Teisėsaugos institucijų
5 (100%) 1 vote

Teisėsaugos institucijų

1121314151

TI egzamino klausimai

1. Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas.

2. Teisėsaugos institucijų samprata ir jų veiklos bruožai.

TI – tai savarankiška valstybės aparato dalies ar nepriklausomų asmenų, kuriems valstybė patikėjo vykdyti jai priklausančias tam tikras funkcijas, veikla įgyvendinant specifines teisės apsaugos ir tinkamo jos įgyvendinimo funkcijas.

TI veiklos bruožai:

1) visada turi būti TI veiklos pradžios teisinis pagrindas. Pvz., toks pagrindas yra pranešimas apie nusikaltimo padarymą, ieškinio pareiškimas teisme, kreipimasis į notarą atlikti tam tikrą notarinį veiksmą ir pan. Visais kitais atvejais (neesant jų veiklos pradžios teisinio pagrindo) TI neturi teisės kištis į asmenų privačią veiklą. Šis ribojimas užtikrina tinkamą valstybės garantuojamą teisių apsaugą, kadangi jos institucijoms iš esmės yra draudžiama visokiais neformaliais pagrindais kištis į privačią asmenų veiklą. Minėtas ribojimas taip yra logiškas padarinys to, kad TI veiklą reglamentuoja viešoji teisė, kurioje galioja išimčių nežinantis principas, jog viešosios teisės subjektai turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos atlikti jiems suteikia teisę įstatymas;

2) TI veikia tik vadovaudamosi įstatymu, o tam tikrais atvejais ir pagal nustatytą procesinę formą. Įstatymuose nenumatyti TI veiksmai yra draudžiami;

3) TI funkcijas gali vykdyti tik pareigūnai, turintys specialų, dažniausiai teisinį pasirengimą. Teisinio išsilavinimo reikalavimas yra labai svarbus, kadangi TI veikla yra susijusi su įstatymų analize ir jų taikymu konkretiems asmenims, taip pat su asmens teisių varžymu ar apsauga;

4) TI sprendimas dažniausiai yra teisinio poveikio priemonė, pagrįsta įstatymu ir faktinėmis konkrečios situacijos aplinkybėmis, kurios buvo pagrindu šioms institucijoms pradėti savo veiklą;

5) teisėti ir pagrįsti TI sprendimai yra privalomi vykdyti. Juos privalo vykdyti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Sprendimų vykdymas yra užtikrinamas valstybės prievarta. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai asmuo, kurio atžvilgiu priimtas tam tiras sprendimas, jo savo noru nevykdo, vykdymo procedūrą užtikrina atitinkamos TI (teismo antstoliai, policija);

6) TI sprendimai, susiję su asmenų konstitucinių teisių ir laisvių ribojimu, gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka teismui, o teismų sprendimai ir nuosprendžiai – aukštesnės instancijos teismams.

3. Bendrieji teisėsaugos institucijų uždaviniai.

1) ginti pažeistą teisę ir, jei tai įmanoma, ją atkurti;

2) nubausti teisės pažeidėją, kai pažeistos teisės neįmanoma atkurti;

3) atkurti pažeistą teisę ir nubausti teisės pažeidėją, kai pažeistą teisę yra įmanoma atkurti, bet kartu yra būtina nubausti teisės pažeidėją;

4) užtikrinti tinkamą ir teisėtą civilinę apyvartą ypač svarbiose civilinės teisės veikimo srityse.

4. Teisėsaugos institucijų sąveika su kitomis teisės disciplinomis.

Konstitucinė teisė nustato pagrindinius TI veiklos principus. Būtent konstitucinė teisė suformuluoja TI tikslus ir uždavinius, nustato jų pagrindines teises ir pareigas.

Administracinės teisės disciplina tiria valstybės valdymo institucijų veiklą, o būtent šių institucijų sistemoje ir yra įgyvendinama daugelis teisėsaugos funkcijų.

Civilinio, administracinio ir baudžiamojo proceso teisės šakos yra kai kurių TI veiklos pagrindas. Pirmiausia yra reikšminga teismų veiklai.

Baudžiamoji teisė dažniausiai taikoma baudžiamosios justicijos institucijų veikloje. Nemažą įtaką civilinė teisė daro ir notariatui, kuriam yra keliamas tikslas užtikrinti teisėtą civilinę apyvartą. Notaras, tvirtindamas sandorį, turi garantuoti, kad jo turinys neprieštarauja civilinės teisės normoms.

Kriminologija analizuoja nusikalstamumo lygį, raidą ir numato jo prevencijos priemones.

Kriminalistika taip pat pirmiausiai turi reikšmės baudžiamosios justicijos institucijų veiklai, kadangi ji tiria nusikaltimų atskleidimo metodikos ypatumus.

5. Teisėsaugos institucijų disciplinos teisiniai šaltiniai.

TI šaltiniais reikėtų laikyti visas rašytines ir valstybės nustatyta tvarka patvirtintas teisės normas, kurios reglamentuoja TI veiklą, jų kompetenciją, veiklos pagrindus. Šiuo požiūriu visi šios disciplinos šaltiniai galėtų būti skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus.

TI disciplinos teisės šaltiniais yra pripažįstami visi LR įstatymai ir kiti teisės aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai, kurių reguliavimo dalykas yra TI veikla ir organizavimo pagrindai.

Pagal reguliavimo dalyką visi šaltiniai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius, t.y. reglamentuojančius konkrečių TI veiklą, teisės aktus. Prie pirmosios šaltinių grupės reikia priskirti patį bendriausią ir kartu aukščiausią teisinę galią turintį aktą – LR Konstituciją. Prie šios grupės reikia priskirti Baudžiamojo proceso kodeksą, Civilinį kodeksą ir kitus kodeksus.

Prie antrosios TI disciplinos šaltinių grupės priskiriami atskiri įstatymai ir poįstatyminiai aktai, pvz., Teismų, Prokuratūros, Advokatūros, Notariato, Policijos, Valstybės saugumo departamento ir kiti įstatymai,
Vyriausybės nutarimas „Dėl LR vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“, teisingumo ministro įsakymas „Dėl notarų veiklos teisėtumo kontrolės taisyklių patvirtinimo“ ir kiti teisės aktai.

6. Teisminės valdžios sąvoka.

Teisminė valdžia – tai valstybinės valdžios dalis, kurią sudarančios specialios valstybės institucijos – teismai – turi valstybės suteiktą išimtinę kompetenciją nepriklausomai nuo kitų valdžių ar proceso dalyvių įtakos, įstatymų nustatyta procesine tvarka vykdyti teisingumą ar kitas jai įstatymų pavestas funkcijas.

7. Pagrindiniai teisminės valdžios požymiai.

1) teisminė valdžia – tai valstybinės valdžios dalis. Ją įgyvendina tik valstybiniai teismai, kuriems įstatymas suteikia atitinkamus įgaliojimus. Teisminė valdžia yra viena iš trijų valdžių, jos sistema ir pagrindiniai veiklos principai įvirtinti LR Konstitucijoje;

2) teisminės valdžios išimtinumas. Šis požymis įtvirtintas LR Konstitucijos 109 straipsnio pirmojoje dalyje:“ Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“.

3) teisminės valdžios nepriklausomumas. Tai yra bene svarbiausias teisminės valdžios požymis. Svarbu suvokti, kad teismų priklausomumas demokratinėje valstybėje yra ne tiek privilegija, kiek pareiga. Pareiga vadovaujantis įstatymų reikalavimais ir teisingumo supratimu, nepriklausomai nuo visokios galimos įtakos iš šalies išspręsti konkrečią bylą. Pareiga būna asmenų socialinių santykių reguliatoriumi bei visuomeninių bei ekonominių santykių stabilumo garantu. Teisingumas, o ne vienos ar kitos grupės politinė valia turi būti vienintelis teismų sprendimų motyvas, kurį suformulavo jau senovės romėnai – fiat iustitia pereat mundus (tebūnie teisingumas, nors pražūtų pasaulis);

4) teisminės valdžios veiklos procesinė tvarka. Remiantis šiuo požymiu, teisminės valdžios veiklą vykdant teisingumą nustato atitinkami procesiniai įstatymai, kurie yra viešosios teisės dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų veiklą vykdant teisingumą gali reglamentuoti tik įstatymai, bet ne žemesnės teisinės galios aktai. Tai Civilinio proceso kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas ir Administracinių bylų teisenos įstatymas.

8. LR teismų sistemos apibrėžimas ir raida.

Teismų sistema – tai remiantis LR Konstitucija visuma veikiančių teismų, kuriuos sieja bendri teisminei valdžiai keliami tikslai ir uždaviniai bei teismų veiklos ir organizavimo principai.

9. Teisingumo sąvoka ir jo požymiai.

Teisingumas suvokiamas kaip teismo, kuris teisia, veikla, atliekama griežtai laikantis įstatymų reikalavimų. Teisingumas visų pirma yra teisinė sąvoka, todėl jos turinys turi remtis tam tikromis teisės normomis. Teisingumo vykdymas – tai veikla, kurios metu yra taikomas įstatymas ir kuri yra pagrįsta klausymu tik įstatymo. Kiekvienam teismo sprendimui ar nuosprendžiui yra keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai.

Visų teisingumo vykdymo aktų požymis – privalomasis pobūdis. Juos savanoriškai privalo vykdyti tie asmenys, kurių atžvilgiu jie yra priimti (jeigu tai yra įmanoma). Jų nevykdant, vykdymas užtikrinamas valstybės prievarta (pvz., civilinėse bylose priimtų sprendimų vykdymą užtikrina teismo antstoliai). Praktiškai įsiteisėjusių sprendimų ar nuosprendžių teisinė galia yra prilyginama įstatymo teisinei galiai. Skirtumas tik tas, kad įstatymas yra bendras, o sprendimas ar nuosprendis – individualus teisės aktas. Pažymėtina, kad sprendimas ar nuosprendis įsiteisėja ne iš karto, kai jį priima pirmosios instancijos teismas, o pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui.

10. Pagrindiniai teisminės valdžios funkcionavimo principai.

1) įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teigti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

2) asmens teisė į teisminę gynybą. Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

3) teisingumą LR vykdo tik teismai. Teisingumą remiantis Konstitucija vykdo tik valstybiniai, įstatymu įsteigti bendrosios kompetencijos ar specializuoti teismai.

4) teisminės gynybos prieinamumo principas. Šis principas yra neatsiejama žmogaus teisės į tinkamą procesą dalis. Jo esmė ta, kad žmogui ne tik turi būti garantuojam teisė į teisminę gynybą, bet ir užtikrinama reali galimybė šią teisę įgyvendinti, nesvarbu, kokia jo socialinė ar ekonominė padėtis. Ekonominis šio principo elementas yra ypač reikšmingas, kai kalbama apie civilinį ar administracinį procesus.

5) teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir klausymas tik įstatymo. Konstitucijoje skiriamos dvi šio principo dalys: nepriklausomumas ir jį garantuojantis klausymas tik įstatymo. Paprastai yra skiriamas dvejopas teisėjų nepriklausomumas – išorinis ir vidinis. Išorinis teisėjų ir teismų nepriklausomumas – tai draudimas bet kokiu būdu pašaliniams asmenims kištis į teisėjo veiklą vykdant teisingumą ir teisėjo pareigą nagrinėjant bylą vadovautis tik įstatymu. Šių teisėjų nepriklausomumo garantijų lygis ir mastas priklauso nuo įstatymo leidėjo suteikiamų teisinių
teisėjų nepriklausomumo garantijų. Vidinis nepriklausomumas – tai pirmiausia konkretaus asmens mąstymo būdas bei tam tikrų moralinių ir etinių vertybių visuma, jam susiformuoti reikia nepalyginti daugiau laiko, nei atitinkamas išorines garantijas įtvirtinti įstatymuose.

6) nekaltumo prezumpcija. Nekaltumo prezumpcija netaikoma civilinėje teisėje, kurioje, atvirkščiai, galioja kaltumo prezumpcija. Pati sąvoka prezumpcija reiškia tam tikrą prielaidą, kuri galioja tol, kol nėra paneigiama įstatymų nustatyta tvarka. Remiantis Konstitucija, nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Nekaltumo prezumpcijos turinį detaliau atskleidžia šios taisyklės:

draudimas teismui, prokurorui, tardytojui ar kvotėjui perkelti įrodinėjimo pareigą kaltinamajam asmeniui. Atvirkščiai, įvardyti asmenys turi įrodinėti kaltinamojo kaltę;

teismo , prokuroro, tardytojo ar kvotėjo pareiga užtikrinti visapusišką ir objektyvų visų bylos aplinkybių ištyrimą, išsiaiškinti ne tik asmens kaltę įrodančias, bet ir ją neigiančias aplinkybes;

kaltinamojo ar įtariamojo teisės į gynybą garantavimas;

Prisipažinimas dar neįrodo asmens kaltumo;

draudimas nuosprendį grįsti prielaidomis ir sąlygomis.

Svarbu tai, kad fizinis asmuo gali būti pripažįstamas kaltu tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

7) Proceso viešumas. Jo tikslas – užtikrinti tautos kontrolę teismams ir vertinamas kaip iki tol galiojusios „kabinetinės justicijos“ priešingybė. Skiriamas dvejopas viešumas – tai proceso viešumas, apie kurį ir kalbama Konstitucijoje, bei bylos medžiagos viešumas – galimybė susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga.

8) Proceso valstybinės kalbos principas. Visoje Lietuvos teritorijoje valstybinė kalba yra tik lietuvių kalba ir tai nepriklauso nuo to, kokia kalba vyrauja kurioje nors Lietuvos teritorijoje.

9) Proceso koncentruotumas. Proceso koncentruotumo svarbiausia dalis yra bylos medžiagos koncentracija.

11. LR Konstitucinio teismo sudarymas.

4 straipsnis. Konstitucinio Teismo sudėtis ir sudarymo tvarka

Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Konstitucinio Teismo teisėjus, taip pat ir atnaujinant Teismo sudėtį, skiria Seimas po lygiai iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teisėjų kadencijos pabaiga yra atitinkamų metų kovo mėnesio trečiasis ketvirtadienis. Valstybės pareigūnai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teikiantys Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras. Naujai paskirti Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną. Nustatytu laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks naujas teisėjas.

Kai Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta pirma laiko, į laisvą vietą likusiam kadencijos laikui nustatyta bendra tvarka skiriamas naujas teisėjas. Jeigu toks teisėjas šias pareigas ėjo ne ilgiau kaip šešerius metus, tai jis po ne mažesnės kaip trejų metų pertraukos gali eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas dar vieną kadenciją.

Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu.

12. LR Konstitucinio teismo kompetencija.

1 straipsnis. Konstitucinis Teismas – teisminė institucija

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

Konstitucijos ir šio įstatymo nustatytais atvejais Konstitucinis Teismas teikia Seimui ir Respublikos Prezidentui išvadas.

Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka.

13. LR bendrosios kompetencijos teismų sistema.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines ir baudžiamąsias bylas. Apylinkių teismai nagrinėja ir jų kompetencijai įstatymų priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kartu gali nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo.

14. Apylinkės teismo sudėtis ir kompetencija.

14 straipsnis. Apylinkės teismas

1. Apylinkės teismas susideda iš šio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo (-ų) ir kitų teisėjų. Teismo pirmininko pavaduotojas gali būti skiriamas teisme, kuriame yra ne mažiau kaip dešimt teisėjų. Apylinkės teisme, kuriame yra daugiau kaip dvidešimt
būti skiriami du pirmininko pavaduotojai.

2. Prie apylinkės teismo įstatymų nustatyta tvarka gali būti steigiamas Hipotekos skyrius.

15 straipsnis. Apylinkės teismo kompetencija

1. Apylinkės teismas yra pirmoji instancija:

1) civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;

2) baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;

3) hipotekos teisėjų kompetencijai priskirtoms byloms;

4) administracinių teisės pažeidimų byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;

5) byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu.

2. Įstatymų nustatytais atvejais apylinkės teismo teisėjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo, vykdymo teisėjo funkcijas, taip pat kitas apylinkės teismo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

15. Apygardos teismo sudėtis ir kompetencija.

18 straipsnis. Apygardos teismas

1. Apygardos teismas susideda iš šio teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų.

2. Apygardos teisme yra Civilinių bylų skyrius ir Baudžiamųjų bylų skyrius.

3.Teisėjus į apygardos teismo Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrius paskirsto apygardos teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į teisėjų darbo krūvį skyriuose.

19 straipsnis. Apygardos teismo kompetencija

Apygardos teismas:

1) yra pirmoji instancija civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;

2) yra pirmoji instancija baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;

3) yra apeliacinė instancija byloms dėl apylinkių teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų;

4) atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

16. LR Apeliacinio teismo sudėtis ir kompetencija.

20 straipsnis. Lietuvos apeliacinis teismas

1. Lietuvos apeliacinis teismas (toliau – Apeliacinis teismas) susideda iš šio teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų.

2. Apeliaciniame teisme yra Civilinių bylų skyrius ir Baudžiamųjų bylų skyrius.

3. Teisėjus į Apeliacinio teismo Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrius paskirsto Apeliacinio teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į teisėjų darbo krūvį skyriuose.

4. Apeliacinio teismo buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje.

21 straipsnis. Apeliacinio teismo kompetencija

Apeliacinis teismas:

1) yra apeliacinė instancija byloms dėl apygardų teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų;

2) nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje;

3) atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

17. Lietuvos Aukščiausiojo eismo sudėtis ir kompetencija.

22 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – Aukščiausiasis Teismas) susideda iš Aukščiausiojo Teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2543 žodžiai iš 8431 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.