T U R I N Y S
Į V A D A S …………………………………………………………………………………………………………………3
1. TARPTAUTINIO VERSLO PLĖTROS PERIODIZACIJA……………………………….4
1.1. K o m e r c i n ė s e r a………………………………………………………..….4
1.2. E k s p a n s i j o s e r a……………………………………………………….….5
1.3. K o n c e s i j ų e r a…………………………………………………………..….5
1.4. N a c i o n a l i n i ų v a l s t y b i ų e r a…………………………………..…6
1.5. G l o b a l i z a c i j o s e r a…………………………………………………..…7
2. SPARTUS TARPTAUTINIO VERSLO SĄVOKOS KITIMAS……………………………8
3. PREKYBOS AUGIMO TEMPAI……………………………….……………………10
4. KONTROLĖS CENTRALIZACIJOS TENDENCIJOS……………………………12
4.1. Sertifikavimo strategija Europoje……………………………………………..15
5. VYRIAUSYBĖS EKONOMINĖS POLITIKOS REGULIAVIMAS……….….…16
5.1. Užsienio prekybos apribojimai…………………………………………………19
6. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBA……………………………………………….…21
I Š V A D O S………………………………………………………………………………….26
L I T E R A T Ū R A…………………………………………………………………………..28
Į V A D A S
Tarptautinis verslas jau 20 amžiaus pabaigoje tapo dabartinės civilizacijos fenomenu, be kurio savo verslo neįsivaizduoja dauguma užsienio ir mūsų šalies verslininkų. Norint nuodugniai išanalizuoti tarptautinio verslo sąvoką, reikia įsigilinti į jo turinį.
Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą: importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.
Taigi, mainai naudingi visoms besivystančioms šalims, kitaip jie laisva valia nevyktų. Mažoms šalims užsienio prekyba vienintelis būdas ekonomiškai neatsilikti nuo didžiųjų, o dažniausiai – tai tiesiog būdas, garantuojantis jų egzistenciją. Nors tarptautinė prekyba naudinga visoms šalims, pasaulis išbandė įvairiausius būdus, kaip ją reguliuoti ir riboti. Bet vėl gi, bet koks ribojimas galų gale virsta žala visuomenei.
Ar esamos rinkos ekonomikos sąlygomis reikalingas šalies vyriausybės ekonominės politikos reguliavimas? Tai vienas pagrindinių vyriausybės uždavinių, siekiant užtikrinti šalies ekonomikos stabilumą ir normalų rinkos ekonomikos veikimą tiek šalies viduje, tiek ir už jos ribų..
Šiomis dienomis didesnė Lietuvos didžiųjų įmonių dalis veikia tarptautiniu mastu. Esminių tarptautinio verslo principų žinojimas tampa vertingas kiekvienos kompanijos vadovui bei dirbantiesiems, nes įmonės veikla susijusi su tiekėjais, klientais, rangovais ir licencijomis ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalyse.
Taigi, šio darbo tikslas apžvelgti tarptautinio verslo istorija, tarptautinės ekonomikos reguliavimo ypatumus, ribojimus, kontrolę ir t.t. Visos pagrindinės priemonės bei koncepcijos, apibrėžiančios vidaus (vietinį) verslą, tinka ir tarptautinio verslo apibrėžimui.
Paminėtina, jog dažnai, analizuodama tarptautinio verslo veiklą, šiame darbe vartoju užsienyje įteisintą „kompanijos“ terminą, o ne Lietuvoje įprastus terminus „bendrovė“, „įmonė“ ir pan., kadangi pastarieji nėra tiesioginis tarptautinių kompanijų, veikiančių globalinėje rinkoje, atitikmuo.
1. TARPTAUTINIO VERSLO PLĖTROS PERIODIZACIJA
Norint geriau suvokti dabartinę situaciją tarptautiniame versle, reikia įvertinti jo raidą. Tarptautinio verslo ekonomikos raida apima penkis pagrindinius laikotarpius:
a) KOMERCINĖ ERA (1500-1850 metai);
b) EKSPANSIJOS ERA (1850- 1914 metai);
c) KONCESIJŲ ERA (1914-1945 metai);
d) NACIONALINIŲ VALSTYBIŲ ERA (1945-1970 metai);
e) GLOBALIZACIJOS ERA(1970 metai – iki dabar).
1.1. K o m e r c i n ė s e r a
Ši era prasideda didžiaisiais geografiniais atradimais, kai iš esmės Europos šalys pradėjo ieškoti būdų, keliaujant jūromis, kuo pelningiau parduoti savo prekes ir paslaugas. Nors būtų galima diskutuoti dėl tikslios tarptautinio verslo užuomazgų pradžios iki komercinės eros, tačiau realiai prekyba tarp šalių iki šios eros nevyko, kadangi pasiekti kitas šalis, o tuo labiau su prekėmis, iki šio laikotarpio buvo gana keblu. Prasidėjusi komercinė era Europos šalių pramonei buvo galingas žingsnis į priekį: vystėsi laivų statyba, metalų apdirbimo pramonė, užjūrio žaliavų pramonė. Visa tai lydėjo
vadinamosios “verslo paslaugos”(prekybinių investicijų finansavimas ir draudimas), “infrastruktūros” (sandėliavimo, tarnsporto paslaugos) ir pan.
Tarptautiniam verslui šioje eroje būdingi du bruožai:
1. didelė šalių tarpusavio santykių įtaka, galimybės efektyviam įvairių šalių tarpusavio verslui;
2. pagalba, kurią valstybė teikia konkrečių įmonių verslui, siekdama padėti šioms įmonėms veikti tarptautinėje rinkoje.
Komercinės eros reikšmė tarptautiniam verslui pasireiškė tuo, kad ji pirmąkart padėjo išryškinti šiuos aktualius tarptautinio verslo vadybos aspektus:
a) numatyti ekonominę prasmę, perkeliant riziką ir verslo veiklą už šalies ribų, iš anksto apskaičiuoti būsimą pelną ar nuostolį;
b) išryškinti veiksnius, nuo kurių priklauso tokių sprendimų priėmimas;
c) numatyti, kokią įtaką konkrečiam verslui turi valstybės politika, ir ar galima iš valstybės tikėtis finansinės ar kt. Paramos;
d) atskleisti priemones ir būdus, užtikrinančius ilgalaikes, saugias verslo operacijas, atliekamas už šalies ribų.
1.2. E k s p a n s i j o s e r a
Šiuo laikotarpiu vyksta imperijų kolonijiniai struktūriniai pokyčiai (JAV – pramoninė revoliucija), paskatinę šalis pradėti užsiimti pigių žaliavų išgavimu ir ūkininkavimu kolonijiniuose rajonuose.
Tarptautiniam verslui ekspansijos eroje būdingi keturi bruožai:
1. stiprėja kolonijų įtaka Europos pramonės vystymuisi;
2. didėja kolonijinio valdymo vaidmuo, jų saugojimas nuo išorinės grėsmės ir šio režimo išlaikymas reikalauja suderintų valdžios veiksmų kolonijų teritorijose;
3. nevienodi Europos šalių vystymosi tempai, skirtingas išsilavinimo lygis lėmė šalių pasiskirstymą į šalis gamintojas ir šalis rinkas;
4. nesutarimai tarp šalių eksportuotojų skatina šalių prekybinius karus.
Ekspansijos eros reikšmė. Tarptautinio verslo raida išryškina svarbiausius vystymosi motyvus:
a) panaudoti efektyviausius išteklius (žaliavų, gamtinius, energijos);
b) išplėsti paslaugų ir prekių realizacijos rinkas;
c) pasitelkti laisvus finansinius išteklius;
d) panaudoti palankius vietinius įstatymus (mokesčius, muitus ir pan.).
1.3. K o n c e s i j ų e r a
Istoriniam laikotarpiui tarp dviejų karų būdingos šios dvi pagrindinės ypatybės:
1. kompanijos-koncesijos tapo autonominėmis ekonominėmis valstybėmis, vykdančiomis gamybos, prekybos, lavinimo medicinos ir policijos funkcijas ne tik savo darbininkams, bet ir gyventojams, priklausantiems jų koncesijų rajonams;
2. susidarė vietinių vadybininkų sluoksnis, vadybininkai rengiami pačiose kompanijose, formuojasi nacionalinė kolonijinių tautų savimonė.
Koncesijų eros reikšmė tarptautiniam verslui gali būti apibrėžiama dviem aspektais:
a) kolonijinės ir pusiau kolonijinės šalys pradeda užimti tam tikrą vietą ekonomikoje, o antrasis karas suteikia tam daugiau galimybių;
b) globalaus verslo užuomazgos, pasireiškusios per pasaulinės darbo rinkos internacionalizaciją, aštrėjančią konkurenciją pasaulio žaliavų rinkoje.
1.4. N a c i o n a l i n i ų v a l s t y b i ų e r a
Pasibaigus karų (Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo) laikotarpiui, šioje verslo vystymosi stadijoje, išryškėja trys aplinkybės:
1. koncesijų eros dėka susiformavo naujos valstybės, turinčios gana stiprią ekonominę bazę ir tam tikrą kadrų –technologinę struktūrą, kartu jos paveldėjo monokultūrinės produktų gamybos ir finansines problemas;
2. kolonijinės imperijos suskilo į daug savarankiškų tarptautinio verslo subjektų, kurių noro surasti naujų rinkų už šalies ribų įgyvendinimui audito ir konsultacinių paslaugų;
3. galingiausios amerikiečių kompanijos, išnaudodamos laikotarpio pranašumus, susirado kelių ir būdų multinacionaliniam verslui pradėti, tai yra naujai tarptautinio verslo pakopai, taip sudarydamos sąlygas konkurencinei kovai kapitalo, technologijų, darbo jėgos, informacijos rinkoje tarptautiniu, regioniniu ir šalies mastu.
Nacionalinių valstybių eros reikšmę tarptautiniam verslui galima būtų atskleisti dviem pagrindiniais aspektais:
a) tarptautinio verslo vystymasis multinacionališkumo kryptimi parengė tarptautinį verslą perėjimui į globalizacijos pakopą, į tarptautinių kompanijų sąrašus įsitraukia ir besivystančių šalių, skirtingų ekonominio išsivystymo pakopų įmonės;
b) siekiant tarptautinės verslo veiklos efektyvumo, įsikūrė multinacionalinio aptarnavimo tinklai, pagrįsti globalia kompiuterizacija; į juos įėjo bankai, reklaminės agentūros, konsultacinės firmos, universitetai, sveikatos apsaugos įstaigos ir pan.
Tarptautinio verslo šiame etape reikšmė:
1. į tarptautinį verslą įžengia vis daugiau naujų besivystančių šalių, kurioms tenka taikytis su jau susiformavusiais anksčiau pradėjusių veikti tarptautiniu mastu anglų, olandų ar prancūzų vadybos modeliais ir priimti juos kaip tarptautinio verslo modelio standartus;
2. išryškėja buvusios kolonijos komplekso išraiška, kai kolonijos tampa nepriklausomomis valstybėmis, o vietinė valdžia, vietiniai vadybininkai griežtai stengiasi parodyti buvusiems vadovams, kad jų vadovavimo laikas jau baigėsi;
3. atskleistos dvi vadybos tiesos, išryškinančios naujos vadybos poreikį: a) tiek kolonijinės valstybės, tiek metropolijos pradėjo siekti
ekonominės naudos; b) verslininkai ir vadybininkai pradėjo skirti adekvatų dėmesį vietinei kultūrai ir nacionalinio elgesio stereotipams, kas suteikė galimybių daryti verslą dar efektyvesnį.
1.5. G l o b a l i z a c i j o s e r a
Technologinė revoliucija šalyse skatino įvairias permainas:
1. ekonomikos, politinės ir socialinės permainos; kompiuterizacija ir telekomunikacijų išsivystymas pakeitė tradicines technologijas, dėl kurių išryškėja ypač didelis skirtumas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių;
2. žlugus komunizmui, į laisvąją rinką išėjus buvusioms socialistinėms šalims, nebeliko uždarų tarptautiniam verslui teritorinių zonų.
Tačiau globalizacijos era pasaulio šalis palietė nevienodai. Tokios išsivysčiusios šalys kaip JAV, Japonija, Vokietija ir kt. į globalų verslą įsitraukė vienos iš pirmųjų, taigi ir pradėjo diktuoti sąlygas vėliau į šį verslą įsitraukiančioms šalims, kurios ne visuomet pajėgios konkuruoti su stipriausiomis ekonomiškai šalimis. Tuo tarpu tokios šalys kaip Kinija, Tailandas ir kt. tik vėliau pradeda globalią prekybą prekėmis ir paslaugomis, ir tai tik tomis, kurių pigiau negali pasiūlyti, pvz., JAV (kad ir dėl pigios darbo jėgos).
Globalizacijos eros reikšmė apibrėžiama gana sudėtingai:
a) šalys gali naudotis visomis gerovėmis, nepatirdamos finansinių, žmogiškųjų, darbo, kapitalo bei kt. išteklių, galimybių trūkumo;
b) šalys tampa priklausomomis nuo pasaulinės rinkos būklės – naudojantis integracijos gerove, tenka ir šio proceso rizika ( ekonominė kaimyninių ir kt. šalių krizė paveikia ir kitas šalis).
Globalizacijos era atvėrė naujų galimybių verslui, tačiau daugiausia laimėjo tos šalys ir tų šalių verslininkai, kurie pirmieji tas galimybes pamatė ir jomis pasinaudojo. Lietuva tuo tarpu turi tik prisiderinti prie globalaus verslo kitų šalių valstybių diktuojamų sąlygų.
Šių erų išskyrimas tarptautinio verslo raidos istorijoje padeda geriau suvokti dabartinę situaciją tarptautinėje rinkoje, jos susiformavimo prielaidas.
2. SPARTUS TARPTAUTINIO VERSLO SĄVOKOS KITIMAS
Laikui bėgant tarptautinio verslo samprata kinta. Kodėl? Ką šiandien reiškia globalus, multinacionalinis, tarptautinis ir tarpnacionalinis verslas?
Kadangi tarptautinis verslas – gana nauja ir ypač dinamiška disciplina, tenka susidurti su gana daug jo apibrėžimų. Vieni, norėdami apibrėžti verslą, apimantį plačias tarptautines operacijas, žodžius pasaulio ir globalinis verslas vartoja, kaitaliodami su terminu multinacionalinis.
Užsienio autoriai vartoja įvairias sąvokas. T.W.Dunfee, J.R.Bellace (1987), taip pat M.T.Skully (1988) vartoja multinacionalinės korporacijos (angl. k. Multinational coporation) sąvoką. R.Grosse, D.Kujawa (1988) vartoja sąvoką transnacionalinė įmonė (angl.k. transnational enterprise).
Kiti globalią įmonę apibūdina kaip įmonę, kuri siekia standartizuoti operacijas visose funkcinėse srityse, bet patenkina ir nacionalinės rinkos poreikius. Taigi globali įmonė siekia:
1) turėti pasaulinio masto padėtį savo rinkoje;
2) standartizuoti operacijas tarptautiniu mastu vienoje ar keliose įmonės funkcinėse srityse;
3) integruoti savo operacijas pasauliniu mastu.
Kai kurie autoriai tikina, kad globaliai įmonei būtinos visos trys ypatybės, norint valdyti ir kontroliuoti pasaulinio masto nuosavybę. Šios nuomonės kritikai teigia, kad nė vienai globaliai įmonei nebūdingos šios ypatybės. Jomis remiantis, galima apibūdinti globalią įmonę ir šiomis jai būdingomis savybėmis:
1) Globali įmonė – tai įmonė, kuri ieško ir tiria bei veikia pasauliniu mastu:
a. Rinkos galimybes;
b. Konkurentų grėsmę;
c. Produkcijos, žaliavų ir finansavimo šaltinių;
d. Personalo.
Kitais žodžiais tariant, ji turi globalią viziją.
2) Globali įmonė – tai įmonė, kuri ieško būdų, kaip išlaikyti savo pozicijas svarbiausiose rinkos.
3) Globali įmonė – tai įmonė, kuri ieško įvairių rinkų panašumų, o ne skirtumų ir atitinkamai bando pateikti šiose rinkose standartizuotą produktą.
Taigi, tie autoriai, kurie sąvoką globalus apibrėžia išvardytomis globaliam verslui būdingomis savybėmis, multinacionalinę kompaniją apibūdina kaip kompaniją, valdančią didelio masto operacijas užsienyje, kompaniją, kuriai belieka savo produktus ir jų marketingo strategiją pritaikyti vietinei rinkai. Mokslininkai siūlo šiai sampratai išreikšti vartoti sinonimus multivietinė ( angl. k. multidomestic) arba multilokatinė (angl.k multilocal) korporacija , kurie, anot jų, tiksliai išreiškia multinacionalinės įmonės arba transnacionalinės kompanijos esmę.
Nepaisant to, JAV ir kitose labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vartojama sąvoka transnacionalinė įmonė vietoje multinacionalinė, apibūdinant įmonę, kuri užsiima verslu daugiau nei vienos šalies teritorijoje.
Multinacionalinė kompanija – tai tarptautinės įmonės forma, kuriai būdingas įmonių tinklas, susidedantis iš pagrindinės kompanijos vienoje šalyje ir padalinių kitose šalyse, kuris pasižymi bendra veiklos strategija, remiasi bendrais ištekliais, informacijos sistemomis bei kompanijos ženklu.
3. PREKYBOS AUGIMO TEMPAI
Nors bet kurio verslo egzistavimo
yra finansinės naudos siekimas, tai nėra vienareikšmis motyvas plėtojant verslą už konkrečios šalies ribų. Atsakant į šį klausimą, galima būtų išskirti penkias jėgas, verčiančias tarptautines įmones keistis:
1. Politinės jėgos. Globalios visuomenės tendencijos, sąlygojančios unifikaciją ir socializaciją. Tai privilegijuotos prekybos sutartys, tokios kaip Šiaurės Amerikos Laisvos Prekybos sutartis (NAFTA) ir Europos Sąjunga , sujungusi keletą šalių į vieną Europos rinką, VER (angl. k. Single European Market) ir sutikusi jų įmonėms reikšmingų verslo galimybių rinkoje. Du šios tendencijos aspektai skatina verslo operacijų globalizavimą; tai:
a) progresyvus prekybos ir užsienio investicijų barjerų apribojimų mažėjimas, skubiai atvėręs tarptautinėms įmonėms naujas rinkas tiek jų eksportui, tiek gamybos pradžiai šiose šalyse;
b) buvusių komunistinių šalių pramonės privatizavimas ir ekonominių galimybių globaliai konkurencijai suteikimas.
2. Technologinės jėgos. Kompiuterizacijos ir komunikacijų technologijos leidžia idėjoms ir informacijai lengviau pasiekti užsienio šalis, supažindinti jose esančius potencialius vartotojus su užsienio prekėmis ir paslaugomis. Reklama užsienio šalyse padeda sukurti globalią paklausą savo prekėms bei paslaugoms. Globalios komunikacijos priemonės leidžia gamybos personalui kontroliuoti produktų ir jų dizaino funkcijas pasauliniu mastu. Internetas ir kompiuteriniai tinklai, be būtinybės nuvykti į tam tikrą reikiamą šalį, suteikia galimybių mažoms įmonėms konkuruoti globaliai. Jie leidžia informacijai pasiekti vartotojus gana greitai. Šios jėgos ypač paskatino globalizacijai „verslas-verslui“ paslaugas, kurios iki tol naudojosi brangiomis faksų, telefonų ir paštų paslaugomis.