Įvadas
Istorija yra dabarties mokslas. Ji parodo, kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tad istorija yra kartu ir dabartis mokslas. Pasirodydama, kaip susidarė dabartiniai kultūriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau.
Yra bendroji žmonijos istorija ir atskirųjų tautų istorijos. Bendroji žmonijos istorija nagrinėja visos kultūros raidą, tautų istorijos vaizduojaatskirų tautų praeitį. Vaizduodamas tautos praeitį, istorijos mokslas rodo, kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsitiktinis, bet yra ištisus amžiuz ėjusios raidos vaisius. Žmonių būdas, papročiai pažiūros į įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių, kuriuose tenka tautai gyventi. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas. Istorija ir padeda suprasti savotiškas tautų savybes.
Mūsu tauta turi daug įvairių – kultūrinių, socialinių, politinių ir tautinių – problemų, kurių visų šaknys glūdi praeityje. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi paroyti senąją Lietuvos praeitį, turi paaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamos problemos. Žodžiu, parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir dabartį.
1. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas
Žemė, kaip žinome, iš pradžių yra buvusi žėrinti ugninė masė. Ilgainiui, atiduodama šilumą erdvei, ji vėso ir klojosi pluta. Žemės pluta, nors labai jau sustorėjusi, bet ir dabar dar vietomis smunka arba kyla aukštyn, raukšlėjasi. Seniau tas atsitikdavo ir dažniau. Nuo to priklausė jūros kaitaliojimasis su sausuma, kitaip tariant, jūros ir sausumos svyravimai. Antai Lietuvos paviršiaus žemės plutai svyruojant, t.y. iškylant ir nusileidžiant, jūra su sausuma čia kaitaliojasi net kelis kartus. Dabartinė mūsų krašto sausuma yra atsiradusi tik po 6 jūros periodų. Jos amžius, skaitant metais, bus jau milijoninis.
Bet per paskutinius 800.000 metų mūsų ir didelės Europos dalies paviršių dar labai pakeitė ledynai. Anksčiau mūsų kraštuose klimatas buvo šiltesnis, ir čia augo šiltųjų kraštų augalai. Bet vėliau dėl tam tikrų priežasčių klimatas ėmė šalti, ir nuo gausių vandens kritulių Skandinavijoje ėmė augti didžiulis ledynas, kurio storis siekė net 2 km. Amžiams bėgant, jis vis didėjo ir, slinkdamas į pietus, apėmė visą šiaurės ir vidurio Europą. Vėliau, po kelių dešimčių tūkstančių metų, klimatas vėl atšilo, ledynai ištirpo, atsirado augalų ir gyvulių; bet pakui šaltis pasikartojo iš naujo. Iš viso Europoje yra buvę net keturi tokie ledynų laikotarpiai, bet pas mus, Lietuvoje, ir visam Pabaltijy tėra buvę vos du.
2. Pirmieji žmonės Lietuvoje
Kai orai atšilo ir ledynai pasitraukė į šiaurę, X – IX tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą paleolito, arba senojo akmens amžiaus, laikotarpiu Lietuvoje apsigyveno pirmieji žmonės.
Šiaurės Lietuvoje tada dar buvo likę kiek ladynų, o pietryčių Lietuvoje jau radosi tuhndros ir miškatundrės augalija: žolės, kiminai, kur ne kur keružiai ir paprasti beržai, nedideli pušynėliai.
Pirmieji Lietuvos gyventojai buvo klajokliai, jie dažnai kilnodavosi. Iš stovyklavietėse aptinkamų daiktų galima spręsti, kur Lietuvoje kūrėsi žmonės. Jie apsigyveno smėlėtuose vietose arčiau upių ir ežerų. Žmonių seniausių pėdsakų, t.y stovyklaviečių su židiniais ir titnago įrankiais, rasta Pietryčių Lietuvoje – prie Merkio, Neries ir Nemuno. Tie pirmieji Lietuvos gyventojai iš titnago gaminosi medžioklės ir darbo įrankius: strėlių ir iečių antgalius, gremžtukus, rėžtukus.
Pirmųjų mūsų krašto gyventojų svarbiausi medžiojami gyvūnai šiaurės elniai. Jie tų laikų žmonių būdavo sudorojami nuo ragų iki nagų. Iš minkšto ir šilto jų kailio žmonės išdžiovintomis gyslimis siuvosi drabužius, taip pat kailiais aptraukdavo palapines, klodavosi iš jų guolį, į juos supdavo vaikus. Iš gyvūno ragų, kaulų gaminosi darbo įrankius. Žmonės mito elnio mėsa; jie suvalgydavo vietoj daržovių net ką rasdavo skrandyje. Šiltas šio žvėries kraujas buvi ne kasdien pasitaikantis skanumynas. Šiaurės elniai, gyvendami bandomis, vertė ir žmones jungtis į būrius, drauge gyventi ir medžioti. Jie ir kilnodavosi paskui elnių bandas – nukeliaudavo su jomis šimtus kilometrų…
Pirmieji elnių medžiotojai į Lietuvą atklydę iš vakarų, klimatui atšalus išnyko arba pasitraukė į pietus. Medžiotojams įsikurti Lietuvoje visam laikui susidarė sąlygos tik antruoju poledyniniu klimato atšilimo laikotarpiu, kai ledynų liekanos galutinai ištirpo. Šie medžiotojai atkeliavo iš Vidurio ir Vakarų Europos.
Pirmieji Lietuvos gyventojai mito ir laukiniais vaisiais bei augalais. Valgė ir žuvis. Jas irgi medžiodavo – dažniausiai neršiančiais sekliuose vandenyse su žeberklu.
3. Baltų genčių susidarymas
Rytų baltai geriau išlaikė senųjų medžiotojų kultūros palikimą nei vakarų baltai; jie mažiau už juos prekiavo ir su Romos imperija. Tai nulėmė geografinės sąlygos. Kalbininkai ir kai kurie archeologai mano, kad pirmosios gentys ir jų kalbos nuo baltų kamieno ir prokalbės atskilo
vakarų baltų gyvenamojoje teritorijoje. Beveik prieš 2500 metų atsirado prūsai, jotvingiai, kuršiai ir jų kalbos. Baltų genčių formavimas truko 1000 metų. Maždaug V – VI po Kr. Jau buvo susidariusios visos baltų gentys, kurios žinomos šiais laikais.