Simbolika lietuvių vestuvėse1
5 (100%) 1 vote

Simbolika lietuvių vestuvėse1

Turinys

Turinys 1

Įvadas 2

1. Vedybos 3

2. Atsisveikinimas su kaimu –„klonavimasis“ 4

3. Rūtų darželio simboliai 4

4. „Ačiavimas“ 5

5. Atsisveikinimas su jaunyste – šokiai 5

6. Atsisveikinimas su namais 5

7. Kad draugės ištekėtų 6

8. Jaunikio „diplomatinis korpusas” 7

9. Į vyro giminę 7

Išvados 9

Nuorodos 10

Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………………………..11

Įvadas

Lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis gimininei bendruomenei tam tikromis klimatinėmis, geografinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. Gimininės bendruomenės laikotarpiu, kuris truko tūkstantmečius, šeimos gyvenimo ir apeigų formuotoja buvo moteris. Tai matriarchato laikotarpis. Jau akmens amžiuje moteris buvo aktyvi materialinės ir dvasinės kultūros kūrėja, stabiliausia kolektyvo narė: saugojo namų židinį, gimdė vaikus, juos augino ir auklėjo. Moterys per ilgus tūkstantmečius kūrė šeimos apeigas – gimimo bei vardo suteikimo, santuokos ir laidotuvių, – plėtojo gimininės, vėliau – šeimyninės bendruomenės papročius, kolektyvo gyvenimo, elgesio, moralės ir teisines normas.

Šiame darbe kalbama apie simboliką tik vestuvių papročiuose. Kalbama apie simbolinį atsisveikinimą su kaimu – „klonavimasi“, rūtų darželio simbolinę reikšmę, „ačiavimo“ simbolinę prasmę. Atskirai aptariama atsisveikinimo su jaunyste simboliu – šokiu, atsisveikinimo su namais ritualus.

Yra pristatomi papročiai bei ritualai skirti, kad draugės ištekėtų. Pristatomas jaunikio „diplomatinis korpusas“, bei papročiai nuvykus į vyro giminę.

1. Vedybos

Santuoka – tai buvo dvasinio slenksčio peržengimas, nežinomybė, o kartu ir jaunystės brandą vainikuojantis ritualas, kuriame, kaip ir kituose perėjimo ritualuose, svarbi mirties bei atgimimo simbolika.

Vestuvės priklauso seniausiems tautos kultūros reiškiniams. Jų apeigos formavosi dar gimininėje bendruomenėje ir per šimtmečius kito, priklausomai nuo socialinių, ekonominių, kultūrinių pokyčių visuomenės gyvenime. Daugelis senųjų vestuvinių papročių šių dienų jaunimui gali atrodyti nesuprantami, tik žinovas juose įžvelgs baltiškos kilmės tikėjimų liekanas, aptiks teisinius, sakralinius, maginius motyvus. Visa tai persipynę su liaudies menine kūryba – dainomis, žodine tautosaka, vaidybine improvizacija, šokiais, muzika.

Palyginti su visais kitais gyvenimo įvykiais, santuokai žmonės visais laikais skyrė bene daugiausia dėmesio, nes ji paliečia ne tik atskiras merginos ir vaikino šeimas bei gimines, bet ir jų kaimo bendruomenės būtį: viena bendruomenė savo nario netenka, o kita įgyja naują. Santuokos institutas lemia ir tautos gyvenimą, laiduodamas jos demografinį išlikimą. Juo tvirtesni santuokos ryšiai, juo patvaresnė šeima, nevengianti vaikų ir nesibijanti jų auginimo bei auklėjimo rūpesčių, juo labiau garantuota tautos ateitis.

Santuokos sudarymą visada lydėjo ir tebelydi vienokių ar kitokių papročių, ritualų, apeigų visuma, vadinama vestuvėmis. Vestuvinių apeigų kompleksas yra įvairių epochų padarinys, jungiąs savyje ryškiausius tautos etninės kultūros bruožus. Vestuvių apeigose atsispindi šeimos sandaros pokyčiai, visuomenės socialinės ir ekonominės raidos savitumai, žmonių pasaulėžiūros, etninių bei moralinių pažiūrų kitėjimas, buities ir materialinės kultūros nuolatinė kaita.

Santuoka ypač svarbi moteriai. Vestuvės – socialinis jos egzistencijos pateisinimas, tradicinėje kaimo bendruomenėje, palyginti dar ne visai seniai, tai – vienintelis būdas moteriai integruotis į visuomenę. Vyrams priešingai – vestuvės – tik gyvenimo būdas, o ne lemtis. „Santuokoje jie ieško galimybių išsiskleisti, patvirtinti savo egzistenciją, o ne pačios teisės egzistuoti“. Moteris šeimoje skirta giminei išsaugoti ir namų židiniui kurstyti, tai yra imanentiškumui.

2. Atsisveikinimas su kaimu –„klonavimasis“

Dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jungtuvių dienos išvakarėse nuotaka, vyriausios pamergės lydima, pereidavo per visą kaimą: senų bei jaunų atsiprašydavo „klonuodamasi“ ir kviesdavo į vestuves. Ilgiausiai šie papročiai išliko rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje. Aukštaitijoje buvo paplitęs paprotys atėjusią „pasiklonuoti“ nuotaką apdovanoti audiniais, palaiminti žodžiu ir kryžiaus ženklu.

Kaimo bendruomenės palaiminimas, pritarimas santuokai buvo svarbus atsisveikinimo apeigų momentas. Bendruomenė sudarė ne tik kaimynystės ar giminystės, bet ir dvasiniais ryšiais susietą bendriją, kuri perėjimo apeigomis užtikrindavo jaunavedžių socialinės brandos baigtį.

3. Rūtų darželio simboliai

Atsisveikinimas su rūtų darželiu – tai dar viena jaunosios atsisveikinimo su jaunystės dienomis apeiga. Lietuvos kaimas rūtų darželį nuo seno laikė merginos kuklumo, sielos grožio, doros išraiška. Pagal jį sprendė apie jos asmenį, todėl paskutinėmis mergavimo dienomis jaunoji verkaudama savo rūpestį dėl neaiškios ateities išsakydavo rūtai. Jaunosios verkavimas rūtų darželyje – tai senovinis gimtųjų namų erdvės atskyrimo simbolis.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 744 žodžiai iš 2316 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.