KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
SOCIOLOGIJOS KATEDRA
Siela Antikos filosofijoje
Klaipėda, 2004Įvadas
Siela, kaip apibrėžimas, galėtų būti tai, kas yra nematerialus, nemirtingas žmogaus pradas,
teikiantis kūnui gyvybę ir atsiskiriantis nuo jo mirštant. Tačiau toks apibrėžimas labiau atspindi
šiuolaikinį, religinį požiūrį, nei tuometinį Antikos.
Tema „Siela Antikos fllosofijoje“ pasirinkta siekiant apžvelgti Antikos filosofus ir panagrinėti
jų požiūrį į sielą: kasji tokia, arji nemirtinga ir panašūs dalykai.
Šio darbo pradžioje bus aptarta ikisokratikų požiūris,o pabaigoje bus plačiau aptariamas ir
palyginamas Platono ir Aristotelio požiūris į sielą.Ikisokratikų ir Sokrato sietos samprata
Pitagoras skelbė nemirtingumo idėją. Jo supratimu, „siela yra nemirtinga ir ji pereina į kitų
gyvų būtybių kūnus. Visa, kas vyksta pasaulyje, po tani tikro laiko vėl pasikartoja, bet nieko
naujo apskritai neatsiranda, ir visas gyvas būtybes reikia laikyti vienarūšėmis.“(3,p.19)
Pitagoras kosmosą dalijo į dvi dalis. Žmogus pagal jį irgi nevienalytis. Jis sudarytas iš kūno ir
sielos. Viena vertingesnė už kitą, nes sielą nemirtinga, o kūnas – mirtingas. Todėl jis iškėlė
teiginį, kad „kūnas yra sielos kalėjimas“.
Demokritas teigia, kad siela esanti tam tikra ugnis ir šiluma. Jis mano, kad ugnis ir siela
susidaro iš tų atomų kurie turi rutulio fonną. Galime teigti, jog tie tyrinėtojai, kurie kreipia
dėmesį į turinčio sielą kūno judrumą, ją ir laikė judriausiu kūnu, o tie, kuriems rūpėjo kūtio,
turinčio sielą, sugebėjimas suvokti ir pažinti tikrovę, mano, kad siela savyje turi daikto pradus.
Leupidas tapatina sielą su rutulio formos atomais dėl to, kad jie savo fomos dėka lengviausiai
visus prasiskverbia ir patys judėdami, judina visus kitus. Tuo remdamiesi, filosofai tvirtino, kad
siela suteikia gyviams judėjimą. Kadangi supanti gyvius aplinka slegia jų kūnus ir stumia is jų
atomus, kurie, nuolat nerimdami, teikia gyviams judėjimą, tai kvėpuojant atomai gauną paramą
iš tų, kurie ateina iš oro, nes pastaneji neleidžia išsisklaidyti kūno viduje esantiems, trukdydami
išorinei aplinkai, kuri slegia ir tankina kūną. Štai kodėl gyvybė laikosi tol, kol tie atomai pajėgia
taip veikti, Kai kurie šios mokyklos atstovai tvirtina, kad siela susidaro iš judančių ore dulkelių,
o kiti – kad siela yra tai, kas jas judina. Siela juda savaimingai, nes niekuomet nętenka matyti
tokio judintojo, kuris pats nejudėtų.
Itin nesutaria tie filosofai, kurie priskiria pradams kūnišką prigimtį, su tais, kurie laiko juos
bekūniais, ir su tais, kurie sudaro šiuos pradus iš priešingų elementų mišinio, kadangi pagal
nustatytus pradus jie apibūdina sielą. Dėl to, kai kurie sielą laikė ugninii, nes ugnis yra tas
elementas, kuris susidaro iš smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniŠkas, beto, ugnis pati
juda ir judina visa kita. Čia vėl galime prisiminti Demokritą: pasak jo, siela sutampa su protu, o
protas susidaro iš pirmapradžių bei nedalomų kūnų ir gali judėti tik dėl jį sudarancių dalelių
mažumo ir dėl jų formos, kuri, be abejo, yra rutulinė.
Anaksagoras vartoja abu terminus: ir sielos, ir proto, lyg jie žymėtų vienodus daiktus, nors is
tiesų jis teikia pirmenybę protui – iš visų būtybių jis vienas esąs grynas, ir jam Anaksagoras
priskiria abu sugebėjimus: pažinimą irjudėjimą, sakydamas, kad protas išjudinęs visatą.
Tačiau Anaksagoro teiginiai ne visai sutampa su Demokrito pažiūra, būtent- pastarasis tiesiog
tapatina sielą su protu.
Dar kiti filosofai tvirtina, kad siela judina kūną, kuriame ji yra, taip pat, kaip juda ir ji pati,
Pavyzdžiui, Demokrito pažiūra beveik sutampa su paaisakymu komedijų autoriaus Filipo, kuris
pasakoja, kad Dedalas suteikęs judėjimą Afroditės medinei skulptūrai, įpildamas į ją
gyvsidabrio. Panašiai issireiškia ir Demokritas. Jo manymu, rutuliniai atomai, kurie iš prigimties
niekuomet nerimsta, savo Judėjimu judina ir velka paskui save visą kūną.
Antra vertus, Demokrito pasekėjai moko, kad gyvius judina siela, jie pakliūva dar Į kitus jiems
budingus pneštaravimus. Iš tiknyų, jei siela yra paplitusi visame juntančiame kūne, fai,
pripažinus, kad siela – kūnas, toje pačioje vietoje turi tilpti du kūnai. (3, p.85-87)
Heraklitas vėl gi pripažįsta sielą pirmaprade, tapatindamamas ją su garavimu, iš kurio susideda
visi kiti daiktai. (1)
Sokrato teologijoje nevisiškai aiškus yra sielos nemirtingumo klausimas. Bet tik iš liudijimų
galima spręsti, kad Sokratas sielą laikė dieviška nematoma bekūne esybe, lemiančia tikrąjį
žmogaus Aš, žmogui mirus atsiskirinčia nuo kūno ir pereinancia į kitą, nemirtingą, pasaulį.(1)
Platono sielos samprata
Platonas prie biologinės ir fiziologinės mterpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kurią greičiausiai
bus perėmęs i pitagoriečių. Žmogų Platonas suprato sudaiytą iš kūno ir sielos. Sieloje jis matė
trijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios, ir protingosios – pradus žmogaus gyvenimą
sąlygoja sielos harmonija, kuri pasiekiama teisingumui suvaldžiu tris pirminius pradus,
pavesdama išminčiai tvarkyti godumą ir afektus. Siela yra nemirtinga ir dėl ankstenių
buvimo idėjų pasaulyje, ji
gali pažinti mus supančias idėjas per jų atspindžius. Toks net
mitiškai pagrįstas sielos aiškinimas parodo, kad Platonas atitrūkęs nuo daiktų pasaulio
racionaliems argumentams pagrįsti griebiasi iracionalių argumcntų. Tikroji būtis yra
gyva, veikianti ir mąstanti.
Platonui „kiekviena siela nemirtinga“. Pries įsikūnydama žmoguje, ji, esą, gyvenusi idėjų
pasaulyje, už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela,
pasak Platono, ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl jį atgauti. Tačiau
kūnas jai nuolatos trukdo. Kas sieja žmogų su idėjų pasauliu? Ne kūnas, o siela. Ne visa siela, o
protingoji jos dalis.
Platonas mokė, kad žmogaus sielą sudaro trys pradai:
1. Protingasis pradas, pasireiskiantis mąstymu, argumentų kurimu.
2. Aistringasis pradas, pasireiškiantis drąsa ir valia.
3. Geidžiantysis pradas, pasireiškiantis žmogaus troškimais, maisto, gėrimo poreikiui.
Platonas suskirsto visuomenę į tris klases (luomus ), analogiškas trimis sielos pradams.