Valdymo reformos lietuvoje tikslai ir rezultatai
5 (100%) 1 vote

Valdymo reformos lietuvoje tikslai ir rezultatai

Turinys

1. ĮVADAS 3

2. VIETOS SAVIVALDA LIETUVOJE NUO 1918 M. 4

3. REGIONINIO VALDYMO REFORMA LIETUVOJE NUO NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO 6

4. TERITORINĖS SAVIVALDOS REFORMA NUO NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO 8

5. IŠVADOS 11

LITERATŪROS SĄRAŠAS 12

1. Įvadas

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir pasikeitus socialinei bei ekonominei sistemai reikėjo reformuoti kai kurias valdymo sritis. Ypač didelį dėmesį reikėjo skirti teritorijos administraciniam suskirstymui ir naujų teritorinės savivaldos institucijų įtvirtinimui. Šiame referate bandysiu aptarti keletą klausimų:

1) kaip Lietuvoje buvo vykdomos regioninio valdymo reforma atkūrus Nepriklausomybę;

2) kaip buvo vykdoma teritorinio valdymo reforma po Nepriklausomybės atkūrimo;

3) priminsiu kaip šios reformos buvo vykdomos nuo 1918 m., šalyje paskelbus Nepriklausomybę.

Šio referato tikslas – aprašyti Lietuvoje vykdomas teritorinio ir regioninio valdymo reformas bei atskleisti priežastis, kurios įtakojo sunkų šių reformų kelią.

2. Vietos savivalda Lietuvoje nuo 1918 m.

Lietuvai 1918 m. paskelbus nepriklausomybę, nauja politinė valdžia iš karto suprato teritorinės savivaldos svarbą atkuriant nacionalinę valstybę ir ekonomiką. Ir rusiškasis, ir vokiškasis valdymas neatitiko krašto poreikių ir tradicijų, tačiau kurti naują lietuvišką teritorijos administracinį suskirstymą vis dėlto nebuvo imtasi, apskričių ribos buvo nustatomos dažniausiai pagal rusų ujezdų ir vokiečių kreisų ribas, kai kur jas kiek pakoreguojant. Vietos savivaldos (savivaldybių) steigimas buvo labai sudėtingas. Laikinoji Lietuvos vyriausybė 1918 m. lapkričio 11 d. atsišaukimu „Lietuvos piliečiai“ kreipėsi į Lietuvos gyventojus, ragindama kuo greičiau sudaryti valsčių ar parapijų komitetus, kurie imtųsi tvarkyti valsčių reikalus ir vėliau iš savo atstovų sudarytų apskrities valdžią. Tuo metu buvo aiškiai įvardyta pagrindinė savivaldos grandis – valsčius. Buvo nurodoma, kad valsčiuje turėtų gyventi ne mažiau kaip 3000 žmonių. Miesteliai ir miestai, turintys 3–10 tūkst. gyventojų, turėjo tvarkytis valsčiaus teisėmis. 1919 m. pirmasis savivaldos įstatymas numatė du teritorinės savivaldos lygmenis – apskritis (subregioninis lygmuo) ir valsčius (lokalinis lygmuo). Savivaldybėms buvo suteikta gana plati kompetencija, taip pat nemažai finansinių išteklių. Valsčiai buvo atsakingi už socialinę rūpybą, švietimą, transportą bei infrastruktūros tvarkymą. Vietinės valdžios institucijos turėjo teisę pačios tiesiogiai rinkti kai kuriuos mokesčius. Joms taip pat buvo skirta nemaža dalis valstybės surinktų mokesčių.

Apskritys atliko tarpinį vaidmenį tarp centrinės valdžios ir valsčių. Iš pradžių apskrities susirinkimas (seimelis) buvo vyriausias apskrities savivaldybės organas, o apskrities viršininkas negalėjo trukdyti jo veiklai, tačiau 1924 m., pakeitus savivaldos įstatymą, apskrities viršininkas jau tapo ir apskrities valdybos pirmininku. Apskritis pradėta formuoti kaip centrinės valdžios teritorinio (regioninio) valdymo priemonę, o valsčiaus savivaldos teisės pradėtos riboti.

Toks valdymo tipas buvo labai artimas centralizuotam autoritarinių valstybių modeliui, tačiau sudėtingu istoriniu laikotarpiu, esant komplikuotai geopolitinei padėčiai, pateisinamas. Tuo metu nebuvo apsisprendžiama kokį valstybės teritorinio valdymo modelį pasirinkti (centralistinį ar decentralistinį). Dažnas ir kardinalus įstatymų keitimas patvirtina, jog teritorinio valdymo ir savivaldos tradicijos dar tik formavosi.

Įvedus sovietinę valdymo sistemą Lietuvoje, teritorijos administracinis suskirstymas pradžioje iš esmės dar nebuvo keičiamas. 1940 m. pabaigoje vietoj seniūnijos įvestas apylinkės administracinis vienetas. Sovietiniais metais įsteigtų rajonų ir apylinkių liaudies tarybos funkcionavo pagal vadinamojo „demokratinio centralizmo“ principus. Neturėdamos politinės ir finansinės autonomijos, jos buvo priklausomos nuo aukštesnių organų ir griežtai kontroliuojamos komunistų partijos, savivalda buvo labai suvaržyta, formali. Įsigalint sovietinei politinei ir ekonominei sistemai, tarpukario teritorijos administracinis tinklas buvo radikaliai transformuotas pagal Sovietų Sąjungos pavyzdį. 1950 m. birželio 20 d. panaikintos apskritys ir valsčiai, įteisintos 4 sritys (regioninis lygmuo), 87 rajonai (subregioninis lygmuo) ir 2774 apylinkės (lokalinis lygmuo). Naujieji rajonai buvo formuojami mechaniškai dalijant buvusių apskričių teritorijas. Teritorinio tinklo smulkinimu okupacinė valdžia siekė sustiprinti vietinės visuomenės kontrolę. Tačiau teritorijos administraciniai vienetai greitai pradėti palaipsniui stambinti. 1953 m. panaikinamos sritys, paliekama dvipakopė teritorinė administracinė struktūra, kurioje rajonas laikytas pagrindiniu vienetu. Pertvarkant teritorinių vienetų tinklą, pradėta derinti administracinės bei ūkinės veiklos ribas. Iki nepriklausomybės atkūrimo rajonų skaičius sumažėjo iki 44, apylinkių – iki 423. Nors tuo metu radikalios stambinimo reformos vyko ir Vakarų Europoje, sovietinės valdžios vykdytas teritorinių vienetų stambinimas didino valdymo centralizavimą.

3. Regioninio valdymo reforma Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atkūrimo

Būtinybė reformuoti teritorijos administracinį
suskirstymą ir įtvirtinti naujas teritorinės savivaldos institucijas Lietuvoje iškilo tik atkūrus nepriklausomybę ir pasikeitus socialinei bei ekonominei sistemai. Lietuvos valdžia prioritetą teikė regioninei reformai, o ne vietinių teritorinių vienetų įtvirtinimui. Regioninė reforma apsiribojo tik regionų administracinio tinklo įtvirtinimu. 1991 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė prie Ekonomikos ministerijos sudarė darbo grupę savivaldos ir teritorinei administracinei reformai rengti, kuri parengė Lietuvos reformos koncepciją. Koncepcijos projekte buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tęstinumui, istorinei atminčiai atstatyti reikia grįžti į administracinį-teritorinį suskirstymą apskritimis, valsčiais ir respublikos miestais. Ši reforma apsiribojo tarpukario Lietuvos tradicijų atgaivinimu. Alternatyvus projektas, pateiktas geografų kraštotvarkininkų, siūlė įteisinti 12 regionų, kuriems buvo siūloma suteikti senuosius baltų žemių pavadinimus. Tačiau po ilgų svarstymų ir vertinimų Vyriausybė apsisprendė sudaryti 10 apskričių (įvestos 1995 m.) , pasiremiant sovietinių regionų modeliu, mechaniškai sujungiant administracinius rajonus. Apskričių ribos dažnai sutapo su bendrosios apgyvendinimo sistemos regionų ribomis. 2000 m. priėmus Regioninės plėtros įstatymą, apskritys tapo teritorijomis, kuriose turi būti įgyvendinama nacionalinė regioninė politika. Tačiau iki šiol apskritys ir jų Regioninės tarybos nevaidina svarbaus vaidmens regionų raidos procese. Apskritys neturi jokių priemonių vykdyti regioninės plėtros funkciją, nes jos nedisponuoja finansiniais ištekliais bei neturi galių skirstant ES struktūrinius fondus. Nepakankamas decentralizacijos laipsnis regioniniu lygmeniu yra viena priežasčių, kodėl Lietuva iki šiol nevykdo aktyvios regioninės politikos. 2001 m., kai Vyriausybė savo programoje numatė apskričių reformą, vėl pradėta daugiau kalbėti apie Lietuvos regionalizaciją. Vyriausybės patvirtintose „Apskričių teritorinės reformos kryptyse“ buvo numatyti trys regioninio lygmens teritorinių vienetų pertvarkymo variantai:

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 974 žodžiai iš 2723 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.