Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos
5 (100%) 1 vote

Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS 3

1. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA 5

2. DARBO METODAI IR PRIEMONĖS BEI DRABO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS 7

2.1. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo tėvus 7

2.1.1 Išlaikymo teikimo teisiniai pagrindai 9

2.1.2 Teikiamo materialinio išlaikymo dydis, forma ir tvarka 12

2.1.3 Išlaikymo priteisimas dviem ir daugiau vaikų 24

2.2. Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus 25

3. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 28

4. LITERATŪROS SĄRAŠAS 30

ĮVADAS

Mano kursinio darbo tema yra „Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“.

Tikriausiai niekas nepaneigs, kad didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą tenka tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims.

Ši tema yra aktuali šiandienai, kadangi konstitucinis tėvų pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus pobūdis lemia, kad šios tėvų pareigos, kaip ir kitų pareigų, tiesiogiai užtikrinančių prigimtinių vaiko poreikių tenkinimą, vykdymo užtikrinimui turi būti skiriama ypač daug dėmesio. Pagrindinis šio darbo tikslas – analizuojant teisės doktriną ir teismų praktiką atskleisti aktualius klausimus, susijusius su vaiko išlaikymo dydžio nustatymu bei aplinkybėmis, vaikų paregą išlaikyti nedarbingus savo tėvus vykdymo tinkamumą. Tačiau šiame darbe plačiau apžvelgsiu klausimus, susijusius su vaikų išlaikymu.

Antstolių rūmų surinkta statistika rodo, jog antstoliai vis dažniau susiduria su išlaikymo priteisimo bylomis, o tėvų mokami alimentai vaikams tampa vis svarbesni šių gerovei. 2003 m. antstoliai gavo 13,7 tūkst. vykdomųjų bylų dėl išlaikymo, 2004 m. – jau 16,1 tūkst. bylų. Priteisto išlaikymo arba vadinamos alimentų bylos sudaro apie 10 proc. visų antstolių gaunamų bylų.

Kursinio darbo objektas – vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos apžvalga teoriniu aspektu.

Šiame darbe apžvelgiamas pasaulyje labiausiai paplitusios vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistemos, jų pranašumai ir trūkumai. Pažymima, kad Lietuvoje gana ilgai taikyta procentinė pajamų dalies sistema dėl pasikeitusios ekonominės ir socialinės visuomenės gyvenimo tikrovės, paneigusios visų visuomenės narių ekonominę lygiavą, vienodą gyvenimo kokybę, garantuotą darbo užmokestį ir kt., pakeista poreikių ir galimybių balanso sistema. Ji įtvirtinta naujajame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu nustatyti konkretų išlaikymo dydį kiekvienu atveju paliekama teismo, nagrinėjančio bylą, diskrecijai, analizuojami pagrindiniai vaiko išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai: vaiko poreikiai ir abiejų tėvų materialinė padėtis. Lietuvos teisinėje sistemoje, nustatant vaiko išlaikymo dydį, iki šiol taikomas realių tėvų pajamų nustatymo metodas, tuo tarpu kitose valstybėse rūpinantis vaiko interesų apsauga taikomas ir fiktyvaus pajamų įvertinimo metodas. Atskleidžiant šio metodo pranašumus, stengiamasi pagrįsti jo taikymo Lietuvos teismų praktikoje galimybę.

Taip pat analizuosiu esamos ir galimos prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principo implikacijos nustatant vaiko išlaikymo dydį. Minėtas principas gali būti laikomas ne tik orientaciniu kriterijumi vertinant kitas nustatant vaiko išlaikymo dydį reikšmingas aplinkybes. Jis lemia mažiausiai du tėvų ginčo dėl vaiko išlaikymo nagrinėjimo procesinius ypatumus, susijusius su teismo vaidmens bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo modifikacijomis aptariamosios kategorijos bylose. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teisinėje sistemoje nustatant vaiko išlaikymo dydį įtvirtinta poreikių ir galimybių balanso sistema atveria gana dideles galimybes taikyti prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principą, tai reiškia, kad jo reikšmė šios kategorijos bylose didėja.

Kursinio darbo uždaviniai:

1. Apibendrinti vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas.

2. Išanalizuoti vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pagrindus, sąlygas ir tvarką.

3. Pateikti išsamias išvadas bei pasiūlymus kaip būtų galima išspręsti esamus vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo tvarkos netobulumus.

Atsižvelgiant į tai, kad materiali tėvų pareigų vaikams atlikimo išraiška yra teikiamo išlaikymo forma ir dydis, galima teigti, kad tai yra esminiai vaiko išlaikymo pareigos vykdymo tinkamumo vertinimo kriterijai. Todėl šiame darbe pasistengsiu atskleisti vieno iš minėtų kriterijų – vaiko išlaikymo dydžio – nustatymo klausimus, su kuriais dažniausiai susiduriama sprendžiant tėvų ginčus dėl vaiko išlaikymo arba užtikrinant viešojo intereso apsaugą šioje visuomeninių santykių srityje.

PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ SĄRAŠAS

Teisinis konsultavimas

• Gebėti perteikti teisinę informaciją subjektams, kuriems reikalinga teisinė pagalba.

Teisinis auditas

• Mokėti naudotis teisės norminiais aktais.

• Mokėti parengti teisines sutartis ir gebėti vertinti sutarčių teisėtumą.

• Žinoti teisės normų realizavimo formas.

Teisės norminių aktų ir lokalinių dokumentų kūrimas bei jų laikymosi priežiūra

• Žinoti privačių ir viešosios teisė subjektų veiklą reglamentuojančių dokumentų priėmimo tvarką.

Teisės subjektų teisių gynimas ir teisėtų interesų atstovavimas
• Gebėti atstovauti teisės subjektą visose teisėsaugos ir kitose valstybinės valdžios institucijose, istaigose ir organizacijose.

• Žinoti Lietuvos procesinės teisės normas ir mokėti kvalifikuotai jas taikyti praktikoje.

1. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA

Rašant kursinį darbą „Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos “daugiausiai naudojausi Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartimis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiąja knyga .

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis įtvirtina tėvų teises ir pareigas auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Realizuodama šią pareigą valstybė priavalo ne tik priimti šias konstitucines vertybes apsaugančius įstatymus ir kitus teisės aktus, bet taip pat imtis ir kitų priemonių. Teismai, spręsdami aptariamos temos kategorijų bylas, susijusias su vaikų išlaikymu, savo veikloje atsižvelgia į šį konstitucinį principą, todėl šiame darbe pasinaudojau Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartimis.

Civiliniame kodekse įtvirtinti pagrindiniai vaiko išlaikymo dydi lemiantys kriterijai , yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis. Nagrinėdama šio darbo temą, naudojau šiuos civilinio kodekso straipsnius:

3.192 str. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus

1. tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu.

2. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

3. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.

3.193 str. Tėvų susitarimas dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo

1. Nepilnamečių vaikų tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutarimu (šio kodekso 3.51 straipsuis) arba pradėdami gyventi skyrium (šio kodekso 3.73 straipsnis), sudaro sutartį, kurioje numato tarpusavio pareigas materialiai išlaikant savo nepilnamečius vaikus, taip pat tokio išlaikymo tvarką, dydį ir formas. Šią sutartį tvirtina teismas (šio kodekso 3.53 straipsnis).

2. Nepilnamečių vaikų tėvai gali sudaryti sutartį dėl savo vaikų materialinio išlaikymo taip pat ir nutraukiant santuoką kitais pagrindais.

3. Jeigu vienas iš tėvų nevykdo teismo patvirtintos jų sutarties dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, kitas iš tėvų įgyja teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

3.194 str. Išlaikymo priteisimas

1. Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį.

2. Išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo šios knygos nustatyta tvarka.

3. Išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas.

4. Priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jeigu:

1) nepilnametis emancipuojamas;

2) vaikas sulaukė pilnametystės;

3) vaikas įvaikinamas;

4) vaikas miršta.

5. Kai asmuo, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, mirė, išlaikymo pareiga pereina jo įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas, nesvarbu, koks palikimo priėmimo būdas pagal šio kodekso penktosios knygos normas.

3.195 str. Išlaikymo pareiga atskyrus vaikus nuo tėvų

Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas.

3.196 str. Išlaikymo forma ir dydis

1. Teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų

(vieno jų), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, šiais būdais:

1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis;

2) konkrečia pinigų suma;

3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą.

2. Kol bus išnagrinėta byla, teismas nutartimi gali įpareigoti mokėti laikiną išlaikymą.

3.205 str. Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus

1. Pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis.

2. Išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų.

3. Išlaikymas mokamas (priteisiamas) nustatyta pinigų suma, mokama kas mėnesį.

3.207 str. Nedarbingų tėvų papildomų išlaidų kompensacija

1. Jeigu pilnamečiai vaikai nesirūpina savo nedarbingais tėvais, teismas pagal tėvų ieškinį gali iš vaikų priteisti papildomas išlaidas, tėvų turėtas dėl sunkios jų ligos, sužalojimo ar jiems būtinos priežiūros, kurią atlygintinai atliko pašaliniai asmenys.

2. Teismas, priteisdamas tokių papildomų išlaidų kompensaciją, turi atsižvelgti į tėvų ir vaikų šeiminę ir turtinę padėtį bei kitas bylai svarbias aplinkybes.

2.1. TĖVŲ PAREIGA MATERIALIAI IŠLAIKYTI SAVO VAIKUS

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tëvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki
pilnametystės juos išlaikyti. Ši Konstitucijos norma iš esmės atitinka Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalies, nustatančios tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies, numatančios abiejų tėvų pareigą vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu, bei Lietuvos Respublikos CK 3.192–3.203 str., įtvirtinančių tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nuostatas. Išlaikymas apima visas lėšas, reikalingas vaikui tinkamai maitinti, aprengti, jo sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo ir laisvalaikio reikmėms. Su nepilnamečių vaikų išlaikymu susijusios prievolės atsiranda pagal įstatymą. Tai yra turtinės asmeninės (intuitu personae) prievolės, todėl jų negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jų vykdymo. Be to, su nepilnamečių vaikų išlaikymu susijusios prievolės yra viešosios tvarkos elementas. Išlaikymo prievolė atsiranda tėvams, kurių tėvystė (motinystė) įforminta. Todėl teisinė išlaikymo prievolė nesieja vaiko ir jo biologinio tėvo (motinos). Galima teigti, jog minėtų teisės normų sistema ir sudaro prigimtinės tėvų pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus teisinį pagrindą.

Vaiko išlaikymo pareigos pripažinimas prigimtine lemia, kad jos, kaip ir kitų pareigų tiesiogiai užtikrinti, kad būtų tenkinami prigimtiniai vaiko poreikiai, vykdymo užtikrinimui turi būti skiriama ypač daug dėmesio. Tėvai, siekdami garantuoti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, privalo minėtą pareigą vykdyti tinkamai.

Išlaikymo pareiga taip pat atsiranda įsivaikinus vaiką. Tačiau civilinis kodeksas nenustato patėvio (pamotės), kuris nėra įsivaikinęs kito sutuoktinio vaikų, pareigos išlaikyti povaikius, skirtingai, nei buvo įtvirtinta santuokos ir šeimos kodekse (SŠK) 95 straipsnyje. Pripažįstama egzistuojant prigimtinę šių asmenų tarpusavio prievolę, todėl patėvis (pamotė), faktiškai išlaikęs povaikį, neturi teisės reikalauti grąžinti šiam išlaikyti skirtas lėšas (CK 6.241 str. 1 d. 3 p.).

Kai tėvai gyvena kartu, vaikų išlaikymo klausimai sprendžiami jų bendru sutarimu. Tai reiškia, kad abu tėvai sutaria, kiek bendrų ar asmeninių kiekvieno lėšų bus skiriama vaikui išlaikyti. Tėvų pareigai išlaikyti vaikus neturi įtakos tėvų tarpusavio turtiniai santykiai. Vaikų išlaikymo pareiga egzistuoja neatsižvelgiant į tai, tėvai gyvena bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisiniu režimu ar vedybų sutartyje nustatytų turto teisiniu režimu. Tėvai, gyvenantys skyrium (kai nutraukta santuoka ar patvirtinta separacija), taip pat gali susitarti dėl vaikų išlaikymo sudarydami atitinkamą sutartį (CK 3.193 str.)

Prievolė išlaikyti vaikus ribojama laiko atžvilgiu. Bendroji taisyklė, kad ši prievolė baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės. Taigi neturi reikšmės, ar sulaukęs pilnametystės vaikas mokosi, dirba ir panašiai. Pripažįstama, kad darbingas pilnametis asmuo pats privalo pasirūpinti savo

išlaikymu. Išimtis padaryta tik kai vaikas, dar būdamas nepilnametis, tapo nedarbingas dėl invalidumo (pvz., gimė fiziškai ar psichiškai neįgalus ir pan.). Tokiu atveju tėvų pareiga išlaikyti nedarbingą vaiką išlieka ir šiam sulaukus pilnametystės (CK 3.194 str. 3 d.).

Kadangi tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams (CK 3.156 str.), tai jų pareiga išlaikyti vaikus taip pat yra lygi. Tačiau tėvų turtinės galimybės išlaikyti vaikus gali būti nevienodos, pavyzdžiui, gali gerokai skirtis tėvų pajamos. Tokiais atvejais abu tėvai išlaikymą vaikui privalo teikti proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi didesnes pajamas gaunantis tėvas (motina) turi prisiimti ir didesnę dalį išlaidų, reikalingų vaikui išlaikyti. Ši taisyklė taikoma vaiko tėvams gyvenant tiek kartu, tiek skyrium. Taigi neatsižvelgiant į tai, su kuriuo iš tėvų nutraukus santuoką ar patvirtinus separaciją gyvena, vaikas privalo būti išlaikomas tiek motinos, tiek tėvo. Jeigu kuriam iš tėvų pareiškiamas ieškinys dėl išlaikymo priteisimo, tai priteisiamo išlaikymo dydis turi būti skaičiuojamas atsižvelgiant ir į kito iš vaiko tėvų gaunamas pajamas .

Teismas gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Pavyzdžiui, išlaikymo dydis gali būti sumažinamas, jei vieno iš tėvų sumažėjo gaunamos pajamos, tuo tarpu priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas, jei atsirado papildomos vaiko priežiūros išlaidos (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra), arba sumažėjo atsakovo išlaikomų asmenų skaičius.

2.1.1. IŠLAIKYMO TEIKIMO TEISINIAI PAGRINDAI

Nepilnamečių vaikų tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutarimu (CK 3.51 str.) arba predėdami gyventi skyrium(CK 3.73 str.), sudaro sutartį, kurioje numato tarpusavio pareigas materialiai
nepilnamečius vaikus, taip pat tokio išlaikymo tvarką, dydį ir formas. Šią sutartį tvirtina teismas (CK 3.53 str.). Skatinant taikiai spręsti visus šeimos klausimus abipusiu sutarimu, vaiko tėvams suteikiama teisė susitarti dėl vaiko išlaikymo sudarant sutartį. Tokia sutartis privalo būti sudaryta bendru sutarimu, kai nutraukiama santuoka ar patvirtinamas gyvenimas skyrium. Sutartyje tėvai privalo numatyti, kokiu būdu ir tvarka jie vykdys savo pareigas, susijusias su vaikų išlaikymu, t.y. išlaikymo dydį, formas (periodiniais mokėjimais, konkrečia vienkartine suma ar natūra), mokėjimo terminus, pinigų pervedimo, atsiskaitymo vienas kitam už išlaikymo panaudojimą tvarką ir pan.). Tokią sutartį turi patvirtinti teismas, patikrinęs, ar sutarties sąlygos nepažeidžia vaiko interesų (ar išlaikymo dydis yra pakankamas atsižvelgiant į vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, ar išlaikymo mokėjimas nėra siejamas su tam tikromis sąlygomis ir pan.).

Nepilnamečių vaikų tėvai gali sudaryti sutartį dėl savo vaikų materialinio išlaikymo taip pat ir nutraukiant santuoką kitais pagrindais (vieno sutuoktinio prašymu arba dėl vieno arba abiejų sutuoktinių kaltės),taip pat kai gyvenimas skyrium partvirtinamas vieno iš sutuoktinių reikalavimu. Tokią sutartį gali sudaryti ir tėvai, kurių santuoka nutraukta prieš įsigaliojant CK. Šiuo atveju sutuoktinių sutartį taip pat tvirtina teismas ir įrašo jos sąlygas į teismo sprendimą nutraukti santuoką ar patvirtinti gyvenimą skyrium. Tačiau jeigu sutuoktiniams šiais atvejais nepavyksta susitarti, teismas priteisia išlaikyti vaikus vieno iš sutuoktinių reikalavimu. Pažymėtina, kad dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo santuokos nutraukimo ar separacijos byloje privalo būti nuspręsta visais atvejais (CK 3.51,3.55,3.76 str.). Todėl atskira išlaikymo priteisimo byla galima arba tais atvejais, kai vaiko tėvų santuoka nėra nutraukta ir nėra patvirtintas jų gyvenimas skyrium, arba tais atvejais, kai vaiko tėvai nėra sudarę santuokos (pvz., nustačius ar pripažinus tėvystę).

Kadangi tėvų sutartis dėl vaikų išlaikymo tvirtinama teismo ir jos sąlygos įrašomos į teismo sprendimą, sutarties nevykdymas reiškia ir teismo sprendimo nevykdymą. Todėl nevykdant sutarties,teismas vieno iš vaiko tėvų reikalavimu išduoda vykdomajį raštą ir išlaikymas išieškomas priverstine tvarka.

Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (CK 3.194 str. 1 d.).Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę inicijuoti civilinę bylą, kad būtų priteistas išlaikymas. Dėl išlaikymo visais atvejais privalo būti nuspręsta santuokos nutraukimo ar separacijos byloje. Jeigu tėvai nėra nutraukę santuokos ir nepatvirtintas jų gyvenimas skyrium, tačiau vienas iš tėvų nevykdo savo pareigos išlaikyti vaikus, teisę kreiptis į teismą su prašymu priteisti išlaikymą turi vienas iš vaiko tėvų, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Tokią teisę turi ir prokuroras. Šie asmenys turi teisę kreiptis į teismą su prašymu priteisti išlaikymą ir kai vaiko tėvai nėra sudarę santuokos. Pavyzdžiui, nustačius tėvystę teismo tvarka, šie asmenys gali reikšti vaiko tėvui reikalavimą išlaikyti vaiką.

CK 3.194 str. 3 d. nustatytas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas, kol vaikui sueis 18 metų. Išimtis tėra atvejai. kai vaikas tapo nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam buvo nustatytas iki. 18 metų (pvz., vaikas yra invalidas nuo vaikystės dėl gimdymo traumos, įgimtos fizinės ar psichinės negalios, vaikystėje persirgtos ligos ir pan.) Tokiu atveju išlaikymo pareiga egzistuoja arba iki vaiko gyvos galvos, arba iki jis taps visiškai darbingas. Jokių kitų sąlygų (pvz., mokymasis ir pan.), kad būtų pratęsta mokėti išlaikymą darbingiems pilnamečiams vaikams, įstatymas nenumato. Taigi vaikui sulaukus 18 metų ir jam esant darbingam, teisinė tėvų prievolė jį išlaikyti baigiasi. Tėvams lieka moralinė priedermė materialiai remti savo vaikus. Tačiau nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio jaunimas iki 24 metų, besimokantys vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, kuriems būtina parama, gali prisiteisti išlaikymą iš tėvų. Lietuvos antstolių rūmai nori atkreipti dėmesį, jog iki šiol toks išlaikymas teismo galėjo būti skirtas tiktai nepilnamečiams vaikams, t.y. iki 18 metų.

„Iki šiol galioję teisės aktai numatė, jog valstybė paramą skyrė mirusių tėvų besimokantiems pilnamečiams vaikams iki 24 metų. Tuo tarpu jų bendraamžiai, turintys tėvus, vengiančius prisidėti prie jų išlaikymo, kol vaikas įgis vidurinį, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą, buvo finansiškai prastesnėje situacijoje“, – teigė Asta Karužienė, Lietuvos antstolių rūmų valdytoja. Pasak jos, lapkričio mėnesį pakeitus Civilinio kodekso 3.194 straipsnį jaunimas, besimokantys vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, iki 24 metų, kai yra būtina parama, taip pat galės prisiteisti išlaikymą.

Tokia teisė įvairiais būdais yra įtvirtinta ir kitų Europos Sąjungos valstybių
įstatymuose. Pvz., mūsų kaimynės Latvijos įstatymai taip pat numato, jog teismas gali dieniniame skyriuje studijuojančiam jaunuoliui iki 24 m. priteisti išlaikymą iš vieno iš tėvų.

CK 3.194 str. 5 d. aptariamas išlaikymo prievolės likimas mirus asmeniui (tėvui ar motinai), iš kurio buvo priteistas išlaikymas. Kadangi yra turtinė, išlaikymo prievolė skolininkui mirus turi būti vykdoma palikimo sąskaita. Tačiau, kita vertus, ši prievolė yra asmeninė, todėl negali pereiti kitiems asmenims. Dėl šios priežasties mirusiojo įpėdiniai už šios prievolės vykdymą savo asmeniniu turtu neatsako, kad ir kokiu būdu priimtas palikimas. Todėl šiuo atveju CK 5.52 straipsnis netaikomas. Mirus skolininkui, vaiko atstovai pagal įstatymą turi pareikšti reikalavimą toliau mokėti išlaikymą palikimo sąskaita CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka.

Taip pat atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią (CK 3.179-3.181 str.), tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus išlieka. Tokiu atveju iš tėvų išieškotas išlaikymas perduodamas vaiko globėjui (rūpintojui), jeigu vaikas yra vaikų globos institucijoje, – pervedamas į vaiko vardu atidarytą sąskaitą (žr. CK 3.202 str. komentarą). Sprendžiant dėl išlaikymo dydžio, būtina atsižvelgti į priežastis, dėl kurių vaikas atskirtas nuo tėvų. Jeigu tos priežastys objektyvios (pvz., vieno iš tėvų liga, neveiksnumas ir pan.), išlaikymo dydis gali būti mažinamas. Šiame straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės išimtis tėra atvejai, kai vaikas, apribojus tėvų valdžią, įvaikinamas. Įvaikinimas reiškia vaiko ir jo biologinių tėvų teisinių santykių pabaigą, todėl įvaikinus biologinių tėvų teisės ir pareigos baigiasi. Teisę reikalauti priteisti išlaikymą iš tokių tėvų turi CK 3.182 straipsnio 1-2 dalyse nurodyti asmenys.

Vaiko teisių konvencija įpareigoja valstybes imtis visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų už jį finansiškai atsakančių asmenų tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio. Tais atvejais, kai vaiko tėvas (motina) ar kiti už vaiką finansiškai atsakingi asmenys gyvena užsienio valstybėje, to asmens pareigą materialiai padėti vaikui reglamentuoja tarptautinės dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose.

2.1.2. TEIKIAMO MATERIALINIO IŠLAIKYMO DYDIS, FORMA IR TVARKA

Teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, šiais būdais:

1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis;

2) konkrečia pinigų suma;

3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą.

CK 3.196 str. 1 d. numatyta priteisti trejopą išlaikymą. Kokiu būdu bus priteistas išlaikymas, pirmiausiai priklauso nuo išieškotojo reikalavimo. Tačiau ši norma leidžia teismui savo iniciatyva priteisti iš laikymą ir kitokiu būdu, nei prašo išieškotojas, jeigu, teismo nuomone, tai labiau atitinka vaiko interesus. Kriterijai, galintys lemti vieną ar kitą išlaikymo būdą, yra įvairūs. Pirmiausiai teismas turi atsižvelgti į vaiko interesus, lemiamus jo amžiaus, sveikatos būklės, gabumu, pomėgių, taip pat priteisto išlaikymo dydžio ir panašiai. Išlaikymo būdą taip pat gali lemti privalančių teikti iš laikymą vaiko tėvo ar motinos turtinė padėtis, gaunamų pajamų dydis, periodiškumas ir panašiai. Visais atvejais vertintina ir tai, kad kiekvienas išlaikymo būdas turi tam tikrų ir trūkumų, ir privalumų. Priteisus išlaikymą kas mėnesį periodiniais mokėjimais, išlaikymas priklauso nuo skolininko mokumo – jeigu skolininkas nemokus, vaikas išlaikymo negaus. Kita vertus, periodiniai mokėjimai gali būti koreguojami dėl infliacijos (CK 3.208 str.). Tačiau jeigu skolininkas mokus, šis išlaikymo būdas garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį. Kitų išlaikymo būdų (konkrečia suma ar natūra) privalumas, kad išlaikymą vaikas gauna iš karto, todėl išlaikymas nepriklauso nuo skolininko galimo nemokumo ateityje. Tačiau tokiu atveju vaiko išlaikymas priklauso nuo jo atstovo pagal įstatymus apdairumo ir sąžiningumo. Vaiko atstovui pagal įstatymą neapdairiai ar nesąžiningai panaudojus gautą vienkartinę sumą ar turtą (netinkamai investavus pinigus, iš leidus juos savo asmeniniams poreikiams ir pan.), vaikas gali netekti išlaikymo.

Išlaikymą konkrečia suma galima priteisti, kai šitai leidžia išlaikymą privalančio mokėti vaiko motinos ar tėvo turtinė padėtis. Skaičiuojant viso išlaikymo vertę reikia atsižvelgti į protingus vaiko poreikius ir skolininko turtinę padėtį. Galima vadovautis CK 6.461 str. 2 d. numatytu kriterijumi, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už minimalią mėnesio algą. Visa išlaikymo vertė apskaičiuojama padauginus vieno mėnesio išlaikymo vertę iš mėnesių iki vaiko pilnametystės skaičiaus.

Išlaikymas natūra, t. y. priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą skolininko turtą, galimas tada, kai skolininkas turi turto, kurį naudojant ar realizavus būtų gaunamos pajamos, iš kurių būtų išlaikomas vaikas. Pavyzdžiui, išlaikymą natūra atitiktų priteisti nekilnojamasis ar kilnojamasis daiktas, kurį išnuomojus gaunamas nuomos mokestis būtų panaudojamas vaikui išlaikyti,
ir panašiai. Kadangi tokiais atvejais yra skiriamos vaikui išlaikyti, pajamos, gaunamos iš turto, nėra apmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu (Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 35 str., 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 27 p.).

Nors ginčai dėl vaiko išlaikymo paprastai yra tėvų santuokos nutraukimo padarinys, jie gali kilti ir tarp esančių santuokoje, ir tarp joje niekada nebuvusių tėvų . Praktika rodo, kad tokio pobūdžio ginčai itin dažnai sprendžiami ne abipusiu tėvų susitarimu, bet per teismą. Akivaizdu, kad šios kategorijos bylas galima priskirti ypač didelio socialinio jautrumo bylų kategorijai, kuriose priimami ypač individualizuoti sprendimai. Kadangi kiekvienas teismo sprendimas pirmiausia privalo tenkinti vaiko poreikius ir jo interesus, būtina sugebėti tinkamai juos identifikuoti bei ivertinti visų susijusių poreikių ir interesų kontekste. Taigi iškyla tinkamiausios vaiko išlaikymo dydžio nustatymo metodikos pasirinkimo problema.

Lietuvos ir kitų šalių teisės normų, reglamentuojančių vaiko išlaikymą, bei šių normų taikymo praktikos lyginamoji analizė leidžia išskirti keletą pagrindinių vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistemų. Pirmoji, pati paprasčiausia, grindžiama tam tikra istatyme ar kitame teisės akte aiškiai apibrėžta procentine išraiška, skaičiuojama nuo asmens, privalančio teikti išlaikymą, pajamų (angl. – percentage-of-income formula). Atsižvelgiant į tai ji gali būti vadinama procentinės pajamų dalies sistema. Ši sistema buvo itvirtina ir iki 2001 m. liepos 1 d. Lietuvoje galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse (SŠK), kuriame buvo numatyti vienodi iš tėvų išieškomo išlaikymo (alimentų) dydžio nustatymo kriterijai: vienam vaikui – vienas ketvirtadalis, dviem vaikams – vienas trečdalis, trims ir daugiau vaikų – pusė tėvų uždarbio (pajamų), bet ne mažiau negu vienas minimalus gyvenimo lygis (MGL) kiekvienam vaikui (81 str. 1 d.) . Laikantis procentinės pajamų dalies sistemos, vaiko išlaikymo dydis kiekvienam vaikui nustatomas pagal aiškią ir besąlyginę matematinę formulę, įtvirtinančią tvirtą ir nekintančią asmens, privalančio teikti išlaikymą, pajamų dalį.

Procentinės pajamų dalies sistema ilgą laiką buvo taikoma ne tik Lietuvoje, bet ir kitose respublikose. Šiek tiek modifikuota šios sistemos versija itvirtinta šiuo metu galiojančiame Rusijos šeimos kodekso 81 straipsnyje . Be to, ji sėkmingai prigijo ir kai kuriose Vakarų valstybėse. Pavyzdžiui, po federalinių istatymų, reglamentuojančių vaikų išlaikymo pagrindus, reformos ją faktiškai taiko beveik trečdalis JAV valstijų. Toki aptariamosios sistemos paplitimą lėmė jos pranašumai: paprastumas, aiškumas ir nesudėtingas praktinis pritaikomumas. Kita vertus, negalima nepastebėti, jog minėtieji sistemos pranašumai tam tikrais atvejais gali virsti jos trūkumais. Pavyzdžiui, beatodairiškai taikant šią sistemą, paprastumas ir aiškumas gali prasilenkti su teisingumo ir sąžiningumo siekiu. Akivaizdu, jog tai turi rimtą pagrindą ir verčia abejoti aptariamosios sistemos universalumu, pavyzdžiui, tais atvejais, kai nagrinėjant bylas dėl vaiko išlaikymo analogiška procentinės pajamų dalies sistema yra vienodai taikoma, kai asmens, iš kurio priteisiamas išlaikymas, pajamos yra minimalios ir kai toks asmuo uždirba keliasdešimt kartų daugiau.

Antroji, labiausiai paplitusi, vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistema grindžiama nepilnamečių vaikų poreikių ir jų tėvų turtinės padėties balansu. Šias aplinkybes teismui pavedama nustatyti kiekvienoje konkrečioje byloje ir pagal tai parinkti tinkamiausią priteisti vaiko išlaikymo dydi. Atsižvelgiant i tai aptariamą vaiko išlaikymo dydžio nustatymo sistemą galima pavadinti poreikių ir galimybių balanso sistema. Apibūdinant šios sistemos esmę galima teigti, kad, pavyzdžiui, du išsiskyrę vyrai, gaunantys tokią pačią algą, turi mokėti tokią pačią sumą savo vaikų išlaikymui, jei visos kitos aplinkybės yra vienodos. Prie minėtų „kitų aplinkybių“ šiuo aveju priskirtina abiejų tėvų turtinė ir šeiminė padėtis, vaiko amžius, sveikata, gabumai ir polinkiai, asmens, iš kurio priteisiamas išlaikymas, praleidžiamas su vaiku laikas (jei toks asmuo negyvena kartu su vaiku), jo gyvenamoji vieta, darbo pobūdis ir kita.

Poreikių ir galimybių balanso sistema itvirtinta Lietuvos Respublikos CK . Šio kodekso 3.192 str. 2 d. nustato, kad „išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas“. Taigi CK, skirtingai nei anksčiau galiojusio SŠK 81 straipsnyje, nenustatyta jokių išlaikymo ribų (maksimumo ar minimumo), išlaikymo dydis tiesiogiai nesiejamas su tėvų pajamų dydžiu, vaikų skaičiumi ar kita. Pažymėtina, kad teisės doktrinoje ši sistemų kaita aiškinama pasikeitusia ekonomine ir socialine visuomenės gyvenimo tikrove, paneigusia visų visuomenės narių ekonominę Iygiavą, vienodą gyvenimo kokybę, garantuotą darbo užmokesti ir kitas socialines sąlygas, kurioms esant buvo imanoma istatyme nustatyti tam tikras privalomas vaiko išlaikymo ribas, visais atvejais atitinkančias tėvų galimybes.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4866 žodžiai iš 9666 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.