Tarptautinė politika tarptautinės organizacijos tarptautinių konfliktų sprendimai
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė politika tarptautinės organizacijos tarptautinių konfliktų sprendimai

11213141516171

TARPTAUTINĖ POLITIKA. TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS. TARPTAUTINIŲ KONFLIKTŲ SPRENDIMAI

referatas

TURINYS

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ ……………………… 3 p.

1. ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………. 4 p.

2. UŽSIENIO POLTIKA ……………………………………………………………………………………….. 6 p.

2.1. Užsienio politikos prigimtis …………………………………………………………………………………. 6 p.

2.2. Užsienio politikos ypatybės ir dalyviai ………………………………………………………………….. 8 p.

3. TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS ………………………………………………………………. 12 p.

3.1. Regioninės tarptautinės organizacijos ………………………………………………………………….. 13 p.

3.2. Jungtinių Tautų organizacija ………………………………………………………………………………. 16 p.

4. TARPTAUTINIŲ KONFLIKTŲ SPRENDIMAI ……………………………………………….. 18 p.

4.1. Bendruomeniniai konfliktai ……………………………………………………………………………….. 19 p.

4.2. Karas ir kariniai konfliktai …………………………………………………………………………………. 21 p.

4.3. Konfliktų reguliavimas ……………………………………………………………………………………… 23 p.

4.4. Terorizmas ………………………………………………………………………………………………………. 24 p.

4.4.1. Politinis terorizmas ………………………………………………………………………………………… 24 p.

4.4.2. Kova su terorizmu …………………………………………………………………………………………. 25 p.

4.4.3. Terorizmo rūšys ……………………………………………………………………………………………. 26 p.

5. IŠVADOS …………………………………………………………………………………………………………. 29 p.

6. LITERATŪRA …………………………………………………………………………………………………. 33 p.



PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO

SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad pateikiamas darbas Alinos Jociutės yra:

1. Atliktas savarankiškai ir nėra pateiktas kitam kursui, ar ankstesniuose semestruose.

2. Nebuvo naudotas kitose kolegijose / universitetuose Lietuvoje ar užsienyje.

3. Nedaro nuorodų į kitus darbus, jeigu jie nėra nurodyti darbe.

4. Pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

Alina Jociutė

1. ĮVADAS

Šiame darbe pamėginsiu plačiau ir detaliau paaiškinti ir supažindinti kas yra tarptautinė politika, tarptautinės organizacijos bei tarptautiniai konfliktai bei jų sprendimų būdai.

Kas yra tarptautinė politika paaiškinsiu vėliau, pirma reikia žinoti kas yra apskritai politika ir ką ji daro.

Politika yra sudėtingas, labai įvairus ir sunkiai apibrėžiamas reiškinys, kuris įvardijamas kaip sudėtinga politologijos kategorija.

Politologija yra vienintelis iš socialinių mokslų, skirtas tik politikai nagrinėti. “Politologija – (gr. politike – politika + logos – mokslas)- tai valstybės valdymo mokslas. Politikos mokslas, tai, mokslas, aprašantis, nagrinėjantis ir analizuojantis politiką ir glaudžiai su ja susijusias problemas. Politologija siekia perprasti žmonių veiklos prasmę, įgyvendinimo būdus, nustatyti, kam iš viso reikalinga politika, kaip ji vyksta” ir kaip galima valdyti politiką, gerinti ir tobulinti.

“Politika (gr. politike – valstybės valdymo menas) – bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla” . Savo turiniu būdama viešųjų reikalų tvarkymo procesas, ji reiškiasi kaip valdymo ir valdžios santykių pavidalu.

Politiką suvokti nėra taip paprasta, kadangi, kaip jau esame ne kartą girdėję, vartojama daug sąvokų: vidaus ir tarptautinė politika, ekonominė, socialinė politika, liberalų politika, Reagan politika ir t. t. Todėl ne veltui politikai didelę reikšmę turi jos sampratų įvairovė. Politikos terminą davė graikų filosofas Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.), parašęs traktatą “Politika”, kuris buvo skirtas valstybei, jos valdymui bei skirtingoms to valdymo formoms tirti. Dabar poliitka yra tapatinama ne tik su valstybe, bet ir su viešpatavimu, valdžia, siekiu valdyti bei naudoti valdžią. Vieni politikoje akcentuoja iškeltų konkrečių tikslų siekius, vadovavimą, kad jie būtų įgyvendinti. Kiti politiką įvarija kaip veiklos rūšį, kurios metu žmonės yra valdomi ir jais bandoma pakeisti savo statusą visuomenėje ir pan. Dar kiti įžvelgia politikoje santykius tarp žmonių grupių (vidaus politika) ir valstybių (užsienio politika). Tačiau iš skirtingų požiūrių galima akivaizdžiai išskirti bendrus į politiką bruožus. Juk politika visuomet siejama su valstybe, su socialinių grupių veikla, taip pat akcentuojama bendrų ir privačių interesų vienybė, prievartos panaudojimo galimybė bei sąmoningumas ir tikslo
siekimas.

Politika yra visuomenę organizuojanti, reguliuojanti bei kontroliuojanti sritis, kuri turi savo sistemą bei funkcijas. Taip pat didelį vaidmenį politiniame gyvenime atlieka ir valdžia. Juk valdžia – efektyviausias būdas politiškai vadovauti visuomenei.

Kaip jau žinome, politiką vykdo valstybės vidaus ir užsienio politikos organai. Galiu tik pabrėžti, kad vidaus politika apima visas valstybės gyvenimo sferas ir vertikalias (sandaros) pakopas nuo centrinių organų iki vietinių savivaldybių. Vidaus politikos sferos dažnai yra vadinamos šakomis. Tad galima išskirti šias vidaus politikos šakas, tai:

1. administravimo politika;

2. saugumo ir gynybos politika;

3. ekonominė politika;

4. finansų politika;

5. socialinė politika;

6. kultūros, mokslo, švietimo politika;

7. nacionalinė politika;

8. sveikatos apsaugos politika;

9. ir kitos.

Bet į šias politikas aš nesigilinsiu, nes jų detalesnis nagrinėjimas užimtų nemažai laiko ir jos nėra susijusios su mano rašomo darbo tema. Taigi paaiškinsiu ir panagrinėsiu detaliau ir išsamiau savo temą, t. y. kas yra užsienio politika bei jos stukrtūra.

Taigi užsienio politika – tai tam tikra sąmoningų valstybės vyriausybės veiksmų seka, kuria bandoma įgyvendinti savo nacionalinius interesus su kitomis valstybėmis.

2. UŽSIENIO POLITIKA

2.1. Užsienio politikos prigimtis

“Užsienio politika – tai tarptautinių santykių tikslai ir priemonės jiems pasiekti” . Kai kalbama apie užsienio valstybių politiką, tuomet turima omenyje visuma prioritetų ir priesakų, kuriuos nustatinėja valstybės vadovai. Jais remiamasi, kai renkantis atitinkamus veiksmus ir taprtautinių santykių formavimo būdus bei siekiant tam tikrų valstybės tikslų. Dar kitaip, tai užsienio politika yra valstybės aukščiausiosios valdžios strategija, kuri nulemia tos valstybės veiksmus tarptautinėje arenoje. Šiai strategijai apibrėžti nėra universalios formulės, ir dėlto užsienio politika dažniausiai apibūdinama kaip valstybės prioritetais bei siekiais atskirose tarptautinių santykių srityse, pavyzdžiui, ekonominiuose santykiuose su kaimyninėmis valstybėmis, dalyvavimu tarptautinėse organizacijose ir kt. Dažnai iš visų sričių yra pasirenkama dominuojanti kryptis, ir užsienio politika orientuojama būtent toje srityje norimiems tikslams pasiekti.

Užsienio politiką lemia nacionaliniai interesai, o jos visi įgyvendinimo veiksmai turi koreliuotis su aibe valstybės vidaus politikos ir tarptautinių santykių sistemos vystymosi faktorių. Šie faktoriai kartais skirstomi į:

1. sisteminiai faktoriai;

2. nacionalinių atributų faktoriai;

3. susietus su valstybės vadovų ypatybėmis faktoriai.

Sisteminiai faktoriai – tai tokie faktoriai, kuriuos lemia valstybės išorinė aplinka, ir ji (aplinka) turi įtakos užsienio politikai. Čia galima priskirti: valstybės geografinę padėtį, tarptautinius sąryšius bei tarptautinės sistemos struktūrą, kuri gali būti apibūdinama kaip dalyvavimas aljansuose, tarptautinėse organizacijose ir pan. Aišku, jog tarptautiniai sąryšiai ir tarptautinės sistemos struktūra įvairiais laikotarpiais gali būti skirtingi.

Nacionaliniams atributams, kurie turi įtakos užsienio politikai, taip pat priskiriama: demografiniai, ekonominio potencialo ir karinės galios bei politinės sitemos faktoriai. Pagrindinis demografinis faktorius yra gyventojų skaičius, bet taip pat svarbi yra ir valstybės gyventojų tautinė sudėtis bei jų kultūra. Koks valstybės ekonominis lygis ir turimi gamtiniai, intelektualiniai resursai, nuo to priklauso valstybės tarptautinių ekonominių interesų mastas ir gebėjimas veikti tarp pasaulinės ekonomikos vystymosi procesų. Demografiniai, ekonominio potencialo ir karinės galios nacionaliniai atributai yra svarbiausi faktoriai, kurie nulemia valstybės užsienio politikos įtakos

sferą. Politinė sistema irgi veikia užsienio politiką, nes nuo politinio režimo priklauso, kokie visuomenės sluoksniai dalyvauja tos politikos formavime.

Daug įtakos užsienio politikai gali turėti ir valstybės vadovų asmenybės, nes nuo jų požiūrio į visus vykstančius procesus bei jų charakterio savybės irgi gali būti lemiamos įtakos. Tačiau dabar jų įtaka yra ribojama tiek sisteminiais faktoriais, tiek nacionaliniais atributais, ir dėlto valstybės vadovų savybės dažniausiai įtakos turi tik užsienio politikos įgyvendinimo būdams.

Užsienio politikos formavimo procesas yra valstybės aukščiausiųjų valdžios institucijų veiklos išraiška, kurios negalima tapatinti su užsienio politikos įgyvendinimo procesu, kuriama paprastai dalyvauja daugelis kitų valdžios įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų ir pavienių asmenų. Užsienio politikos vykdymo procesas siejamas su valstybės elgesio formomis tarptautiniuose santykiuose, pavyzdžiui, diplomatinių ir konsulinių santykių palaikymas, veikla tarptautinėse organizacijose ir t. t. Kita vertus, užsienio politikos formavimo ir įgyvendinimo procesai vienas kitą veikia; tuose procesuose dalyvauja ne tik valdžios, bet ir nevyriausybinės organizacijos. Dėlto tarptautinių santykių istorijoje pasitaiko pavyzdžių, kurie parodo, jog realūs valstybės veiksmai tarptautinėje arenoje gali skirtis nuo aukščiausiųjų šalies vadovų propaguojamų idėjų.

Užsienio politikos
įgyvendinimo metodai skirstomi pagal tokias dimensijas:

 dalyvavimą sąjungose bei grupuotėse;

 interesų bei įtakos sferą;

 veikimo būdą (modus operandi).

Valstybės dalyvavimas ar nedalyvavimas sąjungose bei grupuotėse yra siejamas su jos ekonominiais, gynybiniais bei kariniais interesais. Kariniu ar gynybiniu tikslu sudarytos valstybių sąjungos arba grupuotės vadinamos aljansais. Aljansai sudaromi formalia sutartimi, kuria tų sąjungų narė įsipareigoja viena kitai teikti karinę pagalbą arba nenaudoti jėgos viena prieš kitą. Yra įvairios karinės pagalbos formos, tai: dalyvavimas bendruose kariniuose veiksmuose, suteikia teisę naudotis savo teritorija kitų valstybių karinėms bazėms steigti ir t. t. Valstybės stodamos į tokius aljansus bando padidinti savo saugumą.

Valstybių neutralumo ir neprisijungimo sąvokos yra artimos. Neutralumas reiškia, jog valstybė taikos metu nedalyvauja kariniuose blokuose, o karo metu nesikiša ir neįsitraukia į kitų valstybių karus. Neutralios valstybės pavyzdys yra Šveicarija. Šveicarija taip pat nėra Jungtinių Tautų narė. Šalys, kurios laikosi neprisijungimo politikos, nedalyvauja kariniuose politiniuose blokuose ar grupuotėse, bet jeigu įvyktų konfliktų, jos galės palaikyti vieną ar kitą pusę. Pavyzdžiui, Šaltojo karo metu “Trečiojo pasaulio” šalys, kurios nebuvo prisijungios į jokį judėjimą, kai kuriais klausimais palaikydavo JAV, o kitos Sovietų Sąjungą.

Užsienio politika bei tos politikos įtakos sfera gali būti ir skirtinga, bet tai priklausys nuo valstybių dydžio, ekonominės bei karinės galios, geografinės padėties ir kitų kriterijų. Supervalstybių užsienio politika veikia viso pasaulio arba jo dalies tarptautinių santykių raidą, o mažos valstybės įtaka apsiriboja tik ties regionu, aišku, kuriame ir yra ta valstybė. Pagal tai, į ką yra orientuota valstybės užsienio politika, galima suskirstyti į globalinę ir regioninę, bet pasitaiko atvejų, kai abi šios formos būna persipynusios ir tada iškyla dilema, kuri forma labiau dominuoja. Antra vertus, ta pati valstybės užsienio politika ilgainiui gali kisti: vienu laikotarpiu vyraus viena forma, kitu – kita. Globalinė užsienio politika būdinga didžiosioms valstybėms.

Valstybės veikimo tarptautinėje arenoje būdas charakterizuojamas kaip tos valstybės aktyvumas tarptautiniuose reikaluose ir tuo, kokiomis diplomatinėmis priemonėmis valstybė įgyvendina savo užsienio politiką: dvišalių (bilateralinių) tiesioginių ryšių su kitomis valstybėmis arba daugiašalių (multilateralinių) santykių per tarptautines organizacijas pagrindu.

Valstybės aktyvumas tarptautiniuose santykiuose gali pasireikšti labai įvairiai: ginant savo ideologines nuostatas tarptautiniuose forumuose, teikiant kitoms šalims finansinę ar kitokią paramą bei taikant ekonomines, technologinio embargo ir kitokias sankcijas, taip pat propaguojant mokslo bei kultūros laimėjimus ir kt.

2.2. Užsienio politikos ypatybės ir dalyviai

Užsienio politikos procesą formaliai galima suskirstyti į du etapus:

1. užsienio politikos formavimą ir;

2. užsienio politikos įgyvendinimą.

Įvairiose valstybėse užsienio politikos proceso procedūros ir dalyviai gali skirtis, tačiau visada yra būdingi ir bendri bruožai, tiek pagal pagrindinių tikslų pobūdį, tiek pagal procedūrinius etapus. Šio proceso pobūdį lemia nacionaliniai interesai, kurie apibandrintai charakterizuojami kaip trimis sudėtinėmis dalimis:

 valstybės išsaugojimas, tai susiję su tuo, jog būtų išsaugotas teritorijos vientisumas ir sudarytos saugios piliečių gyvenimo sąlygos;

 sudarymas sąlygotų, kurios keltų valstybės ekonominį vystymąsi ir piliečių gerovę;

 valstybės nacionalinio apsisprendimo teisės išsaugojimas valdžios sistemos pasirinkimo ir vidaus reikalų tvarkymo aspektais.

Visoms valstybėms būdinga, jog užsienio politikos formavimo procese pagrindinį vaidmenį vaidina valstybės aukščiausiosios valdžios institucijos bei valstybių vadovai, o šios politikos įgyvendinimo procese taikomos tradicinės tarptautinių santykių palaikymo procedūros: diplomatiniai ir konsuliniai santykiai, veikla tarptautinėse organizacijose ir panašiai.

Užsienio politikos procese dalyvauja daug institucijų ir pareigūnų, bet pasitaiko, kad dalyvauja ir nevyriausybinės organizacijos bei autoritetingi privatūs asmenys. Dvišalių tarptautinių santykių atveju tenka įvertinti abiejų valstybių situaciją ir tik tada galima prognozuoti tų valstybių santykių raidą ir imtis konkrečių priemonių tuos santykius pakreipti norima kryptimi, todėl šiame procese, t. y. užsienio politikos procese, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja abiejų valstybių institucijos, organizacijos ir pareigūnai. Tiesioginio dalyvavimo pavyzdys būtų dvišalės tarptautinės sutarties rengimas, kai abiejų šalių delegacijos derisi, o netiesioginio – kitos valstybės tam tikri veiksmai, kurie yra įvertinami pirmosiso valstybės užsienio politikoje. Taigi dvišalių santykių užsienio politikos proceso dalyviai yra abiejų valstybių institucijos, organizacijos, pareigūnai ir privatūs asmenys. Pareigūnai, kurie dalyvauja užsienio politikos formavimo ir įgyvendinimo procese, dažniausiai atstovauja tam tikros valstybės valdžios institucijoms, o nevyriausybinės organizacijos ir privatūs
tarptautinius santykius gali paveikti tik per atitinkamas valdžios institucijas. Todėl visi dalyviai vadinami instituciniais užsienio politikos proceso dalyviais, kurie yra siejami su valstybės vidaus institucijomis.

Daugiau užsienio politikos proceso dalyvių yra daugiašaliuose tarptautiniuose santykiuose. Dabartiniams tarptautiniams santykiams būdinga, kad visos pasaulio valstybės turi tam tikrus įsipareigojimus tarptautinėms organizacijoms, ir šie įsipareigojimai įtakoja tų organizacijų narius – valstybės užsienio politiką. Daugelis šių organizacijų yra svarbios regioninėje ir net pasaulinėje tarptautinių santykių politikoje, ir dėlto jas laikome kolektyviniais užsienio politikos proceso dalyviais.

O užsienio politikos proceso dalyvių skirstymas į institucinius ir kolektyvinius yra tik formalus: tarptautinių organizacijų veikloje dalyvauja valstybių atstovai, kurie valstybės viduje priskiriami prie institucinių užsienio politikos proceso dalyvių.

Taip pat įvairiose valstybėse užsienio politiką formuoja ir įgyvendina įvairios valdžios institucijos. Daugelyje valstybių užsienio politiką formuoja parlamentai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją “Respublikos Prezidentas:

 sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką;

 pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia Seimui ratifikuoti;

 Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus;

….

 daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką;”

Diplomatinės ir konsulinės atstovybės atstovauja savo valstybei užsienyje: pagrindinė pareiga – aukščiausiosios valdžios suformuotos užsienio politikos įgyvendinimas.

Užsienio politika yra neatsiejama nuo valstybės viduje vykstančių procesų, todėl demokratinėse valstybėse ją veikia tiek politinės partijos, tiek interesų grupės.

Taip pat demokratinių valstybių užsienio politiką įtakoja ir aukščiausiųjų valstybės pareigūnų rinkimų procedūros: juk rinkimų sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo vykdomos ar žadamos vykdyti vidaus politikos, bet kartais lemia ir užsienio politika. Šitaip bandoma demokratinėse valstybėse skatinti vykdyti užsienio politiką, kurią palaikytų dauguma valstybės piliečių.

Užsienio politikos procesas yra sprendimų seka. Šitie sprendimai priimami atsižvelgiant tiek į valstybės viduje esamą padėtį, tiek ir į užsienyje vykstančius procesus. Sprendimai yra įvairaus lygio: pradedant nuo tų, kurie susiję su ilgalaikiais užsienio politikos tikslais, ir baigiant procedūriniais sprendimais dėl užsienio politikos nuostatų praktinio įgyvendinimo, t. y. pradedant strateginiais ir užbaigiant operatyviniais sprendimais. Sprendimai gali skirtis tiek pagal turinį, tiek ir pagal priėmimo aplinkybes. Pagal turinį sprendimai klasifikuojami yra pagal užsienio politikos sritis: nacionalinio saugumo politikos, ekonominės politikos, tarptautinės prekybos politikos ir kt. Pagal priėmimo aplinkybes klasifikuojami į krizinius ( priimami tik kai esti krizinė situacija) ir nekrizinius. Šių sprendimų grupavimas į krizinius ir nekrizinius reikšmingas tuo, kad kai priimant sprendimus krizinėje situacijoje tenka remtis kriterijais, kurie ilgalaikės užsienio politikos tikslais normaliomis sąlygomis būtų absoliučiai nepriimami.

Strateginiais sprendimais yra nustatomos pagrindinės užsienio politikos gairės ir jos įgyvendinimo metodai. Todėl šie sprendimai ir yra užsienio politikos formavimo proceso sprendimai, kuriems būdinga tokios ypatybės, tai:

 tie sprendimai remiasi tarptautinės padėties analize ir jų priėmimas yra jau iš anksto numatytas;

 jų parengimas užtrunka gana ilgą laiką, ir juos rengia pagal valstybėje priimtas tokių sprendimų priėmimo procedūras;

 rengiant šiuos sprendimus, dalyvauja įvairaus lygio vyriausybinių ir nevyriausybinių institucijų, ir tik galutinius sprendimus priima aukščiausiųjų valdžių institucijų vadovai.

Strateginiai sprendimai skirti užsienio politikos įgyvendinimo procesui planuoti ir tokios politikos vykdytojų sprendimams koordinuoti. O užsienio politikos vykdytojų operatyviniai sprendimai yra daugiau administracinaii sprendimai. Jie gali būti iš anksto numatyti bei reglamentuoti tam tikromis procedūromis, tiek atsakas į susiklosčiusias situacijas, kuriose kartais tenka priimti ir nestandartinius sprendimus. Šiems sprendimams būdinga tai, jog jie:

 siejami su siauru klausimų ratu, santykinai;

 nekeičia užsienio politikos nuostatų;

 juos priima ne aukščiausiojo lygio valdžios įstaigos darbuotojai.

Taigi teoriniai užsienio politikos aiškinimai gali tik išryškinti tam tikras tarptautiniėų santykių ypatybes bei tendencijas, bet ir nepateikia konkrečių atsakymų, iš kurių galėtume prognozuoti jų tolesnę eigą. Todėl apsiribojama ties užsienio politikos valstybių vykdomos politikos interpretavimu.

3. TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS

Tarptautine organizacija gali būti žmonių grupė, kurios nariai yra bent dviejų valstybių atstovai
turi organizacinę struktūrą, sudarančią preilaidą tų narių kokiai nors veiklai. Organizacijos yra įvairios tiek pagal veiklos tikslus, tiek pagal įtaką tarptautinių santykių raidoje.

Kai kalbame apie tarptautines organizacijas, turime galvoje tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos (TTO), kuriose atstovaujamos yra valstybės arba valdžių institucijos. Taip pat tarptautinių santykių raidai turi nemažą įtaką ir tarptautinės nevyriausybinės organizacijos (TNO), daugianacionalinės korporacijos, kurios jungia kelių valstybių gamybines, verslo ar kitokias institucijas.

Tarptautinės organizacijos skirstomos:

1. pagal narystę;

2. pagal geografinę įtakos teritoriją;

3. pagal veiklos profilį.

Pagal narystę tarptautinės organizacijos gali būti mišrios: kadangi atstovaujama tiek valdžios institucijas, tike privačias įstaigas ar asmenis, ir dėlto kartais sunku pasakyti kam jas galėtume priskirti ar TTO, ar TNO. Pavyzdžiui, TNO bus Tarptautinė Kriminalinės Policijos Organizacija (INTERPOL) , o TTO bus Tarptautinė Telekomunikacinių Palydovų Organizacija (INTELSAT) . Organizacijų priskyrimas vienai ar kitai grupei turi įtakos jų įkūrimo tendencijos, tai kad buvo įkurtos formaliomis tarptautinėmis sutartimis arba atskirų narių tarpusavio susitarimais.

Tarptautinės organizacijos skirstomos pagal geografinę įtakos teritoriją į pasaulines ir regionines. Pasaulinio masto TTO narės – pasaulio regionų valstybės, o regioninių – atskiros pasaulio regionų valstybės. Pasaulinio masto organizacijos sudaro tik ketvirtadalį TTO skaičiaus. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Organizacija (JTO). JTO sutrumpintai bus Jungtinės Tautos (JT). Taip pat organizacijos įtakos sfera gali išeiti ir už regiono ribų, pavyzdžiui, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO) , kuri laikoma regionine organizacija, kadangi jos narės apima dviejų žemynų valstybes.

Pagal veiklos profilį tarptautinės organizacijos skirstomos į bendrąsiais arba daugiatiksles ir specializuotąsais arba riboto tiklso skaičiaus. Prie TTO priskiriamos ir tos organizacijos, kurios kompetetingos spręsti klausimus politinės, ekonominės, socialinės ir kitokios veiklos baruose. Šių

organizacijų nėra daug, tai JTO, Amerikos Valstybių Organizacija (OAS) , Afrikos Vienybės Organizacija (OAU) ir kt. Specializuotosios organizacijos gali būti skirtomos pagla veiklos sritis, pavyzdžiui, į ekonomines, karines, sveikatos apsaugos ir t. t. Beveik pusę TTO sudaro ekonominės organizacijos, o kai kurios specializuotosios TTO turi ir bendrųjų organizacijų bruožų, tai bus pavyzdžiu Pasaulio Bankas .

Visos tarptautinės organizacijos kuriamos bendradarbiavimo palaikymui, tik jų veikloje yra neišvengiami valstybių interesų konfliktai. Šių konfliktų arba nesutarimų dažnis bei pobūdis priklauso nuo suteiktų toms organizacijoms įgaliojimų, kuriuos suteikia jų narės, ir dėl sprendžiamų problemų sunkumo.

Viršnacionalinės organizacijos – tai TTO sprendimai, ir politiniai, kurie privalomi visiems nariams. Šios organizacijos pavyzdys būtų Europos Sąjunga.

3.1. Regioninės tarptautinės organizacijos

Šiuo metu regigioninės tarptautinės organizacijos yra įvairios tiek iš sprendžiamų problemų pobūdžio, tiek iš politinės įtakos ir priimamų sprendimų ir teisinių aktų galią. Šių organizacijų dokumentai turi rekomendacinį pobūdį.

Po Antrojo pasaulinio karo įkurtos regioninės organizacijos šiuo metu yra įtakingiausios šios:

1. Europos Sąjunga (ES) ;

2. Europos Taryba (ET) ;

3. Vakarų Europos Sąjunga (VES) ;

4. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO; iki 1995m. buvo ESBK – Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencija);

5. Šiaurės Atlanto Sąjungos Organizacija (NATO);

6. Amerikos Valstybių Organizacija (AmVO);

7. Afrikos Vienybės Organizacija (AfVO);

8. Arabų Šalių Lyga (AŠL) ;

9. Pietryčių Azijos Valstybių Asociacija (PAVA) ;

10. Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) ;

11. Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija (EBPO) .

Europos Taryba (ET) buvo įkurta 1949 m. Lietuva ET nare tapo 1993 m. gegužės 14 d.

Šios organizacijos tikslai yra:

1) žmogaus teisių gynimas;

2) demokratijos vystymas;

3) bandradarbiavimas teisės, švieitmo, mokslo, kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos, informatikos, aplinkos apsaugos srityse.

ET yra parengusi ir priėmusi apie 150 konvencijų Europos valstybių bendradarbiavomo klausimais. ET Generalinis sekretoriatas yra Strasbūre.

Vakarų Europos Sąjunga (VES) pradėta kurti 1948 m. Briuselio sutartimi, kurią pasirašė Belgija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Olandija ir Prancūzija. Vėliau prisijungė Graikija, Ispanija, Italija, Portugalija ir Vokietija. VES asocijuotos narės yra islandija, Norvegija, Turkija ir kai kurios Centrinės ir Rytų Europos šalys, iš jų ir Lietuva (kuri priimta 1995 m.). Airija ir Danija turi Stebėtojų statusą. Nuo 1986 m. VES struktūroje yra 3 agentūros, kurios turi šias “funkcijas:

 Ginklavimosi analizė ir nusiginklavimo klausimai;

 Saugumo analizė ir gynybos klausimai;

 Bendradarbiavimo plėtra ginklavimosi srityje

VES politikos kalusimus sprendžia Ministrų Taryba, jai padeda Generalinis sekretoriatas Briuselyje” .

Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) dokumentai yra 1975 m. Helsinkio Baigiamasis Aktas, 1990 m.
Paryžiaus Chartija Naujajai Europai ir jos papildomas dokumentas, 1992 m. Helsinkio deklaracija “Permainų laiko iššūkis”. Lietuva ESBO nare tapo 1991 m. rugsėjo 10 d.

ESBO veiklos kryptys: valstybių saugumo stiprinimas, žmogaus teisių gynimas, ekonominis bendradarbiavimas. Šios organizacijos sprendimai priimami Taryboje, kurią sudaro užsienio reikalų ministrai, ir politinės konsultacijos vyksta valstybių vadovų susitikimuose (Summit). Pastoviai dirba ESBO Konfliktų prevencijos centras, esantis Vienoje, ir Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras, įsikūręs Varšuvoje.

Šiaurės Atlanto Sąjungos Organizacija (NATO) įkurta 1949 m. Dabar jos narėmis yra 25 valstybės, Lietuva ir buvo priimta šiemet, t. y. 2004 m. gegužės 1 d. NATO uždavinys – jos narių apsauga, jų suverenumo ir teritorinio integralumo gynimas. NATO sekretoriatas yra Briuselyje.

Amerikos Valstybių Organizacijos (AmVO) įstatai priimti 1948 m., o įsigaliojo tik 1951 m. gruodžio 13 d. Šios organizacijos narėmis yra per 30 Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino šalys bei JAV. Tikslas – taikos ir saugumo palaikymas šiame regione bei valstybių, organizacijos narių, bendradarbiavimas politinėje, socialinėje, mokslinėje ir techninėje, kultūrinėje sferose. AmVO veikia Tarpamerikinis komitetas, Tarpamerikinė žmogaus teisių komisija, Tarpamerikinis žmogaus teisių teismas ir kt. Šios organizacijos Generalinis sekretoriatas įsikūręs Vašingtone.

Afrikos Vienybės Organizacija (AfVO) įkurta 1963 m. gegužės 25 d., kai pasirašė tos organizacijos chartiją. AfVO tikslai: Skatinti Afrikos valstybių vienybę bei solidarumą, koordinuoti ir stiprinti jų pastangas, kad būtų pasiektas geresnis Afrikos tautų gyvenimas, ginti jų suverenitetą, teritorinį integralumą bei nepriklausomybę. Šios organizacijos narių yra per 50 Afrikos valstybių. Generalinis sekretoriatas yra Adis Adeboje.

Arabų Šalių Lyga (AŠL) įkurta 1945 m. gegužės 10 d., nors paktas pasirašytas Kairo konferencijoje 1945 m. kovo 22 d. Lygos tikslas – susitiprinti ryšius tarp valstybių narių ir koordinuoti jų politinę veiklą, kad užtikrintų šių valstybių nepriklausomybę ir suverenitetą. AŠL jungia 21 valstybę. Taip pat turi Stebėtojo statusą JTO Generalinėje Asamblėjoje ir pagalbinėse jos organizacijose. AŠL sekretoriatas yra Kaire, ten pat ir būstinė.

Pietryčių Azijos Valstybių Asociacija (PAVA) įkurta Bankoke 1967 m., kurią konferencijoje aptarė Indonezijos, Malaizijos, Singapūro, Tailando ir Filipinų užsienio reikalų ministrai. Bankoko deklaracijoje nurodytas pagrindinis PAVA tikslas – spartinti valstybių narių socialinį, ekonominį ir kultūrinį vystymąsi, taip pat palaikyti hormoningus bei taikius santykius. PAVA sekretoriatas yra Džakartoje.

Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) įstatai priimti 1993 m. sausio 22 d. Ir tų pačių metų balandžio mėnesį įkurtas NVS Koordinacinis – konsultacinis komitetas. Sandraugos sekretoriatas yra Minske.

NVS tikslai yra: žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gynimas, užsienio politikos koordinavimas, bendradarbiavimas vystant bei formuojant ekonominę erdvę, kovoti su organizuoti nusikalstamumu, sveikatos ir valstybių sienų apsaugos srityse.

Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija (EBPO) susidarė iš Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacijos, kuri įkurta 1948 m., kurią sudarė 17 Europos valstybių ir JAV, o kai pasirašyta buvo 1960 m. gruodžio 14 d. konvencija (įsigaliojo tik 1961 m.

rugsėjo 30 d.). Tai šios organizacijos narėmis tapo Airija, Austrija, Belgija, Danija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada, Liuksenburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Švedija, Šveicarija, turkija ir Vokietija. Organizacijos veikloje taip pat dalyvauja Europos Sąjungos Komisija. EBPO sekretoriatas yra Paryžiuje.

Šitos organizacijos tikslai: EBPO ekonominė ir socialinė gerovė visam regione, formuoti tarpusavio santykių politiką ir skatinti bei derinti tų valstybių paramą besivystančioms šalims. Aukščiausia instiutcija yra EBPO Taryba, kurią sudaro po vieną atstovą iš kiekvienos valstybės narės.

Taip pat EBPO politiką, kai kuriose veiklos srityse, formuoja ir jos įgyvendinimą koordinuoja specialūs komitetai: Ekonomikos politikos, Plėtros paramos, Prekybos, Valiutų rinkų ir kt. Šiai organizacijai priklauso keturios autonomiškos ar pusiau autonomiškos institucijos: tarptautinė energetikos agentūra, Plėtros centras ir Švietimo tyrimų ir inovacijų centras. 1990 m. įsteigtas bendradarbiavimo su Europos šalimis centras (CCEET) .

3.2. Jungtinių Tautų Organizacija

Kai kūrė Jungtinių Tautų Organizaciją, svarbiausias tikslas buvo kolektyvinės pasaulinės saugumo sistemos formavimas. Stengėsi sudaryti prielaidas, konfliktai tarp valstybių būtų išsprendžiami ne pasitelkiant karinę jėgą, taip pat skatino įvairiapusį taikų tarptautinį bendradarbiavimą. Šie tikslai bei veiklos principai įtvirtinti Jungtinių Tautų Chartijoje. JT Chartija parengta 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d. Tarptautinėje konferencijoje, kuri vyko San Franciske. Ši organizasija ir dabartiniu laiku yra įtakingiausia tarptautinė organizacija.

JT atvira visoms valstybėms, kurios priima Chartijos įsipareigojimus, ir gali bei nori juos vykdyti. Naujas
rekomenduoja Saugumo Taryba, o priėmimo klausimą sprendžia Generalinė Asamblėja. O JT valstybės narę gali pašalinti, už Chartijos principų pažeidimus, Saugumo Taryba Generalinės Asamblėjos siūlymu.

JTO stuktūrą sudaro šios institucijos:

1. Generalinė Asamblėja – politinių ir juridinių dokumentų leidimo institucija;

2. Saugumo Taryba – politinių ir juridinių dokumentų leidimo institucija;

3. Ekonominė ir Socialinė Taryba – specialioji institucija;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4188 žodžiai iš 8369 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.