai klasifikuojami buvo dėl to, kad teisėjas, nagrinėdamas griežtosios teisės ieškinius, privalėjo remtis sutartimi arba įstatymu (laikytis sutarties arba įstatymo raidės) ir negalėdavo pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta klaida.

Nagrinėdamas gerosios valios ieškinius teisėjas įsigilindavo į sutarties esmę, išsiaiškindavo tikrąją šalių valią – tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį, o ne tai, kas toje sutartyje arba įstatyme parašyta. Gerosios valios ieškinio ieškovo teisė buvo grindžiama ne įstatymo ar sutarties raide, bet faktinėmis bylos aplinkybėmis. Joms esant pripažįstame teisingu, jeigu skolininkas įvykdys prievolę, nors griežtosios teisės požiūriu jis neprivalėjo prievolės vykdyti. Griežtosios teisės ieškiniai – tai ankstesnės epochos, kurios teisei buvo būdingas formalizmas, liekana. Geros valios ieškiniai atsirado formalizmo susilpnėjimo teisėje laikotarpiu.

Priklausomai nuo tikslo, kurio buvo siekiama pateikiant daiktinį ieškinį, jie buvo skirstomi į tris grupes:

1) Ieškiniai dėl pažeistų turtinių teisių atstatymo. Pagal šį ieškinį ieškovas reikalavo sugrąžinti ginčijamą daiktą, skolą, atlyginti padarytą žalą ir daugiau nieko.

2) Baudiniai ieškiniai. Šių ieškinių tikslas – civiline tvarka nubausti atsakovą. Kartais dėl vieno teisės pažeidimo fakto galėjo kilti du ieškiniai – vienas dėl teisės atstatymo, kitas dėl baudos. Pavyzdžiui, vagis privalėjo grąžinti pavogtą daiktą ir sumokėti baudą.

3) Mišrūs ieškiniai. Jų tikslas – atlyginti padarytus nuostolius ir nubausti atsakovą.

Dar skiriami išvestiniai ieškiniai, kai teisėjui pavesdavo nagrinėti bylą pagal jau esamą ir praktikoje pripažintą ieškinį.

Civilinės apyvartos vystymasis nulėmė ieškinių su fikcija atsiradimą. Vystantis civilinei apyvartai, atsirasdavo nauji turtiniai santykiai, kuriems ius civile nesuteikė ieškininės gynybos. Kilus ginčams dėl šių santykių pretorius, pateikdamas formulę, nurodydavo teisėjui spręsti bylą
taip, tarytum tam tikrų faktų ir nebuvo arba jog jie buvo, t.y. pasinaudojus fikcija išspręsti kilusį ginčą.

Atskirą grupę sudarė kondikcijos. Kuo skyrėsi kondikcijos nuo ieškinių – nežinoma. Manoma, kad kondikcijos buvo abstraktaus pobūdžio reikalavimai, grindžiami ius civile normomis. Konkretus teisinis pagrindas kondikcijoje nebuvo nurodomas, nes tai neturėjo reikšmės. Kondikcijos yra priskiriamos prie asmeninių ieškinių, kurių tikslas – atgauti rūšinėmis žymėmis apibrėžtus daiktus arba priversti skolininką atlikti tam tikrus veiksmus.

LEGISAKCIONIS PROCESAS, JO YPATYBĖS (CHARAKTERISTIKOS)

Svarbiausias, nors ir ne visai išsamus, mūsų žinių apie Romos valstybės seniausiosios epochos civilinį procesą šaltinis yra II m.e.a. romėnų teisininko Gajaus parašytos ir išlikusios lnstitutiones. Ketvirtojoje šio darbo knygoje Gajus teigia, kad seniausia civilinio proceso forma Romoje buvo legis actiones. Gajus mini penkias pagrindines legis actiones formas:

1) legis actio sacramento;

2) legis actio per manus iniectionem;

3) legis actio per pignoris capionem;

4) legis actio per judicis postulationem;

5) legis actio per condictionem.

1) Pirmoji legis actiones forma, kaip nurodo Gajus, iš esmės yra procesas, lažybos. Šalys prieš magistratą iškilmingais žodžiais viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikrą sumą pinigų, kuri ir vadinasi sacramentum. Teismas formaliai sprendžia, kas pralošė sacramentum. Teisi šalis atsiima savo sacramentum (įneštą pinigų sumą), neteisiosios šalies sacramentum atitenka iždui. L egis actio sacramento, kaip nurodė Gajus, buvo bendroji forma, pagal kurią buvo galima spręsti įvairius ieškinius ir kuriems nebuvo numatyta kita, specialioji forma.

Jeigu legis actio sacramento forma buvo taikoma sprendžiant daiktinį ieškinį (actio in rem) – t.y. ginčą dėl to, kam priklauso daiktas -būtina proceso sąlyga buvo ginčijamo daikto pateikimas teismui. Ginčo dėl kilnojamo daikto atveju šis daiktas turėdavo būti atnešamas, atvedamas (gyvulys, vergas) arba atvežamas į teismą. Jeigu daikto dėl jo dydžio negalima pristatyti į teismą, turėjo būti pateikiama jo dalis, gabalas. Vykstant ginčui dėl nekilnojamojo turto (dėl žemės), šalys, pagal tam tikrą ritualą, vykdavo į ginčijamos žemės sklypą, iš kur paimdavo žemės ir atnešdavo į teismą. Ši žemė atstovavo visam ginčijamos žemės sklypui.

Procesas prasidėdavo laikantis tam tikro ritualo. Ieškovas, laikydamas rankoje lazdą, kuri vadinosi vindicta arba festuca, taria formulę, tvirtindamas, kad teisė į ginčijamą daiktą priklauso jam, ir po to šia lazda paliečia ginčijamą daiktą. Šis ieškovo veiksmas buvo vadinamas vindicatio. Po tokio ieškovo veiksmo seka atsakovo veiksmas, vadinamas contravindicatio. Atsakovas tvirtindamas, kad daiktas priklauso jam, taip pat uždeda vindicta ant ginčijamo daikto. Dabar jau į procesą įsitraukia magistratas, kurio akivaizdoje šalys nuima nuo daikto savo vindictas, ir po to ieškovas klausia atsakovo, ar pastarasis negalėtų paaiškinti, kuo remdamasis jis vindikuoja šį daiktą. Atsakymas galėjo būti įvairus – atsakovas arba paaiškina, arba paprasčiausiai pareiškia, kad tai jo teisė. XII lentelių įstatyme sacramentum suma buvo diferencijuota priklausomai nuo ginčijamo daikto kainos.

Po to, kai išsprendžiamas sacramentum klausimas, magistratas turi spręsti, kam priklausys ginčijamas daiktas visą tą laikotarpį, kol vyks procesas. Jis gali perduoti valdyti daiktą ir ieškovui, ir atsakovui. Šalis, kuriai buvo perduotas valdyti ginčijamas daiktas, privalo nurodyti magistratui asmenis, kurie garantuotų, kad jeigu vėliau daiktas (lis) bus priteistas kitai šaliai, jis ir visi jo vaisiai bus grąžinti pastarajai. Išsprendus šį klausimą artėja iškilmingas momentas, kai besiginčijančios šalys kreipiasi į iš anksto pakviestus asmenis, iškilmingai prašydamos juos būti visų šių įvykių liudytojais. Šia procedūra užbaigiama pirmoji proceso stadija -in i u re, vykusi prieš magistratą. In iure ginčas nebuvo sprendžiamas iš esmės, sprendimas nebuvo priimtas. Nuo šio momento procesas perkeliamas į antrąją stadiją – in iudicium. Tam tikslui šalys, dalyvaujant magistratui, išsirenka savo teisėją iš privačių asmenų (iude), kuris vėliau nagrinės ginčą iš esmės ir priims sprendimą, jau nedalyvaujant valstybinės valdžios atstovams. Teisena šioje stadijoje vyksta jau nesilaikant jokių nustatytų ritualų, formų. Šalių ginčai, įrodymų pateikimas ir panašiai vyksta laisva forma.

2) Antroji legis actionem forma buvo legis actio per manus iniectio. Ši proceso forma buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams ieškiniams spręsti. Ieškovas atveda atsakovą į teismą ir čia, tardamas tam tikrą formulę, uždeda ant jo ranką. Jeigu atsakovas čia pat nesumoka reikalaujamos skolos ieškovas skolininką vedasi pas save ir gali jį sukaustyti grandinėmis. Ieškovas laiko atsakovą 60 dienų ir 3 kartus per tą laiką veda skolininką į turgų bei skelbia jo skolos sumą, tikėdamasis, kad atsiras, kas norėtų jį išpirkti. Jeigu neatsiranda, kas skolininką išpirktų, po 60 dienų skolininkas tampa kreditoriaus nuosavybe, ir pastarasis gali su juo elgtis, kaip jam patinka. Atsakovas, paliestas manus iniectio, pats ginčyti skolos ir numesti rankos negalėjo.
galėjo padaryti vietoje jo į procesą įsitraukęs kitas asmuo, kuris, numetęs ieškovo ranką, išlaisvina visam laikui atsakovą, bet pats imasi visos atsakomybės. Jeigu bus įrodyta, kad šis asmuo nepagrįstai įsitraukė į procesą, tada jis turės sumokėti ieškovui dvigubai.

3) Trečiosios formos legis actio per pignoris capionem esmę sudarė tai, kad asmuo, turėdamas reikalavimo teisę atsakovui, prievolės neįvykdymo atveju, tardamas tam tikrus iškilmingus žodžius, pasiima kokį nors skolininkui priklausantį daiktą. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valstybinės valdžios atstovui, o galbūt net ir pačiam skolininkui. Tuo pignoris capio iš esmės skyrėsi nuo kitų legis actio proceso formų, ir tai buvo pagrindas kai kuriems romėnų teisininkams nepriskirti šios formos prie legis actio. Pignoris capio galėjo būti taikoma tik kai kuriems religinio ir viešo pobūdžio reikalavimams.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1661 žodžiai iš 5252 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.