Tarptautinio verslo ekonominė aplinka
5 (100%) 1 vote

Tarptautinio verslo ekonominė aplinka

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………….4

1.TARPTAUTINIO VERSLO EKONOMINĖ APLINKA………………………………….4

1.1. Ekonominės aplinkos sąvoka ir jos reikšmė…………………………………………………………..4

1.2. Tarptautinio verslo ekonomikos aplinkos sistemos, jų klasifikavimas,

matavimo rodikliai………………………………………………………………………………………………………4

2.MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI…………………………………………………………11

3. TARPTAUTINĖ PREKYBA………………………………………………………………………..13

3.1. Tarpatutinės prekybos samprata………………………………………………………………………….13

3.2. Tarptutinės prekybos nauda…………………………………………………………………………………15

3.3. Tarptautinės prekybos struktūra………………………………………………………………………….19

3.4. Tarptautinė prekybos politika jos formos ir priemonės…………………………………………20

3.4.1. Tarptautinės politikos formos…………………………………………………………………………….20

3.4.2. Tarptautinės prekybos politikos priemonės………………………………………………………..24

4. TARPTAUTINĖ PREKYBA LIETUVOJE……………………………………………………27

4.1. Lietuvos užsienio prekybos vystymosi aspektai…………………………………………27

4.2. Pasaulio Prekybos Organizacija ir Lietuva…………………………………………………………….29

4.3. Europos Sąjungos užsienio prekyba. Lietuvos prekyba su ES ………………………………..32

4.4.Lietuvos užsienio prekybos analizė (2003 – 2004 metais )…………………………………………35

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………..40

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………42

ĮVADAS

Tarptautinis verslas jau 20 amžiaus pabaigoje tapo civilizacijos fenomenu , be kurio savo verslo neįsivaizduoja nė viena didesnė įmonė tiek užsienio šalyse, tiek ir Lietuvoje. Sėkmingas dalyvavimas tarptautinėje rinkoje, viena vertus, gali suteikti puikias galimybes pasinaudoti visais jo privalumais – didesne rinka savo produkcijai ir paslaugoms, geresne gyvenimo kokybe, idėjomis, pigesniais darbo ir kapitalo ištekliais, kvalifikuotais žmogiškaisiais ištekliais; kita vertus, skatina prisiimti ir didesnę investicijų riziką, aukštą konkurencijos lygį ir kt. (2, p.5)

Kiekviena valstybė suinteresuota, kad jos šalies ekonomika būtų kuo labiau išvystyta ir subalansuota. Svarbią šalies ekonomikos struktūros dalį sudaro jos ūkio tarptautiniai ekonominiai ryšiai. Jie didele dalimi lemia ūkio proporcijas ir jų gerinimo galimybes, racionalių šalies išteklių naudojimą, šalies gyventojų gerovę.

Tarptautinė ekonominė aplinka turi svarbią reikšmę įvairioms šalims, verslininkams, kurie veikia tarptautiniu mastu. Tarptautiniame versle ekonominė aplinka turi svarbią reikšmę verslininkų sprendimams, ar pradėti verslą ir investuoti į jį, ar steigti kitose valstybėse savo firmos filialus ir panašiai.

Darbo tikslas – išstudijavus literatūrą atskleisti tarptautinio verslo ekonominės aplinkos svarbą.

Darbo objektas – tarpatutinio verslo ekonominė aplinka.

Darbo dalykas – ekonominė aplinka,sąlygojanti tarptautinio verslo plėtrą.

Uždaviniai:

1. Apibrėžti tarptautinio verslo ekonominės aplinkos sąvoką, pateikti ekonominės aplinkos sistemų rūšis,jų klasifikavimą, matavimo vienetus.

2. Pateikti makroekonominius rodiklius

3. Pateikti tarptautinės prekybos sampratą ir kokia yra jos nauda, taip pat pateikti tarptautinės prekybos struktūrą, išskirti tarptautinės prekybos politikos formas ir priemones.

4. Apžvelgti tarptautinę prekybą Lietuvoje.

1. TARPTAUTINIO VERSLO EKONOMINĖ APLINKA

1.1. Ekonominės aplinkos sąvoka ir jos reikšmėKiekvienai įmonei, kuri vykdo savo veiklą, svarbu atsižvelgti į šalies ekonominę aplinką. Kompanija, kuri veikia tarptautiniu mastu, turi stebėti visų savo užsienio šalių rinkas ir jų ekonominę aplinką. Analizuoti reikia visų valstybių, kuriose įmonė vykdo savo veiklą ir tų, į kurias ketina įžengti, plėsti veiklą.

Taigi, ekonominė aplinka – tai verslo makroaplinkos elementas, pasireiškiantis tam tikrais ūkio raidos dėsningumais bei tendencijomis, darančiomis įtaką verslo sprendimams ir veiksmams.(2,p.65)

Mokslinėje literatūroje ekonominė aplinka traktuojama kaip tam tikri ūkio raidos dėsningumai ir tendencijos,turinčios poveikį bet kurios rinkos charakteristikoms. Priklausomai nuo poveikio ūkio dalyviams ekonominė aplinka gali būti apibūdinama kaip ( Lydeka, 1997);

1. Palanki laisvam (privačiam) verslui ir sąlygojanti bei skatinanti jį;

2. Nepripažįstanti laisvo verslo ir sąlygojanti bei skatinanti ekonominę prievartą.

Toks ekonominės aplinkos apibūdinimas tam tikra prasme sąlygiškas. Mat ne visada įmanoma nustatyti ekoniminių
aplinkų ribas dėl jų susipynimo, sąsajų.

Atlikti tyrimai parodė, kad ekoniminės aplinkos vertinimas dažniausiai remiasi makroekoniminų rodiklių analize bei jų kitimo tendencijų numatymu, arba ekonominiu prognozavimu.(4, p.41)

Tarptautiniam vadybininkui reikia domėtis tiek šalies, kurioje jis nori vykdyti verslą, ekonomine struktūra, tiek tarptautinės ekonomikos visuma dėl šių priežasčių:

• įvairių rinkų dydžių ir savybių nustatymo;

• rizikos laipsnio, veikiant tam tikroje šalyje, įvertinimo;

• aukšto augimo sektoriaus nustatymo;

• investavimo sprendimų priėmimo;

• efektyviausio kompanijos išteklių panaudojimo.(2, p.65)

1.2. Tarptautinio verslo ekonomikos aplinkos sistemos,jų klasifikavimas,

matavimo rodikliai

Pasaulyje yra žinomos trys ekonominės sistemos : kapitalizmas,socializmas,ir mišri sistema. Tačiau, analizuojant tarptautinį verslą supančias aplinkas, daug parankiau jas klasifikuoti pagal išteklių pasiskirstymą.: (2, p.65)

• į rinką orientuota ekonomika;

• centralizuota ekonomika;

• mišri ekonomika.

Į rinką orentuotoje ekonomikoje egzistuoja privati nuosavybė. Dauguma gamybos vienetų yra privačiose rinkose, ir jie konkuruoja tarpusavyje, siūlydami geros kokybės prekes ir paslaugas konkurencinėmis kainomis. (2,p.66)

Šioje sistemoje pagrindinį vaidmenį atlieka individai ir kompanijos. Individai turi išteklius ir vartoja produktus, o kompanijos gamina produktus ir naudoja išteklius. Taip pat į rinką orentuotoje ekonomikoje svarbų vaidmenį atlieka vartotojų nepriklausomumas.Vartotojų nepriklausomumas – tai vartotojų laisvė veikti produkciją per naudojimąsi savo pirkimo galia. Tai yra vartotojų galimybė patiems spręsti, ką pirkti, o įmonės laisvė veikti rinką. Abi šalys gali laisvai priimti ekonominius sprendimus, todėl pasiūlos ir paklausos sąveiką turėtų užtikrinti tinkamą išteklių panaudojimą.

Rinkos ekonomikoje neturėtų būti jokių apribojimų pasiūlai. Tačiau kartais jų atsiranda, kai rinka yra monopolizuojama vienos kompanijos. Tada monopolistas gali nedidinti produkcijos, kad padidintų paklausą, o apriboti ją tam, kad pakiltų kaina. Tai leidžia monopolinei kompanijai gauti didžiulį pelną iš bet kokios veiklos. Tačiau dėl tokios jos pozicijos, kai nėra konkurentų, kenčia visuomenė. Todėl šiuo atveju valstybės vaidmuo būtų skatinti kitas kompanijas užsiimti tokiu pačiu verslu, o ne apriboti monopolisto veiklą. Kai kurios valstybės (pavyzdžiui, JAV) draudžia monopoliją įstatymais ir sudaro sunkumų jai apskritai susikurti. Mūsų nuomone, privati nuosavybė, konkurencija skatina ir ekonomikos efektyvumą, nes įmonės gali savo jėgomis kurti ir teikti produktus bei paslaugas, o dėl konkurencijos turi juos teikti kokybiškus.

Rinkos ekonomika leidžia numanyti ekonominės laisvės laipsnį, kurį galima išmatuoti įvairiais būdais. Vienas būdas, kuris gali numanyti ekonominės laisvės laipsnį yra toks,kuris turi dvi dimensijas:

• nustatoma, kiek vyriausybės yra varžomi atlyginimai, kainos, prekybos srautai ir verslo sudarymas. Jos pagrindas yra valstybės kišimasis į verslą. Kuo valdžia mažiau kišasi į verslą tuo ekonomika yra laisvesnė.

• stebima, kiek valstybė nustatė taisyklių verslo veiklai. Yra skaičiuojama, kiek valstybė leidžia ar kliudo piliečiams naudotis savo privačia nuosavybę, užsidirbti, verslauti, investuoti ir dalyvauti rinkoje lygiaverčiai visuose lygiuose.Šios dimensijos pagrindas yra legalios ir institucinės valstybės struktūros pobūdis, kuris garantuoja piliečiams lygias galimybes.

Centralizuota ekonomika yra apibūdinama visuomenine nuosavybe. Šios ekonomikos sistemos etape prekės ir paslaugos paskirstomos pagal planą, kurį sudaro komitetas, nusprendęs,kur ir kas turi būti pateikiama ( Kuba, Kinija ). Žmonės tokioje ekonomikoje gali įsigyti tik tai, ką vyriausybė numato parduoti.(2,p.66) Centralizuotoje ekonomikoje valstybė ne tik kontroliuoja, ką gaminti, bet jai priklauso visas verslas, ištekliai. Valstybė sprendžia ką ir kaip investuoti, kad tai būtų geriau piliečiams, o ne privačiam verslui.

Centralizuotos ekonomikos tikslas yra mobilizuoti išteklius viešoms reikmėms. Tačiau dėl to privačios įmonės turi mažai paskatų kontroliuoti kaštus ir būtų našios, nes jo negali išeiti iš verslo. Tai, kad privatiems asmenimis draudžiama turėti nuosavybę, lemia, jog individai neturi paskatinimo ieškoti geresnių būdų patenkinti vartotojų poreikius. Trūksta dinamiškumo ir inovacijų. Todėl ekonomika patenka į stagnacijos būseną.

Mišri ekonomika. Nors pastaruoju metu vis populiaresnės tampa į rinką orentuota ekonomika, reikėtų paminėti, kad vis dėlto daugiausiai šalių veikia mišrios ekonomikos(orentuotos į rinką ir centarlizuotos) sąlygomis. (2,p.66)

Mišri ekonomika apima didesnę vyriausybės valdžią nei ekonomikoje orientuotoje į rinką, ir didesnę priklausomybę nuo rinkos jėgų nei centralizuotoje ekonomikoje.

Mišrioje ekonomikoje tam tikri sektoriai yra palikti privačiam verslui ir laisvam rinkos mechanizmui, kiti sektoriai yra planuojami valdžios ir išskirtinai priklauso valstybei. Nors ši sistema yra plačiai paplitusi pasaulyje, tačiau, jų sparčiai mažėja. Pvz., Didžioji Britanija, Prancūzija ir Švedija.

Prie šių trijų ekonominių sistemų yra pateikiama dar vieną
ekonominė sistema: valstybės reguliuojama ekonomika.Šioje ekonomikos sistemoje pagrindas yra valstybė,kuri reguliuoja privačias kompanijas ir jų investicijas per pramoninę politiką. Ši sistema veikia Japonijoje ir Pietų Korėjoje. Valstybės reguliuojama ekonomika skiriasi nuo mišrios tuo, kad vyriausybė įprastine tvarka neima privačių kompanijų valstybės nuosavybėn. Valdžia prižiūri privačią įmonę, aktyviai reguliuoja privačių kompanijų investicijas atitinkamai su šalies pramoniniais tikslais. Pramoninė politika dažnai atitinka valstybės subsidijų formą privačioms kompanijoms tam, kad padrąsintų jas imtis prekybos pramonės sektoriuje, kuris užima svarbią vietą nacionalinėje ekonomikoje. Valstybė gali ginti pramonę nuo užsienio konkurentų tam tikrais barjerais importui ir tiesioginėms užsienio investicijoms šalyje.

Valstybės reguliuojama ekonomikos sampratos pagrindas yra pagrįstas taip vadinamos „kūdikiškos pramonės“ argumentais, kurie teigia, kad kai kuriose pramonės šakose kompanijos yra labai dideles ir iš išsivysčiusių šalių, kurios turi daug išteklių, privalumų, todėl naujoms įmonėms yra sunku įsitvirtinti. Pramoninė politika laikoma priemone, kuri gali padėti įveikti ekonominius nuostolius. Taip pat teigiama, kad valstybės reguliuojama pramoninė politika gali leisti šaliai įtvirtinti lyderio pozicijas besiformuojančiai pramonei kur masto ekonomija bus labai svarbi.

„Kūdikiškos pramonės“ vystymo, tai yra naujai įsikūrusių pramonės vienetų įgalinimo apsisaugoti prieš jiems susiduriant su tarptautiniais konkurentais. Tačiau „kūdikiškos pramonės“palaikymas susilaukia daug priešininkų argumentų (2, p.72)

• Jei pramonė turi aiškių pranašumų, vyriausybės paskolos įtaka sumažėja, nes ir be subsidijų pramonė puikiai vystosi;

• Įsitikinusios dėl gamybos masto ekonomijos labai greitai vietinės įmonės išeis už savo šalies ribų ir steigs bendras su užsienio kapitalu įmones;

• Kuo remdamasi vyriausybė nustato, kurią konkrečią pramonės šaką reikia remti. Be to, „kūdikiška pramonė” gali niekuomet ir neišaugti – užsienio konkurencijos nebuvimas neskatina verslo efektyvumo ir investicijų. (2, p.73)

Įeidamas į užsienio valstybės rinką verslininkas turės priimti tokius sprendimus, veikti tokiomis priemonėmis, kurios geriausiai atitiks šalyje vyraujančią ekonominę sistemą, nes centralizuotoje ekonomikoje reikia labai atsižvelgti į vyriausybės politiką, orientuotoje į rinką ekonomikoje reikia atsižvelgti į veikiančias rinkos jėgas, mišrioje į rinkos jėgas ir vyriausybės politiką, valstybės reguliuojamoje ekonomikoje į minėtus veiksnius ir valstybės pramoninę politiką.

Ekonominės sitemos yra dar klasifikuojamos ir pagal valstybės išvystymo lygį.Įeidamas į tarptautinę rinką verslininkas turi atsižvelgti į tai, kad valstybės yra skirtingai ekonomiškai išsivysčiusios. Pagal išsivystymo lygį valstybės skiriamos į:

• Išsivysčiusias šalis (išvystyta rinkos ekonomika);

• Besivystančias valstybes;

• Neišsivysčiusias šalis;

• Naujai supramonintas šalis;

• Pereinamosios ekonomikos valstybes.

Išvystytos rinkos ekonomikos.Ši grupė turi gyvybiškai svarbų poveikį kitų šalių ekonomikai per glaudžią tarptautinę prekybą, kapitalo srautus ir technologiją. Tai industrinės šalys, kuriose didelė dalis gyventojų dirba paslaugų sektoriuje, išvystyta pramonė, mažai gyventojų dirba žemės ūkyje. Tačiau dabar išvystytos šalys patiria daug problemų.

Besivystančios šalys. Jungtinių Tautų organizacija, JTO besivystančią šalį apibrėžia kaip tą, kurios nuo vieno ketvirtadalio iki vieno trečdalio visų gyventojų dirba žemės ūkyje, be to, ji turi turėti gerai išvystytą industrinį sektorių. Jose egzistuoja pagrindinės pramonės ir vartotojų rinkos su tam tikra vartotojų grupe, gaunančia aukštas pajamas ir turinčia kitas perspektyvesnių šalių vartotojams būdingas charakteristikas. Besivystančios šalys gali būti klasifikuojamos į turtingesnes (garsėjančios naftos ištekliais, nauja pramone) ir mažiau turtingas (priklausančias nuo ištekliais ribotų prekių eksporto).

Besivystančios šalys turi padengti savo įsiskolinimus ir siekti socialinio ir politinio stabilumo. Šių šalių vyriausybės perleido daugiau iniciatyvos privačiam sektoriui. Vyriausybei priklausančių įmonių privatizacija padidino galimybę užsiimti įvairiu verslu. Pagerėjo klimatas užsienio investicijoms ir prekybai per regioninę integraciją.

Neišsivysčiusios šalys. JTO taip pat pateikia neišsivysčiusių šalių kategoriją, į kurią patenka šalys, pradedant tomis, kurios užsiima vietinės reikšmės pramone, iki tų, kurių visų pramonės šakų ekonomika vargiai egzistuoja. Pirmoji kategorija turi vidutinę miestiečių klasę, nacionalinę švietimo sistemą, iš esmės raštingą visuomenę; pajamos yra žemos, bet augančios; didėja vartotojiškų prekių poreikis. Vos egzistuojančios ekonomikos šalies gyventojai iš esmės susieti su žemės ūkiu, vartojama pačių gamybos produkcija, jos perteklius keičiamas į kitas prekes. Raštingumas žemas, nedarbas miestuose itin didelis. Tiek vienos, tiek kitos tautos susiduria su sunkiomis ekonominėmis problemomis. Jos įtrauktos į neturto ciklą, kai pramonė negali gaminti pakankamai prekių,
pagerinti gyvenimo kokybės, eksporto, ekonominė infrastruktūra yra netinkama, paskirstymo sistema varginga,o įmonės ir negali išsprūsti iš šio rato, nes nėra galimybių.(2,p.82)

Pagrindinės Trečiojo pasaulio šalių savybės: menkas vidaus produkto didėjimas; sunkiai valdomas ekonomikos svyravimas; spartus gyventojų skaičiaus augimas; menka pramonės infrastruktūra; didelis nedarbas; kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Tačiau šios šalys vis dažniau remiamos išsivysčiusių šalių, didinamos jų eksporto galimybės, todėl perspektyvos išbristi iš ekonominio skurdo tokiose šalyse kasmet didėja. (2,p.83)

Naujai supramonintos šalys. XX a. 9 dešimtmetyje terminu „naujai supramonintos šalys“ buvo pavadintos Rytų Azijos ir Lotynų Amerikos šalys. Keturios ekonomikos buvo paminėtos kaip šios kategorijos pavyzdžiai dėl jų žymaus ekonomikos augimo, kurį nulėmė pirmaujančio eksporto augimo strategijos: Singapūras, Honkongas, Taivanis ir Korėja.

XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais prie šių šalių prisijungė Kinija, Malaizija, Tailandas ir Indonezija. Šių šalių ekonominio augimo tempai buvo nuo 5  Honkonge iki 13  Kinijoje. Pereinamosios ekonomikos valstybėmis vadinamos Rytų Europos šalys, kurios pereina iš centralizuotos ekonomikos į rinkos ekonomiką. Joms reikia užsienio investicijų, kad pereitų į rinkos ekonomiką. Šių valstybių problema yra nemokėjimas tinkamai panaudoti išteklius, neadekvati ar neišvystyta infrastruktūra, naujų idėjų generavimo sunkumai ir inovacijų trūkumas. Tačiau jos pasiekė ekonomikos augimą. Valstybės decentralizavo vidaus ekonomikos valdymą, privatizavo tam tikrus sektorius, tokius kaip žemės ūkis, paslaugos, sureguliavo mokesčių sistemą taip, kad pritrauktų užsienio investicijas ir naujas technologijas. Nors ne visos reformos buvo sėkmingos, tačiau jos ir toliau vykdomos, dauguma valstybei priklausiusių įmonių privatizuota.

Pasaulio ekonomikos dar yra klasifikuojamos į:

• Pramonines, pavyzdžiui, JAV, Jungtinė Karalystė;

• Vidutinių pajamų besivystančios:

 Naujai supramonintas, pavyzdžiui, Taivanis, Pietų Korėja;

 Pagrindines besivystančias skolininkes, pavyzdžiui, Brazilija, Meksika, Filipinai.

• Pagrindines naftos eksportuotojas, pavyzdžiui, Irakas, Iranas, Saudo Arabija;

• Mažiau išvystytas, pavyzdžiui, Indija.

Ši klasifikacija yra pagrįsta ekonomikos kintamaisiais pradedant tais, kurie susiję su pagrindiniais šalies kintamaisiais, ir baigiant tais, kurie yra tiesiogiai susiję su produktu, kurį parduoda kompanija.

Pasaulio bankas valstybes klasifikuoja pagal bendrąjį nacionalinį produktą iš kiekvieno žmogaus į:

• Žemų pajamų ekonomikas, pavyzdžiui, Vietnamas, Haitis, Indija;

• Žemesnių vidutinių pajamų ekonomikas, pavyzdžiui, Gvatemala, Filipinai, Turkija;

• Aukštesnių vidutinių pajamų ekonomikas, pavyzdžiui, Meksika, Malaizija, Graikija;

• Aukštesnių pajamų ekonomikas, pavyzdžiui, JAV, Japonija, Vokietija.

Šie klasifikacijos būdai yra naudingi tarptautiniam verslui, tačiau neturėtų būti vienintelė bazė sprendžiant kur pradėti ir vystyti verslą. Tuo labiau, kad kai kurios šalys besiskiriančios įvairiais veiksniais pagal klasifikaciją gali patekti į tą pačią kategoriją. Bet kokios klasifikacijos schema daro prielaidą rinkų homogeniškumui, tačiau ne visada teisingą. Net labai tradicinėse valstybėse yra žmonių, kurie pagal savo pajamas ir vertybes bus rinka prabangioms, modernioms ar žinių reikalaujančioms prekėms, tačiau dalis populiacijos nepateks į šią rinką.

Matavimo vienetai. Kadangi valstybių išsivystymo lygis yra nevienodas yra keletas matavimo vienetų jį matuoti. Pirmiausia, tai yra bendrasis nacionalinis produktas (BNP). Tai visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) rinkos kainų suma; tai konkrečios šalies piliečių gautos pajamos (3,p.609). Jis yra vienas iš plačiausiai naudojamų matavimo vienetų. Pagal ši rodiklį Japonija, Švedija, Šveicarija ir JAV yra tarp turtingiausių valstybių, tuo tarpu tokios didelės valstybės kaip Kinija, Indija yra tarp vargingiausių. Tačiau BNP gali būti klaidinantis dėl to, kad neparodo skirtumų tarp pragyvenimo lygių. Šiuos neatitikimus gali parodyti perkamoji galia. BNP yra skaičiuojamas kiekvienam žmogui. Pagal šį rodiklį yra skiriamos žemų, vidutinių ir aukštų pajamų valstybės. Įdomus pastebėti tai, kad aukštų pajamų šalis atstovauja penktadalį ekonomikų ir dar mažiau negu penktadalį pasaulio populiacijos. Tačiau sudaro beveik 80  viso pasaulio BNP.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2674 žodžiai iš 8620 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.