Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą asmens kodas
5 (100%) 1 vote

Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą asmens kodas

11213141

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………………..3

1. LYGINAMASIS METODAS – SPRENDŽIANT IDENTIFIKAVIMO ŽYMENŲ REGLAMENTAVIMO KLAUSIMUS……………………………………………………………………………..5

2. SIAURO TAIKYMO ŽYMENYS…………………………………………………………………………………….6

3. ASMENS KODO IŠGRYNINIMAS………………………………………………………………………………….8

4. DUOMENŲ PRIVATUMAS LIETUVOJE – ASMENS KODO NAUDOJIMO TRŪKUMAI……………………………………………………………………………………………………………………..12 5. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI………………………………………………………………………………………….17 LITERATŪRA………………………………………………………………………………………19

ĮVADAS

Pagrindinės žmogaus teisės Lietuvoje yra nustatytos ir aiškiai apibrėžtos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Jos beveik nesiskiria nuo kitų valstybių įtvirtintų žmogaus teisių, ir taip pat yra prigimtinės. Pagrindinės žmogaus teisės pagal LR Konstituciją yra šios:

Žmogaus teisė į gyvybę (19str.), žmogaus laisvės neliečiamumas (20str.), žmogaus asmuo neliečiamas (21str.), žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas (22str.), žmogaus nuosavybės neliečiamumas (23str.), žmogaus būsto neliečiamumas (24str.), žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti (25str.), minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės nevaržymo (26str.), laisvas žmogaus gyvenamosios vietos pasirinkimas ir migracija (32str.), žmogaus teisė dalyvauti tiesioginiame ir netiesioginiame (per išrinktus atstovus) valstybės valdyme (33str.), rinkimų teisė (34str.), teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ir kita (35str.), be ginklo rinktis į taikius susirinkimus, mitingus ir kita (36str.), teisė į savo kalbą, kultūrą ir papročius (37str.). Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą (31str.). Ir gerai peržiūrėjus visus šaltinius rastume dar daug kitų žmogaus teisių ir laisvių.

Šio darbo tema – teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą: asmens kodo naudojimas Lietuvoje.

Šio darbo tikslas – lyginamuoju aspektu apžvelgti asmens kodo naudojimą Lietuvoje, kaip tai pažeidžiama teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą; padaryti išvadas ir pateikti pasiūlymus .

Asmens kodo, galima sakyti, visa apimantis viešas naudojimas suponuoja nevaržomą galimybę prieiti prie daugelio asmenų asmens duomenų ir taip įsiterpti, pažeisti jų privatų gyvenimą. Teisės į privataus gyvenimą pažeidimas gali pasireikšti per tam tikrų teisių įgyvendinimą.

Rašant darbą naudota įvairi literatūra: norminiai aktai – Lietuvos Respublikos konstitucija // Valstybės žinios.1992, Nr. 33-1014; ES Direktyva 95/46/EC; Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 45/2001; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija; LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas// Valstybės žinios. 1996, NR. I – 1374; 1996 01 29 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 153 “Dėl Pramonės, prekybos ir amatų rūmų bei jų asociacijos registravimo tvarkos patvirtinimo”; 2002 02 20 d. Teisingumo ministro įsakymas Nr. 46 „Dėl hipotekos, įkeitimo, priverstinės hipotekos, priverstinio įkeitimo lakštų formų ir hipotekos, priverstinės hipotekos, įkeitimo ir priverstinio įkeitimo lakštų pildymo instrukcijos patvirtinimo“; 2003 08 29 d. Vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 1V-311 „Dėl tarnybinio paso išdavimo, keitimo, grąžinimo, paskelbimo negaliojančiu ir sunaikinimo tvarkos patvirtinimo“.

Specialioji literatūra – Thomas Paine. Žmogaus teisės. Vilnius, 2003.

Interneto svetainės -www.google.lt – žmogaus teisių stebėjimo institutas….

LYGINAMASIS METODAS – SPRENDŽIANT IDENTIFIKAVIMO ŽYMENŲ REGLAMENTAVIMO KLAUSIMUS

Pagrindinės asmens duomenų perdavimą ES ribose reguliuojančios direktyvos (95/46/EC, 2002/58/EC) apie asmens kodus beveik nekalba, apsiribojama tik tokia Direktyvos 95/46/EC 8 str. 7 d. nuostata: “Šalys Narės nustatys sąlygas, kuriomis nacionalinis identifikavimo numeris ar bet koks kitoks bendro taikymo identifikavimo žymuo gali būti naudojamas.”2 2001 metais nedidelę šios taisyklės išimtį numatė tik Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 45/2001.3 Čia teigiama, kad nustatymas tvarkos, pagal kurią nacionaliniai identifikavimo žymenys naudojami ES institucijų, paliekama ES kompetencijai (10 str. 6 d.).

Tokį negausų asmens kodų srities reguliavimą ES teisėje sąlygojo gana dideli ES valstybių narių teisės šioje srityje skirtumai.
Būtent todėl sprendžiant identifikavimo žymenų reglamentavimo klausimus, lyginamasis metodas yra itin naudingas. Visų pirma, jis leidžia nusakyti pagrindinį visuotinai pripažįstamą, modernų standartą, skirtą saugoti privataus gyvenimo neliečiamumą identifikavimo žymenų naudojimo srityje. Tai – atskleidimo autentifikacijos ribose taisyklė. Jo esmė tokia: prireikus patvirtinti tam tikro asmens tapatumą, tam tikrų jo požymių buvimą (autentifikuoti), tai dera atlikti atskleidžiant minimalų būtiną kiekį privačių asmens duomenų. Kitaip sakant, privačių asmens duomenų atskleidimas turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Tarptautinė žmogaus teisių apsaugos organizacija Privacy International pateikia tokį pavyzdį: Alkoholio pardavimo vietose dažnai reikalaujama nustatyti, kad asmuo yra sulaukęs tam tikro įstatymuose numatyto amžiaus (pavyzdžiui, 21 metų). “Atskleidimo autentifikacijos ribose” taisyklė įpareigoja tai daryti sužinant minimalų kiekį duomenų apie atitinkamą privatų asmenį; šiuo atveju ir turi būti pasitenkinama tik amžiumi. Asmens vardo, pavardės, asmens kodo, kitų duomenų atskleidimas tokioje situacijoje yra nepageidautinas, valstybės institucijos turi ieškoti priemonių to išvengti.Galime išskirti dvi priemonių grupes, kurios skirtingose demokratinėse valstybėse naudojamos užtikrinti asmens kodų naudojimą nepažeidžiant privataus gyvenimo neliečiamumo: 1. Siauro taikymo žymenys.

2. Asmens kodo “išgryninimas”.

2http://europa.eu.int/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexapi!prod!CELEXnumdoc&lg=EN&numdoc=31995L0046&model=guichett

3http://europa.eu.int/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexapi!prod!CELEXnumdoc&lg=EN&numdoc=32001R0045&model=guichett

SIAURO TAIKYMO ŽYMENYS

Yra valstybių, kurios apskritai nenaudoja oficialių, privalomų, įvairios paskirties identifikavimo kortelių, kartu – asmens kodų, kaip jie suprantami Lietuvoje. Tarp tokių valstybių – Australija, Kanada, Indija, Airija, Naujoji Zelandija, JAV, Skandinavijos šalys, Jungtinė Karalystė. Šiose šalyse vietoje vieno kodo, naudojamo nusakant asmens tapatybę bet kurioje situacijoje, naudojami įvairūs siaurai taikomi žymenys.

Manoma, kad atsisakius daugialypės paskirties, kiekvienam individui privalomai priskiriamų identifikavimo žymenų sistemos, sudaromos sąlygos tinkamiau įgyvendinti “atskleidimo autentifikacijos ribose” taisyklei. Vietoje vieningos kodų sistemos, kurios pagrindu

apie kiekvieną individą sukaupiama įvairi informacija, įdiegiama eilė žymenų, leidžiančių gauti informaciją apie siaurą individo privataus gyvenimo dalį. Tai gali būti šiek tiek nepatogu, bet efektyvu, ypač kai visuomenės įpročiai skatina nureikšminti privataus gyvenimo neliečiamybės svarbą.

JAV, Australijos, Jungtinės Karalystės, kitų valstybių atsargumas nacionalinio identifikacinio žymens diegimo atžvilgiu ypač puikiai suprantamas. Kaip pastebi užsienio doktrina ir ekspertai, nacionalinių identifikacijos žymenų naudojimas istoriškai susiformavo plečiant valstybės kontrolę. Dažnai tai daryta individų religinės, politinės, seksualinio apsisprendimo laisvės, kitokių privataus gyvenimo elementų sąskaita. Kova su politiniais ekstremistais, rasių susimaišymo vengimas, religinė diskriminacija skatino plataus naudojimo asmens kodų sistemų kūrimą. Jos pasitarnavo ir, pavyzdžiui, nacių okupacijos Prancūzijoje metu naikinant žydus.4

Kitaip tariant, nacionalinių identifikacijos žymenų pirminė paskirtis savaime buvo ribojanti (daugeliu atvejų – nepagrįstai varžanti) privataus gyvenimo neliečiamumą. Bandymai įdiegti nacionalinių identifikavimo numerių sistemas jų neturinčiose demokratinėse valstybėse ir mūsų dienomis neretai sutinkami įtariai. Tokios sistemos a priori laikomos potencialia grėsme privataus gyvenimo neliečiamybei. Bandymas jas naujai sukurti šiandien paprastai susiduria su visuomenės nepritarimu bei galiausiai – su nesėkme. Taip jau ne kartą įvyko (pastarąjį kartą – 2003 metais). Australijoje prieš 20 metu toks bandymas nuvedė net prie Vyriausybės krizės ribos, kurios išvengta tik priėmus visiškai priešingas nuostatas įtvirtinantį Privatumo Aktą. JAV bandymai išplėsti vieno iš anksčiau siaurai naudotų identifikavimo žymenų – socialinės apsaugos numerio (ang. Social security number – SSN) – taikymą taip pat susiduria su visuomenės opozicija; vienas tokios plėtros priešininkų, JAV Švietimo ir socialinės apsaugos sekretorius Elliot Richardson 1971 metais teigė Senato komitete:5

“Be abejo, turėti vienintelį identifikantą kiekvienam individui būtų neapsakomai patogu <…> tai paverstų duomenų surinkimą, laikymą ir naudojimą efektyvesniu. <…> Tačiau kaip tik toks isponavimo išsamiais įrašais paprastumas išplečia invazijos į privatumą mastą.”

Formalus nacionalinio identifikacijos numerio atsisakymas savaime nereiškia tinkamo problemos sprendimo, nors yra žingsnis jo link. Autentifikacijos proporcingumo taisyklė turi likti svarbi taikant ir kuriant teisę net nacionalinio identifikacijos numerio neturinčiose valstybėse. Pavyzdžiui, kaip pastebima žmogaus teises prižiūrinčių institucijų, faktinis privatumo apsaugos lygis Australijoje yra neretai žemesnis nei ES narėse, turinčiose vieningą asmens tapatybės kodų sistemą.6


4 http://www.cpsr.org/cpsr/privacy/ssn/greidinger.brief.html

5 http://www.cpsr.org/cpsr/privacy/ssn/greidinger.brief.html

6http://www.privacyinternational.org/survey/phr2003/countries/australia.htm

ASMENS KODO „IŠGRYNINIMAS“

Asmens kodų sistemos atsisakymas nėra vienintelis žmogaus teisių aspektu priimtinas sprendimas šioje srityje. Alternatyvų ieškoti padeda taip pat lyginamieji tyrimai. Esama gausu valstybių, kuriose nacionalinė asmens kodų sistema efektyviai derinama su žmogaus teisių apsauga. Tarp jų: Belgija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Honkongas, Portugalija. Privalomus asmens kodus neretai išlaiko ir tos šalys, kuriose demokratizacija ir žmogaus teisių apsaugos kėlimas vienais svarbiausių politinės sistemos raidos prioritetų tampa tik šiais laikais: Egiptas, Pietų Afrikos Respublika, Malaizija.

Asmens kodų sistemos atsisakymas nėra vienintelis žmogaus teisių aspektu priimtinas sprendimas šioje srityje. Alternatyvų ieškoti padeda taip pat lyginamieji tyrimai. Esama gausu valstybių, kuriose nacionalinė asmens kodų sistema efektyviai derinama su žmogaus teisių apsauga. Tarp jų: Belgija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Honkongas, Portugalija. Privalomus asmens kodus neretai išlaiko ir tos šalys, kuriose demokratizacija ir žmogaus teisių apsaugos kėlimas vienais svarbiausių politinės sistemos raidos prioritetų tampa tik šiais laikais: Egiptas, Pietų Afrikos Respublika, Malaizija.

Kaip privalomų asmens kodų sistemą turinčios valstybės šioje srityje realizuoja “atskleidimo autentifikacijos ribose” taisyklę? Paprastai tam pasitelkiama dvilypė priemonių grupė. Teisės sistemoje asmens kodų sistema suderinama su dviem sąlygomis, kurių esmė panaši: tiksliai apibrėžti, “išgryninti” asmens kodų paskirtį, kartu – jų sudarymą ir naudojimą.

Asmens kodų pirminė paskirtis Belgijoje, Prancūzijoje, kitose minėtose valstybėse (ir Lietuvoje) – tinkamai identifikuoti asmenį, nedviprasmiškai apibūdinti jo tapatybę, išvengti dėl vardų/pavardžių vienodumo kylančios painiavos. “Išgryninant” asmens kodų naudojimą, būtent į tokią jų paskirtį ir atsižvelgiama. Iš čia tiesiogiai seka dvi esminės šio teisės instituto taisyklės.

Pirma, asmens identifikavimo numeris naudotinas tik tada, kai būtent asmens tapatybės patvirtinimas būtinas. Tapatybės atskleidimu nedera piktnaudžiauti. Valstybė privalo sudaryti sąlygas individui atskleisti minimalų reikalingą kiekį duomenų apie save; kartu – sąlygas neatskleisti savo tapatybės tada, kai tai nereikalinga. Teisėkūroje dera laikytis anonimiškumo principo, paplitusio visame pasaulyje: Individai turi turėti galimybę neatskleisti savo tapatybės, kai tik tai yra įmanoma.

Vengrijos Konstitucinis Teismas teigia: “Asmens kodo nevaržomas naudojimas, kaip ir bet kokių kitų asmens duomenų savitikslis rinkimas abejotiniems ateities planams, neatsižvelgiant į a priori apibrėžtą tiesioginę jų panaudojimo paskirtį, yra nekonstitucinis. <…> Niekas neturi patirti nepatogumų dėl to, kad neturi asmens kodo, arba dėl to, kad atsisako jį atskleisti.”7

Šiuos teiginius papildo ir Švedijos teisės aktų analizė. Šioje šalyje vadovaujamasi pamatiniu principu, kad asmens kodo naudojimas yra savanoriškas, grindžiamas asmens sutikimu. Išimtys gali būti daromos tik tais atvejais, kai privalomą asmens kodo naudojimą “akivaizdžiai pateisina naudojimo tikslas, saugaus identifikavimo svarba ar kita reikšminga priežastis”.8

Antra, asmens kodo naudojimas neturi automatiškai reikšti kitų, tuo konkrečiu atveju nebūtinų duomenų apie asmenį atskleidimo. Konkrečiose situacijose, nustatant asmens tapatybę, gali būti nesvarbi kita asmeninė informacija, pavyzdžiui, asmens amžius, gyvenamoji vieta ir panašiai. Valstybė privalo sudaryti sąlygas tokios nebūtinos informacijos neatskleisti. Kaip tai padaryti? Atsakymas: turi būti “išgrynintas” ne tik asmens kodo naudojimas, bet taip pat jo sudarymo tvarka. Sudarant asmens kodą, į jį neturi būti įtraukiama jokia papildoma informacija apie privatų asmens gyvenimą. Šios taisyklės ginant žmogaus teises laikomasi daugelyje demokratinių valstybių.

Jau minėtame Vengrijos Konstitucinio Teismo sprendime tiesiogiai nurodoma, kad į asmens kodą nedera įtraukti jokios papildomos asmeninės informacijos, pavyzdžiui, tautybės, religinės priklausomybės, gimimo datos ar vietos.9 Prancūzijoje 1980 metais ši taisyklė realizuota identifikacinius numerius susiejant su identifikavimo kortelėmis, o ne su asmenimis; nors praktikoje tokie numeriai ir toliau naudojami nusakant asmens tapatybę, jie yra nesunkiai pakeičiami, nesiejami su kitais privačiais duomenimis.10 Panašios nuostatos laikomasi ir Portugalijoje. Šios šalies Konstitucijos 35 str. 1997 metais buvo pakeistas, papildant jį nuostata, kad “Piliečiams nebus suteikiamas neribotos paskirties nacionalinis tapatybės numeris”.11 Kita vertus, Portugalija pačios nacionalinės asmens kodų sistemos neatsisakė, nors tokį pirminį įspūdį ši Konstitucijos pataisa ir sudaro. Kaip pastebi ekspertai, ši norma Portugalijoje suprantama tiesiog kaip asmens kodų naudojimo ir sudarymo ribojimas: taip tapatybės žymenų naudojime ir sudaryme uždraudžiamas duomenų persipynimas, išskyrus išimtinius atvejus. Beje, asmens
persipynimo vengimo principas sudarant žymenis taikomas ne tik asmens kodus turinčiose valstybėse. Pavyzdžiui, JAV, plečiantis socialinės apsaugos numerio (SSN) taikymo sričiai, atsisakyta šiame numeryje nurodyti tokius duomenis, kaip asmens profesija (iki 1964 metų specifinė trijų skaičių kombinacija buvo įrašoma į geležinkelio darbuotojų SSN). Šiandien vienintelė savarankišką prasmę turinti šių numerių dalis nurodo į tam tikrą valstiją; kita vertus, net toks gana nežymus informacijos persipynimas toleruojamas tik todėl, kad jis laikomas būtinu dėl specifinės SSN paskirties – naudojimo mokesčių sistemoje.

7http://www.privacy.org/pi/countries/hungary/hungarian_const_court_decision_id_numbers.txt

8 http://www.litlex.lt/portal/papildomiok/Euro_DP.pdf

9 http://www.privacy.org/pi/countries/hungary/hungarian_const_court_decision_id_numbers.txt

10http://www.cpsr.org/cpsr/privacy/ssn/greidinger.brief.html

11www.privacyinternational.org/survey/phr2003/countries/portugal.htm

DUOMENŲ PRIVATUMAS LIETUVOJE – ASMENS KODO NAUDOJIMO TRŪKUMAI

Daugeliu atžvilgių duomenų privatumo apsauga Lietuvoje, ypač teisėkūros aspektu, atitinka gana aukštus tarptautiniu požiūriu standartus. Tai lėmė visų pirma siekis suderinti Lietuvos teisę su Europos Bendrijos Acquis Communautaire. Būtent šis siekis nurodomas visų LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo rengimo dokumentuose.

Kita vertus, ES teisė palieka gausybę nesureguliuotų klausimų; juos sprendžiant vadovautis vien savo nuožiūra, neatsižvelgiant į visuotinai pripažintus žmogaus teisių apsaugos standartus nedera. Būtent asmens kodų reguliavimo srityje, menkai paliestoje ES teisės, pastebimi gausūs Lietuvos teisės aktų trūkumai; taip pat – jų taikymo, aiškinimo ydos. Pirmiausia į akis krinta augantis subjektų, kuriems ir/ arba kurių asmens kodą privalu pateikti (atitinkamai ir asmenų, turinčių teisę rinkti šiuos duomenis), ratas. Pavyzdžiui, prašyme įregistruoti Pramonės, prekybos ir amatų rūmus turi būti nurodyta rūmų prezidento, rūmų viceprezidento, rūmų tarybos narių, revizijos komisijos pirmininko, revizijos komisijos narių, administracijos vadovo (generalinio direktoriaus), steigėjų vardas ir pavardė, asmens kodai.12 Pagrindinis duomenų apie asmens kodą teikimo šaltinis – fizinis asmuo (ar juridinio asmens atstovas), iš kurio reikalaujama pateikti asmens kodą prašymuose (88 atvejai), sutartyse (49 atvejai), paraiškose (23 atvejai), anketose (17 atvejų), atliekant tam tikrus veiksmus, kaip antai, surašant administracinių teisės pažeidimų protokolą, registruojant atliktą notarinį veiksmą . Kai asmenys, pasienio kontrolės metu nepateikę ar neturintys nustatyto kiekio grynųjų pinigų, į šalį neįleidžiami, Pasienio kontrolės punkto (toliau – PKP) viršininkas privalo dėl asmens grąžinimo padaryti įrašą PKP budėjimo priėmimo-perdavimo knygoje (žurnale), nurodant grąžinamo asmens duomenis (vardą, pavardę, gimimo datą, asmens kodą).Kur kas sudėtingiau ar iš viso neįmanoma vienam asmeniui turėti kitų asmenų (kontrahentų), su kuriais jis dalyvauja tam tikruose teisiniuose santykiuose, dokumentus (nepakanka turėti šių asmenų asmens dokumentų kopijų). Pavyzdžiui, pareiškėjas (kreditorius), pateikdamas įkeitimo ar hipotekos lakštą hipotekos skyriui registruoti, be kita ko, turi nurodyti asmens duomenis apie skolininką. Jeigu skolininkas yra fizinis asmuo, įrašomi šie asmens duomenys iš Lietuvos Respublikos piliečio paso arba leidimo nuolat gyventi Lietuvoje: asmens vardas, asmens pavardė, asmens kodas.13

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 2522 žodžiai iš 4486 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.