Valstybės pajamų šaltiniai
Abstrakčiai kalbant galima teigti, kad valstybė – tai institucija, teikianti specifines paslaugas (tokias kaip krašto apsauga, švietimas, sveikatos apsauga visuomeninis saugumas ir t.t.) ir mainais už jas įvairių mokesčių pavidalu gaunanti pajamas į biudžetą. Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Žemiau išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas:
• Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais.
• Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas nuo darbo užmokesčio fondo, darbuotojų skaičių, bendrų pajamų ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.
• Taip vadinamas nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautas parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.
• Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorų.
• Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai mokamos palūkanos.
Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuriai valstybei rūpi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.
Dažniausiai valstybėse yra naudojama mišri mokesčių sistema, kurią sudaro tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.
Tiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai nustatomi asmenims ir kitiems ūkiniams subjektams, priklausomai nuo jų pajamų arba turto. Tai gyventojų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno, žemės, žemės nuomos, nekilnojamojo turto, žyminis, konsulinis, prekyviečių, kelių, aplinkos teršimo, valstybės gamtos išteklių ir palūkanų už valstybės kapitalo naudojimą mokesčiai priklausomai nuo jų pajamų arba turto.
Netiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai, kurie įtraukiami į prekės ar paslaugos kainą. Juos sudaro pridėtinės vertės (PVM), tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai bei akcizai .
Reikia pasakyti, kad įvairiose valstybėse skirtingai pasitikima šiomis mokesčių grupėmis. Sakykim, Japonijoje, JAV, Šveicarijoje, Suomijoje labiau pasitikima tiesioginiais mokesčiais ir tuo jos skiriasi nuo kitų šalių. Kitos šalys labiau linkusios naudoti PVM, nors praktika rodo, kad PVM kartais paskatina vyriausybę siekti vis didesnių pajamų į nacionalinį biudžetą, todėl kai kurios šalys šio mokesčio atsisakė.
Valstybės biudžeto pajamos
Lietuva yra unitarinė valstybė, todėl yra du valdymo lygiai: centrinis ir vietinis. To pasėkoje atitinkamai sudaroma ir Lietuvos Respublikos biudžetinė sistema, kuri yra įvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: „Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai“ Taigi Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro du savarankiški, skirtingų lygių biudžetai: valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai.
Šie du savarankiški biudžetai sudaro visumą, kuri vadinama Lietuvos Respublikos nacionaliniu biudžetu. Ši nuostata yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatyme : „Nacionalinis biudžetas – valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų konsoliduota (neįskaitant savivaldybių biudžetams skirtų valstybės biudžeto asignavimų) visuma“
Tačiau Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto nereikėtų painioti su konsoliduotu bendru šalies biudžetu. Į konsoliduotą šalies biudžetą, arba bendrąjį šalies biudžetą, įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai, taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriuose laikomos valstybės lėšos.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjunga pasikeitė ir Lietuvos biudžeto ypatumai, galima išskirti šiuos ypatumus:
1. Valstybės biudžetas konsoliduotas su ES finansiniais srautais;
2. Socialiai orientuotas;
3. Biudžeto projektas parengtas pagal naują pajamų ir išlaidų klasifikaciją, atitinkančią ES reikalavimus.
Biudžetą sudaro pajamos ir išlaidos. Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamas sudaro visos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sukaupiamos lėšos, išskyrus skolintas lėšas. Valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos ir išlaidos gali būti tik piniginės lėšos. Apskritai pirmiausiai reikėtų apibrėžti pačią biudžeto sąvoką. Valstybės piniginių pajamų ir išlaidų planas biudžetiniams metams vadinamas biudžetu.
LR
biudžetinės sandaros įstatymo 13 str. rašoma, kad valstybės biudžeto pajamas sudaro:
1) pajamos iš mokesčių;
2) pajamos iš valstybės turto (išskyrus pajamas, gaunamas pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą);
3) valstybės biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas, asignavimų valdytojų administruojamos pajamos;
4) pajamos už valstybės lėšų likučius einamosiose sąskaitose;
5) pajamos, gautos iš skolininkų, kuriems suteikta paskola su valstybės garantija arba kurie paskolas yra gavę valstybės vardu pagal sutartinius įsipareigojimus ;
6) gaunama negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos);
7) kitos pajamos.
1.pav. Lietuvos biudžeto pajamų sandara remiantis planuojamom 2005m. pajamomis (šaltinis- Lietuvos statistikos departamentas)
Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas, kuris turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų sumos. Konkretų Vyriausybės rezervo dydį kasmet nustato Seimas Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu. Vyriausybės rezervo lėšos skirstomos Vyriausybės nutarimu.
Vyriausybės rezervo lėšos naudojamos tik tokioms reikmėms, kurių negalima numatyti sudarant valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektą ir priimant Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Šios lėšos naudojamos stichinių nelaimių ir ekologinių katastrofų padariniams likviduoti bei kitoms reikmėms pagal Vyriausybės nustatytus prioritetus.
To paties LR biudžetinės sandaros įstatymo 14 str. teigiama, kad valstybės biudžeto asignavimai yra naudojami įstatymams įgyvendinti:
1) valstybės funkcijoms bei Vyriausybės tvirtinamoms programoms vykdyti;
2) dotacijoms savivaldybių biudžetams teikti;
3) valstybės įsipareigojimams vykdyti.
Valstybės išlaidų politika
Racionali valstybės išlaidų politika turėtų būti grindžiama tokiais principais:
• Agreguotas valstybės išlaidų lygis turi atitikti nacionaliniu valstybės politikos prioritetus, turi būti suderintas su makroekonominėmis sąlygomis (ir trumpalaikėje, ir vidutinės trukmės perspektyvoje) ir užtikrinti valstybės skolos bei fiskalinio deficito stabilumą.
• Kai kurių prekių ir paslaugų tiekimą tikslinga perduoti privačiajam sektoriui (jeigu valstybės finansavimas yra neišvengiamas, visuomeninės išlaidos pirmiausiai turėtų dengti visuomeninių gėrybių, išorinių efektų sustiprinimo/eliminavimo ir socialinės rūpybos programas, t.y. valstybė turėtų finansuoti būtent tas sferas, kuriose privatusis sektorius visai nenori veikti arba veikia nepakankamu mastu).
• Finansavimas turi būti orientuotas į siekiamą rezultatą – socialinės gerovės maksimizavimą ir vertinamas pagal jo įgyvendinimo laipsnį, ir atskirų sektoriuose ar programų rėmuose, ir tarp jų.
• Einamosios ir kapitalinės išlaidos kiekvienai programai, taip pat ir kiekvienam sektoriui turėtų būti gerai apsvarstytos ir tinkamai subalansuotos.
• Turėtų būti atlikta detali biudžetinių įstaigų išlaidų analizė ir įsitikinta, kad egzistuojanti institucinė struktūra, taisyklės ir instrukcijos padeda, o ne trukdo kontroliuoti visuomeninę paklausą ir skatinti išlaidų sudėtinių dalių efektyvumą ir lygybę.
Jeigu šalis vykdo makroekonomines korekcijos ar struktūrines reformos programas taikydama fiskalinės politikos priemones, tai reiškia tam tikrus pokyčius valstybės pajamų ar išlaidų srityse. Pavyzdžiui, fiskalinio deficito mažinimas dažniausiai susijęs su reikšmingu „fiskaliniu sutraukimu“. Neigiamos mokesčių tarifų didinimo ar naujų mokesčių įvedimo pasekmės bei alternatyvių išteklių šaltinių trūkumas reikalauja racionalizuoti ir mažinti valstybės išlaidas. Pereinamosios ekonomikos šalyse, kuriose biudžeto apribojimai yra ypač griežti, išlaidų prioritetai turėtų būti fiskalinių reformų dėmesio centre. Valstybė, siekianti reformuoti savo išlaidas, privalo nustatyti sferas, kuriose rinkos struktūros pajėgios efektyviai pakeisti valstybinį sektorių, o ribotus savo išteklius koncentruoti ten, kur jie yra reikalingiausi.