Turinys:
Įvadas…………………………………………………………………………………………………..1.
I.Smulkus verslas Lietuvoje – koks jis?
Laisvė atnešė naujas galimybes…………………………………………………………………..
Žiauri realybė………………………………………………………………………………………….3.
Patentas – būdas išgyventi………………………………………………………………………..4.
Beveik feodalizmas……………………………………………. …………………………………….
Patentininkų niekas negina…………………………………………………………………………5.
1lentelė……………………………………………………………………………………………
II.Verslininkų mintys apie savo būtį.
1 diagrama…………………………………………………………………………………..6.
Teisiniai aktai…………………………………………………………………………………………7.
Mokesčiai ……………………………………………………………………………………………..8.
2 diagrama………………………………………………………………………………….11.
Baudos …………………………………………………………………………………………………12.
Kreditai………………………………………………………………………………………………..13.
Pastatai ir žemė……………………………………………………………………………………..14.
Finansinė atsakomybė…………………………………………………………………………….15.
Darbuotojai…………………………………………………………………………………………..16.
Muitinės……………………………………………………………………………………………….17.
Išvados…………………………………………………………………………………………………..
3 diagrama……………………………………………………………………………….19.
Naudota literatūra………………………………………………………………………………….20.
Įvadas
Nepriklausomybė atnešė laisvosios rinkos idėjas ir suteikė visiems gyventojams sąlygas užsiimti legaliu verslu bei susikurti materialinę laisvę, išvengti nepriteklių, pažeminimo, visiško skurdo, susikurti jei ne pasiturintį, tai bent žmogaus vardo vertą gyvenimą. Šia galimybe vienaip ar kitaip pasinaudojo ir tebesinaudoja didžioji gyventojų dauguma. Tačiau verslas daugeliui netapo tuo, kuo turėjo tapti.
Dauguma verslininkų įsitikinę, kad biurokratizmo priežastys glūdi įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose, reguliuojančiuose verslo santykius.
Todėl šiame savarankiškame darbe ištirsiu esamą dabartinę SVV būklę Lietuvoje, analizuosiu jos ekonominių ir teisinių veiksnių įtaką..
I.Smulkus verslas Lietuvoje – koks jis?
Laisvė atnešė naujas galimybes
Susikūrus valstybei, buvo galima pradėti legaliai teikti paslaugas, prekiauti, steigti įmones ir pasidaryti pradedančiais kapitalistais. Valdžia nebevaržė įsigytų automobilių skaičiaus, dingo “blatas”, deficitas, dingo ilgiausios eilės parduotuvėse. Įsigalėjo laisvoji rinka. Atėjo tikroji verslo laisvė.
Žengtas didelis žingsnis pirmyn. Žmogus suvokė, kad dirba sau, savo šeimai ir būsimoms kartoms. Visišką laisvę turi žmogus, kuris gyvena iš savo darbo ir kuris laimingas tą darbą dirbdamas.
Laisvoji rinka deklaruoja, kad piliečiai turi patys užsidirbti pragyvenimui, susikurti darbo vietas. Savo ruožtu politikai vienbalsiai tikino, kad valstybė skatins darbo vietų kūrimą ir visomis išgalėmis padės smulkiajam verslui, kad jis taps valstybės atrama ir visko pradžia.
Tik iš smulkiojo verslo iškils stambūs susivienijimai, pavieniai stiprūs verslininkai, statysiantys gamyklas ir fabrikus. Buvo minimi Honkongo, Pietų Korėjos Singapūro, Japonijos fenomenai. Skaičiuojama, kiek smulkus ir vidutinis verslas duotų naudos valstybei ir jos piliečiams Lietuvoje.
Žiauri realybė
Dabar tokie teiginiai skamba naiviai ir sukelia pašaipą. Lietuvos laisvosios rinkos dešimtmečio istorija parodė, kad visos 1989-1990 m. gražios idėjos pasisuko priešinga linkme arba liko deklaracijomis. Valstybė, vairuojama aukštų vadovų rankomis, pasuko kita kryptimi. Ekonominė laisvė ir įvairios lengvatos atiteko stambioms įmonėms, o smulkieji pateko į pačius žiauriausias , kokias tik begalima įsivaizduoti, sąlygas.
Visi šneka apie BVP, bet ar daug išmano, kas tai yra. Nesuvokia, kas tai yra smulkus verslas. Politikai mėgsta kalbėti apie makroekonomikos rodiklius, o apie smulkųjį verslą kalba tik per rinkimus. Gal reikėtų pabandyti patiems užsiimti tokiu verslu?
Įsigijęs patentą verslininkas atsiduria už valstybės ginamų piliečių ribos. Smulkieji neturi lengvatų. Jie priversti pirkti patentus, mokėti už juos avansu, t.y. kredituoti valstybę,
nežinodami, ar užsidirbs pragyvenimui. Mokesčiai, kaip žinoma, turi tendenciją augti.
Rezultatai pasirodė greitai. Iki rekordininkų aukštumų išaugo nedarbas ir valstybės skola. Daugiau nei dešimtyje rajonų nedarbas viršija arba balansuoja ties kritine 20 proc. riba. Tokie teiginiai, kaip “kaimo nuskurdimas”,” žemiau pragyvenimo lygio”,”miestai vaiduokliai”,”išaugusi emigracija”, šiandien jau nieko nestebina.
Valstybė nesurenka planuotų mokesčių. Kelis kartus iš eilės politikams netgi teko mažinti biudžetą. Prabilta apie taupymo vajus.
Patentas – būdas išgyventi
Tačiau valstybės politikai nesikeičia. Net akivaizdūs dalykai valdžios nepriverčia nusileisti ant žemės, pažvelgti į problemas, įsigilinti, kaipgi vidutinio rajono miestelio pilietis išgyvena. Smulkieji verslininkai labai retai kalba apie ateities perspektyvas. Dažniausiai jie gyvena šia diena.
Per praėjusių metų 11 mėnesių patentus įsigijo 77 334 asmenys. Tai tie, kurie dar tikisi užsidirbti patys ir nešturmuoti darbo biržos. Į šalies biudžetą jie sumokėjo beveik 15 mln. Litų. Valstybė, nieko neveikdama, avansu gavo didelę pinigų sumą. Ir net nepadėkojo.
Patentas – tai darbo vieta. Tai ir prekyba, ir paslaugos. Beje, keista, tačiau pati darbo birža neagituoja bedarbių imtis patentų. Juk kuo daugiau patentininkų, tuo mažiau bedarbio pašalpų. Tai pat jokių papildomų išlaidų valstybei.
Jeigu statistiškai vienoje šeimoje yra 2,62 žmogaus, išeitų, jog iš pačios tikriausios privačios iniciatyvos pragyvena daugiau kaip 202 tūkst. žmonių. Jeigu jie būtų bedarbiais, valstybei reikėtų išmokėti mažiausiai 38 mln. litų.
Vadinasi, panaikinusi patentininkus, valstybė gautų daugiau kaip 53 mln. litų gryno nuostolio. Geras lietuviškos valdžios biznis.
Beveik feodalizmas
Norėdama surinkti daugiau mokesčių, valstybė ima dar labiau spausti smulkiuosius verslininkus. Ji verčia juos steigti individualias ar kitokias įmones, griežtina apskaitą. Valdininkai nesusimąsto, kodėl Lietuvoje beveik neliko normaliai veikiančių individualių įmonių.
Dabartinė naujovė – kasos aparatai patentininkams. Valdžiai reikia tiksliai suskaičiuoti, kiek gi kojinių, nosinių ar pieštukų pardavė smulkus prekybininkas. Valdininkai vis dar stebuklingai tikisi, kad smulkieji uždirba tiek daug, jog jų pinigų užtektų visoms biudžeto skylėms užlopyti.
Iš esmės kalbant, smulkusis verslas, daugelyje valstybių esantis tramplinu kylant į verslo aukštumas vieniems ir puikiu priedėliu formuojant prekių pasiūlą kitiems.
Įvedus kasos aparatus, kurie nėra pigūs, išnyko paskutinė riba, skirianti smulkiuosius verslininkus nuo vidutinių. Tikriau sakant, smulkieji turės pasitraukti į darbo biržas. Likusieji, norėdami išgyventi turės kelti prekių ir paslaugų kainas. Vartojimas dėl to neaugs, valstybė savo papildomo milijardo negaus. Priešingai patirs naujų išlaidų ir nuostolių. Dar padidės socialinė įtampa, žlugs paskutinis pasitikėjimas rinka.
Patentininkų niekas negina
Kyla klausimas, kodėl pas mus dėl biudžeto nesurinkimo, dėl neperkamų lietuviškų lengvosios pramonės gaminių, dėl pramonės įmonių bėdų apskritai kaltinami patentininkai?
Gal tik todėl, kad jų niekas negina? Kodėl lengvoji pramonė neieško galimybių pritraukti smulkiuosius verslininkus? Gal lengvosios pramonės įmonės galėtų vietoj vidutiniškai brangios gaminti ir brangią, ir pigią produkciją, kuri lengviau konkuruotų su įvežama produkcija.
1 lent.
Nedarbo lygis, Valstybinės darbo biržos duomenimis(procentais)
METAI PROCENTAI
1998m. vidutiniškai 6,4
1999m. 8,4
2000m. 11,5
2002m.(be gruodžio mėn.) 12,5
Tai reiškia, kad 1998 metais buvo suskaičiuota vidutiniškai 113,7 tūkst. žmonių, neturinčių darbo; 1999 metais – 148,7 tūkst.; 2000 metais – jau 204,9 tūkst.; 2001 metais(be gruodžio) – 223,4 tūkst. Žmonių. Kas toliau? Jeigu pridėsime patentininkus? Nedarbo lygis tikrai šoktelės per 20 proc. kur link mes einame? Ko siekiame?
Kovos su nedarbu išeitis pasaulyje yra viena: reikia duoti galimybę žmonėms, užsiimantiems smulkiuoju verslu, dirbti. O užuot naikinus patentus, vertėtų išplėsti jų nomenklatūrą.
II. Verslininkų mintys apie savo būtį.
1diadrama. Ekonominių ir teisinių veiksnių įtaka verslo klimato formavimui 2001 m., procentais (Duomenų šaltinis: LSVVPA ir NMS 2001 m
Dideli mokesčiai labiausiai trukdo AB, UAB, ŪB ir kt. įmonėms (67.5 proc.), užsiimančioms prekyba (66.7 proc.), turinčioms 10-49 darbuotojus (68 proc.), veikiančioms 3-5 metus (66.1 proc.). Labiausiai trukdantys verslui yra socialinio draudimo įmokų, pelno ir fizinių asmenų pajamų mokesčių dydžiai.
Teisiniai aktai
Įstatymų painumas, nestabilumas, nesuderinti reikalavimai tapo didžiule kliūtimi smulkiam ir vidutiniam verslui.
Verslininkas privalo išmanyti Konstituciją, specializuotus įstatymus,ir dar daugybę papildomų įstatymų ir poįstatyminių aktų. Žmogui fiziškai sunku įsiminti tiek informacijos ir neklystamai taikyti ją praktiškai. Maža to- daugelis įstatymų turi daugybę pataisymų ir papildymų (Fizinių asmenų pajamų bei juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas pakeistas 20 kartų, PVM įstatymas – per 10 kartų, o Įmonių įstatymai –per 30 kartų).”Valstybės žiniose”
tokių paradoksų kaip “įstatymo pataisos pataisos įstatymas”.
Patys įstatymai suformuluoti taip painiai, kad suprantami tik patiems kūrėjams, o įvairių institucijų valdininkų yra interpretuojami skirtingai. Padėties negelbsti nei daugybė išaiškinimų raštu, nei prie įvairių institucijų steigiamos konsultacinės tarnybos.
Nusižengiant tarptautinės teisės bei sveikatos logikos dėsniams įstatymai Lietuvoje būna priimami atgaline data.
Labai dažnai įstatymai įsigalioja nuo priėmimo dienos, nepaliekama laiko su jais susipažinti ir pasiruošti juos vykdyti.
Įstatymai ir kiti teisiniai aktai priimami nesuvokiant realios padėties, neatsižvelgiant į tai, ar bus įmanoma taikyti juos praktiškai. Pvz.,įmonės kasos tvarkymo reikalavimų neįmanoma vykdyti mažose įmonėse, tai pat tose įmonėse, kurios turi keletą filialų.
Dėl realios padėties nesuvokimo bemaž neveikia ir Mažųjų įmonių įstatymas. Jis taikomas tik gamybinėms įmonėms, bet ir gamybinėms įmonėms neįmanoma pasinaudoti šio įstatymo nustatytomis pelno mokesčio lengvatomis, nes nurodytos apyvartos ir darbuotojų skaičiaus ribos yra nelogiškos ir nerealios.