Vaikų ir suaugusių mokslinis mąstymas
5 (100%) 1 vote

Vaikų ir suaugusių mokslinis mąstymas

Straipsnyje “Vaikų ir suaugusių mokslinis mąstymas”(“scientific thinking in children and adults”) rašoma, jog ugdymo tikslas visada buvo vystyti mąstymo gebėjimus, esmine mokymo paskirtimi visada buvo pagalba mokiniams geriau naudoti savo protą.Tačiau, kaip mes matome,daugelis labai išsilavinusių žmonių nesugeba gerai panaudoti savo žinių. Žinios – tai tik dalis išsilavinimo: mąstymas ir protavimas apie tai kas mes žinome, jį užbaigia. Tačiau galima paklausti, kada iš tiesų reikia mokyti mąstymo ir protavimo. Žmonės masto spontaniškai, visai to nemokyti. Kiekvieną dieną mes analizuojame ir apibendriname, darome palyginimus, išvedame ir suvedame, formuojame ir bandome idėjas, hipotezes ir sprendžiame problemas.Vaikai tai pradeda daryti anksti, dar prieš pradedami formaliai mokytis, o suaugusieji savo kasdieniniame gyvenime atlieka daugybę sudėtingų sprendimų. Bet stebėjimai ir tyrimai užfiksavo mūsų, kaip mąstytojų ir problemų sprendėjų, apribojimus, bei tuos būdus, kuriais mūsų mastymas visiškai nuklysta (Halpern,1984;Nickerson ir kt.1985). Dabar yra poreikis mokymo programose suteikti mąstymui ir protavimui daugiau galimybių. Manoma, kad mokymas mokyklose, kreipiant daugiausia dėmesio į mokymo programą ir didaktines instrukcijas, dabar nepadidina galimybių mastymui. Tačiau dabartiniai mastymo gebėjimų tyrimai iškelia dilemą tarp nepriklausančių nuo srities gebėjimų ir specifinės srities gebėjimų bei žinių. Moksliniame ugdyme ši dilema iškyla debatuose apie reliatyvią “procesinių” požiūrių į mokymo mokslą vertę ir į gerai sustruktūruoto turinio žinių kompleksų, galinčių spręsti problemas, kūrimo išryškinimą. Tačiau šie debatai yra neproduktyvūs, kai nėra gerai pagrįsto supratimo apie tai kokios rūšies mąstymo įvairiose žinių srityse turi pasiekti mūsų studentai, kokios jų mąstymo stipriosios ir silpnosios pusės.

Čia aprašoma tyrimo apie mokslinio mąstymo gebėjimų savarankiškai vedamo eksperimento kontekste tyrimo programa.

Šiose studijose kompiuterinės laboratorijos tarnauja kaip studijų stimulas ir kaip duomenų rinkimo įranga. Laboratorija suteikia galimybę subjektui atlikti eksperimentą stimuliuojamoje srityje, kur elgiamasi kaip ir realiame pasaulyje, pvz. laboratorijoje REFRACT stimuliuojama geometrinės optikos sritis, laboratorijoje SMITHTOWN stimuliuojami mikroekonomikos dėsniai hipotetiniame mieste ir DAYTONA – tai lenktyninių mašinų mikropasaulis, apimantis priežastinius santykius tarp mašinų dizaino ir greičio.Vartotojai gali projektuoti eksperimentus, daryti prielaidas, interpretuoti rezultatus, valdyti duomenis, užfiksuoti rezultatus. Subjektai, keleto sesijų metu dirba vienoje ar daugiau laboratorijų, turėdami bendrą mokymosi tikslą, kurio kintamieji yra tiesiogiai susiję, atrasdami dėsnius ir principus,kurie specifikuoja tuos kintamuosius.

Kaip vaikai tiria lenktyninių mašinų mikropasaulį

Maždaug 10 metų vaikai pradeda rodyti gebėjimus apibendrinti ir interpretuoti eksperimentus, pvz. darydami palyginimus, kur tik vienas kintamasis yra kintamas ir teisingai interpretuodami duomenis bei nurodydami, kad nėra priežastinių ryšių tarp kintamojo ir rezultatų. (Kuhn ir kt.,1988;Tschirgi,1980). Tyrimo (Schauble,1990) metu penktos ir šeštos klasės mokiniai, 10-12 metų per septynias kas savaitines sesijas patys tyrinėdavo Daytona, lenktyninių mašinų mikropasaulį, sritį, kuri vaikams buvo šiek tiek pažįstama, tačiau kurioje jie nebuvo ekspertai. Mikropasaulis buvo pakankamai sudėtingai sukurtas, taip , kad domintų vaikus per visą septynių savaičių periodą, bet jis kartu buvo pakankamai parastas, kad vaikai susidarytų nors kokį supratimą apie egzistuojančius priežastinius ryšius. Eksperimento metu iš penkių skirtingų modelių reikėdavo sukonstruoti lenktyninę mašiną, kiekvienas eksperimentas vienu metu galėjo apimti tris lenktynines mašinas. Subjektai tada “atitempdavo” mašiną į kompiuterio ekraną, tuo pagamindami eksperimento rezultatą. Subjektai buvo paskatinti daryti įrašus “žurnaluose” kurios buvo jiems suteiktos.

Trys iš penkių modeliavimo bruožų turėjo priežastinius santykius su greičiu. Du iš jų – variklio dydis ir uodegos pelekas turėjo sąveikaujantį santykį: mašinos be peleko buvo greitesnės, bet tik tos, kur varikliai buvo didesni. Trečias – rato dydis – turėjo nelinijinį santykį su greičiu: mašinos su dideliais ar mažais ratais važiuodavo tuo pačiu greičiu ar lėčiau nei mašinos su vidutiniais ratais. Du likę bruožai – spalva ir duslintuvas – priežastinių efektų neturėjo. Kiekvienas tinkamas priežastinio bruožo pakeitimas pakeisdavo mašinos greitį vienu vienetu; mašina galėdavo nuvažiuoti vienu vienetu daugiau per pastovų laiko tarpą ( kelias buvo pažymėtas numeruotomis vėliavėlėmis). Mašinų bruožai buvo sukurti pagal tokio amžiaus vaikų teorijas ( tai buvo ištirta anksčiau su nepriklausoma grupe vaikų). Dauguma vaikų tikėjo, kad variklio dydis ir duslintuvas veiks greitį, o uodegos pelekas ir spalva greičiui įtakos neturės. Dauguma tikėjo, kad ratų ir greičio santykis yra priežastinis, bet vieni manė, kad mažesni ratai yra greitesni, o kiti – atvirkščiai. Taigi, kai kurie efektai atitiko vaikų ankstesnius įsitikinimus, o kai kurie – priešingai. To pasekmėje,
mikropasaulis suteikė galimybes tiek priežastinėms tiek nepriežastinėms teorijoms būti patvirtintoms ar ne.

Vaikai padarė didelį progresą, suprasdami mikropasaulį, nors tai atliko, kaip atrodė, gana atsitiktiniais būdais. Dauguma iš 22 vaikų sėkmingai sugebėjo nustatyti daugumą paprastų priežastinių ryšių, nors tuos ryšius, kurie patvirtino jų ankstesnius įsitikinimus, jie nustatė lengviau, nei tuos, kurie nepatvirtino. Tik 2 iš 22 atrado sąveiką tarp uodegos peleko ir variklio. Vaikų gebėjimas numatyti greitį individualios mašinos pastoviai gerėjo, matėsi jų teorijų apie modelio bruožų efektą ir kaip tie bruožai sąveikaudavo tarpusavyje, kaita.

Kai imame nagrinėti, kaip vaikai pasiekė šį progresą, čia nematome pastovaus pagerėjimo.Vaikai nenaudojo protingų modeliavimo ir eksperimento interpretavimo strategijų; tik mažas procentas naudojosi prieinama informacija, tik 53 procentai iš galimų 48 mašinų buvo surinkti, dažnai vaikai perkonstruodavo dar ir dar kartą tą pačią mašiną. Jie neturėjo aiškios idėjos apie galimas variacijas – dauguma vaikų pažymėjo, kad maksimalus skaičius unikalių mašinų, kurias galima sukurti yra apie 12. Vaikai nedarė išvadų apie kurį nors bruožą ir tų išvadų nesilaikydavo. Labai dažnai jie keisdavo savo protavimą. Ypač dažnai jų sprendimai keisdavosi apie tuos bruožus, kurie neatitikdavo jų įsitikinimų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 998 žodžiai iš 3316 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.