Tarptautines teises
5 (100%) 1 vote

Tarptautines teises

1121314151617181

TARPTAUTINĖ VIEŠOJI TEISĖ, TVmn 2006 m

1 tema. TARPTAUTINĖS TEISĖS SĄVOKA, ŠALTINIAI IR SISTEMA

Pirmasis terminą „tarptautinė teisė“ (international law) pavartojo anglų filosofas Džeremis Bentamas (Jeremy Bentham) 1870 m. Bet vis dėlto iš pradžių buvo tautų teisė (jus gentium) – terminas, atsiradęs romėnų teisėje ir plačiai vartotas net iki XX a. vidurio pažymėti tam, ką mes dabar įpratę vadinti tarptautine teise. Be abejo, Senovės Romoje terminas jus gentium reiškė ką kita, būtent civilinės teisės normas, reguliuojančias Romos piliečių santykius su ne Romos piliečiais. Tiesa, jau tada terminu jus gentium buvo žymimos taip pat visoms tautoms bendros taisyklės ir institucijos. Tačiau ilgainiui jus gentium nusistovėjo kaip terminas, apibrėžiantis teisės normas, reglamentuojančias valstybių santykius, nors pažodžiui verčiant išeitų, kad jus gentium turėtų reguliuoti tautų santykius.

SPECIFINIS REGULIAVIMO DALYKAS. Tarptautinė teisė reguliuoja nepriklausomų valstybių santykius. Taigi valstybėms privalomos teisės normos kuriamos jų laisva valia, išreikšta sutartyse arba visuotinai priimtuose papročiuose, kurie nustato teisės principus ir yra sukurti tam, kad reguliuotų šių kartu egzistuojančių bendrijų santykius, arba tam, kad būtų pasiekti bendri tikslai.

Dabar tarptautinė teisė reglamentuoja ne tik valstybių, bet ir tarptautinių organizacijų santykius.

Tarptautinė teisė reguliuoja pirmiausia suverenių valstybių santykius, o vidaus teisė – santykius valstybės viduje. Jei, pavyzdžiui, nacionalinė konstitucija nustato, kad šios valstybės sudarytos tarptautinės sutartys yra jos teisinės sistemos sudedamoji dalis (tuomet jos taikomos tiesiogiai vidaus teisėje), tai reiškia tik viena –valstybė pati savo suverenia valia nustatė, kad tarptautinės sutartys taikomos jos nacionalinėje teisėje.

TARPT. TEISINIŲ SANTYKIŲ SUBJEKTŲ; TARPT. TEISĖS NORMŲ KŪRIMO PROCESO IR ĮGYVENDINIMO YPATYBĖS, JŲ UŽTIKRINIMO METODAI. TT subjektas apibrėžiamas 2 požymiais:

1. galėjimas turėti teises ir pareigas;

2. teisė ginti teises ir pareigas paduodant tarptautinius ieškinius.

Būtina šių požymių visuma.

TT subjektų teisių ir pareigų apimtis gali būti skirtinga. Apimtis visada priklauso nuo visuomenės poreikių.

1) tiesioginiai TT subjektai – valstybės. Jos gali turėti visas įmanomas teises ir pareigas.

2) išvestiniai TT subjektai – tarptautinės organizacijos, fiziniai ir juridiniai asmenys, tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, laisvieji miestai ir kiti subjektai.

Neaišku, ar nevyriausybinės organizacijos yra subjektai. Turi teisių ir pareigų, bet neaišku, ar gali paduoti ieškinius. Nevyriausybinė organizacija – privati organizacija.

Fizinis asmuo turėtų būti laikomas TT subjektu, tik jo teisė paduoti ieškinius siauresnė negu valstybės.

Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos – fizinių ar juridinių asmenų susivienijimai, įsteigti tų asmenų tikslams siekti.

Tarptautinės organizacijos sinonimas tarptautinė vyriausybinė organizacija. Tai išvestinis TT subjektas.

Tai, kad tarptautinėje teisėje nėra kompetentingo organo, kuriam būtų suteikta galia privalomai spręsti ginčus, yra paprastos tiesos akcentavimas tarptautinės teisės teorijoje. Faktas, kad tarptautiniuose santykiuose nėra „centrinių“ teisės normų kūrimo, jų vykdymo bei ginčų sprendimo priemonių, visiškai nereiškia, kad tarptautinė teisė yra „primityvi“ teisinė sistema, panaši į primityvios gentinės visuomenės „teisėtvarką“. Toks palyginimas yra klaidinantis, nes tarptautiniuose teisiniuose santykiuose vyrauja savotiška suverenių jos narių visiška savivalda, nustatanti teises ir pareigas. Tokia visuomenė yra integruota, t. y. susijusi glaudžiais tarpusavio ryšiais; ji veikia per bendrus veiksmus. „Šiuo pagrindu vadovaujantis tarptautinė teisė, kitaip nei viešpatavimo teisė ar subordinacijos teisė, apibūdinama kaip „koordinacijos“ teisė .

TARPTAUTINĖS TEISĖS SANKCIJOS. (taip pat prie Tarpt. teisės ypatybių)

Teisei, kaip privalomų elgesio normų sistemai, būdinga tai, kad prireikus šių normų priverčiama laikytis. Tačiau prievartinis pobūdis nėra pagrindinė teisės savybė.

Tarptautinei teisei taip pat būdingas prievartinis pobūdis; jis čia pasireiškia specifinėmis formomis. Tarptautinę teisę valstybės gali taikyti individualiai – atsakomosiomis priemonėmis (represalijomis) prieš valstybę pažeidėją arba kolektyviai taikydamos tarptautinių organizacijų nustatytas tarptautines sankcijas ar net naudodamos ginkluotą jėgą pagal Jungtinių Tautų Chartiją.

Atsakomosios priemonės (represalijos) yra atsakomasis tarptautinių įsipareigojimų nevykdymas valstybės pažeidėjos atžvilgiu.

Tarptautinės sankcijos ir kitos kolektyvinės priemonės, susijusios su karinės jėgos panaudojimu. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, jei įvykdomi pavojingi taikai veiksmai, pažeidžiama taika ar įvykdomas agresijos aktas, gali pagal Jungtinių Tautų Chartijos 41 straipsnį nuspręsti, kad valstybės turi imtis šių veiksmų: visiškai arba iš dalies nutraukti ekonominius santykius, geležinkelio, jūrų, oro, pašto, telegrafo ir kitas susisiekimo priemones bei diplomatinius santykius.

Pagal 42 straipsnį Saugumo Taryba, nustačiusi, kad tokios priemonės gali būti
nepakankamos arba jau pasirodė nepakankamos, gali imtis reikalingų veiksmų panaudodama oro, jūrų bei sausumos pajėgas, kad atkurtų tarptautinę taiką ir saugumą. Tokie veiksmai gali būti demonstracijos, blokada ir kitos Jungtinių Tautų narių oro, jūrų bei sausumos pajėgų operacijos.

Humanitarinė intervencija, t. y. karinis įsikišimas gelbstint žmonių gyvybes, vargu ar gali būti laikoma teisėta ginkluotos jėgos panaudojimo forma, nes pažeidžia kitos valstybės teritorinį suverenitetą.

TARPTAUTINĖ VIEŠOJI IR TARPT. PRIVATINĖ TEISĖ, KOLIZINĖS NORMOS, ATSKYRIMAS, SĄVEIKA IR RAIDOS TENDENCIJOS. Tarptautinės teisės terminas dažniausiai yra viešosios tarptautinės teisės sinonimas, tuo tarpu privatinei teisei pažymėti dėl jos pobūdžio visada būtinas būdvardis „privatinė“.

Viešoji tarptautinė teisė reguliuoja pirmiausia tarpvalstybinius santykius arba santykius, kurie vienaip ar kitaip yra tarptautinės politikos išraiška. Jie nėra privatinio pobūdžio.

Tarptautinę privatinę teisę sudaro normos, reguliuojančios atskirų valstybių privatinės teisės subjektų santykius, vadinamuosius santykius, kuriuose yra užsienio elementas (kai kontrahentas yra užsienio pilietis arba juridinis asmuo, sutartis sudaryta užsienyje, turtas arba prekės yra užsienyje ir pan.). Šios normos dažniausiai tiesiogiai nereguliuoja panašių santykių, o padaro tam tikras nuorodas į tai, kurios valstybės teisė reguliuoja šį santykį, kurios valstybės teismas kompetentingas spręsti šį ginčą ir t. t. Nors šias kolizines normas nustato kiekvienos valstybės vidaus teisė ir dažniausiai manoma, kad tarptautinė privatinė teisė yra sudėtinė kiekvienos valstybės vidaus teisės dalis, tarptautinės privatinės teisės normos nuolat unifikuojamos tarptautinėmis sutartimis. Pavyzdys gali būti 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pardavimo, nustatanti unifikuotas tarptautinių pirkimo-pardavimo sutarčių taisykles. Daugiausia prie tarptautinės privatinės teisės raidos unifikavimo prisidėjo Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos, šaukiamos nuo 1893 m.; jų metu jau nuo 1902 m. šioje srityje rengiamos tarptautinės sutartys (iš to kilo Hagos taisyklių terminas).

ŠIUOLAIKINĖ TARPT. TEISĖ. Šiuolaikinės TT požymiai:

• Jėgos uždraudimas;

• ТT subjektų ratas platesnis – tarptautinės organizacijos, nevyriausybinės organizacijos.

• Humanėjimo reikšmė – TT pradeda reguliuoti ir fizinių asmenų santykius (anksčiau tik valstybės);

• ТТ fragmentacija – daug specialių TT šakų, jos pradeda prieštarauti viena kitai.

TARPT. TEISĖS ESMĖ.

Klasikinės tarptautinės teisės principai ilgą laiką buvo grindžiami Grocijaus išvadomis. Tokie principai kaip valstybių suvereniteto gerbimo, suverenios valstybių lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus, principas pacta sunt servanda tebėra tarptautinės teisės principai iki šiol, nors jų turinys, be abejo, nėra identiškas buvusiam turiniui. Tai pasakytina ir apie konkrečias tarptautinės teisės normas, tokias kaip, pavyzdžiui, atvirosios jūros laisvė, diplomatinė neliečiamybė ir pan.

Klasikinė TT – 1640 (Vestfalijos sutartis) – 1919 (Tautų Sąjunga (Lyga)) – požymiai:

• Dievo pasitraukimas iš TT;

• suverenios valstybės idėja: valstybė atskiriama nuo valstybės – nuo tada valst. santykiai grindžiami suverenitetu;

• vieninteliai TT subjektai – valstybės;

• valstybės turėjo neribotą teisę į jėgos naudojimą.

TARPTAUTINĖS TEISĖS YPATYBĖS (BRUOŽAI):

1 §. Įstatymų leidimo valdžios nebuvimas

2 §. Šaltinių ypatybės. Tarptautinės teisės šaltinių sąrašas pateikiamas Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 str.: šiuo straipsniu įtvirtintas tarptautinės teisės

šaltinių sąrašas (1. tarptautinės sutartys, 2. tarptautiniai papročiai, 3. bendrieji teisės principai, 4. teismų sprendimai , 5. doktrina) yra formuluotė, nepasikeitusi nuo 1920 m., t. y. nuo to laiko, kai buvo priimtas Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo (Tautų Sąjungos teisminio organo) statutas. Šiuo metu taip pat pripažįstama, kad tarptautinės teisės šaltiniai yra ir 6. tarptautinių organizacijų rezoliucijos bei 7. valstybių vienašaliai aktai, kuriais valstybės prisiima tarptautinius įsipareigojimus.

Nei Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 straipsnis, nei koks kitas teisinis aktas nenustato tarptautinės teisės šaltinių hierarchijos. Tai nereiškia, kad atskirų teisės aktų teisinė galia negali būti skirtinga privalomumo prasme. Vieni aktai nustato privalomas tarptautines teisines normas, kiti – dažniausiai tarptautinių organizacijų neprivalomos rezoliucijos – turi tik rekomendacinę galią.

3§. Centralizuotos vykdomosios valdžios nebuvimas.

4§. Bendros privalomos kompetencijos teisminio organo nebuvimas. Nors Tarptautinis Teisingumo Teismas yra pagrindinis Jungtinių Tautų teisminis organas, jo jurisdikcija yra fakultatyvi. Taigi Tarptautiniam Teisingumo Teismui žinybingi tik tokie valstybių ginčai, kuriems nagrinėti Teisme ginčo šalys davė sutikimą Teismo statute numatytu būdu ir forma. Teismo statuto 36 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad Teismui žinybingi „visi klausimai, specialiai numatyti (…) Jungtinių Tautų Chartijoje“. Tačiau ši Statuto nuostata virto „mirusia raide“, nes Chartija tokių klausimų niekada
nenumatė.

Reikia pabrėžti, kad Tarptautinis Teisingumo Teismas gali spręsti tik valstybių ginčus (Teismo statuto 34 str. 1 d.).

5 §. Subjektų ypatybės. Subjektiškumas yra svarbi savybė, nes nuo jos buvimo ar nebuvimo priklauso, ar tam tikras vienetas turi teisę, ar ne sudaryti sutartį, pateikti ieškinį, atsakyti už teisės pažeidimą ir pan.

Tarptautinis teisinis subjektiškumas reiškia gebėjimų turėti tarptautines teises ir pareigas bei gebėjimą ginti šias teises pareiškiant tarptautinius ieškinius.

6 §. Normų laikymosi užtikrinimo ypatybės. Teisei, kaip privalomų elgesio normų sistemai, būdinga tai, kad prireikus šių normų priverčiama laikytis. Tačiau prievartinis pobūdis nėra pagrindinė teisės savybė. TINKA APIE TT SANKCIJAS.

7 §. Tarptautinės teisės normų privalomumas.

TARPT. NORMŲ KŪRIMAS. Tarptautiniuose santykiuose nėra jokių „tarptautinių įstatymų“, t. y. kokių nors tarptautinių organų priimtų teisinių aktų, turinčių privalomą galią valstybėms. Šio teiginio, matyt, nepaneigia ir šiuolaikinės tendencijos, pasireiškiančios tiek tuo, kad vis dažniau tarptautinės sutartys, ypač universalios, sudaromos tarptautinėse organizacijose, tiek tuo, kad vis daugėja tarptautinių organizacijų rezoliucijų, kuriomis remiantis kuriamos teisės normos (iš esmės jos ir lieka rekomendacijos, tačiau patvirtina ir plėtoja jau egzistuojančias sutartines arba paprotines normas). Ši teisės normų kūrimo institucionalizacija egzistuoja kartu su klasikiniu konsensualiniu (bendro sutarimo) tarptautinės teisės kūrimo būdu, pagrįstu jos subjektų valia. Teisės normos kuriamos tada, kai jos tampa būtinos. Hėgelio žodžiais tariant, „būtinumas kuria teisę“. Iš to, aišku, neišplaukia, jog viskas, kas būtina, yra privaloma. Turi būti dar išreikšta valstybės valia, jos „teisinė nuomonė“ – opinio juris, patvirtinanti, kad tam tikra taisyklė yra privaloma, o tai reiškia, kad tai yra teisės norma. Kitas privalomumo ypatumas – teisės subjektų įsitikinimas, kad tam tikra norma yra būtina.

VALSTYBIŲ VALIOS DERINIMO TEORIJA

TARPTAUTINĖS TEISĖS ŠALTINIAI. Klasikinį tarptautinės teisės šaltinių sąrašą pateikia Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 str.:

„1. Teismas, kuris jam perduotus ginčus turi spręsti vadovaudamasis tarptautine teise, taiko:

a) ir bendrąsias, ir specialiąsias tarptautines konvencijas, nustatančias taisykles, kurias aiškiai pripažįsta nesutariančiosios dalyvės;

b) tarptautinį paprotį kaip įrodymą visuotinės praktikos, pripažintos teisine norma;

c) civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus;

d) atsižvelgdamas į 59 straipsnio nuostatas2, teismo sprendimus ir skirtingų tautų viešosios teisės aukščiausios kvalifikacijos specialistų doktriną kaip pagalbinę priemonę teisės normoms nustatyti.

2. Šios nuostatos nedraudžia Teismui spręsti bylos ex aequo et bono, jei šalys su tuo sutinka“.

Tarptautinės teisės šaltinių sąraše nematome tarptautinių organizacijų aktų. Jį taip pat reikėtų papildyti valstybių vienašaliais aktais, kurie irgi gali būti tarptautinių įsipareigojimų šaltiniai.

TARPTAUTINIAI SUSUTARIMAI („bendrosios ir specialiosios tarptautinės konvencijos“)

„Sutartis“ reiškia valstybių raštu sudarytą tarptautinį susitarimą, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu, koks to susitarimo pavadinimas“. Tarptautinę sutartį gali sudaryti ir kiti tarptautinės teisės subjektai – tarptautinės organizacijos, valstybiniai teritoriniai vienetai ir t. t. Praktikoje taip pat gerai žinomos ir tarptautinės sutartys, sudarytos žodžiu, t. y. vadinamieji „džentelmeniški susitarimai“.

Tarptautinė sutartis yra dviejų ar daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato, kurį reguliuoja tarptautinė teisė. Tarptautinė sutartis grindžiama sutarties šalių sutikimu. Tarptautinė sutartis yra labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis, nes jos taisyklės įforminamos šalių pasirašytame dokumente arba dokumentuose. Išimtis yra džentelmeniški susitarimai, dėl kurių privalomumo nėra bendros nuomonės praktikoje ir doktrinoje.

Tarptautinės sutartys:

• Universalios (pasaulinės)

• Regioninės (pvz., EŽTK – Europos regionas)

• Dvišalės (Rusija <> Lietuva)

1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinės sutarčių teisės – labai svarbu egzaminui.

1986 m. Konvencija – labai svarbu egzaminui.

TARPTAUTINIS PAPROTYS

• opinia juris (teisinė nuomonė)

• sive necesitatis (praktika)

Paprotys gali išsirutuliuoti per trumpą laiką, bet tam reikia, kad valstybių praktika būtų vienoda ir plačiai taikoma. Tai yra trumpalaikio papročio teorija ( pvz. sprogo Černobylis – atsirado paprotys – pranešti apie tokią avariją būtina).

Kadangi dėl laisvos valstybių valios galima nesutikti su paprotine norma, bet kol ji nėra plačiai priimta, todėl papročio atsiradimui galima prieštarauti, bet valstybė turi nuolat prieštarauti, tada tas paprotys jos nelies.

Papročiai:

• Regioniniai

• Dvišaliai

• Daugiašaliai

Su papročiu sutinkame per opinia juris ir praktiką. Jei nesutinkame, reikia prieštarauti.

Reikia pripažinti, kad teisinis paprotys būdingiausias primityvioms teisinėms sistemoms.
tai nereiškia, kad jis negali išlikti ir šiuolaikinėje teisinėje sistemoje – ir nacionalinėje, ir tarptautinėje. Du tarptautinio papročio sudėtiniai elementai:

1) „visuotinė praktika“ reiškia tam tikrų faktų, elgesio (veiksmų ar neveikimo) ir pan. pasikartojimą, pastovumą;

2) tokios praktikos „pripažinimas teisine norma“ reiškia, kad valstybės ne vien tik laikosi tam tikrų įprastinių taisyklių (pvz., daugelyje sostinių laikomasi tų pačių diplomatinio protokolo taisyklių), bet aiškiai išreiškia savo įsitikinimą (opinio juris), kad tokia taisyklė yra privaloma.

Klasikinis teiginys, jog papročiui susiformuoti reikia daug laiko, vargu ar tebėra absoliučiai teisingas. Šiais laikais, kai valstybių santykiai tapo ypač intensyvūs, bendra praktika gali susiformuoti per gana trumpą laiką.

Tarptautinėje teisėje nėra jokios šaltinių hierarchijos.

BENDRIEJI TEISĖS PRINCIPAI

• bendrieji TT principai: jėgos nenaudojimo, nesikišimo į kitos valstybės reikalus;

• valstybių nacionaliniai teisės principai: įstatymai atgal negalioja, vėlesnės sutarties pirmenybė prieš ankstesnę;

• TP, kurie pasitaiko tiek TT, tiek nacionalinėje teisėje.

Dažniausiai buvo naudojamasi romėnų teisės principais. Ši praktika leidžia išskirti procesinius principus

(ei qui dicit incumbit probatio – tas, kas teigia, turi tai įrodyti;

res judicata – byla išspręsta, t. y. principas, kad negalima reikalauti iš naujo spręsti tą pačią bylą) ir materialinės teisės principus (

ex injuria jus non oritur – teisės pažeidimas nesuteikia teisės,

ex posterior derogat priori -vėlesnis įstatymas pakeičia ankstesnį;

ex specialis derogat genemli – specialus įstatymas pakeičia bendrąjį;

pacta tertii nec nocent nec prosunt -sutartis neįpareigoja trečiosios šalies ir nesuteikia jai teisių) ir pan.

Tarptautinė praktika taip pat perėmė visą tokių bendro pobūdžio teisinių kategorijų kaip nenugalima jėga, teisių perėmimas (sukcesija) ir pan. Daugelis bendro pobūdžio taisyklių atėjo į tarptautinę praktiką iš civilinės teisės ir civilinio proceso. Tačiau tai nereiškia, jog vidaus teisės kategorijos gali būti lengvai perkeltos j tarptautinę teisę. Pavyzdžiui, abejotina, ar bendroji tarptautinė teisė pripažįsta senaties kategoriją, nes nėra nustatytas joks konkretus senaties terminas (pripažįstama, kad valstybės atsisakymas savo teisių turi būti aiškiai išreikštas). Panašiai sunku įrodyti būtinojo reikalingumo kategorijos priimtinumą tarptautiniuose santykiuose, nes praktikoje beveik visada nukentėjusi valstybė nepripažįsta, kad jos teises pažeidusi valstybė gali išvengti atsakomybės pasiteisindama būtinumu nesilaikyti įsipareigojimų.

TEISMŲ SPRENDIMAI IR TARPTAUTINĖS TEISĖS DOKTRINA. Formaliai žiūrint teismo precedentas nėra tarptautinės teisės šaltinis, nes Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 59 straipsnis nustato, kad Teismo sprendimas privalomas tik byloje dalyvaujančioms šalims ir tik šioje byloje. Jurisprudencija yra pagalbinė priemonė tarptautinės teisės normoms nustatyti ir aiškinti.

Klasikinėje tarptautinėje teisėje, kai tarptautinių sutarčių buvo palyginti nedaug, o tarptautinė teisminė bei arbitražinė praktika buvo negausi, teisės mokslo (doktrinos) reikšmė buvo gana svari. Doktrina vaidina mažesnį vaidmenį negu jurisprudencija, nes teisėjas arba arbitras yra oficialiai paskirtas asmuo, jam suteikta kompetencija spręsti bylą ir jo sprendimai privalomi ginčo šalims. Tuo tarpu mokslininkas išreiškia tik savo nuomonę. Tačiau tarptautinės teisės sudėtingumas lėmė tai, kad Tarptautinio Teismo statutas pripažino doktriną kaip pagalbinę priemonę tarptautinės teisės normoms nustatyti. Mokslinė analizė gali gana tiksliai paaiškinti tarptautinės teisės normas ir jų turinį.

TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ REZOLIUCIJOS. Tarptautinių organizacijų rezoliucijos gali būti tarptautinės teisės šaltiniai dviem atvejais.

1) kai pati rezoliucija išreiškia tarptautinės teisės normas.

2) kai tarptautinės organizacijos rezoliucija gali būti patvirtinta universali tarptautinė sutartis. Tiek vienu, tiek antru atveju Generalinės Asamblėjos rezoliucija tiesiogiai nesukuria valstybėms teisių ar įsipareigojimų. Antru atveju, pavyzdžiui, nurodytos tarptautinės sutartys tampa privalomomis valstybei tik nuo to momento, kai ši valstybė tampa šių sutarčių dalyve pagal taisykles, nurodytas pačiose sutartyse (sutarties pasirašymas bei ratifikavimas, prisijungimas prie jos ir pan.). Apskritai tarptautinių organizacijų rezoliucijos neturi privalomos teisinės galios (išskyrus tas, kurios reguliuoja organizacijos vidaus veiklos klausimus).

Galimos situacijos, kai Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje išdėstomos normos yra privalomojo pobūdžio. Tam Rezoliucija turi atitikti tam tikras sąlygas.

a)Nemažai rezoliucijų patvirtina egzistuojančias tarptautinės teisės normas, jas sukonkretina.

b)Tokio pobūdžio rezoliucijos suformuluotos taip, kad nustato tam tikras pareigas arba teises.

c)Tokių rezoliucijų priėmimui būdingas „reprezentatyvumas“ – už jas balsuoja didžioji pagrindinių visų pasaulio regionų valstybių dauguma arba jos priimamos be balsavimo, t. y. visų valstybių pritarimu.

Viena tarptautinių organizacijų rezoliucijų kategorija tiesiogiai turi privalomą
galią. Tai kai kurių specializuotų Jungtinių Tautų įstaigų (Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos – ICAO, Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos) reglamentai. Tačiau dažniausiai jie iš esmės yra tarptautinių techninių taisyklių pobūdžio.

VIENAŠALIAI AKTAI. Kriterijai:

• Viešas

• Valstybės vardu

• Sukuria įsipareigojimą

• Forma nėra svarbi (žodžiu/raštu)

Susikuriame įsipareigojimus, bet neįsigyjame teisės.

Soft Law – švelniosios teisės fenomenas.

Pripažinta, kad pareiškimai, turintys vienašalių aktų formą ir susiję su teisinėmis ar faktinėmis situacijomis, gali sukurti teisinius įsipareigojimus. Manoma, kad valstybė, vieną kartą nustačiusi vienašaliu aktu tam tikrą poziciją dėl kitų subjektų, jau nebegali sugrąžinti teisinių pasekmių, kurios dėl to atsirado.

Dažniausias vienašalis aktas yra valstybės arba vyriausybės pripažinimas, kurio pasekmė yra ta, jog viena valstybė nustato savo teisinę poziciją dėl kitos valstybės ar vyriausybės: pripažįsta, kad susikūrė nauja valstybė, kad nauja vyriausybė yra teisėta ir pan. Pripažinti nėra pareiga, tačiau kartą pripažinus atšaukti pripažinimo jau nebegalima, t. y., pavyzdžiui, nebegalima neigti pripažintos valstybės valstybingumo.

Sutikimas su kitos valstybės veiksmais gali tam tikrais atvejais šiuos veiksmus legalizuoti. valstybės sutikimas su tuo, kad kita valstybė nevykdytų jos atžvilgiu savo tarptautinio įsipareigojimo, pašalina tokio nevykdymo neteisėtumą. Kartais toks sutikimas nėra išreikštas viename akte, o išplaukia iš visos valstybės veiksmų sekos. Panašus vienašalis aktas yra teisių atsisakymas, kai, pavyzdžiui, nukentėjusi valstybė atsisako jai priklausančio žalos atlyginimo (reparacijos), tačiau teisių atsisakymas negali būti numanomas – jis visada turi būti aiškiai išreikštas.

Protestas yra plačiai paplitusi diplomatinio demaršo forma. Jo pasekmės atvirkščiai proporcingos pripažinimo pasekmėms – kitos valstybės veiksmai vienašališkai kvalifikuojami kaip tarptautinės teisės pažeidimas. Protestu parodoma, kad valstybė nepripažįsta, jog pažeidimas gali sukurti kokias nors teises valstybei pažeidėjai (neretai taip pat reikalaujama nutraukti pažeidimą, nubausti kaltus asmenis, atlyginti žalą arba rezervuojama teisė reikalauti atlyginti žalą arba net imtis atsakomųjų priemonių).

TARPTAUTINIŲ KONFERENCIJŲ AKTAI

TARPTAUTINĖS TEISĖS NORMŲ KODIFIKACIJA

1958 m. Ženevoje buvo pasirašytos 4 konvencijos jūrų teisės klausimais;

1961 m. Vienoje pasirašyta konvencija dėl diplomatinių santykių;

1963 m. Vienoje pasirašyta konvencija dėl konsulinių santykių;

1969 ir 1986 m. Vienoje pasirašytos konvencijos dėl sutarčių teisės; o

1978 ir 1983 m. Vienoje pasirašytos konvencijos dėl valstybių teisių perėmimo. Labai svarbus įvykis daugiašalių konferencijų diplomatijoje buvo 1982 m. Jūrų teisės konvencija.

JTO IR KITŲ TARPT. ORG. VAIDMUO. JTO TARPTAUTINĖS TEISĖS KOMISIJA. 1947 m. JT Generalinė Asamblėja sukūrė nuolatinį pagalbinį organą – Tarptautinės teisės komisiją. Komisijos statutas apibrėžia jos veiklos tikslą: tarptautinės teisės kodifikavimas ir pažangi plėtra. Komisijos sudėtis formuojama taip, kad būtų atstovaujamos „didžiosios pasaulio civilizacijos formos ir pagrindinės teisinės sistemos“. 34 Komisijos nariai yra nepriklausomi tarptautinės teisės specialistai.

ŠIUOLAIKINĖS TARPT. TEISĖS SISTEMA. Teisės sistema – tai teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, pošakius, šakas, susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodamos viena kitos veiksmingumą

Pirmasis teisės normų sisteminimo rezultatas yra teisės institutas. Tai teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuojančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu ir sudarant teisės pošakio ar teisės šakos dalį. Nustatant, kas bendra tarp skirtingų institutų teisės normų, sukuriamas antrasis, bendresnis teisės normų integracijos lygmuo – teisės pošakis, jungiantis kelis teisės institutus ir sudarantis santykiškai savarankišką teisės šakos dalį. Trečiasis teisės normų sisteminimo rezultatas – teisės šaka. Tai plačiausios apimties teisės normų grupė, apimanti teisės institutus, teisės pošakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius jai būdingu metodu. Teisės šakų pavyzdžiai yra tarptautinė viešoji teisė, konstitucinė, administracinė teisės it t.t.

BENDROJI TARPT. TEISĖ IR LOKALINĖS NORMOS. Tarptautinė teisė reguliuoja pirmiausia suverenių valstybių santykius, o vidaus teisė – santykius valstybės viduje. Jei, pavyzdžiui, nacionalinė konstitucija nustato, kad šios valstybės sudarytos tarptautinės sutartys yra jos teisinės sistemos sudedamoji dalis (tuomet jos taikomos tiesiogiai vidaus teisėje), tai reiškia tik viena -valstybė pati savo suverenia valia nustatė, kad tarptautinės sutartys taikomos jos nacionalinėje teisėje.

Teorijos:

monistinė (pradininkas – H. Kelzenas). TT ir nac. teisė – viena teisinė sistema. Tos sistemos pagrindinė norma – susitarimų reikia laikytis. Mūsų teisės sistema – monistinė.

dualistinė. TT ir nac. teisė – atskiros sistemos, kurios nesąveikauja. Jeigu iškiltų prieštaravimas tarp
tarptautinės teisės ir vidaus teisės normų, dualistas spręstų šią koliziją labai paprastai – vidaus teismai pirmiausia taiko vidaus teisės normas, jei vidaus teisė nenumato kitaip. Taigi ši doktrina iš esmės nepripažįsta tiesioginės sąveikos tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės. Vienintelis sąveikos taškas bus tada, jei valstybė, remdamasi savo vidaus teise (kurios normos nustato kitaip, negu, pavyzdžiui, jos tarptautinė sutartis), atsisakytų vykdyti tarptautinius įsipareigojimus. Tokiu atveju iškiltų valstybės atsakomybė, bet tik pagal tarptautinės, o ne vidaus teisės normas.

Hierarchija Lietuvoje:

1. Konstitucija.

2. Konstituciniai įstatymai.

3. Ratifikuotos tarptautinės sutartys.

4. Įstatymai.

5. Neratifikuotos tarpt. sutartys, poįstatyminiai teisės aktai.

Konstitucinio Teismo pozicija: tik Seimo ratifikuotos sutartys turi įstatymo galią. Neratifikuotos neturi įstatymo galios, o turi konkrečiai subjektui privalomąją galią.

Aukščiausiojo Teismo pozicija: ratifikacija nesvarbu, turi būti taikom tarptautinė sutartis (byla Stuskonis prieš JAV ambasadą).

NORMOS IR PRINCIPAI, PAGRINDINIAI TARPT. PRINCIPAI – SISTEMOS BRANDUOLYS.

Tarptautinės teisės principai savo pobūdžiu yra bendriausios normos, nustatančios valstybių tarpusavio santykių pagrindus.

Šie principai pirmą kartą buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnyje:

„Organizacija ir jos Nariai, siekdami Tikslų, nustatytų 1 straipsnyje, veikia vadovaudamiesi šiais Principais.

1. Organizacija remiasi visų jos narių suverenios lygybės principu.

2. Visi nariai, siekdami pasinaudoti teisėmis ir pirmenybėmis, atsirandančiomis iš narystės, sąžiningai vykdo įsipareigojimus, prisiimtus pagal šią Chartiją.

3. Visi nariai sprendžia jų tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis tokiu būdu, kad nesudarytų pavojaus tarptautinei taikai ir saugumui bei teisingumui.

4. Visi nariai susilaiko jų tarptautiniuose santykiuose nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, ar bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų Tikslais. (…)

7. Niekas šioje Chartijoje nesuteikia teisės Jungtinėms Tautoms kištis į reikalus, kurie iš esmės priklauso bet kurios valstybės vidaus jurisdikcijai, ir nereikalauja, kad Nariai pateiktų šiuos reikalus spręsti pagal šią Chartiją; tačiau šis principas neužkerta kelio prievartinėms priemonėms pagal VII skirsnį“.

1970 m. spalio 24 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos deklaracija dėl tarptautinės teisės principų, susijusių su draugiškais santykiais ir bendradarbiavimu tarp valstybių, pagal Jungtinių Tautų Chartiją (Rezoliucija 2625 (XXV) įtvirtina ir detalizuoja septynis principus:

1. Principas, pagal kurį valstybės susilaiko savo tarptautiniuose santykiuose nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba kokiu nors kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais;

2. Principas, pagal kurį valstybės sprendžia savo tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis taip, kad nesukeltų pavojaus tarptautinei taikai ir saugumui;

3. Principas, nustatantis pareigą nesikišti į reikalus, pagal Chartiją priklausančius bet kurios valstybės vidaus jurisdikcijai;

4. Valstybių pareiga bendradarbiauti vienai su kita remiantis Chartija;

5. Tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas;

6. Valstybių suverenios lygybės principas;

7. Principas, pagal kurį valstybės sąžiningai vykdo prisiimtus įsipareigojimus remdamosi Chartija.

Helsinkio baigiamasis aktas pirmiausia reikšmingas tuo, kad tarp šių principų įtvirtino ir žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių gerbimo principą ir sienų neliečiamumo Europoje principą.

Būtų klaidinga manyti, kad visi tarptautinės teisės principai yra jus cogens normos. Doktrinoje dažniausiai sutariama, kad jėgos draudimas, tautų laisvas apsisprendimas bei žmogaus teisės yra imperatyvaus pobūdžio.

Didelė dalis bendrosios tarptautinės teisės normų nustato ypatingo pobūdžio įsipareigojimus: vadinamuosius ergą omnes įsipareigojimus (įsipareigojimus visų atžvilgiu).

Visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos – tai ne tik daugelis pagrindinių tarptautinės teisės principų. Didžiausią šių principų ir normų dalį sudaro tarptautiniai papročiai įvairiose tarptautinės teisės šakose ir institutuose: tarptautinėje jūrų, oro (aviacijos) teisėje, valstybių atsakomybėje.

IMPERATYVIOS IR DISPOZITYVIOS NORMOS. Visos tarptautinės teisės normos yra privalomos, nes kitaip jos būtų ne teisės normos, o tik pageidavimai-rekomendacijos.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4468 žodžiai iš 8920 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.