Straipsnio karališkoji teisė vokietija ispanija flandrija vengrija danija analizė
5 (100%) 1 vote

Straipsnio karališkoji teisė vokietija ispanija flandrija vengrija danija analizė

11213141

Turinys

Įvadas 3

Vokietijos politinis susiskaldymas 4

Imperinė teisė 7

Žemių teisė 8

Išvados 13

Panaudotos literatūros šaltiniai 14

Priedas – straipsnio kopija 15

Įvadas

Perskaičiau straipsnį Harold J. Berman knygoje „Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis“, knyga išleista Vilnius: Pradai – 1999 m., bendras puslapių skaičius – 875 p. Skaitytas straipsnis vadinasi „Karališkoji teisė: Vaokietija, Ispanija, Flandrija, Vengrija, Danija“, pasirinkau vieną šalį – Vokietiją, straipsnis apima 637 – 674 puslapius.

Panagrinėsiu tai ką perskaičiau šiek tiek plačiau, pasinaudojusi kita literatūra aprašančia to laikotarpio Vokietijos teisę.

Mažiau nei bet kurią kitą buvusios Romos imperijos dalį I tūkstantmetyje romėnų teisė buvo paveikusi Vokietiją, kurios teritorijoje romėnų gyventa nedaug. Vokietiją romėnų teisė pasiekė palyginti vėlai, tik XII a., daugiausia dvasininkijos, neapsiribojusius veikla bažnytinės teisės sferoje, dėka, ir jau imperatorius Frydrichas I ją paskelbė “pasauline teise”.

Vokietijoje feodalinė viršūnė susiformavo iš gentinių kunigaikščių, virtusių stambiaisiais žemvaldžiais ir tarnybine aristokratija, savo rankose sutelkusia svarbiausias pasaulietines ir bažnytines pareigybes administracinėse apygardose – grafystėse (hercogai, grafai). XIII a. atsirado pasaulietiniai ir bažnytiniai teritorijų kunigaikščiai, kurie su imperatoriumi buvo susiję tik minimaliais siuzereniteto ir vasaliteto ryšiais, faktiškai naudodamiesi visiška politine valdžia.

Vidutinieji ir smulkieji riteriai atsirado iš smulkių dvarininkų, net laisvųjų valstiečių, taip pat ir nelaisvų karaliaus ar feodalų tarnų, vykdančių kai kurias jiems pavestas administracines funkcijas.

Hierarchijos principu feodalinė bajorija ir dvasininkija Vokietijoje buvo susiskirsčiusi į rangus, kurių, pasak “Saksų veidrodžio” būta septyni:

Pirmoje vietoje buvo karalius (imperatorius); Antroje – aukščiausieji dvasininkijos hierarchai (arkivyskupai, vyskupai, abatai), buvę paties karaliaus vasalais; Trečioje – tiesioginiai karaliaus vasalai (kunigaikščiai pasauliečiai,hercogai, landgrafai ir t. t. ). Iš šių aukščiausiojo rango feodalų labai išsiskyrė nedidelė grupė vadinamųjų kurfiurstų (rinkėjų kunigaikščių), turėjusių teisę dalyvauti imperatoriaus rinkimuose, eiti svarbiausias imperijos pareigas; Ketvirtoje – po jų ėjo kunigaikščių vasalai (grafai); Penktoje – baronai (gavę riterio titulą už tarnybą); Šeštoje – baronų vasalai, o šių vasalai (septintoje) vadinti vienaskydžiais riteriais.

Vokietijoje galiojanti reikalavimas garbingiausius imperijos lenus suteikti kunigaikščiams neleido imperatoriui prijungti prie savo domeno išsilaisvinusias žemes, o svarbiausia neleido jam laisvai disponuoti imperijos lenais.

Vokietijos politinis susiskaldymas

Po Karolio Didžiojo mirties jo sukurtai imperijai greitai suskilus, vakarinių frankų paveldėtas imperatoriaus titulas X a. pabaigoje buvo paveržtas rytinių frankų, gyvenusių teritorijoje, po daugelio šimtmečių tapusioje Vokietija, monarchų. Dar du amžius imperija vadinosi Rytų frankų imperija. XI a. pradžioje susiklostė praktika, kad po imperatoriaus mirties paveldėtojas keliaudavo į Romą gauti iš popiežiaus rankų “romėnų imperatoriaus” karūną. XII a. pati imperija ėmė vadintis Romos imperija, XIII a. – Šventąja Romos imperija, XV a. – Šventąją vokiečių tautos Romos imperija. Jos imperatoriai, oficialiai laikomi Romos imperatorių ir Karolio Didžiojo įpėdiniais, buvo tituluojami kaizeriais, reiškiančio nuo IV a. vartotą romėnų imperatorių titulą (cezaris).

Taigi imperijai šiuo laikotarpiu Vokietijos pavadinimas tinka tik sąlygiškai. Nepaisant didingo pavadinimo, įprasta prasme imperijoje monarcho nebuvo, kaizerio valdžia buvo labiau nominali.

Į imperijos sudėtį įėjo penkios pagrindinės vokiškos hercogystės – Saksonija, Švabija, Bavarija, Frankonija ir Lotaringija, ir daug kitų smulkesnių darinių. Stiprėdami hercogai ir kiti imperijos kunigaikščiai pasiekė teisę rinkti imperatorių ir šia teise pirmą kartą pasinaudojo 1125m. Iš pradžių imperatoriaus rinkimų tvarka nebuvo tiksliau nustatyta, rinkimuose dalyvavo visi kilmingieji, daugiausia kunigaikščiai. Bet jau to paties amžiaus pabaigoje susiklostė praktika, kad imperatorių ėmė rinkti kolegija įtakingiausių kunigaikščių – kurfiurstų (kunigaikščių rinkėjai), tarp kurių buvo 3 bažnytiniai ir 3-4 kunigaikščiai pasauliečiai.

Rinkdami imperatorių, kurfiurstai netrukus nustojo paisyti mirusio imperatoriaus įpėdinių pretenzijų: imperatoriumi galėjo tapti bet kuris kunigaikščių giminės kandidatas.

Imperatorių valdžia buvo silpna jau XII a.pabaigoje. Paskui ji dar labiau nusilpo ir valstybė atsidūrė prie subyrėjimo ribos. Senoji imperija susidėjo iš imperatoriaus rūmų ir gentinių hercogysčių, o besikurianti naujoji – iš paties imperatoriaus nuosavos teritorijos – žemės (priklausomai nuo to, kurios žemės valdovas buvo išrinktas imperatoriumi, tai galėjo būti Švabija, Saksonija, Čekija ar kita), taip pat iš imperijos kunigaikščių valdomų žemių, pamažu praradusių daugelį gentinių hercogysčių bruožų ir virtusių teritoriniais politiniais dariniais.

Nuo XIII a.
imperatorius valstybės valdžia naudojosi tik nominaliai, o faktiškai ji susitelkė kurfiurstų rankose. Imperijoje kūrėsi savarankiškai gyvuojantys teritoriniai dariniai su visiška politine kunigaikščių, imperatoriui pajungtų tik labai silpnais vasaliniais leniniais ryšiais, valdžia. Pamažu virsdami tikrais savo žemių monarchais, teritorijų kunigaikščiai paralyžavo realią imperatoriaus galią vietose.

Dar labiau Šventąją vokiečių tautos Romos imperiją išsklaidė bažnytinė Reformacija: pietinė dalis liko katalikiška, o šiaurinė – protestantiška.

Imperija neturėjo sostinės ir imperatorius dėl to neturėjo nuolatinės savo rezidencijos, valdė nuolat keisdamas buvimo vietą. Imperijoje nebuvo centrinio valdymo aparato, nuolatinių valdininkų, profesionalių teisėjų luomo, stipresnės fiskalinės valdžios, nebuvo galingesnės imperijos jurisdikcijos. Imperatorius faktiškai neteko galimybės skirti valdiniams mokesčius, o jo pajamos apsiribojo pajamomis, gaunamomis iš savo tiesiogiai valdomos žemės. Jis valdė padedamas dvaro, visą laiką keliavusio kartu su juo po imperijos teritoriją. Kancleris buvo jo sekretorius. Iždininkas atsako už imperatoriaus dvaro biudžetą. Imperatoriaus patarėjai skiriami tik tam kartui, kažkokiam specialiam reikalui. Bet tai nereiškė, kad nebuvo imperijos teisės. Imperatorius liko aukščiausiasis teisėjas, ir tai buvo susiję su tradicine karaliaus valdžios priederme palaikyti “taiką” ir prerogatyva įgyvendinti teisingumą: kur bebūdamas, imperatorius vadovavo teismo posėdžiams, taikė vietos ar genčių teisę ir šitaip įgyvendino universalų teisingumą. Jis išklausydavo ir spręsdavo apeliacijas dėl kunigaikščių ir bajorų, taip pat miestų teismų sprendimų.

Imperatorius liko valstybės galva, simbolizuojančia imperijos vienybę, bet neturėjo tikros valdžios ir tik koordinavo vokiečių feodalų karo ir užsienio politiką. Tokią jo padėtį teisiškai sankcionavo “Aukso bulė”, 1356m. išleista vokiečių imperatoriaus Karolio IV (tuo metu jis buvo Čekijos karalius).

Siekdamas įveikti Austrijos, Bavarijos ir popiežiaus pretenzijas į lemiamą vaidmenį Šventojoje Romos imperijoje ir sustiprinti Čekų karalystės padėtį, Karoli IV sukvietė Niurnbergo seimą ir jo nutarimų pagrindu paskelbė minėtą dokumentą, kuris iš pradžių vadinosi “Karolina“ imperatoriaus garbei, o po 10 metų, dėl pakabinto ant jo auksinio antspaudo imtas vadinti “Aukso bule”.

Dokumentas įvirtino istoriškai jau susiklosčiusią praktiką, kad Šventosios Romos imperijos valdymas praktiškai koncentruojamas 7-ių kurfiurstų – Mainco, Kelno, Triro arkivyskupų ir Brandenburgo markgrafo, Čekijos karaliaus, Saksonijos hercogo ir Reino pfalcgrafo – rankose. Pagal Bulę, kurfiurstai vadovauja visiems imperatoriaus rūmų pareigūnams.

“Aukso bulė” įtvirtino išskirtines kurfiurstų teises ir privilegijas. Pripažintas visiškas politinis jų savarankiškumas, įtvirtinta jų valdų neliečiamybė ir paveldimumas. Jie turėjo aukščiausios jurisdikcijos teisę.Įvirtinta lygi kurfiurstų padėtis su imperatoriumi. Pasikėsinimas į kurfiurstus buvo tolygus pasikėsinimui į imperatorių. “Aukso bulėje” nurodoma, kad išrinktasis imperatoriumi, prieš imdamasis valdžios reikalų, pirmiausia nedelsiant privalo savo raštais ir antspaudais patvirtinti visas privilegijas, teises ir laisves kiekvienam kurfiurstui, ir tai pakartoti po karūnavimo dar kartą.

Kurfiurstų kolegija paskelbta nuolatiniu valstybės valdžios organu, posėdžiaujančiu kasmet po 1 mėnesį Frankfurte prie Maino ir svarstančiu svarbiausius reikalus. Kolegijos sutikimo reikėjo skirstant imperijos lenus. Kolegijai suteikta monopolinė teisė rinkti imperatorių, ji galėjo jį ir teisti bei nušalinti iš sosto.

Taip “Aukso bulė”, galiojusi iki pat Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos pabaigos, teisiškai įtvirtino faktiškai jau gyvuojančią kelių stambiausių feodalų oligarchiją.

Kurfiurstai savo didžiulę įtaką plėtė vis labiau: kiekvienas naujas imperatorius turėjo priimti kurfiurstų suformuluotus, jo valdžią ribojančius reikalavimus, pavadintus rinkimų kapituliacijomis.

Imperatoriai turėjo teisę sušaukti diduomenę, dalyvauti nereguliariose politinėse asamblėjose. Ši institucija, pavadinta Reichstagu, nuo XIII a. virto reguliariu suvažiavimu, struktūros atžvilgiu kiek priminė tuometinius prancūzų Generalinius luomus. Nusistovėjo trijų kolegijų – kurfiurstų, kitų feodalų (išskyrus smulkiąją bajoriją) ir imperijos miestų atstovų – Reichstago struktūra. Dvasininkijos atstovai, nesudarydami savarankiško kolegijos, priklausomai nuo užimamos vietos bažnyčios hierarchijoje įėjo į pirmųjų dviejų sudėtį. Kolegijos posėdžiavo skyrium. Reichstagas neturėjo tikslo atstovauti imperijai kaip visumai, kiekvienas kunigaikštis ar imperijos miesto burmistras juose veikė net ne tiek savo luomo, kiek savo žemės ar miesto interesų vedamas.

Reichstagas buvo institucija, kurios padedami karaliai galėjo pasiekti bažnytinių, feodalinių, miestų magnatų pritarimą savo įstatymams. Bet apskritai Reichstago nutarimai privalomosios galios neturėjo.

Reichstago nutarimu 1495m. įsteigtas Imperijos rūmų teismas. Jis buvo numatytas imperijos (pirmoji instancija) ir atskirų kunigaikštysčių (antroji instancija) valdinių
civilinėms, baudžiamosioms ir administracinėms byloms nagrinėti. Pirmininkas turėjo būti didikas – kunigaikštis, grafas ar baronas, pusė narių turėjo susidėti iš riterių, kita pusė – iš teisės daktarų. Teismas turi vadovautis bendrąja teise, t. y. imperijos, skirta visoms į jos sudėtį įeinančioms žemėms, teise, o tokia buvo romėnų teisė. Imperijos teritoriją nutarta suskirstyti į 10 rūmų teismo apygardų su specialiais tvarkos sergėtojais kunigaikščiais priešakyje. Pastarieji turėjo vykdyti teismo nuosprendžius.

Imperijos rūmų teismas veikė iki Šventajai vokiečių tautos Romos imperijai sužlungant.

XIV a. daugumoje atskirų kunigaikštiškų valstybių susiformavo atskiros luomams atstovaujančios institucijos – landtagai, o XVI – XVIII a. jos tolydžio virto absoliutinėmis monarchijomis, kurių stambiausios – Prūsija ir Austrija. Šventoji vokiečių tautos Romos imperija gyvavo iki 1806m., kai dėl Napoleono Bonaparto kariuomenės smūgių buvo priverstas atsisakyti sosto paskutinis jos kaizeris Pranciškus II.

Imperinė teisė

Vokietijos imperijos rėmuose egzistuojant daugybei praktiškai savarankiškų valstybių, apskritai viduram¬žių Vokietijos teisė gali būti suprantama arba kaip visos imperi¬jos teisė (imperijos teisė – Reichsrecht), dažnai vadinta tiesiog bendrąja teise (Uns comtnune), arba kaip kiekvienos atskiros že¬mės – hercogystės ar kunigaikštystės, įėjusios į imperijos sudė¬tį, teisė (žemės teisė – Landrecht), kartu esanti partikuliarinės imperijos teisės dalimi.

Šventosios Romos imperijos rėmuose egzistuojant daugybei praktiškai savarankiškų valstybių, apskritai viduramžių Vokietijos teisė gali būti suprantama arba kaip visos imperijos teisė, dažnai vadinta tiesiog bendrąja teise, arba kaip kiekvienos atskiros žemės – hercogystės ar kunigaikštystės teisė (žemės teisė), kartu esanti partikuliarinės imperijos teisės dalimi.

Rašytoji frankų imperijos laikų teisė, šiai imperijai subyrėjus, nustojo galioti, ją pakeitė nerašyta teritorinė vietos papročių teisė. Kunigaikščių valdžios atsiradimas, o paskui visiškas centrinės valdžios nusilpimas lėmė didelį imperijos teisės partikuliarizmą. Iki XII – XIII a. bendrosios vokiečių teisės, nekalbant apie atskirais klausimais išleistus imperatorių aktus, formaliai nebuvo. Bet ilgainiui Šventojoje Romos imperijoje ėmė galioti kai kurie tie bendrieji teisės principai ir nuostatai, kuriuos pripažino įvairūs politiniai jos vienetai – jos žemės. Tie principai formavosi universalaus pobūdžio vokiečių papročių teisės normų ir imperatorių įstatymų leidybos bazėje. Labai reikšmingi XII – XV a. imperatorių išleisti vadinamieji taikos statutai, kuriuose, leisdamiesi į karo žygius, imperatoriai paprastai skelbė taiką savo šalies viduje ar atnaujindavo senąją, anksčiau paskelbtą tokią pat taiką. Taikos statutuose būta nemažai naujos teisės normų, įgyvendinamų imperijos lygiu, taip pat dažnai įtraukiamų į teritorinę kunigaikštysčių ir miestų teisę.

Imperijos taikos statutuose vyravo baudžiamosios teisės normos, numatančios atsakomybę už nusikaltimus, keliančius didžiausią grėsmę valdinių taikai.

Pirmasis imperijos taikos statutas (1103m.) daugiausia dėmesio skyrė nuosavybės ir gyvybės apsaugai. Vagys, padegėjai ar žudikai baudžiami apakinimu ar rankos nukirtimu, vėliau nustatyta mirties bausmė už nužudymą. Ilgainiui taikos pažeidimų turinys plėtėsi, o statutų normos apėmė vis naujus taikos pažeidėjus, t.y. numatė atsakomybę už vis įvairesnius nusikaltimus nuosavybei ar asmeniui.

Gausiuose taikos statutuose buvo nustatyta atsakomybė už nepaklusimą bažnyčios jurisdikcijai, pinigų padirbinėjimą ir t.t. Bausmės dydis priklausė nuo nusikaltimo pobūdžio ir nusikaltėlio asmenybės. Buvo kreipiamas dėmesys į nusikaltimo “įžūlumą”, į recidyvą. Bendrininkai turėjo būt baudžiami kaip ir tiesioginis nusikaltimo vykdytojas. Už turtinius nusikaltimus dažniausiai taikytas įpareigojimas atlyginti žalą.

Statutai reikalavo, kad nukentėjusieji nesigriebtų savateismio; neteisėtas kerštas, paliaubų pažeidimas ir panašios veikos galėjo užtraukti kaltojo paskelbimą už įstatymo ribų.

Vienas iš taikos statutų – imperatoriaus Maksimiliano 1495 m. paskelbta “amžinoji taika”.

Taikos statutai turėjo vienyti feodalų, miestiečių, kitų visuomenės grupių pastangas kovai su įvairiais nusikalstamais kėslais. Statutuose esančios normos sudarė imperijos bendrosios teisės pagrindą.

Žemių teisė

Konkrečių žemių teisė – bendros visiems laisviesiems kiekvienos vokiečių kunigaikštystės gyventojams atskirai priimtos normos, pagal kurias veikė tos kunigaikštystės teismai, ėmė sparčiai plėtotis XIII a.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2147 žodžiai iš 4234 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.