Teisinigumo teismo sprendimas korfu sąsiaurio byloje
5 (100%) 1 vote

Teisinigumo teismo sprendimas korfu sąsiaurio byloje

11

Korfų sąsiaurio byla buvo pati pirmoji Teisingumo Teismo išnagrinėta byla, nuo 1945 metų, kai, remiantis Jungtinių Tautų Chartija, šis Teismas buvo įsteigtas. Pats ginčas, tarp Albanijos ir Didžiosios Britanijos apima kelias tarptautinio teisinio reguliavimo sferas: valstybių atsakomybės, tarptautinės navigacijos ir laivybos, valstybių teritorijos neliečiamumo klausimus. Pačioje byloje buvo nagrinėjami ir kiti klausimai, pvz. Teisingumo Teismo jurisdikcijos klausimas, nes šis ginčas buvo pradėtas nagrinėti esant vienašaliam D. Britanijos kreipimuisi.

Šiame darbe trumpai apžvelgsiu bylos aplinkybės, teisminis ginčo nagrinėjimas bei priimti sprendimais, o išvadose pateiksiu ir šios bylos įtaką tarptautinės teisės sistemai.

GINČO APLINKYBĖS

1946 metų spalio 22 dieną, du Didžiosios Britanijos kreiseriai bei du eskadriniai minininkai plaukė per Korfų sąsiaurio teritoriją, kuri buvo laikoma Albanijos teritoriniais vandenimis. Britų laivai laikė šiuos vandenis saugiais, nes 1944 metais šis sąsiauris buvo išvalytas nuo minų, o 1945 metais buvo atliktas papildomas patikrinimas. Tačiau beplaukiant sąsiauriu vienas iš minininkų užplaukė ant minos ir buvo smarkiai apgadintas. Antrasis minininkas, atskubėjęs į pagalbą, taip pat užplaukė ant minos patyrė didelių nuostolių. Be apgadintų laivų žuvo 45 britų karininkai ir jūreiviai bei 42 buvo sužeisti.

Tačiau tai ne pirmas incidentas teritoriniuose Albanijos vandenyse. 1946 m. gegužės 15-ą dieną, Albanijos artilerija apšaudė 2-u Didžiosios Britanijos kreiserius. Didžioji Britanija užprotestavo tokius Albanijos veiksmus, teikdama, jog teisė taikiai praplaukti sąsiaurius yra pripažinta tarptautinėje teisėje. Albanija atsakydama į Jungtinės Karalystės protestą teigė, jog užsienio karo bei prekybiniai laivai neturi teisės be Albanijos leidimo plaukti per jos teritorinius vandenis. Savo ruožtu britai nusiuntė pareiškimą, kuriuo teigė, jog į “ugnį bus atsakyta ugnimi”.

Po Spalio 22 dienos sprogimų, Didžiosios Britanijos Vyriausybė nusiuntė notą Tiranai pranešdami apie ketinimus artimiausiu metu išvalyti Korfų kanalą nuo minų. Albanija nesutiko leisti Didžiosios Britanijos laivams įplaukti į jos teritorinius vandenis ir atlikti numatytus darbus ir bet koks įplaukimas į jos teritorinius vandenis, pasak albanų, yra jų suvereniteto pažeidimas.

Visgi Didžioji Britanija neatsižvelgdama į griežtą Albanijos pareiškimą, 1946 metų lapkričio 12-13 dienomis atliko Albanijos teritoriniuose vandenyse valymą nuo minų. Per tas dienas buvo rastos 22 minos.

Netrukus po to, Didžioji Britanija, manydama, jog už visa tai yra atsakinga Albanijos Vyriausybė, kreipėsi į JTO Saugumo Tarybą. Saugumo Taryba leido Albanijai, kuri nebuvo JTO narė, dalyvauti Saugumo Tarybos posėdžiuose dėl šių įvykių tik su sąlygą, jog ji prisiims visus įsipareigojimus, kuriuos prisiimtu valstybė narė būdama panašioje situacijoje. Albanija sutiko ir 1947 metais balandžio 9 dieną Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, kuri rekomendavo šalims kreiptis į Teisingumo Teismą, kad būtų išspręstas jų ginčas.

1947 m. gegužės 22 d. Didžioji Britanija kreipėsi į Teisingumo Teismą (toliau – Teismas) prašydama pripažinti Albaniją kalta dėl incidento ir priteisti kompensaciją už padarytą žalą.

Savo ruožtu Albanija, liepos 2 dieną, laišku kreipėsi į Teismą, kuriame išreiškė nuomonę, jog vienašališkas Didžiosios Britanijos kreipimasis į Teismą nesuderinamas su Saugumo Tarybos priimta rezoliucija ir bylos nagrinėjimas vienašalio kreipimosi pagrindu nėra įteisintas JTO Chartijoje, Teismo Statute ar bendrojoje tarptautinėje teisėje. Tame pačiame laiške, pasak Teismo, Albanija pripažino Teisingumo Teismo jurisdikciją šioje byloje, nors ir ji nepripažino vienašališko Didžiosios Britanijos kreipimosi, Teismas konstatavo, jog Didžioji Britanija besikreipdama į Teisingumo Teismą davė galimybę Albanijai pripažinti Teismo jurisdikciją, ką ji ir padarė savo laiške. Taigi, 1948 m. kovo 25 d. Teismas pripažino jog jis turi jurisdikciją šioje byloje ir tą pačia dieną Šalys sudarė specialų susitarimą, prašydami Teismo atsakyti į šiuos klausimus:

1. Ar Albanija atsakinga dėl sprogimų ir ar turi pareigą sumokėti kompensaciją?

2. Ar pažeidė Didžioji Britanija tarptautinę teisę savo laivyno veiksmais Albanijos teritoriniuose vandenyse, visu pirma, kai įvyko sprogimai ir 1946 m. lapkričio 12-13 dienomis, kai valė Korfų sąsiaurį nuo minų.

TEISMINIS NAGRINĖJIMAS IR SPRENDIMAI

Pirmiausia apžvelkime kaip Teismas išsprendė pirmąjį ginčo šalių pateiktą klausimą: “Ar Albanija atsakinga dėl sprogimų ir ar turi pareigą sumokėti kompensaciją?”. Patį klausimą galima išskirti į dar dvi dalis:

· Ar Albanija yra atsakinga dėl įvykusio sprogimo?

· Ar Albanija turi pareigą sumokėti kompensaciją D. Britanijai?

Kalbant apie atsakomybės klausimą, Teismas, visu pirma, pripažino, jog sprogimus sukėlusios minos priklausė tam pačiam minų laukui, kuris buvo atrastas Albanijos teritoriniuose vandenyse per lapkričio 12-13 dienomis vykusį valymą (1946 metais). Teismas taip pat nenuginčijo, jog tas minų laukas buvo užminuotas po 1945 metais vykusio papildomo kanalo patikrinimo. Pats sąsiauris buvo išminuotas 1944, o papildomas
patikrinimas atliktas 1945, todėl iki pat 1946 m. įvykusių sprogimų buvo laikytas saugiu. Be to, minos, rastos lapkričio 12-13 dienomis (1946 m.), negalėjo būti padėtos po spalio mėnesio įvykusių sprogimų.

Ginčo nagrinėjimo metu, šalys teikė daugybė įrodymų, pasisakymų, tačiau teismas dauguma iš jų atmetė, kaip nepagrįstus dėl faktinės informacijos stokos: pvz. Didžioji Britanija teigė, kad nors ir Albanija neturėjo techninių galimybių užminuoti sąsiaurį, tačiau tai atliko du Jugoslavijos karo laivai Albanijos prašymu arba esant tyliam Albanijos sutikimui. Tokius ir pan. Pasisakymus Teismas atmetė kaip nepagrįstus, tačiau išskyrė dvi grupes faktinių aplinkybių, kurias reikia apsvarstyti ir atsižvelgti priimant sprendimą.

Pirmąją faktų grupę apima Albanijos požiūrį prieš ir po Spalio 22 d. katastrofos. Teismas akcentavo, jog minos buvo pastatytos tuo metu, kai Albanija parodė savo ketinimus aktyviai ir griežtai prižiūrėti savo teritorinius vandenis. Teismas šią mintį parėmė D. Britanijos ir Albanijos 1946 m. konfliktu, kai Albanijos artilerija apšaudė du Jungtinės Karalystės kreiserius. Albanija griežtai draudė bet kokiems laivams įplaukti į jos teritorinius vandenis be Albanijos Vyriausybės leidimo. Be to, kai paaiškėjo apie egzistuojantį minų lauką (Spalio 22 d. 1946 m.), Albanija griežtai prieštaravo D. Britanijos laivyno planams išminuoti užminuotą teritoriją. Taip pat ji nepranešinėjo laivams apie egzistuojantį pavojų bei nesiėmė jokių veiksmų užkirsti galimas naujas nelaimes, kaip to reikalauja tarptautinė teisė. Tokie veiksmai, pasak Teismo, parodo, jog Albanijos Vyriausybė, žinodama apie minas, norėjo tai nuslėpti.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1040 žodžiai iš 2065 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.