Tarptautininių santykių subjektai ir objektai
5 (100%) 1 vote

Tarptautininių santykių subjektai ir objektai

11213141516171

TURINYS

ĮVADAS 3

1.TARPTAUTINĖS POLITIKOS IR TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ

SAMPRATA 4

2. TARPTAUTINĖS POLITIKOS SUBJEKTAI 7

2.1. TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ PAGRINDINIAI BRUOŽAI 11

3.1. TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ TIPOLOGIJA 12

3.2. TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ KONCEPCIJŲ PROBLEMATIŠKUMAS 13

4. GEOPOLITIKA – TARPTAUTINĖS POLITIKOS IR TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ SĄRYŠIO PAGRINDINĖ KRYPTIS 15

IŠVADOS 17

LITERATŪRA

ĮVADAS

Didėjantis susidomėjimas valstybių santykiais padėjo išsivystyti naują mokslo šaką, paprastai vadinama Jeremy Benthamo sukurtu terminu “tarptautiniai santykiai”. Šis dalykas, kaip ir visos mokslo šakos turi savo tyrimo metodus, objektus, subjektus bei plačią teorinę sritį, pagrįstą skirtingų mokslinių paradigmų. Tarptautiniai santykiai – tai ne vien įvairių šalių užsienio reikalų ir tarptautinės istorijos derinys, bet ir socialinis reiškinys apimantis tarptautinę visuomenę kaip visumą bei jos institucijas ir joje vykstančius procesus. Šie procesai vyksta tarp tarptautinės politikos subjektų ir objektų, kurių įvairovė ir sąryšiai pasiskirstė įvairiuose lygmenyse, sferose bei poliuose. Šių procesų sudėtingumas ir problematiškumas yra aktualus tiek šiuolaikiniams mokslininkams, tiek eiliniams pasaulio šalių piliečiams.

Apžvelgiant įvairių moklininkų darbus, galima pamatyti skirtingą tyrimų metodologiją nagrinėjant tarptautinių santykių procesus, tendencijas, priklausomybes bei šių procesų dalyvių įvairovę, hierarchiją bei tarpusavio priklausomybes.

Šito referato tema yra “Tarptautinės politikos subjektų ir objektų įvairovė ir sąryšiai”, del to, kad nagrinėti pagrindinę temos mintį, reikia apibrėžti pagrindines dalykines sąvokas remiantis moksline literatūra ir panaudojant įvairių autorių mintis ir idėjas mus dominančiais aspektais: kas tai yra tarptautinė politika ir tartautiniai santykiai, jų šiuolaikinis problematiškumas bei kokios jų sferos sudedamosios komponentės? Išnagrinėjus šituos aspektus sukonkretiname savo pažinimą į pagrindinį temos tyrimo objektą t.y. į tarptautinių santykių subjektus, nagrinėjant jų pagrindinius bruožus, tipologiją, įvairovę ir veiklos ar įtakos pagrindinius kriterijus. Siekiant tyrimo objekto detalesnio pažinimo, tikslinga analizuoti ir tarptautinės politikos objektų įvairovę procesiniu aspektu bei aprašant tarptautinių santykių tipologiją ir išryškinant realų tarptautinių santykių problematiškumą. Vystant pagrindinės temos nagrinėjimo tęstinumą, nagrinėjame tartautinės politikos subjektų ir objektų sąryšį t.y. sąryšio pagrindinę kryptį – geopolitiką, ir pabaigoje pateiksiu apibendrinančias išvadas.

1.TARPTAUTINĖS POLITIKOS IR TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ SAMPRATA

Istorija rodo, kad tarptautinė politika daro vis didesnį poveikį valstybėms ir jų piliečių gyvenimams. Tai sąlygoja didėjanti tarpusavio priklausomybė tarp šalių ir tautų, didėjantys ekonominiai, moksliniai – techniniai bendradarbiavimo ryšiai sukurti globalinių, nežinančių sienų pasaulinių informacinių sistemų. “Šitai lėmė daugybė veiksnių, nes tarptautinės realijos apima labai plačią, sunkiai pasiduodančią apibendrinimams reiškinių ir procesų sritį, tarptautinė sistema yra anarchiška, t.y. čia neegzistuoja “centro aparatas”, vyrauja policentrizmas (daug galios centrų) ir poliarchija (daug valdžios centrų), kurie palankūs stichiniams procesams bei subjektyviems veiksniams, tarptautinių santykių tyrėjui ne visada prieinama išsami informacija ir t.t. Trumpai tariant, visi rašantys apie tarptautinius santykius sutinka, jog tarptautinė visuomenė sudėtingėja, bet nesutaria, kaip tinkamai ją tirti.”1

Šiuolaikiniame pasaulyje skirtingi politikos lygmenys: makro-, mikro- ir megalygmenys yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir daro didelį poveikį vieni kitiems. Politiką, kuri peržengia valstybių nacionalines ribas, apibūdina tokie bruožai:

Išorinė politika – tai išorinis vienos nacijos ar valstybės veiksmas, rečiau ne veiksmas parodantis valstybės santykius kitoms šalims.

Tarptautinė politika – tai savanaudiška valstybės veikla tarptautinėje erdvėje.

Tarpvalstybinė politika – tai santykių sistema tarp valstybių ir jų institucijų, tarnybų, atstovų (prezidentas, vyriausybė, parlamentas, užsienio reikalų ministerija ir kt.).

Nacionalinė politika – tai politikos sfera, kurioje vykdoma politika atsiranda kai valstybės dalį savo suvereniteto teisių perduoda nacionaliniams organams, kurie priima sprendimus.

Multinacionalinė politika – tai daranti įtaką tarptautiniams santykiams bendra veikla susivienijusių politinių subjektų iš kelių ar daugelio valstybių. Šios politikos subjektai – nacionalinės valstybės.

Transnacionalinė politika – tai tarptautinės nevalstybinės veiklos sfera, kur subjektai: partijos, profsąjungos, tarptautinės nevyriausybinės organizacijos ir transnacionalinės korporacijos.

1 Lopata R. Tarptautinių santykių studijų istorija, Arlila, Vilnius, 1995, 6psl.

Tarptautinė politika ir ją apibūdinantys bruožai galimi pavaizduoti taip:

Sferos pavadinimas: Aktoriai: Pavyzdžiai:

TP plačiąją prasme Visi TS subjektai

(žemiau
nurodyti) Veiksmai kuriuose

dalyvauja dvi ar

daugiau šalių

TP siaurąją prasme Įvairios valstybės ir tarpusavyje susijusios jų

organizacijos Santykiai tarp Lietuvos,

JAV, Vokietijos ir kt.,

JTO, saugumo taryba

Nacionalinė politika Organizacijos,

valstybinių sąjungų

atstovai, turintis

dalinę suvereniteto teisę ES struktūrų politika,

NATOMultinacionalinė politika Valstybiniai

susivienijimai ir ir organizacijos

sprendžiančios

klausimus susijusius su suverenitetu Jungtinių Amerikos

valstijų organizacijos

Transnacionalinė politika Tarptautinės

Nevalstybinės

organizacijos,

partijos, interesų

grupės,

religinės

organizacijos, koncernai Pasaulinis žaliųjų

judėjimas, tarptautinė

darbo

konfederacija, transnacionalinė

korporacija (IBM)

Išorinė politika Atskiros

valstybės, vyriausybės ir parlamentai,

jų organai LR, LR vyriausybė,

LR parlamentas, URM,

Paaiškinimai: TP – tarptautinė politika, TS – tarptautiniai santykiai.

Tarptautinė (pasaulinė) politika parodo tikslingą politinę veiklą tarptautinių subjektų (valstybių, tarpvalstybinių ir nevalstybinių organizacijų, įvairių sąjungų ir kt.), susijusių su interesų derinimu, karo ir taikos klausimų sprendimu, išlikimo ir visuotinio saugumo užtikrinimo bei nusiginklavimu, regioninių ir nacionalinių konfliktų sprendimu, gamtosaugos, globalinių žmonijos problemų sprendimu bei pasaulinės tvarkos užtikrinimu. “Tradicinė tarptautinė politika dabar virsta globalinę – tokia politika, kuri dėl modernių komunikacijų ir besiplėtojančių ekonominių ryšių tampa plačiu procesu, išdildančiu skirtumą tarp vidaus ir tarptautinių reikalų.”2

Tarptautinė politika – tai savanaudiška politinė veikla pagrindinių tarptautinių santykių subjektų, tai integralūs interesai išreikšti JTO veikloje bei visuotinai pripažintų pasaulinės bendrijos organizacijų. Pasaulinė politika – svarbus veiksnys, veikiantis tarptautinių santykių vystymąsi. Jos sfera apima visą politinių santykių spektrą, susiklosčiusi tarpvalstybiniame lygmenyje, kur prioritetas suteikiamas problemų sprendimui, nuo kurių priklauso žmonijos ateitis. Tai karo ir taikos, aplinkosaugos, atsilikimo ir skurdo problemos. Pasaulinė politika yra rezultatas gylių tarptautinių ryšių santykių transformacijos, iškilusių problemų sprendimų peržengiančių valstybės – nacionalines ribas, ko pasekmėje tarptautinė sistema įgauna globalini – pasaulinį charakterį. Globalinių problemų sprendimas tarptautinėje politikoje tolygiai dinamiškas ūkiniam vystymuisi, perspektyviems integraciniams procesams, kurie veda prie tarpusavio priklausomybės ūkinėje – ekonominėje plotmėje ir tarptautinių santykių proceso progresavimui. Pasaulinė (tarptautinė) politika nuo politikos skiriasi savo sudedamosiomis, ji yra netik savanaudiška, bet lygiavertė išorinei valstybių politikai bei kitiems tarptautinių santykių dalyviams. Taigi, pasaulinės (tarptautinės) politikos efektingumas priklauso nuo daugelio faktorių: politinių sprendimų veiksmingumo ir nuo išorinės valstybių politikos realios reakcijos.

Nuo vidinės politikos tarptautinė politika skiriasi tuo, kad joje nėra centralizuotos valdžios kuri prižiūrėtų įsipareigojimų vykdymą kiekvienam subjektui, dėl to tarptautinė politika yra padidėjusios rizikos zona, kur kiekvienas dalyvis sąveikaudamas persikerta su neprognozuojamu kitų dalyvių elgesiu. Kitaip nei išorinė politika, ji klostosi daugiau stichiškai nei organizuota valstybių veikla. Pagal savo charakteristiką ir tikslus tarptautinė politika parodo ypatingą politikos rūšį, kur pagrindas yra stabilumo palaikymas tarptautinėje aplinkoje ir visų dalyvių interesų realizavimas.”Tačiau akivaizdu ir tai, kad valstybė vienu metu vykdo ir išorinę, ir vidinę politiką, todėl jų tarpusavio atitikimo problema ir jos racionalus sprendimas rodo normalaus valstybės funkcionavimo poreikį. ”3

Kita vertus, klaidingai būtų suabsoliutinti tarptautinės politikos ypatumus. Kaip ir

2Brzezinski Z. Nebevaldomas pasaulis, Tvermė Vilnius, 1993, 14 psl.

3Šerpetis K. Tarptautinių santykių studijų įvadas, KU, Klaipėda, 1996, 8 psl

bet kokia politika, ji yra savotiška valdingų santykių sfera, kurioje vyksta varžybos ir vertybių suderinamumas įvairių tarptautinių subjektų. Kaip ir bet kokioje politikoje, jos objektai yra resursų paskirstymas ir visuomeninio gyvenimo organizavimas. Tai reiškia, kad tarptautinė politika pasireiškia ne tik kaip ypatinga sfera, bet ir kaip tarptautinių subjektų veiklos laukas, kaip procesas.

Tarptautinė politika turėtų tapti vis daugiau humaniškesnė strategija vienijanti žmones neatsižvelgiant į jų nacionalines, valstybines ar socialines – klasines priklausomybes. Tai jos tikslas ir paskirtis. Vienas iš pagrindinių tarptautinės politikos uždavinių yra sukurti tarptautinio saugumo sistemą, kuri būtų paremta tarpusavio pasitikėjimu ir egzistuotu pasaulyje be branduolinio ginklo.

Sekantis uždavinys – tai žmonijos saugumo užtikrinimas. Kalba eina apie tai, kad pagrindiniai tarptautinės teisės principai ir normos taptu tarptautinių santykių subjektų kryptimi. Siekiant tokių vertybių kaip socialinė gerovė ir saugumas, žmonių laisvės ir teisės, dauguma valstybių veda prie to, kad turi suteikti tam prioritetą, nei
tradicinėms savo išorinės politikos vertybėms.

Jėgos panaudojimas tarptautinėje politikoje ir valstybių varžymasis tarptautinėje arenoje kelią didžiulę grėsmę, žmonijos sunaikinimą. Šiuolaikinis pasaulis turtingas naujais elementais, galinčiais perskirstyti ekonominio ir politinio aktyvumo centrus. Tokiu būdu galimos didelės permainos tarptautinėje politikoje, jos struktūroje ir tarptautinių santykių turinyje.

2.TARPTAUTINĖS POLITIKOS SUBJEKTAI

Šiuolaikinėje pasaulinėje politikoje veikia daugybė skirtingų dalyvių. Lyg šiol pagrindiniais tarptautinės politikos subjektais yra valstybės ir valstybių grupės (sąjungos). Valstybės – tai galingi ir organizuoti subjektai, savo rankose sutelkę pagrindines poveikio priemones skirtas tarptautiniam gyvenimui. Būtent per valstybes tautos ir nacijos išreiškia savo interesus pasaulinėje arenoje. Nei viena išsivysčiusi visuomenė negali egzistuoti ne valstybėje, kuri reikalinga vidiniam ir tarptautiniam gyvenimui organizuoti. Valstybės kontroliuoja ir apibendrina kitų dalyvių tarptautinių ryšių veiklą (administracinių vienetų, apylinkių, rajonų, regionų, visuomeninių organizacijų, firmų, individų). Egzistuoja ir netipiniai valstybiniai tarptautinių santykių subjektai – Vatikanas, nepriklausomi miestai ir k.t.

Šiandien pastebima objektyvi tarptautinių santykių dalyvių plėtros tendencija, kur vis svarbesniais tarptautinių santykių subjektais tampa tarptautinės organizacijos. Tarptautinės organizacijos atsirado senovėje ir vystėsi tolygiai visuomenės vystymuisi. Šiuolaikiniame pasaulyje tarptautinės organizacijos yra pagrindinai valstybių bendravimo organizatoriai. Tarptautinė organizacija – tai valstybių sąjunga paremta tarptautine teisę ir tarptautine bendradarbiavimo sutartimi politinėje, ekonominėje, kultūros, mokslo – technikos, teisinėje srityse turint tam skirta sistemą organų ir valstybinių įsipareigojimų, kurių apimtis apsprendžiama šalių narių valia.

Tarptautinės organizacijos skiriamos i šiuos du tipus:

1. Tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės;

2. Nevyriausybinės organizacijos.

Šitie du tipai turi tokius skiriamuosius veiklos bruožus:

– Politiniai;

– ekonominiai;

– kariniai, strateginiai;

– kultūriniai;

– visuomeniniai;

– ideologiniai;

– moksliniai.

Skirtingi tipai ir jų veikla pasireiškia skirtinguose tarptautinio gyvenimo lygiuose:

– Globalinis (pvz. JTO);

– Regioninis (pvz. EEB);

– Neregioninis;

– Dvipusis (pvz. Lietuva – Ukraina).

Verta pažymėti, kad lygmenų gausa – tai vienas iš esminių bruožų šiuolaikiniu tarptautinių santykių, paremtų naujo politinio mąstymo.

Tarpvalstybinės organizacijos yra stabilus valstybiniai susivienijimai, sukurti remiantys sutartimis ir suderintomis kompetencijomis bei savo pastoviais organais.

Tarptautinių santykių sudėtingumas ir siekis juos reguliuoti politinėje sferoje sukūrė aplinką kurtis nevalstybinėms organizacijoms. Nevalstybinės organizacijos turi sudėtingesnę struktūrą nei valstybinės, gali būti grynai nevalstybinės ir mišrios, apjungiančios net individualius narius.

Tarptautinės organizacijos kaip tarptautinių santykių subjektai gali dalyvauti tarpvalstybiniuose santykiuose savo vardu bei atstovauti valstybes nares įeinančias į jas. Tarptautinių organizacijų skaičius pastoviai auga. Tarptautinės organizacijos nagrinėja įvairius tarptautinių santykių aspektus: ekonominius, politinius, kultūrinius ir nacionalinius. Tokius tarptautinių organizacijų pavyzdžius galima pateikti:

– regioninės organizacijos, tokios kaip Europos Ekonomikos Bendrija (EEB, bendra rinka), Pietų – Vakarų Azijos Valstybių Asociacija (PAVA), Arabijos Valstybių Lyga (AVL) ir kt.;

– ekonominio charakterio organizacijos, apimančios finansų, prekybos ir kitas sferas: Tarptautinės Prekybos Organizacija (TPO), Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF), Tarptautinis Plėtros ir Rekonstrukcijos Bankas (TPRB);

– organizacijos atskirų pasaulio pramonės ūkio šakų: Tarptautinė Energetikos Agentūra (TEA), Tarptautinė Atominės Energijos Agentūra (TAEA), Organizacija Šalių Eksportuojančių Naftą (OPEK) ir kt.;

– politinės-ekonominės organizacijos: Afrikos Vienybės Organizacija (AVO);

– profesinės organizacijos: Tarptautinė Žurnalistų Organizacija (TŽS), Tarptautinė Kriminalinės policijos Organizacija (INTERPOL);

– demografinės organizacijos: Tarptautinė Demokratinė Moterų Federacija (TDMF), Tarptautinė Jaunimo Organizacija (TJO):

– tarptautinės kultūros ir sporto organizacijos: Tarptautinis Olimpinis Komitetas (TOK), Jungtinių Tautų Organizacija Švietimo Klausimams, Mokslo ir Kultūros (JUNESCO);

– karinės organizacijos: Šiaurės-Atlanto Šalių Organizacija (NATO);

– profsąjungų organizacijos: Tarptautinė Laisvųjų Profsąjungų Konfederacija (TLPF), Tarptautinė Darbo Konfederacija (TDK);

– organizacijos pasaulinės taikos ir solidarumo palaikymui: Pasaulinės Taikos Taryba (PTT), Tarptautinės Taikos Institutas (TTI);

– religinės organizacijos: Krikščionių Taikos Konfederacija (KTK), Pasaulinė Bažnyčių Taryba (PBT);

– Tarptautinis Raudonasis Kryžius – organizacija, kurios tikslas yra pagalba karo belaisviams, karo ir stichinių nelaimių aukoms;

– ekologinės organizacijos: GREENPEAS ir kt.

Didžiausią vaidmenį tarptautiniuose santykiuose atlieka JTO, ji tapo pirma plataus
ir tarpusavio santykių mechanizmu reguliuojančiu pasaulinės taikos ir saugumo palaikymą bei visų tautų ekonominės – socialinės gerovės siekimą. JTO sukurta 1945m. ir tapo esminė tarptautinių santykių dalimi tarptautinėje arenoje. Jos narių yra 185 šalys, o tai liudija, kad tokia organizacija yra praktiška ir universali. Kiekvienas didelis ir reikšmingas pasaulinis įvykis papuola į JTO įtakos ir dėmesio lauką. JTO ribose susikūrė eilė organizacijų, kurios papildė tarptautinių santykių sistemą ir tapo JTO struktūros savarankiškomis dalimis. Tokios organizacijos yra:

– PSO (Pasaulinė Sveikatingumo Organizacija);

– TDA (Tarptautinė Darbo Asociacija);

– TVF (Tarptautinis Valiutos Fondas);

– JUNESCO (Organizacija kultūros ir mokslo klausimams);

– AETO (Atominės Energijos Tarptautinė Organizacija);

– Tarptautinis Teismas.

Tarptautinės valstybinės organizacijos turi daugiau poveikio svertų veikiančių tarptautinę politiką, nei visuomeninės organizacijos, kurios daugiau įtakos turi formuojant visuomeninę nuomonę. Didelią įtaką tarptautinei arenai daro ir tarptautinės monopolijos arba transnacionalinės korporacijos (TK). Joms priklauso įstaigos, gamyklos ir organizacijos veikančios skirtingose šalyse, kurių tikslas yra pelno siekimas. Didžiosios korporacijos valdo didelius ekonominius resursus, suteikiančius prioritetą ne tik prieš mažas valstybes. Pagal JTO apibūdinimą TK yra tokia organizacija kuri veikia keliose šalyse, nepriklausomai nuo jų kilmės šalies ir nuosavybės formos (privati, valsrybinė ar mišri) ir veikianti pagal vieninga sprendimų priėmimo sistemą, bendra politika ir strategija.

Svarbų vaidmenį pasaulinėje politikoje vaidina ir religinės organizacijos. Galima teigti, kad labiausiai įtakingu subjektu tarptautinės politikos formavimo ir funkcionavimo yra patys žmonės, kuriems priklauso sprendimų priėmimo vaidmuo , kuriant pagrindinius išorinės politikos principus tiek savo šalies, tiek viso pasaulio bendrai paėmus.

Bet visi anksčiau išvardyti subjektai lieka neprilygstantys valstybėms, kurios turi įgaliojimus atstovauti visą visuomenę tarptautinėje politikoje, o ne atskiras socialines grupes ar politines organizacijas. Valstybės kompetencijoje yra tokie bendranacionalinai klausimai, kaip: suveriniteto, saugumo ir teritorinio vientisumo užtikrinimas. Politologai pabrėžia, kad valstybė yra vienintelis bendranacionalinis institutas, turintis legitimius įgaliojimus bendrauti su kitomis valstybėmis t.y. sudarinėti sutartis, skelbti karą. Valstybės išlieka pagrindiniais tarptautinės politikos ir tarptautinių santykių subjektais.

Valstybės jėgą tarptautinėje arenoje galima išmatuoti jos gebėjimu ginti savo interesus, daryti poveikį kitoms valstybėms ir įvykiams pasaulyje. Valstybės jėgą ir padėtį tarptautinių santykių sistemoje sąlygoja daug veiksnių ir faktorių. “Jungtinių Tautų sistemoje atskiros valstybės išsaugo savo jėgą.”4 Seniau buvo manoma, kad svarbiausia yra karinė galia, bet šiuolaikiniame pasaulyje valstybės padėtį pasaulyje nulemia žymiai įvairesnės vertybės. Joms priklauso teritorijos dydis, gamtos ir

4Frankel J. Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje, Littera, Kaunas, 1993, 62psl.

žmogiškieji resursai, nacionalinės ekonomikos struktūra, apimtis ir kokybė pramoninės gamybos, gebėjimas užtikrinti šalies vystimasi, visuomenės ekonominio saugumo užtikrinimas ir gebėjimas progresyviai įtakoti tarptautinį vystimasi.

2.1 TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Kiekviena organizacija turi turėti pagrindinius bruožus. Pirma, ji turi būti įsteigta remiantis tarptautine teise. Tai esminis bruožas turintis svarbią reikšmę, nes bet kokia valstybinė organizacija turi būti sukurta remiantis teisniu pagrindu ir tokia organizacija negali prieštarauti kitos valstybės interesams ar visai tarptautinei bendruomenei. Kiekviena tarptautinė organizacija kuriama tarptautinės sutarties pagrindu (konvencija, sutartis, traktatas, protokolas ir k.t.). Tokios sutarties šalys yra suverenios valstybės arba tarpvalstybinės organizacijos, tarptautinių organizacijų dalyvės.

Tarptautinės organizacijos tikslas sujungia valstybių pastangas kokioje nors srityje: karinėje (NATO), ekonomikos (ES), finansinėje (TVF) ir k.t. bet tokia organizacija kaip JTO turi koordinuoti valstybių veikla visose srityse. Tokiu atveju tarptautinė organizacija tampa tarpininku tarp valstybių narių. Kartais valstybės sunkius tartautinių santykių klausimus perleidžia nagrinėti ir spręsti tarptautinėms organizacijoms. Kiekvienai tarptautiniai organizacijai turėti savo organizacine struktūrą. Šis bruožas išskiria tarptautinę organizaciją iš kitų tarptautinio bendradarbiavimo formų.

Tarpvalstybinės organizacijos turi savo būstines, narius (suverenias valstybės) ir pagalbinius organus.

Sekantis tarptautinės organizacijos bruožas yra teisių, įsipareigojimų ir įgaliojimų visuma įtvirtinta steigimo akte. Tarptautinė organizacija negali viršyti savo įgaliojimų. Organizacija taip pat turi savarankiškų tarptautinių teisių ir prievolių t.y. autonomiškumas nuo valstybių narių valios. Šis bruožas pabrėžia, kad bet kokia organizacija savo veiklos sferoje gali savarankiškai rinktis priemones ir būdus, įgaliotus valstybių narių. Taigi, organizacijos turinčios tokius
vadinamos tartautinėmis tarpvalstybinėmis organizacijomis.

Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja ir daugiau tarptautinių organizacijų tipų, tai tarptautinės nevalstybinės organizacijos, kurios įkuriamos be tarpvalstybinio susitarimo. Tokios organizacijos turi būti pripažintos nors vienos valstybės ir vykdyti savo veiklą daugiau nei dviejuose šalyse. Šios organizacijos įkuriumos steigiamojo akto principu. Nuo XIX a. buvo pradėtos kuri tokios organizacijos, o šiuo metu pasaulyje jų yra apie 8000. Tarptautinės nevalstybinės organizacijos vaidina nemenką vaidmenį visuose tarptautinių santykių aspektuose. O kai kuriuose srityse net pirmauja, pavyzdžiui Raudonojo Kryžiaus komitetas, kurio veiklos principai yra humaniški, apjungia daug valstybių įvairiuose srityse.

Vienok, turėdamos skirtumų tarptautinės valstybinės ir nevalstybinės organizacijos aktyviai ir sekmingai bendradarbiauja. Pagrindinė tokio bendradarbiavino forma yra kosultacinis statusas. Kiekviena tarpvalstybinė organizacija turi konsultacinio statuso teikimo teisę. Įvirių rušių organizacijos gali spręsti savo veiklos sferos problemas. Politinių, ekonominių ir karinių problemų sprendimui kasmet sušaukiama apie 1000 tarptautinių konferencijų. Kaip tarpautinių santykių institutas jos atsirado XIX a. antroje pusėje. Anot specialistų, ateityje prognozuojama, kad kasmet vyks apie 5000 tarptautinių konferencijų. Tarptautinės konferencijos nėra tarptautinėmis organizacijomis, jos dažniausiai vadinamos daugiašale parlamentine diplomatija.

Kiekviena konferencija turi griežtą reglamentą, tikslus ir uždavinius. Dažniausiai tarpvalstybinės konferencijos organizuojamos tarptautinių santykių sferos problemoms ir klausimams spręsti: tarptautinių sutarčių ir bendradarbiavimo nuostatų rengimas bei pasirašymas. Dauguma konferenciju sprendžia šiuolaikinius einamus klausimus ir problemas. Svarbiausias tarptautines konferencijas sušaukia JTO.

Taigi, skirtingų tipų tarptautinės organizacijos buvo kuriamos iškilusių tarptautinių tikslų ir uždavinių, kilusių tarp valstybių pasekoje. Problemų reikšmingumas apsprendžiamas pačių nepriklausomų valstybių, iš to kyla tarptautinių organizacijų klasifikacija, statusas (valstybinės, nevalstybinės) ir esamų problemų sprendimų kryptys bei prioritetai.

3.1. TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ TIPOLOGIJA

Verta pamineti, kad tarptautinius santykius buvo mėginama klasifikuoti ir anksčiau. Yra daug prieigų spresti šitą klausima remiantis įvairiais kriterijais: pvz. Marksistinėje literatūroje tarptautiniai santykiai klasifikuojami remiantis visuomeniniais – klasiniais kriterijais santikyje su visuomenės ekonominiu vystimosi tipu. Čia išskiriami vergoviniai, feodaliniai, kapitalistiniai ir socialistiniai tarptautiniai santykiai. Artima šiai tipologijai yra ir ta, kuri remiasi kievienai istorinei epochai būdingomis tarptautinių santykių įpatybėmis. Tokioje tipologijoje pagrindinis kriterijus klasinius santykius skaido į dvi grupes:

1 grupė – vientisi tarptautiniai klasiniai santykiai (feodaliniai, kapitalistiniai, socialistiniai),

2 grupė – sudėtiniai tarptautiniai klasiniai santykiai (pereinantys). Išskiriami keli tipai: feodaliniai – kapitalistiniai, kapitalistiniai – socialistiniai ir antiimperialistinės orientacijos tipas.

Pripažinta buvo ir tokia tarptautinių santykių tipologija, kuri riamiasi tarptautinių veiksmu kriterijumi. Remiantis šio kriterijumi, galime išskirti keturis pasaulinio dominavimo modelius, kur tarptautinių santykių kūrimas paremtas jais:

klasinis daugiapolis pasaulis,

dvipolis pasaulis, kur dominuoja dvi valstybės, jų sistemos,

vienpolis pasaulis,

bepolis pasaulis.

Tokiame pasaulyje galimi tokie tarptautiniai santykiai: karas, šaltasis karas, taika, neprisijungimas, bendradarbiavimas.

Plačiąją prasme visus tarptautinius santykius galima išskirti į du tipus:

1 varžymosi santykiai,

2 bendradarbiavimo santykiai.

Studijuojant tarptautinių santykių procesus, politikos mokslas reliai parodė pasaulinio nuisiginklavimo galimybę ir pasaulinės taikos įtvirtinimo siekimo tikslingumą. Tarptautinis bendradarbiavimas būtinas sprendžiant aštrėjančias globalines problemas: užterštumą, ozono sluoksnio problema, išteklių, tarptautinio terorizmo ir k.t. Šiuolaikiniame pasaulyje atskiros valstybės nepajėgios spręsti tokias problemas be kitų pagalbos.

3.2. TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ PROBLEMATIŠKUMAS

Neprikausomos valstybės vystosi veikdamos viena kitą ir tampa tarptautinės politikos dalyvėmis – subjektais. Taigi, valstybės veikia tarptautinių santykių sferoje.

Tarptautiniai santykiai – tai savanaudiškumas ekonominių, politinių, teisinių, ideologinių, diplomatinių, karinių, kultūrinių ryšių ir tarpusvio santykių tarp tarptautinės politikos subjektų veikiančių pasaulinėje arenoje. Svarbiausias tarptautinių santykių ypatumas yra tai, kad juose nėra vieningo valdžios centro, todėl tarptautiniuose santykiuose didelį vaidmenį vaidina stichiniai procesai ir subjektyvus faktoriai. Tarptautiniai santykiai vyksta tokioje erdvėje, kurioje susikerta ir sąveikauja skirtinguose lygiuose (globaliniame, regioniniame, dvišaliame ir daugiašaliame) skirtingos jėgos: valstybinės, karinės, ekonominės, politinės, visuomeninės ir inetelektualinės. Tarptautiniai santykiai praėjo ilgą istorinį vystymosi kelią, ko
pasekoje pramonės vystymasis, internacionalizacija, galingos integracijos tendencijos ir socialiniai – ekonominiai procesai suformavo daugumos valstybių dialogą pasaulinėje arenoje siekiant globalinių ir nacionalinių problemų sprendimo. Tarptautiniai santykiai ir valstybių vidinė politika tarpusavyje sąveikauja: tarptautiniai santykiai atspindi galingų valstybių vidinę politiką, o mažesnės valstybės visada reaguoja į susikločiusias pasaulines tarptautinių santykių realijas ir į tarptautinio „žaidimo“ taisykles. Taigi, išoriniai faktoriai įtakoja procesus vykstančius šalies viduje. Tai susiję su ekologinėmis ir resursų problemomis, su socialinės pusiausvyros sutrikimu ir regioniniai konfliktais, su trečiųjų šalių atsilikimo problemomis ir didėjančia pasaulinės bendruomenės šalių narių tarpusavio priklausomybę. Šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose įžvelgiami dėsningumai ir įvairūs vektoriai, kai pasireiškia maksimali valstybingumo ir suveriniteto realizacija ir kai nacionalinės bendrijos siekia tapti lygiateisiais tarptautinės arenos nariais. Vienu metu didėja integracinė tendencija visų tarptautinių santykių narių bei politinio bendradarbiavimo institucinių formų. Šiandieninė tarptautinių santykių charakteristika parodo kaip vyksta naujos bendrijos formavimo procesas paremtas bendradarbiavimu, varžymusi bei skirtingų valstybių interesų sankirtą. Tarptautiniai santykiai parodo mūsų pasaulio būvį bei tvarką, pasaulinės bendruomenės įvairovę ir vieningumo didėjimą, valstybių tarpusavio ryšius bei priklausomybes. Tokioje besivystančioje sistemoje vyrauja demokratija, humaniškumas, demilitarizacija ir atviras skirtingų nacijų kultūrinis dialogas. Taikos metu ir esant socialiniam – kultūriniam atsinaujinimui, tarptautiniai santykiai didžia dalimi virsta bendravimu tarp tautų ir žmonių. Tokių žmogiškų pasaulinių tarpusavio santykių tinklo atsiradimas sukuria palankias prielaidas problemų sprendimui. Tarptautiniai santykiai tai integracinių ryšių savanaudiškumas tarp valstybių, tarp tarptautinių organizacijų, partijų ir skirtingų valstybių privačių asmenų, realizuojantis išorės ir tarptautinės politikos principus.

Realybėje egzistuoja daug prieštaravimų, kurie apsunkina tarptautinius santykius. Iš vienos pusės egzistuoja tarptautiniuose dokumentuose pripažinta formali visų valstybių lygybė, o iš kitos pusės realybėje jų nelygybė. Šita nelygybė yra ne tik valstybės didyje, galingume, ekonominiame ir kariniame potenciale bet ir teisiniuose santykiuose. Vienos šalys yra pastovios JTO saugumo Tarybos narės, o kitos ne. Vienoms valstybėms leistina turėti branduolinį ginklą, o kitoms uždrausta jį kūrti ar platinti. Tarptautinės organizacijos yra įtakojamos satambių valstybių ir yra išdalies finansiškai priklausomos nuo jų.

Tarptautiniai santykiai turi fragmentiškumo bruožus, nes susiklostė plati sistema reguliuojanti santykius. Didžia dalimi santykiai tarp valstybių vygdomi sutarčių tarp jų būdu. Tokių santykių sistema tarp valstybių yra daugialypė. Daugelyje atvejų politika priklauso nuo valstybių pirmųjų asmenų tarpusavio santykių, jų simpatijų ir antipatijų, nors jų pasirašytas sutartis turi ratifikuoti parlamentai, tuom apsunkindami susitarimų procesą. Sutarčių nestabilumas taip pat yra tarpvalstybinių santykių problema. Valstybės gali neigti galiojančias sutartis ir taip pakeisti esama santykių sistemą. Taip pasireiškia tarptautinės teisės ir tarptautinių organizacijų silpnumas. Tarptautinė teisė yra normų ir reglamentų sistema tarptautiniuose santykiuse tarp valstybių ir yra daugiau sutartinio charakterio. Nuo 1928 metų buvo mėginama priimti bendrą sprendimą dėl karų ir ginkluotos prievartos uždraudimo, kaip žinome ir po 1945 metų lyg šiol pasaulyje vyksta kariniai konfliktai.

Visos išvardintos problemos sąlygoja valstybių tarpusavio nepasitikėjimą. Galima teigti, kad tarptautiniai santykiai susideda iš problemų, nors per paskutinį laikotarpį daug valstybių sėkmingai siekia ryšių sureguliavimo ir integracijos realizavimo.

4. GEOPOLITIKA – TARPTAUTINĖS POLITIKOS IR TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ SĄRYŠIO PAGRINDINĖ KRYPTIS

Studijuojant tarptautinę politika ir tarptautinius santykius politikos mokslo rėmuose savarbų vaidmenį turi tokia kryptis kaip geopolitika. Geopolitikos tyrimų pagrindas yra globaliniai ir nacionaliniai interesai, prioritetai ir išorinės valstybių politikos metodai, teritoriniai ir demografiniai imperatyvai bei valstybių galios potencialai kaip tarptautinės politikos ir tarptautinių santykių subjektai. Šiuolaikinė geopolitika tai mokslas nagrinėjantis valstybių išorinę politiką kompleksinės analizės faktoriais. Pagrindinis geopolitikos tyrimų objektas yra geografinė šalių aplinka, kuri charakterizuojama reljefu, teritorijos dydžiu ir vieta pasaulinėje geopolitinėje erdvėje, valstybės sienų tipų ir formų, gamtinių išteklių gausa bei gamtinė aplinka. “Geopolitika siejama su santykiais tarp erdvinių-geografinių vienetų – šalių, regionų, kontinentų. Atsižvelgiant į tai, jog bet kuris politinis sprendimas turi savo erdvinę išraišką, galime teigti, jog geopolitika tiria visą tarptautinių santykių, egzistuojančių tarp valstybių (ar jų grupių), spektrą.”5 Geopolitinė aplinka nagrinėjama
glaudžiame sąryšyje tokių faktorių, kaip išorinė politika ir politinė valstybės sistema, socialinė – demografinė visuomenės struktūra, ekonomika ir karinė galia. Pagrindinis akcentas studijuojant geografinę aplinką yra jos fundamentali kokybė. Teritorijos dydis, kurį užima valstybė yra vienas iš svarbių veiksnių, parodantis valstybės vietą tarptautinių santykių hierarchijoje, jos politiką pasaulinėje arenoje ir nacionalinius geopolitinius interesus. Gyventojų tankis 1 km2 ir gyventojų skaičius toje teritorijoje taip pat yra svarbūs.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4142 žodžiai iš 8025 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.