Teismo nuosprendis
5 (100%) 1 vote

Teismo nuosprendis

NUOSPRENDIS BAUDŽIAMAJAME PROCESE

Baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme paprastai užbaigiamas nuosprendžio priėmimu, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu padaręs konkretų nusikaltimą arba yra išteisinamas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas skelbia, ,,jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Ne bet koks, o tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis turi įstatymo galią ir yra privalomas visiems piliečiams, valstybinėms ir visuomeninėms įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms. Jis turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nors teismo nuosprendžio sąvoka skirtingais baudžiamojo proceso teisės raidos etapais kito, vis dėlto jos esmė liko ta pati. LR BPK 29 str. nuosprendis apibrėžiamas kaip ,,pirmos instancijos teismo teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės“. Nuosprendžiu taip pat laikomas ir ,,apeliacinės instancijos teismo dokumentas, kuriuo pakeičiamas ar panaikinamas pirmos instancijos teismo nuosprendis, taip pat dokumentas, kuriuo pirmos ir apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą“. Nuosprendžiu laikomas ir baudžiamasis įsakymas, kurį teismas priima nerengdamas bylos nagrinėjimo teisme. Dabar galiojantis LR BPK, lyginant su anksčiau galiojusiu baudžiamojo proceso įstatymu, plačiausiai pateikia nuosprendžio sąvoką. Pavyzdžiui, pagal iki 1990 metų galiojusio LR BPK 25 str. 1 d. 14 p. nuosprendis apibūdinamas kaip ,,teismo priimtas teisiamajame posėdyje sprendimas šiais klausimais: yra ar nėra nusikaltimas, kaltas ar nekaltas teisiamasis ir, jeigu kaltumas yra teismo nustatytas, – skiriama ar neskiriama teisiamajam bausmė“. Pažymėtina, jog tuo metu, nesant apeliacinės instancijos, kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, priimdavo tik nutartis, tuo tarpu po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo, atsiradus apeliacinei instancijai, nuosprendžiu imta vadinti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo pakeičiamas arba panaikinamas pirmos instancijos teismo nuosprendis .

Taigi, nuosprendis vertintinas kaip teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo išsprendžiami svarbiausi baudžiamosios bylos klausimai ir priimamas atitinkamas sprendimas. Kyla klausimas, kuo nuosprendis skiriasi nuo kitų procesinių dokumentų? Pirmiausia, jau pati šio žodžio sąvoka rodo, jog tai dokumentas, kuriuo yra nusprendžiama iš esmės, o ,,nuspręsti“ tai nėra tapatu sąvokai ,,spręsti“, todėl nuosprendis neabejotinai reiškia galutinį aktą. Be to, sąvoka nuosprendis yra vartojama tik kalbant apie baudžiamąsias bylas, tuo tarpu nagrinėjant civilines ar administracines bylas, pirmos instancijos teismas visada priima sprendimus. Vis dėlto teismo sprendimai, nutartys, nuosprendžiai turi gana nemažai panašumų: tai valstybės prievartos priemonės, priimamos įstatymų nustatyta tvarka bei turinčios privalomą teisinę galią.

Nuosprendį kaip procesinį dokumentą galima vertinti ne tik horizontaliai bet ir vertikaliai, t. y. koks jo santykis su kitais baudžiamojoje byloje priimamais procesiniais dokumentais. Kiekvienoje baudžiamojo proceso stadijoje, išsprendus šiai stadijai būdingus uždavinius, priimami konkretūs sprendimai, kurie įtvirtinami atitinkamuose dokumentuose. Čia didžiausią reikšmę turi tai, jog nuosprendis priimamas tik pagrindinėje ir svarbiausioje baudžiamojo proceso stadijoje, teisminiame nagrinėjime. Nuosprendžiu užbaigiama baudžiamoji byla, tai paskutinis byloje priimamas aktas, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro priimamais nutarimais išsprendžiamas tik konkretus bylos klausimas, pavyzdžiui, paskiriama kardomoji priemonė, asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ir panašiai. Vienintelis šio procesinio dokumento priėmimo subjektas – teismas, jokiam kitam baudžiamojo proceso subjektui ši teisė nesuteikta, kas skiria šį aktą iš kitų baudžiamajame procese priimtinų procesinių dokumentų.

Savaime suprantama, jog kruopščiai nagrinėjant nuosprendžio atribojimo nuo kitų procesinių dokumentų kriterijus, galima aptikti nemažai skirtumų, tačiau iš esmės nuosprendis yra specifinis savo reikšme, t.y. tuo, jog priimamas, siekiant įgyvendinti teisingumą, nubausti visuomenei pavojingas veikas padariusius asmenis, arba konstatuoti, jog kaltinamasis yra nekaltas.

LR BPK 297 str. nurodyta, jog Lietuvos Respublikos teismai nuosprendį priima Lietuvos Respublikos vardu. Nuosprendis, paskelbtas valstybės vardu, stiprina šio procesinio akto autoritetą, didina teisėjų atsakomybę už tinkamą teisingumo įvykdymą. Lietuvai buvus TSRS sudėtyje, teismų, veikusių Lietuvos TSR teritorijoje nuosprendžiai, buvo priimami Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu, kas tuo metu taip pat pabrėžė nuosprendžio autoritetą.

Nepriklausomai nuo Lietuvoje egzistavusios santvarkos, nuosprendis kaip procesinis dokumentas, skirtingai nuo kitų teismo priimamų dokumentų, visada buvo laikomas teisingumo įgyvendinimo aktu, turinčiu didelę auklėjamąją bei visuomeninę reikšmę. Tačiau ar tokia nuostata nėra klaidinga, kas yra teisingas nuosprendis, ar visada nuosprendžiu yra
įgyvendinamas teisingumas? Teismas, nuspręsdamas, kad kaltinamasis yra kaltas, teisiškai įvertina jo veiksmus ir tuo pačiu parodo valstybės požiūrį į nusikaltimą ir jį padariusį asmenį. Teismo, kuris yra trečioji valstybės valdžia, nagrinėjant baudžiamąją bylą, pagrindinis uždavinys yra tas pats – taikydamas teisę, jis siekia įgyvendinti teisingumą. Šį principą įtvirtina ir pagrindinis šalies įstatymas – LR Konstitucija. LR Konstitucijos 109 str. 1 d. nustatyta, kad ,,teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“. Ši norma pakartota ir LR BPK 6 str. bei LR teismų įstatymo 1 str. Įgyvendindamas teisingumą, teismas privalo būti nešališkas, nepriklausomas, vadovautis tik įstatymu ir būti tik ,,burna, tarianti įstatymo žodžius”. Ch.Montesquieu teigė, jog ,,būtina teisingumo vykdymo prielaida, – kad nuosprendį priimtų nešališkas ir neutralus teismas (tertium super partes). Tai, kad teisingumo vykdymą valstybė patikėjo teismams, o ne kokiai nors kitai institucijai, rodo šios institucijos priimtų sprendimų svarbą“.

Kadangi priimant nuosprendį ir skiriant bausmę, ne tik nubaudžiamas nusikaltimą padaręs asmuo, bet taip pat nuosprendžiu skiriama bausme siekiama nusikaltusius pataisyti, perauklėti bei reabilituoti, kiekvieną kartą teismas, priimdamas nuosprendį, privalo teisingai pritaikyti įstatymus, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų tinkamai nubaustas, ir kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taigi teismas, siekdamas priimti teisingą nuosprendį, pirmiausia turi paklusti teisei – visų pirma konstitucijai, bendriems teisės principams, įstatymams. Tik pats nepažeisdamas teisės, teismas gali veikti kaip konstitucijos ir kitų įstatymų laikymosi garantas.

Ar teismas vykdo teisingumą, ar kiekvienas priimtas nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kontroliuoja aukštesnieji teismai. Kitaip tariant, yra vidinė teismo nuosprendžių teisėtumo kontrolė. Savo funkcijas vykdantis teisėjas yra saistomas įstatymo, proceso principų, teismų praktikos, vertinamųjų kriterijų (sąžiningumo, teisingumo, protingumo), teisės doktrinos. Kita vertus, teismas nėra izoliuotas nuo visuomenės. Visuomenės procesai daugiau ar mažiau veikia teismų veiklą, jų priimamus nuosprendžius. Šiuo atžvilgiu sąveika yra abipusė – nuosprendžiai veikia visuomenę, o visuomenės reakcija randa atgarsį teismuose. Taigi teismo nuosprendis daro auklėjamąjį ir prevencinį poveikį ne tik nusikaltimą padariusiam asmeniui, bet ir apie teismo procesą ir priimtą nuosprendį sužinojusiai visuomenei. Iš teismo nuosprendžio ji sužino, kokias veikas valstybė laiko nusikalstamomis, koks jų pavojingumas visuomenei, kaip teismas įvertino kaltinamojo veiksmus, jo asmenybę. Nuosprendis sutelkia piliečius kovai su teisėtvarkos pažeidimais, sustiprina jų įsitikinimą bausmės neišvengiamumu, moko gerbti ir laikytis įstatymų bei tiksliai juos vykdyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. gegužės 12 d. nutartyje nurodė, jog ,,pagal LR Konstitucijos 109 str. 1 d. teismas, spręsdamas bylas, privalo siekti, kad jo sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi”. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog ,,Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d. įtvirtina ne tik teismo teisę, bet ir pareigą kiekvieną bylą spręsti remiantis teisingumo principu“. Atsižvelgti į teisingumo reikalavimus ir priimti teisingą nuosprendį teismą įpareigoja ir LR BPK 6 str. – tai reiškia, jog teisingumo reikalavimų turi būti paisoma kiekvieną kartą nagrinėjant bylą ir priimant atitinkamą nuosprendį. Vis dėlto teisingumas yra nesuderinamas su formaliu, mechanišku požiūriu į teisės taikymą, todėl teismas privalo aktyviai vadovautis visuomenei suprantamomis ir visuotinai pripažįstamomis lygybės, sąžiningumo ir kitomis moralinėmis vertybėmis.

Vykdyti teisingumą moraliniu požiūriu yra daug sudėtingiau nei materialiuoju. Kvalifikuotam teisėjui nėra sudėtinga teisingai išaiškinti ir taikyti teisę, tačiau teisingai išspręsti bylą tuo atveju, kai konkreti teisės norma nėra aiški ar egzistuoja teisės normų kolizijos – nėra paprasta. Čia teismas tampa teisingumo suvokimo visuomenėje barometru, o priimtas nuosprendis – vieninteliu teisingu jo sprendimo variantu. Teismo nuosprendis nors formaliai ir turėtų būti laikomas teisingu, visgi gali neatitikti nei proceso dalyvių, nei visuomenės teisingumo suvokimo. Toks teismo nuosprendis nepajėgus užtikrinti socialinės taikos ir netgi gali sulaukti agresyvios visuomenės reakcijos.

Šiuo atveju galima prisiminti Los Andželo įvykius, kai dalis gyventojų, nepatenkintų teismo nuosprendžiu, išteisinusiu keturis teisiamus policininkus, sukėlė riaušes, per kurias žuvo net 60 žmonių ir buvo nusiaubtas miestas, o nuostoliai viršijo milijardą JAV dolerių. Tai dar kartą įrodo, jog teisėjas, spręsdamas jo nuožiūrai paliktus klausimus, turi jausti visuomenės teisingumo sampratą.

Dažnai tenka teismui spręsti klausimus, kurie nepakankamai sureguliuoti teisės normomis. Neteisingas moralės požiūriu teisės normų taikymas iš esmės reikštų, kad ir teismo nuosprendis yra neteisingas. Bet net ir šiuo atveju teismas būtų įvykdęs teisingumą, tiesa, tik formaliai. Kita vertus, neigiamus neteisingus teisės normos padarinius teismas gali sušvelninti
taikydamas Konstituciją arba kreipdamasis į Konstitucinį Teismą (LR BPK 381 str., 234 str., 5 d. 3 p.). Vadinasi, net tokiomis aplinkybėmis teismas turėtų siekti įgyvendinti teisingumą tiek materialiuoju, tiek prigimtinu požiūriu ir taip įgyvendinti įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už konkrečias nusikalstamas veikas.

Nagrinėjant nuosprendį kaip ypatingą teismo priimamą procesinį dokumentą, natūraliai kyla klausimas, ar galima nuosprendį vertinti kaip galutinį teisingumo aktą? Atsitiktinės atrankos būdu atlikus šimto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų nutarčių analizę matyti, jog keturiasdešimt du pirmos instancijos teismo nuosprendžiai nebuvo pakeisti ir liko galioti, penkiasdešimt aštuoni – buvo panaikinti apeliacine ar kasacine tvarka. Taigi, galima daryti išvadą, jog daugiau kaip pusė teismo priimtų nuosprendžių ir naikintini, todėl nuosprendžio kaip teisingumo akto suvokimas yra gana reliatyvus. Kaip su teisingumu, jeigu pirmos instancijos teismas nustato, jog kaltinamasis yra kaltas ir paskiria bausmę, o apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą arba panaikina ir pakeičia pirmos instancijos teismo nuosprendį (2003-10-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis b.b. Nr. 2K-583/2003; 2004-10-19 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis b.b. Nr. 2K-484/2004). Darytina išvada, jog pirmos instancijos teismo vykdytinas teisingumas nebuvo teisingas. Kadangi tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismai turi teisę priimti nutartis, kuriomis panaikinamas arba keičiamas byloje priimtas nuosprendis, tokioje situacijoje kalbėti apie nuosprendį kaip apie teisingumo aktą galima tik ribotai. Galutinis ir vykdytinas bei teisingumą įgyvendinantis dokumentas šiuo atveju būtų nutartis.

Suprantama, jog galimos ilgos diskusijos dėl to, ką vertėtų laikyti teisingumo aktu, ar aukštesnių instancijų priimamas nutartis galima absoliutinti ir visada vadinti teisingomis, ar teisingas tas nuosprendis, kuris nebuvo apskųstas, nors jame egzistavo kasacijos ir tokio nuosprendžio panaikinimo pagrindai. Galima užduoti dar daug klausimų, susijusių su teismo priimamų nuosprendžių vertinimu, bet esant pačio teisingumo kaip moralinės bei teisinės kategorijos skirtingam suvokimui, nereiktų absoliutinti ir tik nuosprendį laikyti galutiniu ir teisingumą įvykdančiu aktu.

Nuosprendžiui keliami reikalavimai

Siekiant, jog teismo nuosprendis nebūtų panaikinamas apeliacine ar kasacine tvarka, įsiteisėtų ir būtų tinkamai vykdomas, kiekvienam nuosprendžiui yra keliami teisėtumo, pagrįstumo, motyvavimo, struktūros bei kiti reikalavimai.

Kiekvienas priimtas nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Anksčiau galiojusio LR BPK 331 str. įsakmiai ir aiškiai formulavo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus: ,,teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas”. Šiuo metu galiojantis LR BPK tokių nuosprendžio savybių atskirame straipsnyje neišskiria, tačiau jos egzistuoja ir yra kildinamos iš bendros baudžiamojo proceso įstatymo analizės. LR BPK įvirtina daugybę reikalavimų, kurių privalo laikytis teismas, priimdamas, surašydamas, paskelbdamas nuosprendį, kvalifikuodamas nusikalstamą veiką, skirdamas bausmę, ar atleisdamas nuo jos. Tik toks nuosprendis, kuris priimtas griežtai laikantis LR BPK, LR BK ir kitų įstatymų reikalavimų yra laikomas teisėtu. Tai, jog nuosprendis turi būti teisėtas, reikalauja teisingumo vykdymo, teisėtumo ir teisėtvarkos stiprinimo uždaviniai.

Tam, kad priimtas nuosprendis būtų pripažintas teisėtu, teismas turi tiksliai pritaikyti baudžiamojo proceso, baudžiamąjį ir kitus įstatymus, todėl vien nuosprendžio surašymo forma, neatitinkanti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, daro nuosprendį neteisėtu. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismas 2001-09-07 priimtame apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstė nusikalstamos veikos aplinkybių, nuosprendis pradedamas tiksliai išdėstytu pareikšto kaltinimo formulavimu, o taip surašoma išteisinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka konstatavo, jog iš tokio nuosprendžio neaišku, ką nustatė teismas, pripažindamas teisiamąjį kaltu, nes tik nurodyta, kuo jis yra kaltinamas. Toks nuosprendis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas .

Kadangi nuosprendžiu galutinai išsprendžiama byla, jo teisėtumą sąlygoja ne tik teisėta teismo veikla, bet ir griežtas įstatymų laikymasis ikiteisminio tyrimo metu. Nuosprendžio teisėtumui įtakos gali turėti netinkama ikiteisminio tyrimo veiksmų eiga: apklausa, parodymų patikrinimas, objektų tyrimas ir pan. Esant tokiems atvejams, kai įtariamasis neturėjo galimybės pasinaudoti ikiteisminio tyrimo metu jam suteiktomis teisėmis: teise duoti parodymus, pateikti pašymus, pareikšti nušalinimus, byloje priimtas nuosprendis taip pat negali būti laikomas teisėtu. Dėl šios priežasties negalima siaurinti nuosprendžio teisėtumo sąvokos ir apriboti ją reikalavimu laikytis materialiųjų ir procesinių įstatymų tik nuosprendžio priėmimo stadijoje.

Nuosprendžio teisėtumo reikalavimas yra kildinamas iš pačio teisėtumo baudžiamajame procese principo esmės, kurio tikslas yra užtikrinti teisės paliepimų įgyvendinimą. Tai reikalavimas, kad visi teisės subjektai savo veikloje tiksliai ir besąlygiškai
įgyvendintų teisės normas, laikytųsi baudžiamųjų įstatymų.

Besąlygiško teisėtumo principo pavyzdžiu gali būti senovės Graikijos išminčiaus Sokrato elgesys. Nuteistas mirties bausme jis laukė vienutėje nuosprendžio įvykdymo. Kai jo mokiniai suorganizavo savo mokytojo pabėgimą, jis atsakė: ,,kas gi bus, kai žmonės ims negerbti teismo nuosprendžių” . Babilonijos valdovo Hamurapio kodekse būtinybė laikytis teisėtumo grindžiama taip: ,,kas tuos įstatymus peržengs, sukels šalyje suirutę ir bus prakeiktas. Duotoji teisė negali būti peržengiama dar ir dėl to, kad ji priklauso ne tik valdovui, bet ir gyventojams, kad ji yra nekeičiama tvarka, kur kiekvienas ras savo teisę” . Taigi teisėtą nuosprendį galima vertinti kaip veikiantį įstatymą ir įgyvendintą teisėtvarką.

Kadangi nuosprendis yra valstybės požiūris į nusikalstamą veiką ir juos padariusius asmenis, teisėtas nuosprendis taip pat yra svarbus teisinės demokratijos pagrindas. Dar antikos mąstytojas Eschilas teigė, jog ,,valstybės esti demokratiškos tik kol jose laikomasi įstatymų. O jei valstybes valdo valdovai savo nuožiūra – tai jos yra tironijos. Demokratijos stiprumas – pirmiausia teisėtumo tvirtumas.”

Nuosprendžio atitikimas įstatymams parodo nuosprendžio teisėtumą, tuo tarpu nuosprendžio savybė, kuri parodo, ar nuosprendis atitinka faktines bylos aplinkybes ir jo ryšį su nustatytais byloje faktais, ištirtais įrodymais – yra nuosprendžio pagrįstumas. Taigi nuosprendis laikomas pagrįstu visapusiškai ir objektyviai ištyrus visas bylos aplinkybes, teisingai įvertinus visus įrodymus. Apie nuosprendžio pagrįstumą kalba LR BPK 301 str., kuriame nurodyta, jog ,,teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje“. Nuosprendžiu turi būti išreikštas tvirtas, bylos aplinkybėmis paremtas teisėjo įsitikinimas kaltinamojo kaltumu, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais (LR BPK 301 str. 2 d.). Tokių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. 1961 m. LR BPK 339 str. numatė, jog ,,apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais. Jis priimamas tik ta sąlyga, jeigu teisminio nagrinėjimo eigoje teisiamojo kaltumas nusikaltimo padarymu yra įrodytas“.

Teismas, siekdamas priimti pagrįstą nuosprendį, privalo įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (LR BPK 20 str. 5 d.). Jokie įrodymai teismui iš anksto nustatytos galios neturi.

Nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų nesilaikymas yra ne tik priežastis, sukliudanti visapusiškai išnagrinėti bylą, bet ir pagrindas naikinti, priimti naują ar keisti neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį (LR BPK 328 str., 329 str., 39 str.).

Nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas – nors ir skirtingos, bet glaudžiai tarp savęs susijusios ir viena kitą sąlygojančios savybės. Tą ryšį pirmiausia rodo tai, jog nuo teisingo faktinių bylos aplinkybių nustatymo priklauso ir teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas. Antra vertus, teisingą faktinių aplinkybių nustatymą ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą sąlygoja tikslus procesinių normų laikymasis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2798 žodžiai iš 9292 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.