Teismų kompetencija ir teismo sudėtis
5 (100%) 1 vote

Teismų kompetencija ir teismo sudėtis

1121314151617181

Turinys

I. Profesinių kompetencijų sąrašas 3

II. Įvadas 4

III. Informacijos šaltinių apžvalga 5

IV. Darbo metodai ir priemonės 6

1. Teismų kompetencijos raida 6

2. Jurisdikcinė kompetencija 10

2.1 Jurisdikcinės kompetencijos sąvoka, esmė 10

2.2 Jurisdikcinės kompetencijos rūšys 11

3. Jurisdikcinės kompetencijos institutai. Priskirtinumas 12

3.1 Sąvoka 12

3.2 Rūšys 13

4. Jurisdikcinės kompetencijos institutai. Teismingumas 14

4.1 Sąvoka 14

4.2 Rūšys 16

4.2.1 Rūšinis 17

4.2.2 Teritorinis 19

4.2.3 Funkcinis 22

5. Teismo sudėtis 24

5.1 Teismo sudėties esmė Civiliniame procese 24

5.2 Rūšys 25

5.2.1 Vienasmenė 26

5.2.2 Kolegiali 27

6. Teismo sudėties nušalinimo institutai 29

6.1 Pagrindai 29

6.2 Tvarka 30

6.3 Pasekmės 31

V. Darbo rezultatai ir jų aptarimas 32

VI. Išvados 33

VII. Literatūros sąrašas 34

II. Įvadas

Būtinas pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės atributas – efektyvi žmogaus teisių apsauga. Žmogaus teisių apsaugą turi garantuoti visos valdžios šakos. Tačiau didžiausias vaidmuo atliekant šią funkciją tenka teisminei valdžiai, kuri žmogaus teises turi ginti ne tik nuo privačių asmenų, bet ir nuo pačios valstybės (jos institucijų ir pareigūnų) neteisėtų veiksmų. Mūsų Tauta, konstitucijoje išreiškusi pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį bei įtvirtinusi prigimtinių žmogaus teisių neliečiamumą, valdžios institucijas įpareigojo sukurti bei palaikyti ir tam būtiną institucinę garantiją – nepriklausomą ir kompetetingą teismą. Šį savo pasiryžimą Lietuva patvirtino įvairiais tarptautiniais įsipareigojimais. Suvokiant teisminės valdžios svarbą, Lietuvos teismų sistema ir joje kylančios problemos jau buvo tiriamos.

Atsižvelgdamas į tai, kad šis darbas nėra pirmas darbas, kuriame analizuojamos teismų kompetencijoje kylančios problemos, jame daugiausia siekiu atnaujinti ankstesniuose darbuose, knygose, dokumentuose, įstatymuose ir kt. pateiktą informaciją (atskleisti, kokia yra teismų kompetencija ir teismų sudėtis). Pastaruoju metu Lietuvos teismų kompetencija (taip pat ir Lietuvos visuomenė bei valstybė) susidūrė su rimtais išbandymais. Prieš metus ar pora išaiškėjo įtarimai dėl kai kurių aukštas pareigas einančių teisėjų korupcinių ryšių, jų nekompetentingumas ir šališkumas. Dėl šių įvykių smarkiai pablogėjo teismų įvaizdis visuomenėje ir kilo pasipiktinimo banga, o su ja ir pavojus, kad į išryškėjusias problemas bus reaguojama pernelyg emocingai. Šioms problemoms spręsti būtina imtis adekvačių priemonių, kurios jokiu būdu neturėtų padaryti žalos esminiam teisinės valstybės atributui – teismų nepriklausomumui ir kompetencijai. Todėl stengiuosi maksimaliai atsižvelgti ir į dėl pastarojo meto įvykių išryškėjusias problemas. Todėl šiame savo darbe aš stengsiuosi ne iškilusias problemas spręsti, bet parodyti ar supažindinti kokia turi būti teismo sudėtis, kompetencija teoriniu ir praktiniu požiūriu.

III. Informacijos šaltinių apžvalga

Šiame skyriuje apžvelgsiu pagrindinius informacijos šaltinius, kuriuose apžvelgtos su mano kursiniu darbu susijusios temos ir metodai, gauti rezultatai buvo panaudoti mano darbe. Visa informacija, kuri panaudota rašant šį kursinį darbą buvo: knygos, teisės aktai, kitų diplomantų darbai, internetas ir žiniasklaida. Visi šie šaltiniai buvo naudingi man rašant šį kursinį darbą, kuriuose buvo mano darbui reikalinga informacija ir pagalba. Informacijos šaltinių dėka, aš šiuo metu galiu pasakyti ar pakonsultuoti apie savo rašomą temą, kurso draugus ir mano tema susidomėjusius asmenis. Informacijos šaltiniai leido man, įvade iškelta problematika apžiūrėti iš arčiau, todėl aš šiame kursiniame darbe aprašiau teismų kompetenciją ir sudėtį praktine ir teorine prasme, kad ji būtų aiškesnė besidomintiems asmenims ir netik.

IV. Darbo metodai ir priemonės

1. Teismų kompetencijos raida

Teismų sistemos ir kompetencijos raidą pirmiausiai sąlygojo Lietuvos konstituciniai rėžimai, taip pat svarbios valstybės raidos išorinės ir vidinės sąlygos. Sąlyginai teismų sistemos raidą galėtume suskirstyti į 3 etapus:

1. Teismų sistema tarpukario Lietuvoj e (1918-1940 m.),

2. Lietuvos teismai 1940-1994 m.,

3. Dabartinė LR teismų sistema.

Remiantis eiliškumo principu, trumpai aptarsiu kiekvieną teismų sistemos išraidos etapų.

Teismų sistema tarpukario Lietuvoje (1918-1940 m.).

Lietuvos taryba 1918 m. vasario 16d. remdamasi tautų apsisprendimo teise ir Vilniaus 1917 m. konferencijos nutarimu paskelbė Nepriklausomos Demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą. Pagal tuometines konstitucija ir galiojusius teismų įstatymus teismai buvo nepriklausomi nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios galios. Teismai sprendimus priimdavo LR vardu.remdamiesi tik įstatymais ir teisėjų sąžine. Organizaciniu požiūriu LR teismų ir teisingumo vykdymo raidą šiuo laikotarpiu galima suskirstyti į du laiko tarpsnius: iki 1933 m., ir nuo 1933 m.

Iki 1933 m. veikė laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo
įstatymas (19190116) pakeitęs bei papildęs paveldėtos carinės Rusijos teismų santvarkos įstatymus. Pagal šį įstatymą įsteigti tokie teismai:

Vyriausiasis tribunolas. Iš pradžių Vyriausiasis tribunolas Lietuvos teisinėje sistemoje veikė kaip pirmosios instancijos teismas ir kaip apeliacinės instancijos teismas apygardos teismų sprendimams ir nuosprendžiams. Už jį aukštesnio teismo nebuvo. Kaip pirmosios instancijos VT nagrinėjo aukštųjų valdininkų tarnybinius nusikaltimų bylas, taip pat priklausė bylos dėl LR Prezidento, ministro pirmininko, ministrų tarnybinių nusikaltimų ar dėl valstybės išdavimo. Tokias bylas jis galėjo nagrinėti tik Seimui pritarus. Kaip apeliacinė instancija iš esmės nagrinėdavo apygardos teismo bylas apskųstas apeliacine tvarka (kasacinės instancijos nebuvo). Prie VT buvo valstybės gynėjas, kuris ne tuk prižiūrėdavo visų apygardų teismų valstybės gynėjus, bet ir dalyvaudavo VT teismo posėdžiuose. VT buvo būtina išklausyti jo nuomonę.

Apygardos teismai. Tai aukštesnės instancijos teismai, kaip pirmosios instancijos teismas apygardos teismas sprendė visas nepriklausomas taikos teismui bylas. Be to šis teismas buvo ir apeliacinė instancija, taikos teismų priimtiems sprendimams ir nuosprendžiams, ir nagrinėjo tik tą bylos dalį dėl kurios skundžiamasi. Taip pat apygardos teismas veikė kaip administracinis teismas. Terminas paduoti apeliaciją buvo l mėn.,o sprendimą priėmus už akių – 2 savaitės nuo tada, kai asmuo sužinodavo sprendimą.

Taikos teismai. Tai žemiausia teisinės sistemos grandis. Taikos teisėjus skirdavo ir atleisdavo teisingumo ministras. Jų kadencija nebuvo nustatyta įstatymu. Visiems piliečiams tai buvo pirmosios instancijos teismas. Kiekvienas taikos teisėjas turėjo savo nuovadą, kurią sudarė tam tikras skaičius valsčių. Bylas nagrinėdavo vienas teisėjas. Taikos teisėjai nagrinėdavo baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos galėjo būti paskirta nedidelė bausmė, t.y iki l metų. Jie tirdavo tik tas bylas, kurios priklausė pagal teritoriją (t.y. nusikaltimas buvo padarytas jo nuovadoje). Priimti taikos teisėjų sprendimai nebuvo galutiniai, juos galima buvo apskųsti apygardos teismui (pateikti apeliaciją).

Teismų sistema (1918-1933 m.)

Teismų kompetencija

Be to vadovaujantis minėtu įstatymu ir 1933 m. teismų santvarkos įstatymu buvo sudaryti pagalbinės teismo institucijos: valstybės gynėjas (prokuroras), teismo tardytojai, antstoliai, notarai, ir kt.

Po 1933 m. priėmus naują (l933 07 11 ) LR teismų santvarkos įstatymą buvo numatyta jog, VyriausiasisTribunolas yra kasacinė instancija karo teismų byloms, o taikos teisėjus pakeitė apylinkių teismais. Be to panaikino apygardos teismą kaip pirmą instanciją, civilinėms byloms spręsti ir visas civilines bylas pavedė spręsti apylinkės teismams.

Teismų sistema (1918-1933 m.)

po naujo teismų santvarkos įstatymo priėmimo

Teismų kompetencija

Lietuvos teismai 1940-1994 m.

1940-1960 m. tarybų valdžios kūrimo laikotarpis. Todėl ir teismų sistema buvo kuriama iš naujo. Pakeista teismų sistema buvo reorganizuota pagal 2 grandžių sistemos modelį (po 1960 m. reformos sukurta teismų sistema veikė iki nepriklausomybės atkūrimo, faktiškai iki 1995 m. kol buvo priimtas naujas teismų įstatymas):

LTSR Aukščiausiasis Teismas. Šį teismą sudarė: AT Plenumas, AT Prezidiumas,

Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, Teisminė civilinių bylų kolegija. Be to prie

AT buvo drausminių bylų kolegija, kuri nagrinėjo teisėjų drausmines bylas.

Remdamasis LTSR Konstitucija AT išrinko: AT pirmininką, 2 pavaduotojus, 6 narius ir kartu buvo išrinkta 15 AT tarėjų.

Respublikos AT teisminės kolegijos nagrinėjo atitinkamas baudžiamąsias ir civilines bylas priskirtas, jų kompetencijai. Pirmosios instancijos bylas nagrinėjo AT narys su 2 Respublikos AT teisėjais. Teisminės kolegijos teisėjas nagrinėjo bylas ir kasacine tvarka. Ši Aukščiausiojo Teismo struktūra praktiškai lėmė trejopą bylos peržiūrėjimo priežiūros tvarka galimybę.

LTSR AT Prezidiumas nagrinėjo užprotestuotas bylas dėl įsiteisėjusių teisminių kolegijų sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių. Prezidiumas susidėjo iš AT pirmininko, jo pavaduotojo ir narių, kurių skaičių nustatė pats Prezidiumas. Jis atliko ir savotišką rajonų- miestų liaudies teismų priežiūrą.

Aukščiausia Respublikos teismo instancija buvo AT Plenumas. Jo kompetencija buvo duoti teismams vadovaujamuosius išaiškinimus, svarstyti teisminės praktikos, statistikos, apibendrinimo medžiagą ir priimti atitinkamus nutarimus. Plenumas susidėjo iš AT pirmininko, jo pavaduotojo ir visų narių. Jo posėdžiuose buvo būtinas Respublikos prokuroro ir teisingumo ministro dalyvavimas. Be jų Plenumas neturėjo teisės spręsti iškeltų klausimų. Plenumas taip pat turėjo teisę pakeisti vieną ar kitą įstatymą, papildyti jį, ar sukurti naują bei pakomentuoti galiojantį.

Rajonų ( miestų) liaudies teismai. Šių teismų struktūra nebuvo sudėtinga – teismo pirmininkas, teisėjai (priklausė nuo rajono dydžio, galėjo būti ir teismo pirmininko pavaduotojas), griežtai apibrėžtas tarėjų skaičius. Liaudies
teismai buvo pagrindinė teisminės sistemos grandis, kuri išspręsdavo 97-99 % civilinių ir baudžiamųjų bylų.

SOVIETŲ LIETUVOS TEISMŲ SISTEMA

1960 06 03 LTSR teismų santvarkos įstatymas

2. Jurisdikcinė kompetencija

2.1 Jurisdikcinės kompetencijos sąvoka, esmė

Teismas, kaip bet kuri valstybės institucija, veikia neperžengdamas Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytų ribų (Konstitucijos 5 str.). Be įstatymo, teismo galias riboja valstybės teritorija, jos piliečiai ir teis¬mo teritorinės veiklos ribos. Pavyzdžiui, teismo galia negali peržengti valstybės teritorijos ribų. Kad vienos valstybės teismas galėtų nagrinėti bylas, kuriose dalyvauja užsienio asmenys, reikia tarptautinių valstybių susitarimų. Teismo kompetencija gali būti ribojama ir valstybės teritorija ar jos dalimi t.y. apskritimi, nes Lietuvos teismai savo funkcijas gali vykdyti tik Lietuvoje ar tam tikroje jos dalyje (apskrityje, rajone). Antai, apylinkės, apygardos teismų veiklos teritoriją nustato įstatymas (Teismų įstatymo 14-19 str.). Pagrindinė teismų funkcija yra spręsti ginčus dėl teisės, t.y. nagrinėti administracines, baudžiamąsias, civilines bylas, o administraciniuose teismuose yra nagrinėjami ginčai, kuriuose bent viena iš šalių yra valstybė, savivaldybė arba valstybės ar savivaldybės institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, ir kurie kyla šiems subjektams įgyvendinant vykdomosios valdžios funkcijas. Teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu, vadinama jurisdikcine (lot. jurisdictio – civilinė teisena, civilinių bylų nagrinėjimas). Taigi teismui būdinga civilinė (civilinių bylų nagrinėjimas), baudžiamoji (baudžiamųjų bylų nagrinėjimas) ir administracinė (administracinių bylų nagrinėjimas) jurisdikcija. Tačiau teismas vykdo ir kitas, ne jurisdikcines funkcijas: tvarko nekilnojamojo turto, prekybos registrą, skiria arbitrus, taiko paveldimo turto apsaugos priemones, skiria globėjus, tvirtina testamentus ir t.t. Taigi plačiuoju požiūriu teismas vykdo ir jurisdikcines, ir ne jurisdikcines funkcijas. Teismui vykdyti jurisdikcines ir ne jurisdikcines funkcijas suteiktos atitinkamos teisės ir įgaliojimai. Teismo teisių ir įgaliojimų, kuriomis remdamasis jis vykdo jam įstatymo skirtas funkcijas, visumą priimta vadinti teismo kompetencija (angl. competence, pranc. compėtence’, vok. Kompetenz).

Teismų kompetencija tiesiogiai nukreipiama į teismų sistemą Lietuvoje. Ją reglamentuoja LR Konstitucija, Teismų įstatymas ir Civilinio proceso kodeksas.

2.2 Jurisdikcinės kompetencijos rūšys

Pagal vykdomų funkcijų prigimtį skiriama jurisdikcine teismo kompetencija (teismo teisės, susijusios su bylų nagrinėjimu) ir ne jurisdikcine kompetencija (teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio funkcijų vykdymu).

Jurisdikcine teismo kompetenciją reglamentuoja du institutai — priskirtinumo ir teismingumo. Apie kuriuos pakalbėsiu šiek tiek vėliau, kitame skyriuje.

3. Jurisdikcinės kompetencijos institutai. Priskirtinumas

3.1 Sąvoka

Priskirtinumas – tai dalis kompetencijos, kuri susijusi su ginču dėl teisės, nagrinėjimu. Sprendžiant klausimą dėl ginčo priskirtinumo, asmuo, kurio teisė ir interesas pažeistas privalo nustatyti, kokia valstybės institucija (tarp kurių yra teismas) pagal įstatymą turi teisę spręsti pažeistos teisės atstatymo. Priskirtinumas Civiliniame procese reiškia, kad tam tikri ginčai dėl teisės, bei teisinę reikšmę turinčių veiksmų pagal įstatymą yra priskiriami teismų kompetencijai. LRCPK 22 straipsnis nustato santykių rūšis ir ginčų kylančių iš tų santykių priskirtinumo teismams, tai reiškia, kad asmens pažeista teisė iš šių teisių, išimtinai gali būti ginama teisme.

Subjektines teises ir interesus gina ne tik teismas, bet ir kitos institu¬cijos. Todėl kilus ginčui visada labai svarbu tiksliai nustatyti, kokios institucijos kompetencijai priklauso nagrinėti ginčą, tai yra kieno juris¬dikcijos jis yra. Atsakyti į šį klausimą padeda priskirtinumo institutas. Priskirtinumas nusakomas kaip teisės normų, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų kompetenciją nagrinėti ir spręsti vienokio ar kitokio pobūdžio ginčus, visuma. Kompetencija ir priskirtinumas – netapačios sampratos. Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir pareigų visuma. Priskirtinumas — tik dalis kompetencijos, būtent tas jos aspek¬tas, kuris susijęs su ginčų dėl teisės nagrinėjimu, t. y. jurisdikcine veikla. Bylos priskirtinumui išsiaiškinti reikia nustatyti instituciją, turinčią teisę ją nagrinėti. Taigi civilinių bylų priskirtinumas — tai bylų visumos priskyrimas teismo kompetencijai.

Pagal priskirtinumo institutą nustačius asmens prašymą, gali būti keliose institucijose tarp kurių yra teismas, taikoma taisyklė, kad iš to pačio materialinio teisinio santykiokilęs ginčas dėlkelių teisės rūšių iš kurių viena ginama teismo, tai visos teisės yra ginamos teisme.[LRCPK 24 str.]

Priskirtinumo instituto esmė Civiliniame procese yra ta, kad kiekvienas asmuo galėtų realizuoti teisę, apginti pažeistą teisę bet kurioje institucijoje pagal jos veiklas iki teismo ir teisme. Šis institutas yra viena
asmens pažeistą teisę ginti teisme pagal institucijų veiklos ribas ir teismų kompetenciją. Priskirtinumo instituto normassudaro sąlyga asmeniui pasinaudoti visomis įstatymo priemonėmis: atstatyti pažeistą teisę ir tą teisę išspręsti iki teismo.

4.2 Rūšys

Pagal tai, kiek institucijų – viena ar daugiau, turi teisę nagrinėti konkrečią bylą, priskirtinumas skirstomas į vienetinį ir dauginį. Esant vienetiniam priskirtinurnui, nagrinėti konkretų ginčą yra tik vienos institucijos, pavyzdžiui, teismo, kompetencija. Antai tėvų valdžios ribojimo bylos yra priskirtos tik teismo kompetencijai [CK 3.179str.]. Šios rūšies priskirtinumas kartais dar vadinamas išimtiniu, arba imperatyviuoju, nes įstatyme įtvirtinto konkretaus ginčo priskirtinumo negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei kitos institucijos. Dauginio priskirtinumo atveju nagrinėti ginčą yra dviejų ar daugiau institucijų kompetencija. Pavyzdžiui, pagal 2002 m. birželio 4 d. Darbo kodekso [Žinios. 2002, Nr. 64-2569] 289 straipsnį darbo ginčus nagrinėja ir darbo ginčų komisijos, ir teismai.

Savo ruožtu dauginis priskirtinumas gali būti skirstomas į alternatyvųjį, sąlyginį ir sutartinį. Alternatyviojo priskirtinumo atveju suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią norėtų kreiptis. Esant alternatyviam institutui viena iš institucijų beveik visada būna teismas Pavyzdžiui, visi spręstini ginčai gali būti nagrinėjami arba teismo, arba arbitražo tvarka. Paprastai pasinaudojus galimybe kreiptis į vieną iš kelių galimų institucijų prarandama teisė kreiptis į kitas. Pavyzdžiui, pasirinkus priskirtinumą teismams, prarandama galimybė spręsti ginčą arbitražu, ir atvirkščiai [CPK 137 str. 2 d. 6 p, pvz.: LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutartį c.b. Main Bridge L. L. C. v. UAB „Lakvita“, Nr. 3K-3-681/2002, kat. 96.].

Sąlyginio priskirtinumo atveju galimybė kreiptis į instituciją, kuriai priklauso spręsti ginčą, atsiranda tik jeigu suinteresuotas asmuo laikėsi įstatyme nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos [CPK 22 str. l d., 137 str. 2 d. 3 p.]. Išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka gali būti įvairi. Vienais atvejais šalys prieš kreipdamosi į teismą turi pamėginti išspręsti kilusį ginčą tiesiogiai, vadinamąja pretenzijų pareiškimo tvarka, t. y. pareikšdamos viena kitai pretenziją (pvz., pretenzijų pareiškimo galimybė numatyta konkrečių rūšių transporto veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose [pvz., Geležinkelių transporto kodekso 72 str.]).

Sutartinis priskirtinumas esti tada, kai šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią instituciją. Paprastai sutartinis priskirtinumas taikomas perduodant ginčus spręsti arbitražu [CPK 23 str.] ir ypač ši priskirtinumo rūšis būdinga tarptautinės prekybos santykiams. Tačiau sutartinis priskirtinumas negalimas, jeigu įstatymas nustato imperatyvųjį priskirtinumą. Pavyzdžiui, draudžiama šalių susitarimu perduoti nagrinėti arbitražu ginčus, kylančius iš darbo, šeimos, konstitucinių, administracinių, bankroto, nesąžiningos konkurencijos ir kitų teisinių santykių [Komercinio arbitražo įstatymo 11 str.].

4. Jurisdikcinės kompetencijos institutai. Teismingumas

4.1 Sąvoka

Teismingumo institucija – tai antra pakopa asmeniui po priskirtinumo, nustatanti instituciją teismą (teismo rūšį pagal to teismo funkcijas ir kompetenciją), kuris spręs to asmens teisinę reikšmę turintį klausimą. Teismingumo instituto normos sudaro sąlygas išrinkti vieną teismą iš teismų sistemos į kurį turi teisę kreiptis dėl teisinę reikšmę turinčio klausimo. Teismingumo instituto pagrindas – Lietuvos teismų sistema, įtvirtinta LR Konstitucijoje, Teismų įstatyme ir CPK.

Nustačius, kad ginčas priklauso teismų kompetencijai, t. y. išsprendus ginčo dėl teisės priskirtinumo klausimą, reikia išsiaiškinti, koks konkretus teismas jį nagrinės. Kiekvienoje valstybėje veikia tam tikra teismų sistema. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis nurodo, kad Lietuvos teismų sistemą sudaro Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Dabar Lietuvoje yra penki apygardų ir penkiasdešimt keturi apylinkių teismai. Be to, 1999 m. sausio 14d. Administracinių teismų įsteigimo įstatymu Lie¬tuvoje buvo įkurta specializuotų – administracinių teismų sistema (pradėjo veikti 1999 m. gegužės l d.). Administracinių teismų kompetenciją nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas. Iki 1998 m. Lietuvoje taip pat veikė specializuotas Ūkinis teismas (likviduotas 1998 m. kovo 3 d. įstatymu)2. [Žinios. 1998, Nr. 26-672]

Siekiant sužinoti, koks teismas kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą, pirmiausiai reikia nustatyti, kurios teismų sistemos – administracinių ar bendrosios kompetencijos teismuose turi būti nagrinėjama konkreti byla.

Nustačius, kad byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teismuose, reikia išspręsti kitą klausimą – kurios grandies bendrosios kompetencijos teismas, t. y. apylinkės ar apygardos, turi nagrinėti bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Kadangi pagal galiojančius įstatymus nei Aukščiausiasis Teismas, nei Apeliacinis teismas bylų kaip pirmosios instancijos teismai nenagrinėja, tenka atriboti tik
apylinkės ir apygardos teismų kompetenciją [Teismų įstatymo 15, 19 str.].

Nustačius teismų sistemos grandį, iš kelių tos grandies teismų lieka išrinkti konkretų teismą, kompetentingą nagrinėti konkrečią bylą. Pavyzdžiui, nustačius, kad byla nagrinėtina apygardos teisme, reikia išsiaiškinti, kuriam iš penkių apygardos teismų priklauso šitai daryti. Atitinkamai nustačius, kad nagrinėtina apylinkės teisme, būtina nustatyti, koks konkretus apylinkės teismas iš penkiasdešimt keturių veikiančiųjų turi tokią teisę.

Esant instancinei teismų sistemai, byla gali būti nagrinėjama ne tik pirmosios instancijos teisme – galima ir apeliacinė ar kasacinė jos nagrinėjimo tvarka. Pavyzdžiui, šalis pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, su kuriuo nesutinka, gali apskųsti. Tada reikėtų nustatyti, koks teismas turi teisę nagrinėti bylą apeliacine tvarka. Skundžiant sprendimą kasacine tvarka, reikėtų aiškintis, koks teismas ar teismai vykdo kasacinę funkciją ir kuris iš jų turi teisę nagrinėti atitinkamą bylą.

Taigi nustačius, kad ginčas priklauso nagrinėti teismui, konkretus teismas išrenkamas pagal specialias taisykles. Teismų kompetencijai priskiriamų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu. Taisyklių sistema, reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką, vadinama teismingumo institutu. Teismingumas, skirtingai nei priskirtinumas, atriboja konkretaus teismo jurisdikcinę kompetenciją nuo kitų teismų, t. y. paskirsto teismų kompetenciją teismų sistemos viduje.

Siekiant nustatyti bet kurios bylos teismingumą, reikia išsiaiškinti tris dalykus: pirma, teismų sistemos grandį ir teismo rūšį (bendrasis ar specializuotas teismas); antra, konkretų tos pačios grandies teismą; trečia, teismą, vykdantį tam tikrą funkciją, nesusijusią su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, t. y. konkretų teismą instancijų sistemoje. Atitinkamai skiriamas trijų rūšių teismingumas: rūšinis (dalykinis), teritorinis ir funkcinis.4.2 Rūšys

Siekiant nustatyti bet kurios bylos teismingumą, reikia išsiaiškinti tris dalykus: pirma, teismų sistemos grandį ir teismo rūšį (bendrasis ar specializuotas teismas); antra, konkretų tos pačios grandies teismą; trečia, teismą, vykdantį tam tikrą funkciją, nesusijusią su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, t. y. konkretų teismą instancijų sistemoje. Atitinkamai skiriamas trijų rūšių teismingumas: rūšinis (dalykinis), teritorinis ir funkcinis.

4.2.1 Rūšinis

Rūšinis teismingumas (lot. competentia ratione materiae) reiškia tam tikros kategorijos bylų priskyrimą konkrečiai teismų sistemos grandžiai. Rūšinio teismingumo nustatymo kriterijus paprastai yra ginčo dalykas (pobūdis). Todėl rūšinis teismingumas dar vadinamas dalykiniu teismingumu (angį. subject matter jurisdiction; pranc. juridiction sur l’objet du litige; vok. sachliche Zustandigkeif). Be ginčo dalyko, galimi ir kiti rūšinio teismingumo nustatymo kriterijai, pavyzdžiui, ginčo subjektų teisinės padėties ypatumai, ginčo suma ir rūšinį teismingumą nustatančios normos yra imperatyvios, todėl šalys savo susitarimu negali keisti rūšinio teismingumo [CPK 32 str. 2 d.].

Taigi ši teismingumo rūšis padeda išspręsti du uždavinius. Pirma, nustatoma teismo rūšis, t. y. sužinoma, koks – bendrasis ar specializuotas – teismas turi nagrinėti bylą. Antra, nustatoma teismų sistemos grandis, kurios teismas nagrinės bylą kaip pirmoji instancija. Dabar remiantis rūšiniu teismingumu atribojama bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų kompetencija ir apylinkių teismų bei apygardos teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, kompetencija [CPK 25 str.].

Administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų kompetencija atribojama pagal ginčo dėl teisės pobūdį: administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš viešosios teisės (administracinės, konstitucinės, mokesčių ir pan.) reglamentuojamų santykių, o bendrosios kompetencijos teismai sprendžia ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių. Administraciniams teismas teismingus ginčus nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 18-20 straipsniai.

Tačiau atriboti administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų kompetenciją nėra paprasta. Problemų dažniausiai kyla tada, kad sujungiami keli reikalavimai, vieni iš kurių yra privataus, o kiti – viešojo pobūdžio, arba viena iš ginčo kilimo priežasčių yra administracinis aktas. Todėl dažna problema, kuriam teismui – administraciniam ar bendrosios kompetencijos, yra teisminga konkreti byla. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs, kad tokiais atvejais reikėtų vadovautis absorbcijos principu – teismingumą turi lemti pagrindinis ginčo klausimas: jeigu pagrindinis ginčo klausimas susijęs su privatine teise, ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose, jeigu su viešąja teise – administraciniuose teismuose. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. spalio 31 d. nutartyje konstatavo, kad „bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencijos atribojimas yra susijęs su viešu interesu, nes nuo šio klausimo sprendimo priklauso, ar bus užtikrinta žmogaus teisė į operatyvų teismo procesą,
garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalis. Todėl normos, reglamentuojančios rūšinį teismingumą, privalo būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į piliečių interesus.

Rūšinio teismingumo bendra taisyklė: visos bylos nagrinėjamos apylinkės teisme, pavyzdžiui.: dėl santuokos nutraukimo, išskyrus tas bylas, kurių nagrinėjimas priskirtas apygardos teismams ir Vilniaus apygardos teismui (specialus bylos teismingumas pagal bylos kategorijas ir ginčų dalyką).

Bylų priskiriamų Apygardos teismams, taisyklės: pirma – nagrinėja visus turtinius ginčus, kurių suma didesnė nei 100.000lt, pvz.: (išimtis: turto padalijimo bylos kurios teismingos apylinkės teismams, nes tai vienas teisinių santykių rūšis ir turto vertė, jo apimtis ar dydis neleidžia šių bylų nagrinėti kitam teismui t.y. apygardos teismui). Antra – dėl autorinių neturtinių teisių, dėl įmonių bankroto ir restruktūrizavimo. Trečia – kai šalis yra užsienio valstybė ir kitos CPK 27 str. taisyklės: dėl autorinių neturtinių teisinių santykių; dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių; pagal banko laikinojo administratoriaus pareiškimą dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo; pagal ieškinius dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo; pagal ieškinius dėl juridinio asmens veiklos tyrimo; kitas civilines bylas ir kt.

Vilniaus Apygardos teismas turi specialią kompetenciją nustatyta CPK, kad bylos priskirtos jam, yra nagrinėjamos tik jam. Pvz.: dėl patento, prekių ženklų; dėl įvaikinimo, jei įvaikinti ketina užsienio šalies pilietis ir kt. [CPK 28str.].

Šis sąrašas nėra baigtinis, nes CPK 28 straipsnio 4 punkte sakoma, kad kiti įstatymai taip pat gali nustatyti išimtinę Vilniaus apygardos teismo kompetenciją. Pavyzdžiui, tik Vilniaus apygardos teismas gali nagrinėti:

1) pramoninio dizaino registravimo ir naudojimo bylas [1995 m. liepos 4 d. Pramoninio dizaino įstatymo 24 str.];

2) bylas pagal teikimus teisiškai įvertinti, ar Lietuvos Respublikos Seimo narys sąmoningai bendradarbiavo su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis [1991 m. gruodžio 17 d. įstatymo „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo“ 4 str.];

3) bylas pagal teisingumo ministro skundus dėl Notarų rūmų nutarimų ir sprendimų [Notariato įstatymo 11 str. 2d.];

4) bylas, numatytas 1998 m. birželio 25d. Advokatūros įstatymo414, 22-23, 29, 45 ir 50 straipsniuose;

5) bylas dėl Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimų, susijusių su puslaidininkių gaminių topografijos registravimu ir naudojimu [1998 m. birželio 18 d. Puslaidininkių gaminių topografijų teisinės apsaugos įstatymo 20 str.];

6) bylas pagal Vertybinių popierių komisijos skundus dėl asmenų, trukdančių šiai komisijai įgyvendinti pensijų fondų veiklos priežiūrą, veiksmų [l999 m. birželio 3d. Pensijų fondo įstatymo 41 str.].

4.2.2 Teritorinis

Remiantis teritoriniu teismingumu (angį. territorial jurisdiction; pranc. juridiction territoriale; vok. ortliche Zustdndigkeif) kompetencija paskirstoma tos pačios grandies, pavyzdžiui, apylinkės, apygardos, teismams. Teritorinis teismingumas nustatomas iškeliant civilinę bylą, todėl teismas privalo nagrinėti bylą toliau, nors ją iškėlus teritorinis teismingumas pasikeistų, pavyzdžiui, iškėlus bylą atsakovas pakeitė gyvenamąją vietą. Teritorinis teismingumas nustatomas pagal tam tikrus kriterijus, kurie nėra susiję su bylos rūšimi, pavyzdžiui, atsakovo gyvenamąją vietą, daikto buvimo vietą ir panašiai. Teritorinis teismingumas skirstomas į bendrąjį, alternatyvųjį, išimtinį, sutartinį ir kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą.

Bendrojo teritorinio teismingumo atveju ieškinys pareiškiamas teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą, o jeigu atsakovas yra juridinis asmuo – pagal juridinio asmens organo buveinės, nurodytos juridinių asmenų registre, vietą [CPK 29 str.], t. y. taikomas actor reąuitur forum rei (forum domicile) principas. Kai atsakovas yra valstybė ar savivaldybė, ieškinys pareiškiamas pagal valstybei ar savivaldybei atstovaujančios institucijos buveinės vietą.

Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma ta, kur asmuo iš tikrųjų dažniausiai gyvena [CK 2.16 str.]. Paprastai asmens gyvenamoji vieta nurodoma jo asmens tapatumą patvirtinančiuose dokumentuose. Pagal 1992 m. sausio 23d. Gyventojų registro įstatymą ir 1998 m. liepos 2 d. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą kiekvienas fizinis asmuo privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Nustatant asmens gyvenamąją vietą, turėtų būti remiamasi visais galimais įrodymais, tačiau asmens deklaruota gyvenamoji vieta viešame registre turėtų būti vienas iš pagrindinių jo gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų [CK 2.17 str.]. Kai asmuo turi kelias gyvenamąsias vietas ir nė vienoje iš jų nuolat negyvena, ji turi būti nustatoma vadovaujantis papildomais kriterijais, pavyzdžiui, aiškinamasi, su kuria iš kelių gyvenamųjų vietų jis labiausiai susijęs. Dažniausiai stengiamasi sužinoti, kur yra asmens turtas ar didžioji jo dalis, kur jo šeima, kurioje vietoje jis pats daugiausiai gyvena ir panašiai [CK 2.16-2.17 str.]. Asmens, nuteisto laisvės atėmimu ir atliekančio bausmę, gyvenamąja vieta laikoma
paskutinė prieš nuteisiant gyvenamoji vieta. Šalys savo susitarimu gali pakeisti bendrąjį teritorinį teismingumą [CPK 32 str.].

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4435 žodžiai iš 8631 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.