Teisingumo teismas
5 (100%) 1 vote

Teisingumo teismas

11213141516171

TURINYS

Įvadas………………………………….2

1. Teismas, kaip sudėtinė Europos Bendrijų institucijų dalis………………………..3

1.1. Bendra teismo charakteristika………………………….3

1.2 Teismo sudėtis ir struktūra……………………………….5

2. Teismo veikla………………………..12

2.1 Teismo uždaviniai ir funkcijos………..12

2.1.1 Nagrinėjamų bylų rūšys……………..13

2.1.1.1 Tiesioginiai ieškiniai……………13

2.1.1.2 Apeliaciniai skundai……………..16

2.1.1.3 Preliminarūs nutarimai……………17

2.1.1.4 Arbitražinės bylos……………….18

2.1.1.5 Konsultacinės išvados…………….18

3. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo, Konstitucinio ir Teisingumo teismų kompetencijų suderinamumas aiškinant teisės aktus………………………………….19

Išvados………………………………..22

Literatūra……………………………..24

ĮVADAS

Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, atnešusiam daug skausmingų pasekmių visai pasaulio bendruomenei, iki tol neregėto laipsnio žmogaus teisių pažeidimus ir žmoniškumo paniekinimą, buvo pradėta galvoti, ką daryti, kad panašaus pobūdžio konfliktai nepasikartotų ateityje, kaip stiprinti konstruktyvų dialogą tarp pasaulio valstybių, kaip užtikrinti taiką, saugumą ir pagarbą žmogaus teisėms visiems be išimčių pasaulio gyventojams.

1945 m. spalio 24 d. Daugiau nei pusė šimto pasaulio valstybių, nepabūgusių prieš tai buvusių Tautų Sąjungos nesėkmių, nusprendė šių tikslų siekti įsteigiant naują tarptautinį forumą – Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO), trumpiau vadinama Jungtinėmis Tautomis (JT) – skirtą išsaugoti tarptautinę taiką ir kolektyvinį saugumą, apjungiant kiek įmanoma daugiau pasaulio valstybių. Dabar šios tarptautinės organizacijos narėmis yra beveik visos pasaulio šalys. Nuo 1991 m. tarp jų yra ir Lietuva.

Jungtinių tautų organizacijos įsteigimo ir veiklos pagrindas – 1945 m. priimta JTO Chartija (arba Įstatai) – kurią 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d Steigiamojoje Tarptautinėje Jungtinių Tautų Organizacijos konferencijoje San Franciske pasirašė penkiasdešimties valstybių delegatai. Šiame pagrindiniame JTO dokumente apibrėžiami organizacijos veiklos ribos, principai ir tikslai: skatinti socialinį progresą bei kelti gyvenimo lygio standartą, bendradarbiauti sprendžiant tarptautines problemas ir bendromis jėgomis skatinti pagarbą žmogaus teisėms visose šalyse, siekti ir išlaikyti tarptautinį saugumą bei taiką, vystyti draugiškus santykius tarp tautų. Taigi, taika, saugumas ir bendradarbiavimas žmogaus teisių užtikrinimo vardan yra vieni pagrindinių JTO tikslų, kurių gali siekti kiekviena pasaulio valstybė. Todėl JTO nare gali tapti kiekviena taiki, Chartijos tikslus ir principus pripažįstanti ir prisiimanti įsipareigojimus jų laikytis valstybė, Organizacijos nuomone, norinti ir sugebanti šiuos įsipareigojimus vykdyti. Kadangi visos Jungtinių Tautų narės yra lygiateisės, suverenios valstybės, nepriklausomai nuo regiono, dydžio ar gyventojų skaičiaus, kiekviena valstybė turi po vieną balsą sprendžiant pagrindinius klausimus JT institucijose.

JTO Chartija taip pat įtvirtina ir pagrindinių organizacijos institucijų sistemą, kurią sudaro šeši organai: Generalinė asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba bei Sekretoriatas bei Tarptautinis Teisingumo Teismas (veikiantis Hagoje).

Nors formaliai įsteigtas 1946 m. Tarptautinis teisingumo teismas yra Nuolatinio teisingumo teismo, veikusio Tautų Sąjungos sistemoje, analogas Jungtinėse tautose. Teismo Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis, o pats teismas – pagrindinė teisminė Jungtinių Tautų institucija, sprendžianti tarptautinius ginčus.

1. TEISMAS, KAIP SUDĖTINĖ EUROPOS BENDRIJŲ INSTITUCIJŲ DALIS

Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai:

• siekti išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, o esant reikalui, imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių taikai apsaugoti, karų grėsmei pašalinti ar agresijai likviduoti;

• puoselėti draugiškus valstybių tarpusavio santykius;

• siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir humanitarines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms;

• būti tautų, kurios siekia minėtų tikslų, veiklos derinimo centru.

Nuo 1990 metų, siekdamos parengti išsamią ir teisiškai pagrįstą plėtros darbotvarkę, Jungtinės Tautos rėmė daugybę pasaulio viršūnių susitikimų ir pasaulinių konferencijų. Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius sukvietė 147 valstybių ir vyriausybių vadovus į Tūkstantmečio viršūnių susitikimą. Jungtinių Tautų tikslas – kreiptis į pasaulio lyderius ir paprašyti dar kartą patvirtinti jų apsisprendimą kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas, dirbti taikos labui ir padėti mažiausiai išsivysčiusioms šalims siekti pažangos. Be įsipareigojimų savo valstybėms pasaulio vadovai pripažino kolektyvinę atsakomybę išsaugoti žmogiškojo orumo principus. Be to, valstybių ir vyriausybių vadovai pareiškė, kad pagrindinis šiandieninio pasaulio tikslas – užtikrinti, kad globalizacija
taptų pozityvia viso pasaulio tautų varomąja jėga. Taigi buvo suformuluoti šie tūkstantmečio tikslai:

• panaikinti ypač didelį skurdą ir badą;

• užtikrinti visapusišką pradinį ugdymą;

• skatinti lyčių lygybę ir daugiau teisių suteikti moterims;

• sumažinti vaikų mirtingumą;

• stiprinti gimdyvių sveikatą;

• įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas;

• užtikrinti nuoseklią aplinkos apsaugą;

• suburti pasaulio visuomenę tolimesnei žmonijos raidai užtikrinti

1.1 Bendra Teismo charakteristika

Teismas buvo įkurtas 1952 metais, remiantis 1951 metų balandžio 18 dienos Sutartimi, įsteigiančia Europos anglies ir plieno bendriją (toliau – EAPB). Ta pačią dieną buvo pasirašytas ir šio Teismo Statutas. Be Teismo, institucijų sąraše dar buvo Vyriausioji Valdyba (dabar – Komisija), Specialioji Ministrų Taryba (dabar – Ministrų Taryba) bei parlamentinė Asamblėja (dabar – Europarlamentas) . Vyriausioji Valdyba turėjo užtikrinti tikslų, iškeltų Sutartyje, įgyvendinimą, t.y. integracijos vystymą. Specialioji Ministrų Taryba, žiūrint plačiąja prasme, turėjo užtikrinti valstybių narių interesų atstovavimą ir gynimą integracijos procese. Parlamentinė Asamblėja vykdė konsultacines ir kontrolės funkcijas. Jau iš šių institucijų aiškiu, kad Bendrija balansuoja tarp dviejų polių – integracijos bei nacionalinių interesų. Tokia situacija skatina rasti nešališką jėgą, kuri galėtų garantuoti teisingą sprendimą ar išeitį, iškilus konfliktinei situacijai. Tokia institucija tapo Teismas. Jis atstovauja nepolitinę Bendrijų institucijų šaką, nors kaip matysime toliau, tai nesutrukdė Teismui turėti didelę įtaką, formuojant Bendrijų teisę bei politiką.

Pagrindinė Teismo atsiradimo priežastis – būtinybė užtikrinti “teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį, o taip pat laikymąsi taisyklių, nustatytų šiai Sutarčiai įgyvendinti” . Tokiu būdu teismas galėjo, remiantis valstybės narės ar Specialiosios Ministrų Tarybos pateiktais ieškiniais, paskelbti negaliojančiais Vyriausiosios Valdybos nutarimus, o remiantis valstybės narės arba Vyriausiosios Valdybos ieškiniu, – Parlamentinės Asamblėjos bei Specialiosios Ministrų Tarybos aktus. Teismas taip pat buvo vienintelė institucija, nagrinėjanti apeliacijas dėl piniginių sankcijų ir periodinių piniginių išmokų, paskirtų, remiantis Sutartimi. Ši institucija užtikrino integracijos proceso pradžios teisinį stabilumą. Pirmajame Teismo gyvavimo etape didžiąją ieškinių dalį sudarė ginčai tarp įmonių ir Bendrijos Vyriausiosios Valdybos. Šis etapas neišsiskyrė itin garsiomis bylomis, bet būtent tuo metu formavosi šiuolaikinės Europos Sąjungos teisinė kultūra. Tai buvo didžiąja dalimi Teismo nuopelnas.

1957 metų kovo 25 dieną, dviejų naujų Europos Bendrijų įsteigimas – Europos Ekonomines Bendrijos (toliau – EEB) ir Euroatomo Bendrijos (toliau – EAB) – pradėjo naują etapą Europos integracijos procese. Buvo planuota pasinaudoti EAPB teismo patirtimi kuriant atskirus EEB ir EAB teismus, bet tą pačią dieną, kai buvo pasirašytos minėtos sutartys, buvo pasirašytas dar vienas ypatingą svarbą turintis dokumentas. Tai “Konvencija dėl tam tikrų institucijų bendrų Europos Bendrijoms”. Trečiajame bei ketvirtame straipsniuose teigiama, kad EEB ir EAB Teismas yra bendras, kuris turės jurisdikciją, numatytą atitinkamose Sutartyse. Šis Teismas užims EAPB Teismo vietą, o kartu ir perims jo jurisdikciją. Tuo pat metu buvo pasirašyti EEB ir EAB Teismų statutai.

Sudėtingi procesai, vykstantys integracijos keliu einančioje Europoje, atsispindėjo ir Teismo veikloje. Po 1957 metų Teismo veikla labai suaktyvėjo. Jeigu anksčiau teismas sprendė bylas dėl ginčų tik labai uždaroje pramonės sferoje, tai dabar jo kompetencija žymai prasiplėtė. Palaipsniui gausėjo fizinių ir juridinių asmenų ieškinių kiekis, daugelyje atvejų verslo sferoje. Po 1957 metų galime pastebėti bendrą Teismo įtakos augimą Europos Bendrijų institucijų tarpe. Šią tendenciją sukėlė nemažai Teismo sprendimų, kurie turėjo lemiamą įtaką visam Europos integracijos procesui. Pavyzdžiui, 1963 metais Van Gend & Loos byloje buvo suformuluotas Bendrijų teisės tiesioginio veikimo šalyse narėse principas. Šis pavyzdys nėra vienintelis. Bet iš kitos pusės Teismas buvo gana dažnai kritikuojamas už siekius kištis į įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijos sferą. Laikui bėgant Bendrijų teisinę sistemą formuojančių sprendimų tapo mažiau, bet, ko gero, tai nebuvo sąlygota šios kritikos. Tuo metu, kai Europos Bendrijų teisė turėjo nemažai spragų, vienintelė institucija, kuri gana operatyviai ir autoritetingai galėjo jas pašalinti, buvo Teismas. Palaipsniui šis poreikis sumažėjo, tobulinant Europos Bendrijų teisės sistemą. Šiandien principiniai Bendrijų teisėtvarkos klausimai jau yra išspręsti, taigi Teismui, nesant būtinumo, nebereikia užsiimti šiais klausimais . Bet kokiu atveju Teismas visada išliko nepriklausomas. “Kartais Teismo pozicija prieštaravo kitų institucijų pozicijai, kartais buvo suderinta, bet visad buvo siekiama sąveikos. Kartais Teismas buvo reakcingas, kartais progresyvus, o kartais ir viena, ir kita tuo pat metu. <…> Teismas galėjo būti atsargus vienoje teisės
srityje ir labai ambicingas kitoje…”.

1.2 Teismo sudėtis ir struktūra

Vienas svarbiausių dalykų aptariant bet kokią organizaciją yra šios organizacijos struktūros bei jos funkcionavimo suvokimas. Pagrindinės nuostatos apibrėžiančios Europos Teisingumo Teismo struktūrą, išdėstytos Europos Bendrijų (toliau – EB) Sutarties 165-168 straipsniuose, EAB Sutarties 137-140 straipsniuose, EPAB Sutarties 32-32c straipsniuose. Bet čia minimi tik svarbiausi šios institucijos struktūriniai vienetai, t.y. Teismo pirmininkas, teisėjai, generaliniai advokatai, sekretorius. Detalesnį teismo struktūros bei padalinių organizacinių bei procesinių funkcijų aprašymą galime rasti Teismo Statutuose bei EB Teisingumo Teismo proceso taisyklėse.

Remiantis minėtais dokumentais, Teismą sudaro :

1 Teismo pirmininkas.

2. Teisėjai ir Generaliniai advokatai.

3. Pagalbiniai poskyriai:

a) sekretoriatas;

b) juridinis poskyris;

c) vertimų poskyris;

d) biblioteka ir archyvas.

Taigi, Europos Teisingumo Teisme yra 15 teisėjų, kurie paskiriami bendru valstybių narių vyriausybių susitarimu. Tai numatyta EB Sutarties 165 straipsnio 1 dalyje , EAB Sutarties 137 straipsnio 1 dalyje bei EAPB Sutarties 32 straipsnio 1 dalyje. Iš jų tarpo renkamas Teismo pirmininkas . Čia įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad A.Tatham knygoje “Europos sąjungos teisė” paminėta, jog “Teismą sudaro 16 teisėjų: po vieną iš kiekvienos valstybės narės bei Teismo pirmininkas.” Gana keista aptikti tokį neatitikimą Europos Sąjungos konstitucinėms nuostatoms. Tokį neatitikimą galima paaiškinti tik tuo, kad teisėjų skaičius gana dažnai keitėsi. Iš tiesų, kaip jau ir minėta yra 15 teisėjų, ką patvirtina EB Sutartis.

Anksčiau teisėjų skaičius buvo mažesnis – pagal 1951 metų Paryžiaus sutartį turėjo būti septyni teisėjai. Toks pat teisėjų skaičius numatytas ir 1957 Romos Sutartyse. Bet vėliau, augant Bendrijų narių skaičiui, augo ir teisėjų skaičius. Tai nėra numatyta jokiuose teisės aktuose, bet laikomasi nuostatos, kad teisėjų skaičius turi atitikti valstybių narių skaičių. Remiantis šiomis nerašytomis taisyklėmis, galima tikėtis, kad teisėjų skaičius greitai vėl padidės į Europos Sąjungą priėmus naujas valstybes. Teisėjų skaičiaus padidinimo galimybė numatyta steigiamosiose sutartyse. Teismas pateikia teikimą Tarybai, kuri gali vienbalsiai priimti nutarimą padidinti teisėjų skaičių, kartu padarydama atitinkamų Steigiamųjų Sutarčių straipsnių pataisas. Laukiamas EB narių (atitinkamai ir teisėjų skaičiaus) skaičiaus padidėjimas kelią ir tam tikrą nerimą. “Vienas blogiausių būdų padidinti Teismo veiklos efektyvumą yra padidinti Teisėjų <…> skaičių.

Pratęsiant mintį apie teisiškai nesuformuluotas taisykles, galima atkreipti dėmesį ir į tai, kad teritorinis teisėjų atstovavimas (iš kiekvienos valstybės narės po vieną teisėją) savo šalims taipogi nėra numatytas. Aukščiau minėtas A.Tatham teiginys šiuo klausimu daugiau atspinti faktinę padėtį nei teisinės normas. Iš tiesų galimas variantas, kad iš vienos valstybės bus paskirti du ar daugiau teisėjų. Bet iki šiol tokio precedento dar nėra pasitaikę. Teritorinio atstovavimo taisyklės laikomasi labai griežtai. Dar daugiau – nė vienas nacionalinių vyriausybių teikimas dėl teisėjų kandidatūros nebuvo atmestas, o tai reiškia, kad teisėjas faktiškai paskiriamas savo vyriausybės.

Viena teisėjo kadencija tęsiasi šešerius metus, po kurios jis vėl gali būti paskirtas į tas pačias pareigas. Kadencijų skaičius nėra ribojamas. Kas treji metai dalis teisėjų yra keičiama. Vieną kartą keičiami septyni, o kitą kartą aštuoni teisėjai. Praktikoje teisėjų keitimas kitais vykdomas labai retai. Tai yra sąlygota iš vienos pusės tuo, kad darbas teisme reikalauja ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir patirties, iš kitos pusės – valstybės narės įprato nekeisti, nesant rimto pagrindo, tokio lygio teisininkų .

Anksčiau termino baigti kadenciją teisėjas gali dėl šių priežasčių:

1. atsistatydinimo atveju;

2. mirties atveju;

3. dėl išėjimo į pensiją;

4. kai jis nebeatitinka reikalavimų, keliamų teisėjui arba dėl kitų priežasčių nebegali eiti teisėjo pareigų.

Tokiu atveju į laisvą teisėjo vietą paskiriamas kitas teisėjas, kuris užima šias pareigas iki pasibaigs jo pirmtako kadencijos laikas.

Reikalavimai kandidatui į Teisėjo postą išdėstyti Steigiamosiose Sutartyse. Tai yra : 1) jų nepriklausomumas nekelia abejonių ; 2) jie turi kvalifikaciją, reikalingą jų valstybių aukščiausioms teismo pareigoms užimti, arba yra aukščiausios kategorijos teisininkai. Tokie reikalavimai nėra labai konkretūs. Galima numanyti, kad tokia formuluotė pasirinkta didesnio lankstumo tikslais, pritaikant tuos reikalavimus visų šalių narių poreikiams.

Asmuo, paskirtas atlikti teisėjo pareigas, privalo prisiekti , kad bus nešališkas bei sąžiningas, vykdydamas savo pareigas, o taip pat saugos Teismo pasitarimų paslaptį. Teisėjo nepriklausomumui užtikrinti Teismo Statuto ketvirtasis straipsnis nurodo, kad teisėjas negali užsiimti jokių kitų pareigų arba vykdyti kokią nors veiklą, nepriklausomai atlygintinai ar neatlygintinai, išskyrus Tarybos patvirtintas išimtis. Tai, kad faktiškai teisėją paskiria jo šalies
vyriausybė, gali būti traktuojama kaip prielaida šališkumui atsirasti. Bet, remiantis susiklosčiusia tradicija, Teisėjai keičiami labai retai. Tokiu būdu “politinio spaudimo” tikimybė pagrįsta tuo, kad teisėjas nebus paskirtas kitai kadencijai yra nedidelė.

Teismui vadovauja Teismo pirmininkas, kurį iš savo tarpo slaptu balsavimu absoliučia balsų dauguma renka teisėjai trejiems metams, remiantis EB Sutarties 167 str., EAB Sutarties 139 str. bei EPAB Sutarties 36b str. Toks terminas numatytas tam, kad kaskart atnaujinus pusę Teismo sudėties iš naujo būtų renkamas ir Teismo pirmininkas. Tačiau, jo kadencijų skaičius taip pat nėra ribotas.

Svarbiausios Teismo pirmininko pareigos yra vadovauti Teismui juridinėje ir administracinėje sferose. Jis taip pat pirmininkauja Teismo plenariniuose posėdžiuose ir pasitarimuose . Teismo pirmininkas nustato Teismo posėdžių datas ir laiką , o taip pat paskiria gautus pareiškimus nagrinėti vienai iš Kolegijų. Šios Kolegijos teisėją Pirmininkas paskiria būti byloje pranešėju. Lig šiol Teismo pirmininko postą buvo užėmę atstovai iš šešių Europos Bendrijas įkūrusių šalių narių bei atstovai iš Jungtinės Karalystės, Danijos ir Ispanijos. Teisėjai, rinkdami Teismo pirmininką, gali visiškai neatsižvelgti į kandidato tautybę, bet vyrauja nuomonė, kad šį postą turi užimti paeiliui visų šalių narių atstovai.

Labai glaudžiai su Teisėjo institutu Europos Teisingumo Teisme yra susijęs Generalinio advokato institutas. Pagal susiklosčiusį stereotipą, advokatas turi atstovauti vienai iš šalių. Tuo tarpu nagrinėjamame teisme jis atlieka visiškai kitokias funkcijas. “Generalinis advokatas, likdamas visiškai nepriklausomas ir bešališkas, viešame teismo posėdyje turi pateikti Teismui argumentuotą nuomonę dėl <…>nagrinėjamų bylų, … ” .

Teismą sudaro kolegija nepriklausomų teisėjų, neatsižvelgiant į jų pilietybę išrinktų iš aukštomis moralinėmis savybėmis pasižyminčių asmenų, atitinkančių reikalavimus, keliamus jų šalyse asmenims, skiriamiems į aukščiausias teisėjų pareigas, arba iš tarptautinės teisės srityje autoritetą turinčių teisininkų.

Kaip jau buvo minėta teismą sudaro 15 narių, iš jų negali būti dviejų tos pačios valstybės piliečių. Asmuo, kuris renkant Teismo narius gali būti laikomas daugiau negu vienos valstybės piliečiu, laikomas piliečiu tos valstybės, kurioje jis paprastai naudojasi pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. Teismo narius renka Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba iš sąrašo asmenų, kuriuos pasiūlo valstybių grupės Nuolatiniame Arbitražo Teisme, pagal tolesnes nuostatas.

Jei JT narėms neatstovaujama Nuolatiniame Arbitražo Teisme, kandidatus siūlo valstybių grupės, kurias šiam tikslui jų vyriausybės skiria tomis pačiomis sąlygomis, kurios 1907 m. Hagos konvencijos dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo 44 straipsniu yra nustatytos Nuolatinio Arbitražo Teismo nariams.

Nuo 2003 m. vasario 6 d.:

• Rosalyn Higgins, J. Karalystė (iki 2009), pirmininkė

• Awn Shawkat Al-Khasawneh, Jordanija (iki 2009), vicepirmininkas

• Thomas Buergenthal, JAV (iki 2015)

• Ronny Abraham, Prancūzija (2005 vasario mėn. – 2009)

• Mohamed Bennouna, Marokas (iki 2015)

• Shi Jiuyong, Kinija (iki 2012)

• Kennet Keith, N. Zelandija (iki 2015)

• Abdul G. Koroma, Siera Leonė (iki 2012)

• Hisashi Owada, Japonija (iki 2012)

• Gonzalo Parra-Aranguren, Venesuela (iki 2009)

• Raymond Ranjeva, Madagaskaras (iki 2009)

• Bernardo Sepúlveda Amor, Meksika (iki 2015)

• Bruno Simma, Vokietija (iki 2012)

• Leonid Skotnikov, Rusija (iki 2015)

• Peter Tomka, Slovakija (iki 2012)

Paskyrimo tvarka ir kvalifikaciniai reikalavimai ir kadencijos laikas Generaliniams advokatams nesiskiria nuo tokių pačių normų taikomų teisėjams. Dėl to Generalinio advokato statusas Teisme yra labai įdomus. Iš pirmo žvilgsnio jį galima apibūdinti trejopai: a)kaip Teisėją, nedalyvaujantį bylos sprendimo priėmime; b) kaip ekspertą arba specialistą (teisės klausimais; c) kaip Teismo patarėją. Koks jo vaidmuo iš tiesų galima išsiaiškinti, atidžiau nagrinėjant jo vykdomas funkcijas.

Generalinis advokatas, pagal savo vietą procese labiausiai artimas Teisėjui, ruošiančiam bylą nagrinėti teisminiame posėdyje (toliau – Teisėjas pranešėjas). Šis Teisėjas paruošia bylos procesinę pusę: rengia Teismui pranešimą, kuris reziumuoja faktus bei šalių pareiškimus, o taip pat pateikia savo nuomonę, ar byla turi būti perduota Kolegijai. Vėliau minėtas Teisėjas parengia pirmą Teismo sprendimo projektą. Tuo tarpu Generalinis advokatas turi pateikti “motyvuotą nuomonę dėl nagrinėjamos bylos” , tai yra, išvadą dėl materialinės teisės taikymo. Po šio pranešimo jokių kitokių funkcijų byloje jis daugiau nebeatlieka bei bylos nagrinėjime nebedalyvauja, skirtingai negu Teisėjas, rengiantis bylą nagrinėti teisminiame posėdyje.

Generalinio advokato išvada Teismui pateikiama žodžiu, pasibaigus žodinės procedūros stadijai . Išvadoje dažniausiai apžvelgiama su byla susijusi Bendrijų teisė bei pateikiama nuomonė, kaip Teismas turėtų išspręsti bylą.

Nors, kad Generalinio advokato išvados reikšmė yra labai svari (apie 80% Teismo sprendimų atitinka šias išvadas), visgi ji yra tik rekomendacinio
pobūdžio. Žiūrint iš tokios pozicijos, gali pasirodyti, kad Generalinis advokatas yra paprastas Teismo patarėjas, o jo vieta Teisme yra pernelyg sureikšminta. Egzistuoja netgi nuomonė, kad Generalinis advokatas iš viso nereikalingas, nes jis dubliuoja Teisėjo, rengiančio bylą teismui, darbą. Autoriaus manymu tokios nuomonės klaidingos. Joms prieštaraujant galima pateikti daug argumentų, bet svarbiausieji jų yra šie:

1. Generalinio advokato išvada yra ne tiek patarimas Teismui, kiek nepriklausoma nuomonė;

2. Teismo sprendime dažniausiai labai trumpai išdėstomi motyvai, kuriais buvo vadovautasi jį priimant. Tuo tarpu Generalinis advokatas išvadoje mažiau suvaržytas proceso rėmais, taigi gali detaliai nagrinėti su byla susijusius klausimus, įskaitant ir tokius, kurie nebuvo tiesiogiai šalių pateikti Teismui;

3. Generalinio advokato pareigos yra geriausia galimybė pasirengti tapti Teismo Teisėju.

4. Generalinio advokato išvadoje pateikti samprotavimai, kurie patvirtinami Teismo sprendimu, faktiškai tampa Europos Bendrijų teisės dalimi.

5. Jei Teismas nesivadovavo Generalinio advokato išvada, “ji gali būti prisiminta kaip autoritetinga nuomonė vėlesnėje byloje” ;

6. Generalinio advokato išvada kartasi net lyginama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kurį vėliau tikrina aukštesnioji instancija (t.y. Teismo).

Nors Generalinio advokato funkcijos laiko atžvilgiu nutrūksta pasibaigus žodinio nagrinėjimo procedūrai, jo darbas yra žymiai sudėtingesnis nei Teisėjo. Teisme byla nagrinėjama kolegialiai, ne mažiau kaip trijų Teisėjų, galinčių remtis jiems pateikta išvada. Tuo tarpu Generalinis advokatas rengia išvadą vienas. Jam tenka didesnė atsakomybė, bet kartu tai parodo didelį pasitikėjimą jo, kaip profesionalaus teisininko, sugebėjimais.

Kaip išvestinį Generalinio advokato svarbos įrodymą galima paminėti tai, kad jis gauna tokio pat dydžio atlyginimą bei turi tiek pat pagalbinio personalo (tris teisininkus, tris sekretorius ir vairuotoją) kaip ir Teisėjai.

Sumuojant išsakytas mintis, galima daryti išvadą, kad Generalinio advokato institutas yra visapusiško bylos išnagrinėjimo principo garantas. O prisiminus tai, kad Teismo sprendimai yra neskundžiami, tai įgauna ypatingą reikšmę.

Teismas vienerių metų laikotarpiui paskiria Pirmąjį Generalinį advokatą, kuris parenka Generalinį advokatą, tirsiantį konkrečią bylą.

Be minėtų dviejų pareigybių, turinčių tiesioginę įtaką bylų nagrinėjimui, Teismas negali apsieiti be kitų darbuotojų, užtikrinančių teismo funkcionavimą. Šiuo metu Teisme dirba iš viso apie 1000 žmonių. Administraciją galimą suskirstyti į keturis poskyrius – tai yra juridinis poskyris, vertėjų poskyris, sekretoriatas, biblioteka bei archyvas. Nors visi šie poskyriai yra labai svarbūs Teismo elementai, visgi jie atlieka tik pagalbines funkcijas. Todėl jų veikla plačiai aptarta nebus, apsiribojant tik esminėmis jų veiklos kryptimis.

Visam administracijos personalui vadovauja Sekretorius. Jį Teisėjai renka šešeriems metams pagal tvarką, identišką Teismo pirmininko rinkimų tvarkai. Kadencijų skaičius, kaip ir kitų teismo pareigybių, nėra ribotas. Sekretorius pavaldus Teismo pirmininkui. Pagrindinė jo užduotis – padėti Teismui įgyvendinti savo funkcijas. Reikia pastebėti, kad nors didžioji administracijos dalis yra bendra tiek Europos Teisingumo Teismui, tiek ir Pirmosios Instancijos Teismui, visgi abu šie teismai turi atskirus Sekretorius bei jų padėjėjus.

Teismo sekretoriatas atsakingas už keletą darbo krypčių:

• priimti ir registruoti Teismui pateiktus ieškinius;

• sudaryti Teismo posėdžių tvarkaraštį;

• surašyti Teismo posėdžių protokolus bei Teismo sprendimus;

• tvarkyti teismo korespondenciją ir kitus dokumentus;

• atsakyti už teismo publikacijas.

Teismo vertimų poskyrio svarbos, matyt, neįmanoma pervertinti. Juk šiuo metu Europos Sąjungoje yra 15 narių. Nors darbinė teismo kalba yra prancūzų, byla gali būti nagrinėjama bet kuria iš 12 oficialių Teisme naudojamų kalbų (valstybių narių skaičius ir kalbų skaičius skiriasi, nes kai kurias kalbos yra oficialios daugiau nei vienos valstybės kalbos). Tiek kalbų nenaudoja joks kitas pasaulio nacionalinis ar tarptautinis teismas. O juk Teismo dokumentai turi būti pateikti visomis suinteresuotų bylos šalių kalbomis.

Juridinio poskyrio darbuotojai, remiantis Teismo Statutais, dalyvauja pirminiame tyrime, padėdami Teisėjams, rengiantiems bylą teisminiam nagrinėjimui. Jie yra paskiriami Tarybos .

2. TEISMO VEIKLA

2.1 Teismo uždaviniai ir funkcijos

Kaip jau anksčiau minėta, pagrindinis Teismo uždavinys – “užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį” . Šis straipsnis nuo pat Teismo atsiradimo beveik nepakito. Bet tai nereiškia, kad Teismo jurisdikcija apsiriboja pačios Sutarties aiškinimu ar taikymu. Naudojant sąvoką “teisės laikymasis”, turima omenyje visa EB teisė, kuri apima pirminę EB teisę, antrinę EB teisę, tarptautines sutartis, sudarytas EB, bendruosius teisės principus. Taigi, Teismo jurisdikcija apima visas šias sritis. Minėta norma yra bendro pobūdžio ir nenustato konkrečių teismo veiklos krypčių; ji tiesiog įvardina Teismo vietą kitų EB institucijų sistemoje. Kitas šio straipsnio svarbus akcentas – Teisingumo
kompetencija neapima nacionalinių valstybių narių teisės. Bet praktikoje tai nėra visiškai taip. Nors Teismo sprendimai tiesiogiai neįtakoja nacionalinės teisės, bet neretai juose atsispindi EB teisės viršenybės principas, kuris verčia netaikyti tam tikrų nacionalinės teisės normų. Tokiu būdu nacionalinės normos praktiškai netenka galios, nes EB teisė taikoma tiesiogiai. Taip pat šis straipsnis, nors ir netiesiogiai, realizuoja idėją apie stiprią ir efektyvią teisminę valdžią. Iš straipsnio dvasios matosi, kad Teismo jurisdikcija yra privaloma, nepriklausomai nuo to, ar abi šalys sutinka, kad ginčas būtų nagrinėjamas Teisingumo Teisme. Skirtingai, Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcija privaloma tik kai valstybė pareiškia pripažįstanti jo jurisdikciją. Europos Teisingumo Teismo privalomojo pobūdžio jurisdikcija priartina jį prie nacionalinių teismų.

Nagrinėjant Teismo uždavinius ir funkcijas, tikslinga būtų išskirti du pagrindinius aspektus. Pirmas – Teismo nagrinėjamų bylų rūšys. Antras – Teismas, atliekantis daugelio teismų rūšių funkcijas. Skirtingi autoriai išskiria įvairius funkcijų ir uždavinių klasifikavimo kriterijus. Šia prasme šiek tiek neįprastai (neįprastumas yra dėl to, kad Lietuvoje teisė tradiciškai skirstoma į procesinę ir materialinę), bet kartu ir įdomiai atrodo A.Tatham požiūris. Jis neišskiria procesinių ir materialinių normų, bet, aptardamas skirtingas Teismo teisenos (proceso) formas, kartu joms priskiria nagrinėjamų bylų rūšis. Anot A.Tatham, jos yra tokios: 1) ieškiniai dėl įsipareigojimų nevykdymo; 2) ieškiniai dėl panaikinimo; 3) ieškiniai dėl neveikimo; 4) personalo bylos; 5) ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo; 6) prašymai dėl išankstinės išvados; 7) prieštaravimai dėl neteisėtumo; 8) išvados. Bet čia jis aptaria ir Teisingumo Teismo, ir Pirmosios Instancijos Teismo bylas kartu. Nagrinėjant atskirai Teisingumo Teismą, toks bylų klasifikavimas atrodytų kiek kitaip. J.Tillotson, nagrinėdamas Teismo jurisdikciją, išskiria tris pagrindines bylų rūšis – konstitucinės, preliminarūs nutarimai, apeliacijos. Plačiausia ir tiksliausia autoriaus manymu yra B.Topornin pateikta klasifikacija. Esminės jos struktūros autorius laikysis nagrinėdamas Teismo jurisdikciją bei funkcijas.

2.1.1 Nagrinėjamų bylų rūšys

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4078 žodžiai iš 8130 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.