Valstybės biudžetas ir jo subalansavimo problemos
5 (100%) 1 vote

Valstybės biudžetas ir jo subalansavimo problemos

Valstybės biudžetas ir jo subalansavimo problemos: Makroekonomikos referatas/ vadovas : Kauno Technologijos Universitetas Panevėžio institutas Vadybos ir administravimo fakultetas. Ekonomikos mokslų katedra. –Panevėžys,2005.-19p.

Santrauka

Valstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai, kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš įvairių mokesčių.

Valstybė savo finansuose gali turėti perteklių ar trūkumą. Labai svarbu yra siekti biudžeto subalansavimo, t.y.kad valstybės pajamos būtų lygios išlaidoms.

Darbo objektas yra valstybės biudžetas ir jo subalansavimo problemos. Darbo tikslas – suvokti kas yra valstybės biudžetas ir jo subalansavimo problemos. Darbo tikslas yra detalizuojamas uždaviniais, lėmusiais tokią darbo struktūrą. Darbo metodika, padėjusi išspręsti minėtus uždavinius, susideda iš literatūros analizės.

Įvadas

Temos aktualumas: Valstybės biudžetas yra ypač svarbus. Valstybė savo finansuose gali turėti perteklių ar trūkumą. Pastaruoju atveju kalbame apie deficitą. Biudžeto deficito valdymas yra vienas iš svarbiausių fiskalinės politikos makroekonominių instrumentų. Labai svarbu yra siekti biudžeto subalansavimo, t.y.kad valstybės pajamos būtų lygios išlaidoms

Darbo objektas: valstybės biudžetas ir jo subalansavimo problemos.

Darbo tikslas: suprasti kas yra valstybės biudžetas ir kokios jo subalansavimo problemos.

Darbo uždaviniai:

1. Kokia biudžeto kilmė ir samprata?

2. Kokia biudžeto raida?

3. Kokia yra Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto sandara?

4. Kokie valstybės pajamų šaltiniai?

5. Kam naudojami asignavimai?

6. Kodėl svarbus biudžeto planavimas ir balansavimas?

Darbo metodai: atskleisiu temą, remdamasi išvardinta informacijos medžiaga literatūros sąraše.

Biudžeto samprata ir kilmė

Sąvoka “biudžetas” pradėta vartoti Anglijoje. Ji kilo iš seno prancūzų žodžio bouge arba boulgette, kuris yra išvestinis lotyniško žodžio bulga – odinis krepšys, o anglai perėmė šį žodį iš normanų.

1802m. prancūzai šį terminą įvedė į finansų ūkio terminologiją ir žodynus. XIX a. biudžeto samprata pasklido po visą pasaulį.

Biudžetas (angl. budget) gali būti apibrėžiamas gana įvairiai ir net keliomis prasmėmis:

• tai valstybės pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikotarpiui, patvirtinta įstatymu;

• valstybės, įstaigos arba atskiro asmens laukiamų pajamų ir išlaidų tam tikram laikui numatomas apskaičiavimas;

Ekonomine prasme:

• viešojo finansų ūkio tam tikram laiko tarpui (paprastai vieniems metams) skaitmeninis laukiamų pajamų ir numatomų išlaidų nustatymas ir išvedamas jų balansas;

Juridine prasme:

• įstatymų leidžiamosios įstaigos aktas, kuriuo iš anksto numatomos ir sutvarkomos viešojo finansų ūkio pajamos ir išlaidos;

• valstybės pajamų ir išlaidų sąmata, planas ir aprašas.

Jeigu valstybės pajamos lygios jos išlaidoms, biudžetas yra subalansuotas. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas bus deficitinis. O jei valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas perteklinis. Biudžeto naudojimas visuminei paklausai reguliuoti, vadinamas vyriausybės fiskaline politika. Fiskalinė politika įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų bei surenkamų mokesčių apimtį.

Biudžetai sudaromi vieneriems metams – nuo sausio 1d. iki gruodžio 31d. imtinai.

Biudžeto raida

Biudžeto vystymasis apima gana ilgą laikotarpį – nuo vergovinės santvarkos iki šių laikų ekonominės valstybės.

Kalbant apie Lietuvos biudžeto raidą, randama duomenų, kad jį pradėta sudarinėti XV a.pabaigoje. 1776 m. bendros Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės išlaidos skiriamos karaliui, kariuomenei, administracijai, maršalo departamentui, kanclerio departamentui, iždo departamentui, įvairiems reikalams ir nepaprastoms bei nenumatytoms išlaidoms.

Konsoliduotas bendras šalies biudžetas nuo Nepriklausomybės atkūrimo sudarė pakankamai stabilią BVP dalį. Į konsoliduotą šalies biudžetą arba bendrąjį šalies biudžetą įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai, taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriuose laikomos valstybės lėšos.

Aišku, kad Lietuvos fiskalinis skaidrumas priklauso ne tik nuo nacionalinių duomenų pateikimo. Sunkumus sudaro valstybės finansų suskirstymas į biudžetus, fondus ir sąskaitas. Tai ne tik komplikuoja fiskalinį valdymą, bet ir pablogina visuomenės galimybes stebėti padėtį.

Tarp fiskalinės politikos specialistų vyrauja nuomonė, kad nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos yra nepageidaujami. Tokie fondai prieštarauja biudžeto integralumo, universalumo ir pilnumo principams. Dėl didelio nebiudžetinių fondų skaičiaus fiskalinė politika tampa ne tokia skaidri ir lanksti, apsunkina prioritetų pasirinkimą ir dėl to valdymas tampa sudėtingesnis. Paprastai pateisinamas tik draudimo fondų egzistavimas: t.y. socialinio draudimo, sveikatos draudimo ir pensijų fondų, bet kai kurios išsivysčiusios šalys net ir šių fondų neišskiria iš biudžeto.

Po 1993m. valstybinio sektoriaus pajamos kito nuo 27,5  iki 32,5  BVP, tuo metu visos išlaidos sudarė 28 -34  BVP. Mažiausios pajamos buvo 1992 m., kai bendrojo šalies biudžeto mokestinės pajamos
sudarė 26  BVP. Skirtingai negu kai kurios kitos ekonomiką pertvarkančios kaimyninės valstybės, Lietuva nepatyrė nevaldomo nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų nuosmukio. Nedidelis valstybės išlaidų sumažėjimas net pačiais nepalankiausiais ekonomikai metais atskleidė šalies vyriausybių gebėjimą sutelkti finansinius išteklius ir geriau įgyvendinti pajamų, išlaidų ir skolinimosi politiką .

Nuo 1994 m. kasmet buvo pasiekiama pažanga mažinant biudžeto deficitą. Konsoliduoto fiskalinio deficito nuolatinį mažėjimą iki 1,7  BVP daugiausia lėmė perskolinimo mažinimas ir mokesčių tarifų bei įplaukų didinimas. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Seimas ir Vyriausybė visada stengėsi neviršyti patvirtinto biudžeto deficito dydžio. Pajamos ir išlaidos būdavo mažinamos nedidinant deficito.

Stabdydama infliaciją, mažindama neigiamą įtaką mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitui, siekdama neatriboti privačiojo sektoriaus nuo siauros krašto finansinės sistemos ir stabdydama užsienio skolos susidarymą, Vyriausybė stengėsi sumažinti biudžeto deficitą. Pagrindinės naudotos fiskalinio deficito suvaržymo priemonės buvo mokesčių administravimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai, mokesčių bazės plėtimas, akcizų tarifų didinimas orientuojantis į ES minimalias normas ir mokesčius administruojančių institucijų reorganizavimas. 1999 m. Seimas patvirtino subalansuotą valstybės biudžeto planą, tačiau tai buvo įmanoma padaryti tik atskirai patvirtinus investicines programas, finansuojamas iš paskolų ir Privatizavimo fondo. Prieš prasidedant Rusijos krizei, Vyriausybė buvo paskelbusi apie tolesnius centrinio šalies biudžeto griežtinimo planus mažinant perskolinimą ir ketinimus siekti fiskalinio balanso 2000 m.. Nepakankamai palanki ekonominė raida ir valstybės mokestinių įplaukų nuosmukis 1999 m. atidėjo tolesniam laikui fiskalinio sugriežtinimo planus.

1992 m. pradžioje buvo tik keturi nebiudžetiniai valstybės lėšų fondai, tačiau jų skaičius kasmet didėjo ir jau 1998 m. išaugo iki 30 fondų ir sąskaitų. Daug biudžetinių įstaigų turi specialiųjų lėšų sąskaitas, į kurias sumokama už biudžetinių įstaigų teikiamas paslaugas ir šios lėšos neįtraukiamos į nacionalinį biudžetą. Taip pat yra sukurti nebiudžetiniai fondai savivaldybėse. Savivaldybės kaupia lėšas atskiruose nebiudžetiniuose fonduose gamtosaugai finansuoti ir kitais tikslais. Nebiudžetiniams fondams leidžiama skolintis tik su valstybės garantijomis, taigi šios paskolos laikomos valstybės skola. Ypač svarbu, kad nebiudžetiniai fondai turi būti subalansuoti, tačiau tai negalioja skolinimosi sąskaitoms arba, tiksliau sakant, programoms, finansuojamoms iš paskolų.

Kuriant naujus fondus kiekvieną kartą būdavo pateikiama daugybė argumentų, siekiant parodyti išankstinį valstybės finansinių išteklių paskirstymo naudingumą, nurodant, kokiems tikslams šio ar kito mokesčio įplaukos turi būti panaudotos. Pavyzdžiui, būdavo tvirtinama, kad toks paskirstymas suteikia apibrėžtumą vidutiniams ir ilgalaikiams planams tam tikrose srityse. Iš tiesų, toks išteklių paskirstymas tam tikru mastu Vyriausybei atvėrė fiskalinio lankstumo galimybes, kadangi jai buvo suteikta teisė tvirtinti šių fondų biudžetus.

Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę šimtai apyvartos mokesčių ir konfiskaciniai pelno mokesčiai faktiškai buvo pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privačiojo sektoriaus ekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukos mažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškai pertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visų pirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtosios vertės mokesčio įvedimas.

Pradžioje, tik atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje buvo sudaromas valstybės biudžetas, iš kurio buvo finansuojamos Vyriausybės išlaidos. Valstybės išlaidų sąranga buvo apibrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, parengtoje pačioje pereinamojo laikotarpio pradžioje. Konstitucija apibrėžia valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, bet tiksliai nenusako jų apimties bei turinio ir neapriboja valstybės ir savivaldybių nebiudžetinių darinių kūrimo. Tai sudarė sąlygas sparčiai kurti nebiudžetinius fondus. Išlaidų valdymas palaipsniui krypo valstybės finansinių išteklių išankstinio ženklinimo linkme ir investicinė veikla palaipsniui buvo perkeliama į šiuos fondus.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1428 žodžiai iš 4553 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.