Savęs vertinimo samprata
5 (100%) 1 vote

Savęs vertinimo samprata

ĮVADAS

Jau Antikos laikais žmonėms rūpėjo pažinti save. Nuolat buvo keliamas klausimas “kas yra žmogus?” . Šiandien drąsiai galime teigti, jog žmogus yra viena sudėtingiausių sistemų planetoje. Todėl norint save pažinti ir suvokti, reikia turėti be galo daug drąsos, įdėti nemažai proto ir valios pastangų. Manyčiau, jog save pažinti verta. Nes tai suteikia laisvę būti pačiu savimi.Nepažindami savęs mes negalėsime atsiskleisti, išreikšti ir realizuoti visko, kas mums yra duota. Pažinę ir supratę, pasauliui galime padovanoti tikrąjį save.

Kaip tai padaryti? Tai yra , kaip pradėti pažintį? Pirmiausia, manyčiau, privalome žinoti, ko tikrai mes norime ir ko siekiame. Kitaip tariant, turime įsisąmoninti, kokie mūsų poreikiai ir siekiai.Visada turime žinoti atsakymą, kodėl mes pasielgėme vienaip ar kitaip, ko savo elgesiu siekiame. Suvokę savo elgesį ir motyvus turėtume pabandyti išsakyti visus silpnuosius ir stipriuosius charakterio, būdo, temperamento bruožus ir pabandyti juos įvertinti. Neturėtume pervertinti savo galimybių. Privalome žinoti jų ribas. Kitas labai svarbus žingsnis savęs pažinimo link yra savo jausmų ir emocijų suvokimas. mes turime sugebėti atsakyti sau, kodėl mums kyla vienokie ar kitokie išgyvenimai, ar mes pažįstame savo jausmus ir emocijas. jei visa tai mums nebekelia klausimų, ar galime sau atsakyti, kokie mūsų santykiai su žmonėmis, koks mūsų bendravimo stilius? Ar suvokiame save ir savo padėtį įvairiose žmonių grupėse. Manau, jog norėdami, kad mus gerbtų ir vertintų, privalome patys save gerbti ir suvokti savo reikšmingumą. Tai yra, blaiviai turime įvertinti savo santykį su pačiu savimi. Niekuomet nepervertinkime savo aspiracijų lygio. Siekiai turi atitikti galimybes. Pabandykite atsakyti, kas labiausiai atsakingas už jūsų gyvenimą- jūs pats ar išorinės aplinkybės, o gal kiti žmonės ar likimas? Į šiuos ir begalę kitų klausimų reikia sugebėti rasti atsakymus, kad galėtume sėkmingai išreikšti ir realizuoti save bet kokioje veikloje, meilėje, tarpasmeniniuose santykiuose.

Psichologijos mokslas bando sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Ta sistema nėra žmogus, o tik pastangos, kurias diktuoja rūpestis(aišku, tai priklauso nuo situacijos) dėl jo gerovės, o kartu ir noras perprasti ir numatyti elgesį. Šiandien kalbėti apie psichologiją yra labai madinga. Vos ne kiekviename laikraščio puslapyje aptinkame publikacijų apie nusikaltimus, piktnaudžiavimą alkoholiu ar narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis, gausybė publikacijų apie problemas mokyklose, šeimose, nemažai ir kultūrinių įvykių yra siejama su psichologijos teorijomis. Dažnas psichologijos sąvokų , kurių tikroji prasmė mažai žinoma, vartojimas populiarina psichologiją, tačiau tame slypi paviršutiniškumo pavojus.Tos sąvokos nuvalkiojamos, netenka tikrosios prasmės, sudaromos sąlygos sklisti neapgalvotiems ir nepagrįstiems teiginiams; susidaro išankstinės nuomonės. Tik įgytos išsamios ir sistemingos žinios gali suteikti galimybę argumentuotai įvertinti įvairias psichologijos koncepcijas.

Turbūt niekas nedrįstų nuginčyti teiginio, jog psichologija- tai mokslas apie MANE. Kaip mokslas ji pradėjo formuotis penktame amžiuje prieš Kristų senovės Graikijoje. Ilgą laiką psichologijos klausimus kėlė filosofai. Jie bandė spręsti žmogaus sielos problemas, tačiau nebandė patikrinti ar įrodyti išvadų. Jie neatlikinėjo tyrimų, o tik samprotavo. Taigi, pirmoji prielaida , atsirasti mokslinei psichologijai, buvo filosofija. Antroji- gamtos mokslų vystymasis( medicina, fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių apie žmogaus organizmą. Jau Hipokratas (460-377 m. prieš Kristų) teigė, jog žmonės skiriasi savo elgesio dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, o kiti greiti ir t.t. Jis bandė aiškintis, nuo ko tai priklauso. Sukūrė “temperamento” sąvoką ir išskyrė keturis jo tipus. Trečioji prielaida mokslinei psichologijai atsirasti- tai gyvenimiška psichologija. Kitaip tariant- tai liaudies išmintis bei jos sukauptas patyrimo potencialas. Taip pat psichologijos kaip mokslo susiformavimą lėmė ir skatino nors ir netiesiogiai matematikos, fizikos, astronomijos mokslų vystymasis.

19a. pabaigoje subrendo sąlygos psichologijai tapti atskiru mokslu. Jo uždavinys buvo tirti ir nagrinėti žmogaus sielą (psichiką) laboratorijoje. Reikia pasakyti, jog psichologija yra jaunas, labai sparčiai besivystantis mokslas, kuris apima begalę tyrimo sričių ir problemų. 19 a. pabaigoje

2

išsiskyrė atskiros psichologijos šakos , kurios turi specialų tyrimo objektą ir formuoja savus uždavinius. Taip formavosi atskiros psichologijos kryptys, kurios egzistuoja ir mūsų dienomis; tai funkcionalizmas, struktūrizmas, biheviorizmas, geštaltpsichologija, neopsichoanalizė, psichoanalizė, kognityvinė psichologija, humanistinė psichologija. Ši kryptis labiausiai šiandien paplitusi. Pagrindinis jos tyrimo objektas yra unikali žmogaus asmenybė, kuri atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. Ši kryptis remiasi nuostata, kad kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Tai labai optimistinis požiūris į žmogų, kuris paremtas meile ir pasitikėjimu. Reikia pasakyti, jog toks požiūris nutolsta nuo mokslinės
psichologijos. Pagrindinis vaidmuo čia atitenka žmogiškajam patyrimui. Tai yra kritikos objektas, nes labai dažnai yra sunku nustatyti skirtumą tarp to, ką žmogus galvoja apie save ir to, kas jis yra iš tikrųjų.

Todėl labai svarbu yra teisingai suprasti, kas yra asmenybė, individualumas. Tuomet mes galėsime save teisingai įvertinti, pateikti savęs vertinimo sampratą.

3

ASMENYBĖS SAMPRATA

Kiekvienas žmogus nuo kitų skiriasi savo savybėmis, psichiniais procesais. Tai yra jis yra individualus.

Žmogaus asmenybė yra suvokiama keliais lygiais. Bendriausia prasme asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, kuris suvokia aplinką bei save ir geba kontroliuoti savo veiksmus.

Buitiniame lygyje asmenybe galime pavadinti žmogų, kuris savo veikloje yra pasiekęs reikšmingų rezultatų.

Psichologai asmenybe vadina tokį žmogų, kuris pajėgus save suvokti, sąmoningai veikti bei skirti save nuo likusio pasaulio . Kalbant apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingas savybes ri jų derinį, yra naudojama individualumo sąvoka. Taigi, asmenybe nėra gimstama. Asmenybė vystosi lėtai, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Galima tapti asmenybe, tačiau asmenybė taip pat gali virsti individu. Pavyzdžiui, kai dėl kokios nors psichinės ligos žmogus nebesuvokia savo ryšio su aplinka, praranda savimonę, išsigimsta jo savęs suvokimas.

Asmenybė yra labai sudėtinga psichinių savybių visuma. Ji yra svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais. Asmenybės ir individualumo santykį labai ryškiai yra išsakęs B.Ananjevas, kuris teigė, jog asmenybė yra žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė- asmenybės kaip veiklos subjekto “giluma”. Kyla klausimas, kodėl vieni žmonės yra simpatiški, patrauklūs ir mieli, o kiti ne? Kas lemia individualias savybes? Koks makro ir mikro aplinkos vaidmuo asmenybės formavimosi procese?

Asmenybės elgesys veiklos , pažinimo, bendravimo procese transformuojasi per konkrečias gyvenimiškosios veiklos sąlygas, per individualias psichologines savybes bei susiformavusias nuostatas.

Asmenybė yra labai sudėtingas fenomenas, todėl egzistuoja daugybė požiūrių į ją. Nemažai tyrinėtojų asmenybę linkę nagrinėti pagal jos struktūrines dalis:poreikių, motyvacijos ir valios sferą;temperamentą ir charakterį;sugebėjimus.Šios asmenybės struktūros pasireiškia bet kurioje žmogaus veikloje, todėl nesunku jas išskirti ir nagrinėti atskirai.

Kiti asmenybės tyrinėtojai yra linkę asmenybę analizuoti per santykių sistemą. Galima išskirti tokias santykių sritis: asmenybę sudarančių elementų; jausmų ir emocijų,o tame tarpe ir savęs vertinimo;poelgių, kurie kyla dėl jausmų ir emocijų.

Tenka pastebėti, jog bene daugiausia asmenybės tyrinėtojų siūlo asmenybę analizuoti pagal jos savybes.

Kaip atskirti, kas yra tikroji asmenybė ir kuo ji skiriasi nuo tos, kuri nėra pastovi ir kinta taip lengvai kaip plaukų spalva ar šukuosenos stilius. Tikroji asmenybė pasireiškia ten ir tada, kai kai savo veiksmais sukuria produktą, kurio rezultatas žavi ir visus kitus. Tokius rezultatus gali gauti tokios asmenybės, kuriose sukoncentruota visa, kas socialiai reikšminga žmonijai. Tai galime pasakyti apie labai iškilias asmenybes, tokias kaip Platonas ir Euklidas, Bethovenas ir Napoleonas, Niutonas ir Tolstojus.

Jokiu būdu negalima galvoti, jog tik minėti žmonės yra nusipelnę vadintis asmenybėmis. Žmogaus asmenybė yra vertinama ir matuojama realių užduočių, kurias spręsdama ji pati iškyla mastais. Todėl reikia pabrėžti, kas asmenybė galutinai susiformuoja ir atsiskleidžia, kai sprendžia ne vien savo asmeniškas, bet ir kitiems žmonėms reikšmingas problemas. Kuo didesnis žmonių ratas tas problemas laiko reikšmingomis, tuo svarbesnė asmenybė. Taip galime suprasti, kad asmenybės jėga visada yra individualiai išreikšta per kitų reikmes. Asmenybės unikalumas pasireiškia tuo, kad kiekviena asmenybė savaip atskleidžia kažką naujo.

Manyčiau, jog šiuolaikinės psichologijos požiūriu asmenybės charakteristika persunktas visas psichologijos sistemos turinys. Asmenybė savo esme yra žmogus, sąlygotas visuomenės ir jo

4

santykių su visuomene.Žmogaus santykiai su tikrove leidžia kalbėti apie asmenybės santykių struktūrą.

Gausybė santykių, rodančių asmenybės įvairiapusiškumą ir turtingumą, orientuoja mus į tai, kad būtų išskirti asmenybės struktūroje dominuojantys santykiai, parodantys asmenybės kryptingumą. Asmenybės kryptingumą ir dominuojančius santykius apibrėžia:

-pagal požiūrį į kitus žmones;

-pagal požiūrį į save;

-pagal požiūrį į išorinį pasaulį.

Požiūris į žmogų yra esminis . jis nusako žmonių tarpusavio ryšius. Asmenybė formuojasi bendraudama su žmonėmis. Tuo ji reguliuoja savo elgesį. Žmogus gimęs pirmiausia turi įsižiūrėti į kitą žmogų kaip į veidrodį. Tuomet į save jis pradeda žiūrėti kaip į žmogų.

Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, kurios pasireiškia per vertybes ir nuostatas. Vertybės yra asmenybės dorovinių, socialinių, politinių bei estetinių nuostatų sistema, kuri yra susijusi su siekiamu idealu. Vertybės
auklėjimo ir patirties dėka. Jos yra pastovios ir sunkiai kinta. Kai kurie psichologai linkę išskirti keletą pagrindinių vertybių grupių:

-teorines(pažinimo, mokymo,žmogaus siekimų vertinimas);

-ekonomines(ekonominės veiklos, materialinės naudos svarba, pasiryžimas jų siekti net kokiomis priemonėmis);

-estetines(pagal kokius kriterijus vertinamas žmogaus grožis ir ar jis yra svarbus);

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1663 žodžiai iš 5513 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.