Siela
5 (100%) 1 vote

Siela

Turinys

Įvadas

Dėstymas

sielos sąvokos apibrėžimas

siela (šv. Tomas Akvinietis ir Descartes’as)

siela kaip pradas

psichologija ir siela

sielos nemirtingumas

begalinė siela (Hegelis)

sielos sugebėjimai

Išvados

Įvadas

Siela yra kūnas, susidedąs iš švelnių dalelyčių, išsklaidytas po visą atomų sambūrį, bet labai panaši į dvelkimą, turintį kažkokią karščio priemaišą, todėl kai kuo panaši į dvelkimą, o kai kuo – į karštį. Bet yra dalis, smarkiai besiskirianti net ir nuo tų pačių savo dalelyčų švelnumu, o dėl to labiau suderinta ir su likusiu sambūriu. Dėl viso to išryškėja sielos jėgos ir jausmai, didelis jos judrumas ir mintys, ir tai, ko netekę, mes mirštame. Kad ir kokios jos dalys žūtų, sugriovus apdangalą, – visą arba bent jo dalį, – sielą, jei tik išliktų, turės jutimą.

Kad siela skiriasi nuo kūno ir kad kūnas jai nėra reikalingas, patvirtina tai, jog fizinės jėgos silpsta nuo stiprių poveikių. Akys genda nuo saulės, ausys nuo per daug stipraus garso. Tačiau mąstančioji siela išlaiko bet kurį įgytą tvirtesnį žinojimą. Be to, amžius veikia kūną, bet ne sielą. Pastaroji stipresnė po penkiasdešimties metų, kai kūnas jau ima silpti. Sielos veikla, priešingai negu kūno, nėra ribota, nes geometrinės, aritmetinės ir loginės formos – beribės…

Tam tikra prasme siela apima visa tai, kas egzistuoja. Iš tikrųjų visi daiktai yra arba jutimo objektai, arba proto objektai: jutimas tam tikru būdu sutampa su juntamuoju daiktu,o žinojimas – su pažįstamuoju objektu. Aktualusis žinojimas ir aktualusis jutimas siejasi su aktualiaisiais objektais. Sieloje jutimas ir mąstymo sugebėjimas potencialiai sutampa su savo objektais; pirmasis – su juntamaisiais, antrasis – su mąstomaisiais objektais. O šitie sugebėjimai turi sutapti su pačiais daiktais arba bent su jų formomis. Bet jie negali būti patys daiktai, nes sieloje yra ne pats akmuo, o jo forma. Todėl sielą galima palyginti su ranka – kaip ranka yra visų įrankių įrankis, taip protas – visų formų forma ir pojūtis – juntamųjų daiktų forma. Bet kadangi tikrovėje, kaip atrodo, nėra nė vieno daikto, kuris egzistuotų šalia tįsiųjų dydžių ir atskirai nuo jų, tai mąstomieji objektai turi glūdėti juntamuosiuose – tiek vadinamosios abstrakčios sąvokos, tiek visos juntamųjų daiktų savybės ir būsenos. Štai kodėl tas, kuris nieko nejunta, negali nieko nei išmokti, nei suprasti; o tas, kuris protu įžvelgia ką nors, būtinai turi naudotis vaizdiniais, nes vaizdiniai yra panašūs į pojūčius, kuriems trūksta tik materijos.

Sielos sąvokos apibrėžimas

1972 metais Didysis lietuvių kalbos žodynas (DLKŽ) aiškino, jog (pagal vieną reikšmę) siela yra „įsivaizduojama bekūnė būtybė, nemirštanti žmogaus dalis, dvasia“. Ne žodynininkų reikalas spręsti, ar bekūnė būtybė, nemirštanti žmogaus dalis yra įsivaizduojama ar reali! 1993 metais DLKŽ pateikia apibrėžimą, kad siela yra „nematerialus, nemirtingas žmogaus pradas, teikiantis kūnui gyvybę ir atsiskiriantis nuo jo mirštant“. 1993 metų apibrėžimas daug geresnis kaip tik dėl to, kad iš jo dingo tas žodis „įsivaizduojama“. To vienintelio žodžio nebuvimas ir sudaro visą skirtumą tarp (kalbininkams priklausančio) žodžio reikšmės aiškinimo ir (jiems nepriklausančio) „nutarimo“, jog sielos vis dėlto nėra. Bet šiais žodžiais ne apibrėžiama sielos sąvoka, o glaustai formuluojama krikščioniška sielos samprata (ar bent stambi jos dalis). Sielos sąvokos apibrėžimas vėlgi būtų daug trumpesnis. Dabar jau reiktų įspėti, kad Krikščioniškosios minties tradicijoje du įtakingiausi sielos filosofai buvo šv. Tomas Akvinietis ir Descartes˙as.

Siela (šv. Tomas Akvinietis ir Descartes˙as)

Pirmajam žodis „siela“ reiškia „pirminis gyvybės principas“, antrajam – „mąstantis daiktas“. Tai ir viskas. Aišku, abu filosofai tikėjo visu tuo, ką apie sielą moko krikščionybė, tačiau nė vienas to mokymo nesudėjo į patį sielos apibrėžimą. Kad siela yra nemateriali, nemirtinga, po mirties atsiskirianti nuo kūno – o Paskutinę Dieną ir prisikelsianti! – būtų jau tolesnės išvados, kurias kiekvienas filosofas bandė, pradėdamas savuoju sielos apibrėžimu, įrodyti kitų savo filosofijos ar teologijos principų pagalba.

Beje, tiek Tomui, tiek Descartes˙ui dažnai priskiriama pažiūra, jog žmogus yra kūno ir sielos junginys. Tačiau tai ne visiškai tikslu nei Tomo, nei Descartes˙o atveju (nors viena kita jų pačių neatsargi formuluotė duoda pagrindo tokiai interpretacijai). Geriau sakyti, kad Tomui žmogus yra įsielintas kūnas, o Descartes˙ui – įkūnyta siela. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip grynai žodinis skirtumas, bet išties abu filosofai gana skirtingai suvokia ir pačią sielą, ir jos santykį su kūnu.

Pasak Tomo, žmogus, griežtai kalbant, yra kūnas. Tačiau tas kūnas jau savaime yra gyvas, o jį gyvą daro siela. Miręs kūnas yra lavonas, kuris ilgainiui suyra ir virsta dulkėmis. Tarp kūno ir lavono yra esminis skirtumas, kurį sudaro sielos buvimas arba nebuvimas. Todėl ir į žmogų panaši vaškinė lėlė nėra kūnas: ji neturi sielos. Žodis „kūnas“ reiškia ne „mėsos (ar šiaip materijos) gabalas“, bet „įsielintas mėsos gabalas“. Kūnas turi sielą (yra įsielintas) taip, kaip
laikraštis turi rašmenų (yra prirašytas). Iš laikraščio atėmus rašmenis, liktų tik popierius, iš kūno atėmus sielą, liktų tik mėsa, žmogiena. Tiksliai kalbant, žmogus yra ne kūno ir sielos, bet mėsos ir sielos junginys. Siela nėra priedas, kurio kūnas gali ir neturėti. Nėra taip, kad siela būtų priedas prie kūno, kaip kepurė yra priedas prie Jurgio. Jurgis gali nusiimti kepurę ir likti Jurgiu, o kūnas, kai jį apleidžia siela, lieka nebe kūnu, bet – kartoju – tampa lavonu, kuris pūdamas ilgainiui virsta dulkėmis. Kūnas, netekdamas sielos ir kartu gyvybės, pasikeičia iš esmės. Taip yra dėl to, kad siela yra kūno forma – ne kasdiene „figūros“ arba „silueto“ prasme, o ta, kurią apgraibomis būtų galima nusakyti taip: forma yra tai, kas kokį nors daiktą padaro būtent tuo daiktu.

Štai kaip reikia suprasti Tomo mintį, kad žmogus yra įsielintas kūnas, o siela – gyvybės principas. O kadangi žmogaus gyvybė reiškiasi, be kita ko, ir sąmone, protu, valia, taigi psichikos galiomis, žmogaus siela kartu yra ir psichikos principas. Siela yra tai, kas psichikos subjektą daro psichikos subjektu. Vadinasi, jeigu Agnė turi psichiką, ji turi ir sielą. Šitaip Tomas sieja sielą su psichika – per gyvybę.

O Descartes˙as sielą ir psichiką sieja betarpiškai. Jam žmogus nėra kūnas – nei besielis, nei su siela. Jam žmogus yra pati siela. Pasak Descartes˙o, žmogus jokia prasme nėra kūnas, nes kūno jis gali ir neturėti, o vis tiek būti ir būti žmogumi. Pavyzdžiui, žmogui gali vaidentis, kad jis turi kūną, bet tokiu atveju jis vis tiek yra kai kas, kam vaidenasi. Jis tada būtų be kūno, bet ne be psichikos. Visa žmogaus esmė yra turėti psichiką – „abejoti, suprasti, teigti, neigti, norėti, nenorėti, įsivaizduoti ir jusliškai patirti“. O tai reiškia būti psichikos subjektu arba, kaip Descartes˙as mėgsta sakyti, „mąstančiu daiktu“. Žmogus yra mąstantis daiktas. (Mąstymas prancūzų filosofui apima beveik visus psichikos reiškinius – ne tik tuos, kuriuos laikytume mąstymu siaurąja prasme.) Bet mąstantį daiktą galima vadinti ir „siela“ (lot. anima, pranc. āme; šia reikšme Descartes˙as vartoja ir esprit, mens, animus, intellectus, ratio). Tad Descartes˙ui galioja lygtis „žmogus = psichikos subjektas = mąstantis daiktas = siela“.

Žinoma, Descartes˙as neteigia, kad žmonės kūnų neturi, kad jie juos tik haliucinuoja. Jo nuomone, tokio radikalaus klydimo paprasčiausiai neleistų gerasis Dievulis (nors kartais būna, kad jaučiame skausmą pirštelyje, kuris jau nupjautas). Taigi šioje žemėje kiekvienas žmogus – kiekviena siela – turi kūną (yra įkūnyta). Bet turėti kūną reiškia tik tai, kad tam tikri pasikeitimai tame kūne sukelia pasikeitimus sieloje, ir priešingai. Kūną ir sielą abiem kryptimis jungia priežastiniai ryšiai. Bet šiaip kūnas ir siela yra atskiri dalykai. Ši pažiūra – tas pats jau anksčiau sutiktas dualizmas, tik sustiprintas tuo atžvilgiu, kad psichikos reiškinių nekūniškumas priskiriamas ir pačiam psichikos subjektui (šiuo atveju žmogui). Anot dualizmo, žmogus, būdamas nemateriali siela, neturi jokių fizinių savybių. Pažodžiui imant, toks sakinys, kaip „Agnė sveria daugiau, negu ji norėtų“, dualistui negali būti teisingas, nes, anot dualizmo, viena nori, o kitas sveria: norėti tai nori Agnė, bet sverti tai sveria jos kūnas! Žinoma, – sutiktų Descartes˙as, – kasdienėje šnekoje ir toks sakinys priimtinas. Kadangi šioje žemėje tvirtai galioja principas „vienas žmogus, vienas kūnas“, tai žmogui natūralu ir apie savo kūną kalbėti lyg apie save patį. Bet svarbu suprasti, kad tai netikslus kalbėjimas. Taip bent sakytų Descartes˙as – dideliam Akviniečio pasipiktinimui (nes pastarajam ir sveria, ir nori sverti mažiau vienas ir tas pats daiktas, būtent Agnė, įsielintas kūnas).

Taigi, anot šv. Tomo, siela (pagal apibrėžimą) yra substancinė forma, kurios dėka Agnė yra tai, kas ji yra iš esmės – gyvas organizmas (kūnas), žmogus, protinga būtybė. Remdamasis šiuo apibrėžimu, italų filosofas toliau argumentuoja, kad Agnės siela nėra nei pati Agnė, nei jos kūnas, kad Agnės siela yra nemirtinga, kad ji, atsiskyrusi nuo kūno, turi tik nepilną psichinį gyvenimą ir laukia susijungimo su savo atgaivintu kūnu, prisikėlusiu amžinajam gyvenimui. O anot Descartes˙o, siela (vėlgi pagal apibrėžimą) tėra tai, kas mąsto. Bet toliau prancūzų filosofas argumentuoja, kad Agnės siela yra pati Agnė, kad jos siela (ir dėl to Agnė) yra nekūniška ir kad jos siela (ir dėl to Agnė) yra nemirtinga. Kokia bus sielos gyvenimo kokybė po kūno mirties iki prisikėlimo, Descartes˙as nesvarsto. Jis, kaip ir Tomas, karštai tiki prisikėlimu, bet, skirtingai nuo Tomo, apie „paskutiniuosius dalykus“ beveik nekalba, nes nelaiko savęs teologu, nors teologų išvadoms nusilenkia.

Ir dar vienas svarbus momentas, kurį dabar reikėtų įsakmiai pabrėžti: priešingai Tomui, Descartes˙as sielos visiškai nesieja su gyvybe. Jam gyvas kūnas nuo negyvo skiriasi taip, kaip veikiantis laikrodis nuo sugedusio. Kiekvienas biologinis kūnas (organizmas) Descartes˙ui yra gryna materija (mėsa), o ne materijos (mėsos) ir dvasios junginys, kaip Tomui. O visokią materiją, pasak Descartes˙o, galima aiškinti grynai mechanistiškai. Biologiniai kūnai tėra mašinos. Mirtis yra biologinės mašinos galutinis sugedimas. Kai galutinai
(miršta) žmogaus kūnas, pats žmogus, būdamas dvasia, būva toliau. Arba, mažų mažiausiai, tai, kad sunyksta kūnas, dar nebūtinai reiškia, jog sunyksta ir siela. Visais atvejais sielos likimas po kūno mirties yra Dievo rankose, kuris daro, ką nori. Todėl Decartes˙as galų gale pripažino negalįs pateikti visiškai tikro filosofinio įrodymo, jog siela gyvens amžinai. O Tomas manė, kad jis pats tokį buvo pateikęs. Tačiau abu vyrai sielos nemirtingumu neabejojo bent jau dėl to, kad tikėjo Katalikų Bažnyčios saugomu Apreiškimu.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1912 žodžiai iš 5855 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.