Valstybės biudžetas ir jo balansavimas1
5 (100%) 1 vote

Valstybės biudžetas ir jo balansavimas1

TURINYS

ĮVADAS 3

BENDRA BIUDŽETO SAMPRATA 5

VALSTYBĖS FINANSŲ VALDYMO KAITA 7

VALSTYBĖS BIUDŽETO STRUKTŪRA 8

VALSTYBĖS BIUDŽETO LYGTIS 8

VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI 9

VALSTYBĖS IŠLAIDOS 12

EUROPOS SĄJUNGOS BIUDŽETO SUDARYMAS 15

ES BIUDŽETO PRINCIPAI 17

ES BIUDŽETO PAJAMOS 17

ES BIUDŽETO IŠLAIDOS 20

BIUDŽETO BALANSAS 24

BIUDŽETO DEFICITO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS: 24

BIUDŽETO DEFICITO EKONOMINĖS PASEKMĖS 28

BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS 32

ATEITIES PROGNOZĖS 33

IŠVADOS 35

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 36

PRIEDAS 37

ĮVADAS

Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaip yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje kaupiamas ir apibendrinamas.

Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai (pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir kt.). Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys beviltišką finansinę situaciją.

Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės vykdomos politikos.

Nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai, didele dalimi priklauso ir fiskaliniai rezultatai. Pagrindinės valstybės finansų problemos – įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola – labai panašios visame pasaulyje. Tačiau įvairiose šalyse šios funkcijos atliekamos ir valdomos skirtingai.

Nėra “teisingo” ar “neteisingo” valstybės finansų valdymo. Valstybės finansų valdymo principai vystosi kartu su valstybės institucine sąranga. Institucinė sąranga, savo ruožtu, atspindi istorinius, kultūrinius ir technologinius veiksnius.

Valstybės finansų sistema ir valdymas laikui bėgant keičiasi. Kai kurių šalių vadovai suformulavo labai aiškią valstybės finansų reformos strategiją ir sąžiningai jos laikėsi. Suverenumo, fiskalinės įtampos, regioninio bendradarbiavimo, globalizacijos ir naujosios informacinės technologijos pokyčiai radikaliai pakeitė aplinką, kurioje tvarkomi valstybės finansai. Valstybės finansų valdymas nuolat reformuojamas, kad neatsiliktų nuo greitai kintančios išorinės aplinkos.

Fiskalinė politika – tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti ar panaikinti bendro nacionalinio produkto svyravimus, reguliuojant bendrąją paklausą.

Teorinis fiskalinės politikos pagrindas yra anglų ekonomisto Dž.M. Keinso mokslas apie aktyvų valstybės biudžeto ir valstybės investicijų vaidmenį. Taigi fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės biudžeto formavimu ir naudojimu.

Valstybės biudžetas – tai valstybės pajamų ir išlaidų per tam tikrą laikotarpį planas.

Skirtumas tarp valstybės pajamų ir išlaidų vadinamas biudžeto saldu.

Jei valstybės pajamos lygios išlaidoms, tai valstybės biudžetas yra subalansuotas ir saldas lygus nuliui. Jei valstybės išlaidos didesnės nei pajamos – biudžetas yra deficitinis ir saldas bus neigiamas. O jeigu valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas yra perteklinis, atitinkamai biudžeto saldas bus teigiamas.

BENDRA BIUDŽETO SAMPRATA

Esant dabartiniam civilizacijos lygiui valstybės įsikišimas į visuomeninį gyvenimą yra būtinas. Tai pripažįsta beveik visų ekonominių mokyklų atstovai, tačiau kartu diskutuojama, kiek platus turėtų būti tas dalyvavimas. Vieni, gindami rinkos laisvę, mano, kad šiuolaikinė valstybė visuomeninį gyvenimą reguliuoja daugiau, negu jai derėtų. Kitų nuomone, valstybė privalo daug daugiau prisidėti prie piliečių gyvenimo lygio gerinimo. Dar prieštaringesni samprotavimai apie tai, kiek valstybė turėtų dalyvauti visuomenės ūkinėje veikloje, pvz., kištis į darbdavio ir samdomojo darbuotojo arba vartotojo ir monopolisto-gamintojo santykius; reguliuoti priekių judėjimą tarp šalių muitais, valiutine sistema ar netarifiniais barjerais; daryti įtaką išteklių paskirstymui ekonomikoje teikdama eksporto subsidijas ir pan.

Įvairiose šalyse valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra nevienodas. Tie, kas gina didesnį valstybės kišimąsi, grindžia savo nuomonę rinkos netobulumo pavyzdžiais ir būtinybe užtikrinti lygybę. Tačiau dėl tokio valstybės aktyvumo gali atsirasti didelės tiesioginės ir netiesioginės visuomeninės išlaidos. Dauguma pereinamosios ekonomikos šalių deklaruoja tikslą sumažinti ekstensyvų valstybės vaidmenį, kurį jos paveldėjo iš planinio ekonominio modelio, o daugelyje besivystančių šalių žemas valstybės išlaidų lygis BVP atspindi greičiau ribotas valstybės finansines galimybes ir iškreiptas kainas, o ne sąmoningai pasirinktą valstybės vaidmens modelį.

Centralizuoto planavimo valstybėse biudžetas siejamas su ekonomikos planu. Pagrindinis biudžeto atskaitomybės lygmuo – įmonė. Savivaldybių, vietos ir regioninės valdžios biudžetai rengiami kaip centrinės
vyriausybės biudžeto dalis. Pagrindinis valstybės finansų valdymo tikslas – ne stiprinti piliečių dalyvavimą valstybės finansų valdyme, o vykdyti planus.

Daugumoje šalių valstybės finansai tvarkomi metiniu pagrindu, nors yra keletas ES valstybių, kurios neseniai įsivedė daugiamečių biudžetų sistemą. Šalys, kurios rengia daugiamečius vyriausybės veiklos biudžetus, yra Urugvajus, kuris turi penkerių metų tęstinį biudžetą, ir Švedija, sudaranti trejų metų biudžetus ir pratęsiamųjų grantų (dotacijų) serijas. Kai kuriose Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse taip pat leidžiama tam tikriems fondams daryti išlaidas iki šešių kitų kalendorinių metų mėnesių.

Paprastai valstybės pajamas, skolą ir biudžetus tvarko Finansų ministerijos, taip yra ir Lietuvoje. Biudžeto valdymo įstaiga yra prezidentūroje (JAV) (plačiau žiūrėti 1 paveikslą), Planavimo ministerijoje (Korėjoje) arba atskira ministerija (Prancūzijoje). Lietuvos biudžetą sudaro Vyriausybė, o tvirtina Seimas.

Įstatymų leidžiamojo organo vaidmuo valstybės finansų valdyme būna įvairus. Daugelis parlamentų yra patvirtinę subalansuotų biudžetų taisyklę arba nustato valstybės skolos apribojimus ir taip varžo vykdomosios valdžios iniciatyvą. Jungtinėse Valstijose įstatymų leidžiamasis organas sudaro savo biudžetą. Kitose šalyse (Kanadoje, Olandijoje) įstatymų leidžiamasis organas apriboja valstybės skolinimąsi. Daugumoje šalių įstatymų leidžiamasis organas biudžetą tvirtina. Kai kuriose šalyse įstatymų leidžiamasis organas tvirtina tik buvusių biudžetų padidėjimą.

1pav. Valstybės finansų valdymas: lyginamasis požiūris

Biudžetinėje sistemoje yra išskiriami šie biudžetų tipai:

· Nacionalinis biudžetas – kuris apima Valstybės Biudžetą, Savivaldybių biudžetus ir Valstybinio Socialinio draudimo biudžetą (vadinama SODRA); Nacionalinio biudžeto sudėtinė dalis yra įvairūs fondai (privatizavimo, kelių priežiūros, rezervų, gamtos apsaugos, nepriklausomybės gynimo, ir kt.);

· Įmonių, organizacijų, įstaigų biudžetai arba vadinami balansai;

· Šeimos biudžetai;

Biudžetai paprastai skirstomi į funkcinius ir programinius. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Naujoje Zelandijoje ir Čilėje biudžetas pateikiamas kaip konsoliduotos, komercinio tipo sąskaitos, kuriose aiškiai parodytas valstybiniam sektoriui priklausantis turtas ir pajamų srautai.

VALSTYBĖS FINANSŲ VALDYMO KAITA

Laikui bėgant valstybės finansų valdymas kinta. Prieš Antrąjį pasaulinį karą daugelis šalių taikė įplaukų ir išlaidų pagal elementus kontrolę. Kadangi vyriausybės vaidmuo buvo gana ribotas, o išlaidos gana reguliarios ir vienalytės, įplaukų kontrolės metodas valdant valstybės finansus buvo gana efektyvus. Vis didėjant vyriausybės vaidmeniui šalies ekonomikoje, orientavimąsi į įplaukas pakeitė orientavimasis į rezultatų sekimą ir kontrolę, valstybės išlaidų planavimas taikant programinį principą. Po to, reaguojant į fiskalines problemas, valstybės finansų valdymas buvo orientuojamas į teikiamų visuomeninių gėrybių rezultatus, todėl pagrindinį dėmesį pradėta kreipti į rezultatų stebėjimą mažinant neracionalias valstybės išlaidas.

Po Antrojo pasaulinio karo atstatant sugriautą daugelio šalių ekonomiką reikėjo investuoti daug lėšų. Didėjant valstybės investicinių programų finansavimo apimčiai dauguma šalių įvedė atskirus investicijų arba kapitalo biudžetus. Vyriausybės vaidmeniui daugelio šalių ekonomikoje vis didėjant, valstybės finansų valdyme pradėti naudoti vis sudėtingesni planavimo metodai, pavyzdžiui, tęsiamieji investicijų planai ir daugiamečiai vyriausybės biudžetai.

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje daugelis šalių susidūrė su sunkiomis fiskalinėmis problemomis. Tai privertė pradėti taikyti grynųjų pinigų limitus, kad būtų galima suvaldyti deficitą sukeliančias išlaidas ir valstybės finansų valdyme pradėti taikyti labiau orientuotą į ekonomiką biudžetų analizę bei detaliau numatyti įplaukas ir išlaidas.

Didėjanti tarptautinei prekyba ir didėjančios tarptautinės investicijos daugelį šalių paskatino derinti įmonių apmokestinimo sistemas. Valstybės finansų taisyklės buvo iš dalies pakeistos siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo ir perkelti apmokestinimą nuo mobilios investicinės veiklos ne tokiam mobiliam vartojimui. Siekiant daugiau surinkti lėšų iš vartojimo daugelyje šalių buvo įvestas pridėtosios vertės mokestis. Didėjant tarptautinei prekybai bendrose įplaukose sumažėjo prekybos mokesčių reikšmė. Didėjant įplaukoms iš vidaus mokesčių, o ne iš surenkamų mokesčių prie valstybės sienų, pasikeitė įplaukų valdymas ir organizavimas.

Įplaukas renkančios organizacijos daugiausia dėmesio dabar skiria mokesčių mokėtojų sąmoningumui, visuomenės švietimui, savanoriškam įstatymų ir mokesčių mokėjimo taisyklių laikymuisi, atrankinei kontrolei ir nuobaudoms.

VALSTYBĖS BIUDŽETO STRUKTŪRA

VALSTYBĖS BIUDŽETO LYGTIS

G- valstybės išlaidos

Tp –transferai

BI –valstybės biudžeto pajamos

Fs –valstybės biudžeto saldas

VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI

Norėdama atlikti daugybę funkcijų valstybė turi disponuoti lėšomis, kurių užtektų išlaidoms finansuoti. Šios lėšos suplaukia į
iždą iš tokių pagrindinių šaltinių: mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimas, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.

· Mokesčiai surenkami iš privačiojo sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais.

· Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas remiantis darbo užmokesčio fondu, darbuotojų skaičiumi, bendrosiomis pajamomis ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.

· Vadinamąsias nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautos parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.

· Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorių.

· Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai bus mokamos palūkanos.

Taigi mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatusis sektorius teikia valstybei savo noru. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuriai valstybei rūpinasi sukurti „gerą“ mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.

Biudžeto pajamas sudaro mokestines ir nemokestines pajamos:

Ų Mokestines pajamos formuojamos iš mokesčiu ir (2003m. sausio 1 d. jų buvo 21), prekyviečių ir kitų rinkliavų (per 30).

Ų Nemokestines pajamos- tai pajamos, gautos už eksploatavimą valstybės nuosavybės, baudos ir pajamos už konfiskaciją, mokestis už aplinkos teršimą ir kitas pajamas

Iš 2 pav. ir 3 pav. pateiktų diagramų matyti, kad ir Lietuvoje mokesčiai sudaro didesniąją dalį biudžeto pajamų. Ženkli pajamų dalis yra gaunama iš PVM, akcizo, pajamų ir pelno mokesčių.

2 pav. Pajamų dalis procentais 2000 –2004 m. valstybės biudžetuose

Valstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išvystytose ir besivystančiose šalyse. Išvystytose šalyse didesnė tiesioginių mokesčių dalis. Pavyzdžiui, JAV šie mokesčiai sudaro apie 85 proc. valstybės gaunamų pajamų. Besivystančiose šalyse didesnę dalį sudaro netiesioginiai mokesčiai. Šiuos mokesčius lengviau surinkti nei pajamų mokesčius, tačiau šie mokesčiai yra regresyvūs, t.y. mažas pajamas gaunanti visuomenės dalis moka didesnius mokesčius, nei gaunantys dideles pajamas.

3 pav. Biudžeto pajamų struktūra 2000 m., 2001m. ir 2002 m.

Kito valstybės pajamų šaltinio – nemokestinių pajamų – dalis bendrose biudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelės. Tik tuo atveju, jei valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybės nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį. Pavyzdžiui, Lietuvos mokestinių pajamų dalis tiek 2003, tiek 2004 metų biudžetuose yra žymiai didesnė nei nemokestinių pajamų dalis (4 pav.) . Taigi ir Lietuvą reikėtų priskirti prie tų valstybių, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra mokesčiai.

4 pav. Mokestinių ir nemokestinių pajamų dalis šalies biudžete 2003 ir 2004 m.

VALSTYBĖS IŠLAIDOS

Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas (pav., apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę techniką t. t.). Šios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą. Kitą svarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai išmokos namų ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis. Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2116 žodžiai iš 6823 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.