Valdzia ir pavaldumas
5 (100%) 1 vote

Valdzia ir pavaldumas

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………….

1. Etiketas ir kasdieninis elgesys organizacijose…………………………………………………………

2. Valdžia ir pavaldumas………………………………………………………………………………………….

3. Etinės vadovų ir pavaldinių pareigos……………………………………………………………………..

4. Nuo ko prasideda vadovo ir pavaldinio bendravimas……………………………………………….

… 5. Humoras ir šypsena……………………………………………………………………………………………..

6. Vadovo elgesio manieros……………………………………………………………………………………..

6.1. Vadovo žodis ir autoritetas…………………………………………………………………………….

6.1.1. Klausymasis……………………………………………………………………………………….

6.1.2. Neverbalinė kalba……………………………………………………………………………….

6.2. Motyvavimas, reiklumas ir kontrolė………………………………………………………………..

6.2.1. Pagyrimai……………………………………………………………………………………………

6.2.2. Kritika………………………………………………………………………………………………..

7. Konfliktai tarp vadovo ir pavaldinio……………………………………………………………………..

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI………………………………………………………………………………………….

NAUDOTOS LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS…………………………………………………

3

4

5

6

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

17

18

ĮVADAS

Pagrindinis organizacijų tikslas naujajame šimtmetyje — įgyti konkurencinį pranašumą, kuris yra būtinas organizacijos sėkmės garantas. Jei praėjusiais dešimtmečiais pagrin¬diniai konkurencinio pranašumo šaltiniai buvo finansiniai resursai arba technologijos, tai dabar jie traktuojami kaip būtini, tačiau nepakankami. Sėkmingai dirbančių orga¬nizacijų patirtis rodo, kad mūsų dienų sąlygomis itin svarbiais konkurencinio pra¬našumo šaltiniais pripažįstami šaltiniai, esantys organizacijos viduje, t. y. ŽMONĖS, gebantys patenkinti klientą, sparčiai įgyvendinti naujoves, kurios padeda organizacijai nurungti konkurentus.

Norėdami, kad organizacijos naujojoje sparčių permainų epochoje gebėtų konkuruoti, jų vadovai privalo išradingai kurti socialinę struktūrą, įgalinančią plėtoti intelektualųjį kapitalą ir sudaryti sąlygas „proto galioms išlaisvinti“. Kitas ypač svarbus dalykas — vadovų gebėjimas kurti pasitikėjimą ir jį palaikyti.

Visa tai aiškiai rodo, kad tradiciniai administravimo metodai, pagrįsti principu „įsakyti ir kontroliuoti“, beviltiškai paseno, įprastinis mąstymas ir pelno didinimo strategijos nesiderina su komplikuota šių dienų verslo aplinka, kad vien gebėjimo „prisitaikyti“ jau nebepakanka.

Žmogus, gyvendamas visuomenėje, nuolat yra tarp žmonių, su kuriais bendrauja. Žmonių bendravimas reikalauja laikytis tam tikrų elgesio normų. Kitaip tariant, individo bendravimas visuomenėje turi tam tikrą norminį pobūdį, tai yra privaloma laikytis normų sistemos, etiketo.

Santykiai tarp vadovo ir pavaldinio atrodo nesudėtingi: vadovas turi teisę įsakinėti, reikalauti ir kontroliuoti, pavaldinys privalo sąžiningai dirbti. Vadovas turi teisę skatinti ir bausti, o pavaldinys – kritikuoti ir skųstis.

Tačiau gyvenime šie santykiai kur kas sudėtingesni. Tarpusavio santykių atmosferą sukuria patys žmonės. Savo elgesiu jie gali ją „supurvinti“, suardyti, tačiau tie patys žmonės gali šią atmosferą ir pataisyti, pakeisti ją taip, kad susidaręs klimatas skatintų darbuotojų pasitenkinimą darbu. H. Rodžersas knygoje „Vienos skrybėlės principas“ yra pasakęs: „Žmonės, dirbantys pas mane, yra pagrindinis kapitalas mano biznyje“.

Manau, kad šis referatas padės man įrodyti šį amerikiečių vadybininko ir psichologo teiginį.

1. ETIKETAS IR KASDIENINIS ELGESYS ORGANIZACIJOJE

Etiketas (pranc. etiquette — nustatyta formali ceremonijų tvarka) — tai kurios nors visuomenės ar jos dalies (socialinės gru¬pės) tinkamo elgesio ir laikysenos normos, žmonių priimtos tarpusavio bendravimo mandagumo taisyklės ir formos. Etiketas neretai įvardijamas kaip žmonijos istori¬joje susiklostęs kultūros elementas, tam tikras formalus ritualizuotas elgesys, kar-tais reguliuojamas griežtai nustatytos tvarkos (ypač tai būdinga diplomatiniam, rū¬mų, aukštuomenės, tam tikros profesinės veiklos konkrečių funkcijų, taip pat — įvai¬raus lygio priėmimų, susitikimų metu). Eti¬ketas padeda išskirti žmones, su kuriais ben¬draujame, parodyti jų reikšmingumą, pademonstruoti savo požiūrį į juos – pagal¬bą ir mandagumą.

Taigi etiketo paskirtis yra dvejopa: funkcinė ir dorovinė.

Funkcinė paskirtis.
Etiketas tvarko, dis¬ciplinuoja, optimizuoja dalykinį bendravi¬mą, sukurdamas jam palankų psichologinį klimatą, supaprastindamas žmonių santykių reguliavimą. Jis taip pat diferencijuoja vi¬suomenę, kiekvieną jos atstovą, versdamas elgtis pagal atitinkamą socialinį, profesinį, komunikatyvinį statusą, tam tikrą vaidme¬nį. Etiketas pritaikytas tipiškoms situaci¬joms, todėl jis sutaupo žmonių laiką ir bendraujant eikvojamą dvasinę energiją; drau¬ge suteikia jų poelgiams patrauklumo. O šis ypač lemia individo socialinės veiklos sėk¬mę. Etiketas — žmonių bendravimo sąlyga, kuri kuria terpę turtingesniems ryšiams, efektyvesniam susikalbėjimui bei našesnei veiklai. Mandagumas, taktiškumas, dėme¬sys kolegai, interesantui, klientui ir t. t. su¬kuria reputaciją firmai ir atskiram versli¬ninkui. Etiketas padeda subtiliau ir geriau išreikšti asmenybės elgesio esmę, leidžia psicholo¬giškai lengviau prisitaikyti prie situacijos ir daryti poveikį kitiems; jis taip pat padeda išvengti konfliktų arba neskausmingai juos išspręsti. Dalykinei profesinei veiklai, verslo partnerystei šios etiketo funkcijos yra ne¬įkainojamos.

Dorovinė paskirtis. Etiketas išreiškia ir tam tikrus moralinius principus, mandagu¬mo, padorumo, pagarbos, geranoriškumo, humaniškumo reikalavimus. Profesinėje veikloje etiketo nepaisymas pastebimas daug greičiau negu dorovės subtilybės. Todėl čia ypač reikalaujama mandagumo, išorinio dis¬ciplinuotumo. Dalykinėje etikoje būtina jausmų disciplina, emocinis neutralumas ar¬ba pozityvumas – ir griežtai draudžiamas negatyvumas.

Taigi etiketas yra vidinės moralinės el¬gesio normos, įgijusios tam tikrą išorinio elgesio formą. Joms skleistis sąlygas sudaro moralinės vertybės. Etiketo normose sufor¬muluota viena iš svarbių etinių vertybių — besąlygiškos pagarbos, palankumo kitam in¬dividui imperatyvas bei jo išraiška. Dar I. Kantas pastebėjo, kad gražus elgesys stimu¬liuoja dorovinius jausmus bei mintis. Per išorybę provokuojamos ir vidinės moralinės nuostatos. Anglų filosofas Frencis Beiconas (1561 – 1626 ) teigė, kad etiketas — tai tur¬tas, kuriuo reikia mokytis naudotis: jis pa¬deda pasiekti tikslą, sukurti gerą įvaizdį ir patraukti savo pusėn.

Etiketo taisyklės palengvina bet kokios organizacijos veiklą, nepriklausomai nuo jos dydžio ir veiklos pobūdžio. Įstaigoje puoselėjamos elgesio normos sau¬go firmos reputaciją, o jos tarnautojus nuo konfliktų ir įžeidinėjimų. Nors visur įprasta mandagiai elgtis, verslo pasaulyje gero elge¬sio sąvoką formuoja kiekvienos kompanijos stilius ir tradicijos.

Akivaizdu, kad kitų pasitikėjimą gali¬ma pelnyti tik garbingai elgiantis su ki¬tais žmonėmis. Kad ir koks protingas bū¬tų darbuotojas, be kolegų paramos jis negalės gerai atlikti savo pareigų. Visų lygių firmos darbuotojai privalo būti padorūs. Elemen¬tarų sąžiningumą ir pagarbą turi rodyti abi šalys: ir vadovas, ir pavaldiniai.

Organizacijos etiketas reikalauja rūpintis bendradarbiais ir skirti jiems dėmesį. Kartais net vieno asmens elgesys žymiai pagerinti firmos įvaizdį, sukurti jaukią atmosferą. Tam reikia tik pasistengti. Todėl etiketo laikymasis – svarbi ir sėkminga bendradarbiavimo sąlyga.

2. VALDŽIA IR PAVALDUMAS

Žymiausi šios srities specialistai į klausimą, kas yra valdymas, atsako taip: pasak valdymo teorijos pradininko F. Teiloro, valdymas – tai ko nors darymas kitų rankomis, anot žymaus devinto dešimtmečio amerikiečių vadybininko L. Jakokos, valdymas – tai ne kas kita kaip žmonių nuteikimas darbui, ir vienintelis būdas tai padaryti – bendrauti su jais.

Vadinasi, valdymas visada yra bendravimas. Bendravimas arba komunikacija – tai pasikeitimo informacija procesas, laiduojantis žmonių tarpusavio supratimą. Šis pasikeitimas informacija gali vykti žodžiais, idėjomis, ir netgi emocijomis. Bendravimo procese atsiranda supratimas, emocionalus potraukis, formuojasi solidarumas, nuomonių ir pastangų bendrumas. Apskaičiuota, kad vadovai įvairaus pobūdžio bendravimui skiria 80 – 90 proc. savo darbo laiko. Todėl galima teigti, kad vadovu tampama tik išmokus bendrauti su pavaldiniais. Bendravimą galima suprasti ir plačiąja, ir siaurąja prasme. Pirmuoju atveju bendravimo objektas – įvairios socialinės grupės, visa visuomenė. Nagrinėjant bendravimą kolektyve, tuo labiau tarp vadovo ir pavaldinio, tikslinga kalbėti apie tai siaurąja prasme, tai yra kaip apie tarpasmeninius ir tarpgrupinius tiesioginius kontaktus.

Dalykinio bendravimo „iš viršaus į apa¬čią“, t. y. vadovo santykio su pavaldiniu, tai¬syklę galima būtų nusakyti perfrazavus I. Kanto skelbtą kategorinį imperatyvą: „Elkis su pavaldiniu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi viršininkas“. Dalykinio ben¬dravimo menas ir sėkmė daugeliu atveju nu¬sakomi tomis etinėmis normomis ir princi¬pais, kurių laikosi vadovas, bendraudamas su pavaldiniais. Kai sakome „normos ir prin¬cipai“, tai turime galvoje etinį elgesį tarny¬boje. Šitomis normomis remiamasi priimant sprendimus valdymo procese. Jais pasireiš¬kia tarnybinė disciplina, lemianti dalykinį bendravimą.

3. ETINĖS VADOVŲ IR PAVALDINIŲ PAREIGOS

Vadovai turi būti moralaus elgesio pa¬vyzdys. Jie turi gyventi pagal vertybes, pa¬dedančias sėkmingai tvarkyti jų vadovauja¬mų organizacijų
veiklą:

• Vadovas yra atsakingas už va¬dovaujamos organizacijos perspektyvas.

• Vadovas turi nuolatos informuoti dar¬buotojus apie savo ketinimus: pavaldinys tikisi gauti iš vadovo visą informaciją, reikalingą efektyviai dirbti.

• Vadovas atsakingas už darnaus kolekty¬vo, besiremiančio pasitikėjimu, kūrimą.

• Vadovas atsakingas už aplinkos, skati¬nančios asmenybės ir jos kūrybiškumo plėt¬rą, sukūrimą.

Tuo tarpu „geri pavaldiniai“:

• stengiasi įvykdyti iškeltus uždavinius,

• pakankamai savimi pasitikėti, kad galėtų ginčytis su vadovais ir būti korektiš¬ki oponentai,

• gali vykdyti vadovo nurodymus, bet nebūti visiškai „bebalsiai“,

• gali praturinti kolektyvo darbą savo patirtimi ir gebėjimais,

• ištikimi savo vadovui ir kolektyvo tiks¬lams, kartu išlaikantys gebėjimą blaiviai ver¬tinti situaciją ir konstruktyviai kritikuoti.

4. NUO KO PRASIDEDA VADOVO IR PAVALDINIO BENDRAVIMAS

Didžiausią ir svarbiausią įtaką vadovo bei pavaldinio bendravimui daro vadovo požiūris į savo vietą, į savo darbą, į save kaip vadovą ir į savo pavaldinius. Svarbus veiksnys, darantis nemažą įtaką bendravimui, yra vadovo psichologinė nuostata darbuotojo atžvilgiu. Jei vadovas laiko save nepakeičiamu, „vadovu iki gyvos galvos“, tai yra jei požiūris į ateitį iškreiptas, tai ir požiūris į pavaldinius ir į santykius su jais bus netinkamas. Žmogus, turintis neigiamą nuostatą kito atžvilgiu, į viską, ką šis darys, žiūrės ir tai vertins su nepasitikėjimu. Taip yra todėl, kad detales, veiksmus, jų tikslą suvokiame vadovaudamiesi bendra psichologine nuostata. Bendravimas turi būti nuoširdus, asmeniškas, suteikiantis komforto jausmą bendraujantiems asmenims.

Vadovo ir pavaldinių santykiams labai svarbus ir bendras įspūdis, kurį lemia išvaizda ir apsirengimas. Tačiau nemažą įtaką vadovo ir pavaldinių bendravimo psichologijai daro ir darbo aplinka.

Vadovo darbo aplinką reikėtų vertinti dviem požiūriais: funkciniu ir psichologiniu.

Kiekvienas daiktas (knygų lentyna, seifas ir panašiai) vadovo darbo vietoje turi turėti funkcinę paskirtį – padėti dirbti. Ypač svarbu darbo aplinką atidžiai įvertinti ir tinkamai sutvarkyti psichologiniu požiūriu. Kiekvienas daiktas savo forma, vieta erdvėje, o ypač spalva daro nemažą poveikį mūsų psichikai: jaudina, džiugina, liūdina ir panašiai. Regėdami mes patiriame apie 90 proc. visų pojūčių ir gauname apie 40 proc. visos informacijos. Todėl darbo aplinkos spalvų gama turi sudaryti jaukią, psichologiškai įtaigią aplinką ne tik joje dirbančiam vadovui, bet ir čia ateinantiems pavaldiniams. Dažnai, atėjęs pas vadovą, darbuotojas jį randa pasilenkusį prie popierių ir nepakeliantį galvos. Pavaldinys stovi ir laukia. Tokia situacija rodo nepagarbą žmogui ir jo reikalams. Nuo pat pirmų sekundžių žmogus, atėjęs pas vadovą, turi pajusti, kad jis reikalingas. Kad ir kaip užsiėmęs vadovas, visą dėmesį jis turi skirti atėjusiam. Didelis dėmesys kreipiamas į tai, kaip vadovas sveikinasi su darbuotojais. Kokia maniera pasisveikina, kaip paduoda ranką pavaldiniui – tai ne jo asmeninis reikalas, nes pasisveikinimo forma mes darome nemažą poveikį žmonių jausmams, emocijoms, o kartais ir nuotaikai bei psichologinei nuostatai. Kai sveikinamasi su savo pavaldiniu, rodomas jam dėmesys, pažymimas susitikimo reikšmingumas, išreiškiama pagarba. Pasisveikinimas turi daugiau reikšmių ir atspalvių negu du žodžiai, mat rankose išreikštas žmogaus individualus ir psichologinis gyvenimas. Rankos paspaudimas ir gestai daug pasako apie patį žmogų, apie jo valios jėgą, nuoširdumą ir atvirumą, kuklumą, vidinę pusiausvyrą.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1822 žodžiai iš 5506 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.