Verslininkystės istorinė raida
5 (100%) 1 vote

Verslininkystės istorinė raida

Įvadas

“Verslo istorija, vadinamoji komercija, yra civilizacijos istorija – ten,

kur buvo labiausiai suklestėjęs verslas, geriausius vaisius davė ir menas bei mokslas.”

Phine Taylor Barnum

Pasak L. Gineitienės, „verslininkystė – dar vienas kelias, įgalinantis mokslines idėjas paversti gaminiais. (Gineitienė, 2003, 32 p.)

Verslas įvairiomis formomis klesti jau labai seniai. Jo užuomazgų galima pastebėti beveik visose kultūrose. Juo užsiėmė arabai, romėnai, egiptiečiai ir kt. Žinoma, tada tokios sąvokos negalėjo būti, nes nebuvo smulkiojo verslo užuomazgų. Pagrindinis tuometinių verslininkų tikslas buvo smarkiau apgauti pirkėją, gaunant kuo daugiau naudos sau.

Verslininkystės samprata kūrėsi stebint kasdieninę žmonių ūkinę veiklą.

Darbo objektas: verslininkystės istorija.

Darbo tikslas: apžvelgti verslininkystės istorinę raidą.

Darbo uždaviniai:

1. apibrėžti verslininko, verslumo ir verslininkystės sampratas;

2. įvertinti verslo sistemos aplinką;

3. išsiaiškinti, kaip buvo suprantama verslininkystė viduramžiais;

4. išsiaiškinti, kaip buvo suprantama verslininkystė XVII – XVIII šimtmečiuose;

5. įvertinti verslininkystės būseną tarpukario Lietuvoje;

6. apibrėžti šiuolaikinės verslininkystės sampratą;

7. įvertinti verslininkystės prielaidas ir galimybes dabartinėje Lietuvoje.

Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė.

1. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė (verslas)

Laisvosios rinkos sąlygomis ekonomikos varomoji jėga yra verslininkystė. Jos samprata klostėsi remiantis kasdienės žmonių ūkinės veiklos stebėjimais. Pirmas verslininkystės teoretikas anglų ekonomistas R. Kantiljonas.

Bendriausia prasme verslas traktuojamas, kaip ūkinė veikla, kuri apima prekių gamybą (paslaugų tiekimą) ir komerciją (pirkimą – pardavimą), konkreti ūkininkavimo sfera, forma. Jo plėtojimas – tai privatinės nuosavybės, kuri yra asmenybės, jos sugebėjimų, gerovės kilimo, veržimosi į ekonominę (bei politinę, pilietinę) laisvę prielaida, gausinimas. Verslininkystė suprantama kaip platesnė sąvoka nei verslas: kaip veiklos reiškinys. Verslo specialistai R.Rostadas ir R.Chisričas verslininkystę apibūdino savaip. Chisričas teigė, kad verslininkystė – tai ko nors naujo ir vertingo kūrimo procesas, kuris reikalauja laiko ir jėgų, tai procesas, kuris garantuoja pajamas ir asmeninį pasitenkinimą pasiektais rezultatais. (Lydeka Z., 1996).

Taigi visi verslo ar verslininkystės apibrėžimai grindžia juos kaip procesą patyrusį amžių tėkmėje ženklių kokybinių pokyčių. Štai senovės laikais verslas buvo tapatinamas su amatais.

Verslininkas šiuolaikiniame ekonomikos terminų enciklopediniame žodyne apibūdinamas kaip asmuo, disponuojantis kapitalu ir siekdamas jį padidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, panaudojantis tam tikras dalykines ir žmogiškąsias savybes. Verslininkas – žmogus kuris sujungia ir padaro veiksmingais visus gamybos veiksnius. A. Šapiro apibūdino verslininką kaip, žmogų, pasižymintį iniciatyva, rezultatyviai organizuojant socialinių, ekonominių mechanizmų funkcinę raišką pelnui didinti. Veikdamas ekonominėmis rizikos sąlygomis, jis visiškai atsako už galimą nesėkmę ir nuostolius. Verslininku gali tapti bet kuris asmuo, nepriklausomai kokia jo lytis, socialinė padėtis ar religija. (Lydeka Z., 1996). Bėgant laikui visuomenės požiūris į verslininkus taip pat keitėsi. Tačiau išliko verslininkui būdingi sugebėjimai: kūrybinis aktyvumas, nepriklausomybė, novatoriškumas, pasirengimas rizikuoti, organizuotumas, tikėjimas sėkme.

Ekonomikos terminų žodynėlyje verslumas – gamybos veiksnys, kurio turinys – žmogaus sugebėjimas sujungti kapitalą, darbą, gamtinius išteklius, organizuoti verslą, įgyvendinti novacijas, rizikuoti savo turtu, siekiant pelno. Verslumas galima sakyti ir žmogaus potencialas, tikėjimas savo sėkminga veikla, besikeičiančioje aplinkoje. Visos verslininko asmens savybės (įgimtos ir įgytos) kitaip dar vadinamos verslumu. (Lydeka Z., 1996).

2. Verslo sistema ir jo kintanti aplinka

Verslas ir jo sistema egzistuoja tam tikroje aplinkoje, kurioje vyksta tam tikri procesai. Nuo to kaip verslas reaguoja į tam tikrus aplinkos pokyčius priklauso ar jis išgyvens. Personalinės įmonės, AB, UAB, bendrijos veikia ne vakuume, o tam tikrose aplinkose: politinėje, socialinėje, teisinėje, ekonominėje ir technologinėje. Šios aplinkos veikia verslą ir lemia jo pokyčius. Verslas tuo pačiu veikia aplinkas ir sąlygoja jų pokyčius.

Verslo sistema susideda iš tam tikrų etapų: įdėjimai (materialiniai, žmogiškieji, informaciniai – visi kuriuos verslas paima iš aplinkos), vykstantys verslo procesai ir galutiniai produktai (gaminiai ir paslaugos), bei grįžtamasis ryšys – ta informacija, kuri gaunama rinkoje.

Daugelis kompanijų ir žlunga, nekreipdamos dėmesio į grįžtamąjį ryšį. Jis kaip tik tai ir įgalina vertinti produktų gyvavimo ciklą, suteikia informacijos, ar firmos produkcija turi paklausą rinkoje, ar verslininkas prisitaikys prie esamos rinkos.

Verslininkas privalo reaguoti į aplinką ir joje vykstančius procesus. Vidaus ir išorės aplinkoje veikiantys subjektai vienaip ar kitaip veikia firmą. Ekonominėje aplinkoje veikia sąlygos ir veiksniai įtakojantys gamybos ir
paslaugų teikimo išlaidas (žaliavų kainos, rinkos sąlygos, vyriausybės politika). Socialinėje verslo aplinkoje veikia demografiniai veiksniai. Čia įtakos turės gyvenimo stilius, visuomenės požiūris į socialines vertybes. Technologinėje aplinkoje svarbų vaidmenį vaidina technologinė pažanga. Politinėje aplinkoje svarbūs ekonominės politikos tikslai, jų įgyvendinimo būdai, eiga. Teisinėje aplinkoje – įstatymai, savivaldybės, vyriausybės nutarimai. (Lydeka Z., 1995).

3. Verslininkystės samprata viduramžiais

Viduramžiais komercinių santykių šalies viduje ir tarptautiniu mastu plėtotės tarpininkai galėjo būti keliautojai. Daugumą jų domino vadinamoji prekybos praktika, tai yra prekybos keliai, prekių paklausa, turtai, turgūs, kitų kraštų žmonių buitis ir papročiai. Tikrieji prekybinių mainų, tarp gamintojų ir vartotojų tarpininkai buvo ne pirkliai, kreditavę keliautojus prekėmis, o pastarieji. Juos ir derėtų istoriškai laikyti pirmaisiais viduramžių epochos verslininkais (antrepreneriais). Viduramžiais įtakos verslams turėjo religija. Pirkliai ir bankininkai konsultuodavosi su dvasininkais dėl vienų ar kitų komercinių operacijų leistinumo.

Gamybai, tai yra fiziniam, o vėliau intelektualiam darbui, viduramžiais teikta išskirtinio dėmesio. To laikmečio Europos civilizacija buvo vadinama “darbo civilizacija”. Viduramžių civilizacija reiškėsi kaip smulkiųjų savininkų gamintojų civilizacija. Prekyba visuomenėje turėjo didžiulę ir vis didėjančią reikšmę. Pirkliai miestuose ilgainiui tapo svarbia socialine jėga, darančia įtaką ir politiniam gyvenimui. Viduramžiais buvo neigiamai žiūrima į žmones užsiiminėjančius ne gamyba, o prekyba, ypač komercine veikla, susijusia su finansinio kapitalo skolinimu.

Miesto amatininkiškai gamybai buvo būdinga kokybiškai nauja urbanistinė aplinka, kurioje cirkuliuoja žmogaus darbo produktai, kūrimas. Cechai išreiškė stiprų miestiečių siekimą susiburti į korporacijas. Amatininko gaminys buvo jo paties rankų darbo rezultatas. Gamintojas jame matė dalelę savęs. Aktyvios gamybinės ir komercinės veiklos augimas, atspindėjo žmonių, priklausančių įvairioms profesijoms, savimonės augimą. Viduramžiais pamažu pradedama suvokti ir protinio darbo svarba. Nuo viduramžių verslininku laikomas ekonomiškai aktyvus žmogus, su kuriuo tam tikrų rangos darbų arba produkcijos tiekimo kontraktą paprastai sudarydavo vyriausybė. (Stačiokas R., 1995).

„Lo sistema“ – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą

Viduramžių laikotarpiu ryškiai blykstelėjo škoto Džono Lo verslo sėkmės žvaigždė. Jį galima vadinti verslo ideologijos kūrėju. Jis puikiai suvokė ir atkakliai įgyvendino pagrindinį verslo principą: tikrasis turtas – tai prekės, įmonės, prekyba. Džonas Lo tikėjosi kredito ir popieriaus pinigų gausumu palaikyti nuolatinį ūkinės veiklos klestėjimą. Ta pati idėja (nauja forma) sudaro šiuolaikinės valstybės antikrizinės politikos pagrindą.

Vadinamos “Lo sistemos“ pagrindinis principas – pinigai turi būti ne materialūs, o kreditiniai, kitaip tariant popieriniai, banko kuriami atsižvelgiant į ūkio poreikius. Ši sistema vainikuoja dar du principus. Pirma: bankams jis numatė kredito ekspansijos politiką, tai yra teikti paskolas, daug kartų prašokančias banke saugomą aukso atsargą. Antra: jis reikalavo, kad bankas, kaip viena iš svarbiausių verslininkystės plėtojimo institucijų, vykdytų ekonominę valstybės politiką.

Džonas Lo matė kredito pranašumus, bet nematė ar nenorėjo matyti jo pavojingumo. Tai buvo didžiausias praktinis jo sistemos trūkumas, galiausiai ją sužlugdęs. Teorinė jo pažiūrų yda buvo ta, kad jis kreditą ir pinigus sutapatino su kapitalu. Antroji Lo idėja buvo kapitalų centralizacijos, asociacijos idėja. Džono Lo finansinė praktika ir idėjos turėjo didelės įtakos verslininkystės formavimuisi ir raidai. Pasikliaudamas verslą plėtojant piniginiais veiksniais, jis visas viltis kažkodėl siejo su valstybe. Klausimas, kokiomis priemonėmis ir metodais plėtoti verslininkystę, itin aktualus. Tokioje situacijoje Džono Lo idėjos, poveikis verslui per kredito ir finansų sistemą, akcijų pirkimą ir pardavimą, labai praverčia. Pagrindinis verslininkystės plėtotės šaltinis – privatinė verslininkystė (Mockevičienė Z., Žitkus L., 1997).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1373 žodžiai iš 4468 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.