Svv administravimas
5 (100%) 1 vote

Svv administravimas

1.EKONOMIKOS VALSTYBINIO REGULIAVIMO TEORIJOS

Nuo pat pirmųjų ekonomikos teorijų atsiradimo, mokslininkai nagrinėjo valstybės vaidmenį ekonomikoje. Jau XV-XVIIa merkantilizmo mokyklos atstovai nurodė aktyvios valstybinės ekonominės politikos būtinumą. Merkantilistai turtą sutapatino su pinigais ir siekė kaupti pinigus valstybės viduje. Jų manymu, turtą didinti galima vien tik iš užsienio prekybos ir eksportuojant į kaimyninius kraštus ar kolonijas. Valstybė tuo turtingesnė, kuo daugiau turi pinigų (aukso, sidabro). Turtą sukaupti gali tik valstybinė valdžia. Ankstyvojo merkantilizmo teorijų šalininkai (angl. V.Stafordas, ital. G.Skarufi) siūlė valstybėms imtis priemonių, siekiant sulaikyti pinigus šalyje. Jie siūlė uždrausti pinigus išvežti į užsienį, įvesti valstybės monopolį valiutos prekybai, sukurti tam tikras prekybos vietas užsienio prekėms. Visi pinigai, gauti pardavus tokias prekes, turėjo būti išleisti perkant vietinės gamybos prekes.

XVIa antroje pusėje pradeda vystytis ir XVIIa pasiekia brandumą vėlyvasis merkantilizmas. Angl. T.Munas, ital. A.Siera, pranc. A. Monchretjanas – tai didžiųjų geografinių atradimų, absoliučios monarchijos susiformavimo, prekybinės buržuazijos ekonominės galios stiprėjimo laikotarpis. Valstybės ekonominė politika pereina į prekybos sritį, pagr. Uždaviniu tampa aktyvaus prekybos balanso sistemos kūrimas. Vėlyvojo merkantilizmo atstovai teigė, kad valstybė tuo turtingesnė, kuo daugiau skiriasi išvežamų ir įvežamų prekių kainos. Jie siūlė du būdus šiam skirtumui pasiekti. Pirma, buvo leidžiama išvežti tik gatavus gaminius (juos pardavus buvo galima gauti daugiau pinigų, negu parduodant žaliavą), uždrausta įvežti prabangias prekes. Antra, toks skirtumas galėjo būti gautas tarpininkavimo sąskaita. Šiam tikslui pasiekti, buvo leidžiama išvežti pinigus į užsienį. Iškeltas toks principas: Pirkti kuo pigiau vienoje šalyje, parduoti kuo brangiau kitoje.

Valstybė formuodama aktyvų prekybos balansą, turėjo reguliuoti prekių įvežimą, uždėdama muitus užsienio prekėms, skatindama paklausių prekių išvežimą iš šalies. Buvo skatinamas pramonės vystymasis. Merkantilistų teorijos tapo valstybinės politikos teorine baze, gavusia protekcionizmo vardą. Šios teorijos skatino nacionalinės ekonomikos vystymąsi, saugojo ekonomiką nuo užsienio konkurentų, plėtė išorinę rinką. Pagr. Šios teorijos priemonė – muitų įvedimas, tačiau protekcionizmo formos ir metodai įvairiose šalyse buvo skirtingi.

Merkantilizmo atsiradimą lėmė šie veiksniai:

1. Visuotinis pinigų įsigalėjimas XVI-XV a ir pinigų trūkumas Vakarų Europoje. Didėjant prekių apyvartai trūko monetų. Pinigų problemą paaštrino kainų kilimas XVI a Vakarų Europoje atidarius prekybos kelius su Amerika.

2. XVI a Suklestėjo užsienio prekybos monopolijos Anglijoje ir Olandijoje.

3. Absoliutizmo įsigalėjimas paskatino domėjimąsi pinigais. Reikėjo visuotinio ekvivalento, kurio tapo pinigai.

.EKONIMINIS LIBERALIZMAS

Sukaupus kapitalą merkantilizmo teorijos praranda populiarumą. Nauji laikai reikalauja naujų idėjų. Prekybinis ir ypač gamybinis kapitalas reikalauja atsilaisvinti iš valstybės globos. Ekonomistų darbuose vis labiau kritikuojama merkantilizmo teorija. Naujas pažiūras pagrindė klasikinės politinės ekonomijos pradininkai: A.Smitas, D.Rikarnas. Smito mokymo pagrindai išdėstyti veikale “tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas” (1776m.). Jam buvo artima “natūrali harmonija”, kuri ekonomikoje nustatoma stichiškai, nesant valstybinio reguliavimo. Savo knygoje jis stengėsi įrodyti, kad valstybė iš esmės netinka ekonominėms funkcijoms. Smitas teigė. Kad nėra kitų dviejų charakterių, tokių nesuderinamų kaip pirklio ir valdovo. Valdovai visada yra didžiausi lėšų švaistūnai, mat jie disponuoja kitų uždirbtais pinigais, o svetimus pinigus lengviau išleisti nei savus. Jis teigė, kad valdovo rūpestis geriausiu atveju gali būti tik abia bendra pažiūra, tuo tarpusavininko rūpestis yra speciali ir smulki pažiūra, kad jo verslas būtų organizuotas kuo geriau. Be to valstybė yra blogas administratorius, nes jos valdininkai dažnai būna nestropūs, kadangi jie tiesiogiai nesuinteresuoti gera administracija, o apmokami iš viešųjų lėšų.

A.Smitas valstybei patiki 3 funkcijas:

1. teisingumo administravimas.

2. Krašto apsauga.

3. Tam tikrų viešųjų institucijų steigimas ir išlaikymas.

Tačiau Smitui valstybės nesikišimas yra bendrasis principas, bet ne absoliuti teisybė. Savo knygoje Smitas teigė, kad laisva rinkos prekyba turėtų būti išvaduota nuo valstybės kontrolės, o tada siekdami savo asmeninio intereso, individualūs gamintojai gamins tokias prekes, kokių pageidaus vartotojai. Apskritai, teigė Smitas, vyriausybė turėtų būti atsargesnė, kišdamasi į laisvosios rinkos operacijas. Geriausia politika dažniausiai yra viena: palikimo ramybėje, nesikišimo, netrukdymo politika. Vyriausybės įsikišimas gali pabloginti reikalų tvarkymą. Natūralios laivės politika kyla iš pažiūrų į žmogų ir visuomenę. Darant prielaidą, kad kiekvieno žmogaus ekonominė veikla skatina visuotinę naudą ir socialinę gerovę, tampa aišku, kad tokios veiklos nereikia niekuo varžyti.

3.VALSTYBĖS VAIDMUO NEOKLASIKINĖJE SISTEMOJE

Neoklasikinės krypties
atstovai (įkūrėjai angl. Maršalas, amerik. Chamberlenas, L.Mise, Hayekas, Fridmanas). Ekonomikos valstybinio reguliavimo teorijos visada apibūdinamos jų metodologija ir tuo, kaip jos traktuoja rinkos koordinuojančio mechanizmo esmę ir vaidmenį. Mažiau neoklasikinės teorijos atstovus domina socialinio išsivystymo klausimai ir istorinio požiūrio analizė. Neoklasikinės mokyklos tikslas- ekonominio žmogaus, „firmos“ ūkio tyrinėjimas. Jų nuomone, pagrindinis žmogaus stimulas yra asmeninis interesas. Ekonomika nagrinėjama kaip pusiausvyra ir harmoninga sistema, kurioje visų jos dalyvių racionalus egoizmas laisvos konkurencijos sąlygomis skatina maksimalų visos visuomenės gerovės vystymąsi. Tokiu atveju bet koks valstybės kišimasis į rinkos veikimą labai žalingas visuomenei. Aišku, kad rinka- laisvų kainų, pelno ir nuostolių sistema. Tai dievas, į kurį nukreiptas ekonomistų (neoklasikinės krypties atstovų) dėmesys. Rinkos variklis yra kapitalistas verslininkas, nuo kurio sėkmingos ir pelningos veiklos priklauso visų kitų gyventojų grupių ir visos valstybės klestėjimas.

4. Pagrindiniai valstybės veiklos principai rinkos ekonomikos sąlygomis.

Tiesioginis valstybės kišimaisis į ekonomiką neoklasikinės krypties ekonomistų traktuojamas kaip rinkos sistemos reguliavimosi galimybių sunaikinimas. Galimas nukrypimas nuo šios griežtos teorijos įvairių skirtingų minėtos krypties atstovų buvo suprantamas skirtingai. Skirtingomis sąlygomis ir skirtingu laiku įžymūs neoklasikinės krypties ekonomistai siūlė konkrečias ekonomikos valstybinio reguliavimo priemones. Principinis jų susitarimas buvo tas, kad valstybės veikla tikslinga tokiose kryptyse:

1) įstatymų ir tvarkos apsauga;

2) nuosavybės teisinė apsauga;

3) konkurencijos palaikymas;

4) pinigų cirkuliavimo palaikymas;

5) mokesčių politikos, skatinančios verslininkystę, įgyvendinimas.

Daugelis neoklasikinės krypties atstovų pabrėžė, kad bet kurioje veikloje valstybei nevalia ignoruoti rinkos ekonomikos dėsnių. Pajamų ir turto perskirstymas turi proto ribas, nes lygiavos principas verslininkystės neskatina. Be to, jų nuomone, labai atsargiai derėtų vertinti konkuruojančių įmonių sanavimo pasiūlymus. Dirbti reikia pagal rinkos dėsnius, tuo tarpu konkuruojančių įmonių sanavimas trukdo sveikai ekonomikai.

5. Konkurencijos palaikymas ir apsauga

Žymų indėlį XXa. 4-ame dešimt. į neoklasikinės teorijos plėtrą nagrinėjant rinkos ir valstybės santykius įnešė vok. ekonomisto Eugeno darbai. Jis sukūrė savotišką neoklasikinės teorijos variantą, kuris įgavo neoliberalizmo vardą. Jis teigė, kad efektyviausiai rinkos pranašumus galima panaudoti tobuloje konkurencijoje, tačiau rinkos ekonomika turi ir esminių trūkumų. Laisvoji konkurencija sudaro sąlygas atsirasti monopolijoms ir oligopolijoms, todėl Eugenas teigė, kad pagrindinis valstybės ekonominės politikos uždavinys yra konkurencijos plėtotė ir apsauga. Vok. ekonomistas griežtai pasisakė prieš savo kolegų bandymus nustatyti galimą valstybinio reguliavimo dydį. Jo nuomone, valstybė iš esmės nesugeba suformuoti ekonominių procesų. XXa. 2-oje pusėje neoklasikinę teoriją itin aktyviai plėtojo Čikagos universiteto mokslininkai. Čia susikūrė savotiška ekonomistų mokykla (liberalios ekonomikos ir liberalių valstybės ekonominių metodų atstovai). Čikagos mokslininkai pasiūlė savitą konkurencijos ir monopolijos koncepciją. Jie pagrindė konkurencijos efekto idėją. Jų manymu valstybinis reguliavimas galimas tik tiksliai nustačius neigiamą (antikonkurencinę) rinką.

6. .PINIGŲ APYVARTOS REGULIAVIMAS, ANTIINFLIACINĖ POLITIKA

Čikagos prof.Fridmanas sukūręs pinigų teoriją,pasiūlė infliacijos įveikimo programą.Jo sukurta teorija įėjo į ekonomijos minties teorija kaip monetarizmo teorija.Fridmano koncepcijos pagrindą sudaro vadinamoji kiekybinė pinigų teorija,populiarinta ekonomijos neoklasikų dar 20a.pr.Pagal šią teoriją,apyvartoje esantis pinigų kiekis tiesiogiai veikia prekių kainas-pinigai atlieka paklausos valdymo funkciją, o per ją reguliuoja ir ūkinius procesus.Fridmanas gynė mintį apie pinigų pastovumo išimtinę reikšmę normaliam ekonomijos funkcionavimui.Teigė,kad nukrypimas nuo šios taisyklės reiškia visų mechanizmų,sutelkiančių rinkos ekonomikos dalis į visumą,skylimą.Stabilus pinigų atsargų didėjimas sąlygoja stabilų gamybos augimą.Pinigų taisyklė-centrinis bankas privalo palaikyti pastovų piniginį išteklių atsargų augimą nepriklausomai nuo ūkio konjunktūros ciklinio didėjimo.Vyriausybėms Fridmanas pasiūlė infliacijos įveikimo programą-

1.atsisakymas nuo pinigų kiekio,esančio apyvartoje,ciklinio reguliavimo.Centrinės valdžios griežta pinigų kiekio kontrolė.Negalima didinti pinigų kiekio daugiau kaip 3-5% per metus

2.infliacijos augimo tempus sumažinantis aukštų banko procentų nustatymas

3.darbo užmokesčio augimo sustabdymas,dėl ko siūloma palaikyti aukštą nedarbo lygį.

Makroekonomikos požiūris – ekonomika nagrinėjama kaip visuma.Mikroekonomikos požiūris-nagrinėjamos atskiros ekonomikos dalys.

Monetaristų pasiūlymai 20a.8deš.pasaulinės krizės metu vyriausybių buvo gerai įvertinti.;jų pasiūlymus apnaudojo JAV,Anglija.Monetaristų teorijos trūkumai-ji netapo populiari,nes neskatino verslo augimo.

7. PASIŪLOS EKONOMINĖ

VALSTYBĖS MOKESČIŲ POLITIKAXXa. 8-9dešimtmečio praktikoje pritaikyta dar viena neoklasikinė teorija. Jos kūrėjai ekonomistai Laferas, Milderis. Jie stengėsi rasti išeitį iš ekonominės 8-ojo dešimtmečio gamybos stagnacijos. Neoklasikinės krypties mokslininkai didelį dėmesį skyrė pasiūlos ( jų nuomone paklausa išsivysto iš pasiūlos), o kartu ir gamybos veiksnių, tarp kurių išsiskiria verslininkystė, efektyvumo analizei. Pagrindinis verslininkystės stimuliavimo būdas yra valstybės vykdoma mokesčių politika, todėl neoklasikai ir siūlė ją iš esmės pakeisti, sumažinti mokesčių dydį daugumai turtingų gyventojų. Manyta, kad vystant gamybą, ekonomikai išeinant iš stagnacijos, valstybės biudžetas labiau pasipildytų su mažesniais mokesčių dydžiais. Ryškiausias neoklasikinės teorijos pavyzdys gali būti siejamas su JAV prezidento Reigano pirmųjų 4 metų prezidentavimu. Aukščiausias mokesčių tarifas buvo sumažintas nuo 70% iki 50% ir mokesčių tarifai tapo mažiau progresyvūs. Per kitą prezidentavimo laikotarpį Reiganas mokesčius sumažino iki 38%. Tai leido JAV ekonomikai 9dešimt. įveikti stagnaciją ir įžengti į ekonominio augimo laikotarpį.

8. VALSTYBĖ IR RINKA KEINSISTINĖJE SISTEMOJE

Keinsistinės krypties mokyklą pagrindė Dž. Keinsas. Knygoje „bendroji užimtumo, procentų ir pinigų teorija“ 1936m. Šios krypties ekonomistai kaip ir neoklasikai yra rinkos ekonomikos šalininkai, t.y. rinkos, kurios gyvenimą organizuoja, koordinuoja, ir valdo rinka. Tačiau keinsistai kitaip vertina rinkos galimybes, todėl skiriasi jų supratimas apie valstybės vietą, vaidmenį, funkcijas ekonomikoje. Neoklasikai reiškinių tyrinėjimus grindžia mikroekonomika o keisistai makroekonomika.

Dž. Keinsas (1883-1946)- žymiausias XXa. ekonominės minties atstovas, sukūręs rinkos ekonomikos kaip sistemos koncepsiją, makro analizės principus, bei pasiūlęs valstybės antikrizės politikos pagrindus.

Savo tyrinėjimose Keinsas rėmėsi tokiomis sąvokomis kaip nacionalinės pajamos, užimtumas, paklausa, pasiūla, investavimas. Jo tyrinėjimų tikslas – atskleisti, kaip nustatomi įv. kintamieji dydžiai, nuo kurių priklauso valstybės ekonominis išsivystimas. Tai ir buvo makroekonominis požiūris, kada ekonomika nagrinėjama kaip visuma, skirtingai nuo mikroekonominio požiūrio, kada nagrinėjamos skirtingos ekonomikos dalys.

Skeptiškai Keinsas vertino Smito „nematomos rankos“ pricipą. Anot jo, vyr. privalo kištis į ekonomiką norėdama sumažinti nedarbą. Keinsas sulaukė daugelio firmų pasipiktinimo. Jos bijojo, kad dėl mokslininko rekomendacijų vyriausybės vaidmuo išaugs o privačios įmonės bus nustumtos į šoną.

Keinso šalininkai, plėtodami jo teroiją, sukūrė mišriosios ekonomikos sistemos koncepsiją, kuri reguliuoja ir rinkos ir valstybės.

Jav ir daugumoje vakarų europos valstybių naudojamos keinsistų idėjos leido manyti, kad atrastas beveik idealus mišrios ekonomikos modelis, kuriame rinkos svertai užtikrina efektyvumą, o valstybė papildo, pataiso, užpildo verslininkystės rinkos paliktas nišas, užtikrindama ekonominį ir socialinį stabilumą.

Tačiau kažkuriame ekonomikos vystimosi etape įnoringi rinkos ekon. dėsniai išslydo iš keinsistų kontrolės. Ryškus pvz. yra XXa. 8-ojo dešimtmečio vid. pasaulinė ekon. krizė, kada tapo aišku, kad keinsistų iškelti uždaviniai likviduoti „kenxmingas“ visuomenei kapitalistinės rinkos ekon. pasekmes, išsaugot teigiamas jos savybes, ilgalaikėje perspektyvoje yra sunkiai išsprendžiami. Už iniciatyvumą ir efektyvumą atlyginama ir nestabilumu ir nedarbo augimu ir neligybe bei kt. nepageidaujamais reiškiniais. Tačiau taip ir turi būti, mano neoklasikai, nes kitaip bus prarandamas nepertraukiamas judėjimo impulsas, be kurio kapitalas nustoja būti kapitalu. Tuo tarpu keinsistams alternatyva ekonominis efektyvumas arba soc. teisingumas sprendžiama pastarojo naudai. Jų manymu, valstybės ekonominės politikos tikslas yra aukštas darbo jėgos užimtumo lygis, ekon. vystimosi stabilumas, ekon. augimop stimuliavimas, social. politika, soc. teisingumo ar perskirstymo užtikrinimas.

9. VALSTYBINIS DIRIŽIZMAS

Po II pasaulinio karo Prancūzijoje susiformavo socialoginė ekon. mokykla. Šios mokyklos pasekėjų suformuluotos koncepsijos (indikacinės ekonomikos planavimas) panaudotos Prancūzijoje 1940-1970m. valstybinio reguliavimo politikoje. Ši soc. mokykla pagal daugelį pozicijų priskiriama prie vienos pagrindinių XXa. ekonominės moxlo srovės institucionalizmo. Pranc. moxlininkams, o ypač šios mokyklos įkūrėjo F. Peru darbams būdinga daug originalių ekonominės praktikos idėjų. Pranc. moxlininkai kaip ir visi institucianalizmo krypties atstovai, kritiškai vertino klasikinę rinkos teoriją. Pagr, jų kritikos objektas buvo šios teorijos abstraktumas, jos ir realios XXa. pab. rinkos neatitikimas. F. Peru pasisakė:

1) prieš ekon. traktavimą kaip uždaros sistemos. Jis įrodinėjo, kad ekonomika yra neatsieja nuo soc. santykių politikos ir idealogijos. Jo nuomone ekonomistų neoklasikų sukurti modeliai atspindi tik tą dalį elementų, iš kurių susideda ekonomika.

2) Neoklasikinė teorija apsiriboja ne tiesiog. rinka , bet tobulos konkurencijos rinka, žymiai supaprastindama realaus gyvenimo ryšius ir motyvacijos. Atmesdamas šį požiūrį F. Peru teigė, kad būtina įvertinti
monopolinę konkurenciją, valstybinę verslininkystę, konfliktus tarp darbdavio ir darbuotojų.

Peru pasiūlė savo ekonominės pusiausvyros koncepsiją. Joje pagr. dėmesys skiriamas formoms arba valstybėms, atliekančioms atitinkamos ekonomikos funkcijas. Ekonominių agentų elgesys nulemtas rinkos žaidimų taisyklėmis, kurias sukurtas ne prekių – mainų mechanizmo, o ekonominių partnerių tarpusavio jėgų santykio. Jis nagrinėjo ekonomikos struktūras, sąveikaujančias su soc. ir plotinėmis struktūromis, siekdamos atrasti tikrus ekonominio žaidimo „dirigentus“. Jo nuomone valstybinis diržizmas (ekon. procesų valdymas) po II pasaulinio karo teikė galimybių pertvarkyti Pranc. ekonomiką. Vienas iš pagr. valstybinio dirižizmo pricipų buvo valstybės ekonominių prioritetų pasirinkimas. Naujos šakos, smulkioji pramonės chemija, mašinų gamyba, naftos perdirbimas – tai ekonomikos varikliai , pažangos varosmosios jėgos. Jos arba tobulinimo, ( pvz. elektronika) arba paruošė vietą ateities inovacijoms (pvz. atominė energetika). Tokių šakų plėtra ir turi būti vyriausybės ekonominės politikos tikslas. Pranc. ekonomistų nuomone, šie vyriausybės veixmai skatina „harmoningą augimą“ , bet pagr. šio augimo sąlyga yra kompromiso, mažinančio soc. įtampą tarp įv. visuomenės gr. ir valstybės ekonominių interesų atradimas.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2445 žodžiai iš 7633 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.