Verslininkystės raida Lietuvoje
Įvadas
Verslininkystė – tai pradžia šiandieninės pramonės, nes išsiskyrė atskiros ūkio šakos, susiformavo pramonė ir prekyba. Verslas pasaulyje išugdė žinomų verslininkų, kurių darbai sukūrė šiandieninę verslininkystę, o jų patirtį perima jaunoji verslininkų karta, plėtodama verslininkystę pasaulyje.
Šiandieninis šalies verslo intensyvumas, efektyvumas ir jo sėkmė priklauso nuo verslininkų sugebėjimo. Daugelis verslininkų įsitraukė į verslą neturėdami pagrindinių verslo vadybos, ekonomikos žinių. Tai natūralų, nes po Nepriklausomybės atkūrimo trūko šios srities specialistų, o verslo įvairios formos plėtojosi. Verslas užima svarbią vietą šalies ūkio ekonomikoje. Vykstant ūkio restruktūrizacijos, privatizacijos procesams, kuriasi naujos verslo įmonės, plečia savo veiklą veikiančios firmos, o dalis jų dėl įvairių priežasčių bankrutuoja. Jų veiklos rezultatai labai daug priklauso nuo verslo specialistų teorinio ir praktinio pasirengimo. Verslo vadybos studijų objektas – šalies verslo įmonės, firmos, kurios užsiima gamybos verslo sritimis. Kiekviena verslo sritis turi savų vadybos ypatumų, kuriuos nusako verslo pobūdis.
Verslininkystės raida Lietuvoje
Verslininkystė – tai dinamiškas turto gausinimo procesas. Verslininkystė savo ruožtu apibrėžiama kaip naujovių, pasižyminčių socialine ir ekonomine verte, kūrimo ir veiksmingo diegimo gamyboje bei komercijoje procesas. Ji reikalauja iš žmogaus daug laiko ir energijos, verčia imtis finansinės ir socialinės atsakomybės. Kartu tai – procesas, duodantis piniginių pajamų ir nemažo asmeninio pasitenkinimo pasiektais rezultatais.
Verslininkystė visada siekė patenkinti žmogaus poreikius. Didėjant poreikiams, ji keitėsi ir tobulėjo. Verslininkas turi tenkinti vartotojų norus, pritaikyti savo verslą prie rinkos reikalavimų. Todėl nuolatos reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti.
Lietuvos, kaip ir viso pasaulio, verslininkystės ištakos siekia žilą senovę. Ji formavosi šimtmečius, viskas prasidėjo nuo amatų atsiradimo, o šiandien klesti pramoninis verslas.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuva buvo tipiška agrarinė šalis, kurios maždaug trys ketvirtadaliai gyventojų vertėsi žemės ūkiu. Bet jau kūrėsi pramonė, daugėjo miesto gyventojų; XX a. 1-ajame dešimtmetyje miestų gyventojų buvo 14,3 proc.
Pagrindinės pramonės šakos, naudojusios vietinę žaliavą, buvo maisto ir lengvoji.
Pramonės lygiu Lietuva buvo atsilikusi nuo Latvijos ir Estijos, kuriose buvo toliau pažengusi mašinų, lengvoji pramonė, celiuliozė gamyba ir kt.
Pagrindinė Lietuvos pramonės gaminių rinka iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Rusija.
XX a. pradžioje Kauno ir Vilniaus gubernijose dvarininkams priklausė maždaug 40 proc. žemės, nors jų lyginamasis svoris tarp žemės ūkio gyventojų tesudarė 5-7 proc. Kitokia situacija buvo Suvalkų gubernijoje, kurios lietuviškose apskrityse valstiečiams priklausė 60,3 proc. žemės, o dvarininkams ir bajorams – 22,6 proc.
Žemės ūkio gamyba buvo neintensyvi, gyvulių auginta nemažai, tačiau mažo produktyvumo. Pavyzdžiui, iš karvės per metus buvo primelžiama vidutiniškai 1200 litrų pieno.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos eksportuota apie 80 tūkst. tonų grūdų; tai sudarė apie 10 proc. bendrosios produkcijos. Į Angliją kasmet buvo išvežama 6-10 tūkst. tonų linų, Vokietija buvo svarbiausia Lietuvos žąsų pirkėja.
Per pirmąjį pasaulinį karą Lietuva patyrė didelių ekonominių nuostolių: įmonės evakuotos į Rusiją; sugriauti miestai; sudeginti kaimai; išgrobti gyvuliai ir kt.
Iš tiesų Lietuva – agrarinė šalis. Žemės ūkio produkcija Lietuvoje 1913 – 1940 m. laikotarpiu padidėjo 40 proc. Labiausiai plėtojosi tos žemės ūkio gamybos šakos, kurių produkcija turėjo paklausą užsienio šalyse, nes vidaus rinka buvo ribota: tai sviesto, mėsos gamybą. (K. Lukoševičius, B. Martinkus – „Verslo vadyba“ Kaunas 2001m, ISBN 9955-09-028-6P240).
Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais galima teigti, kad smulkiuoju verslu Lietuvoje žmonės vertėsi jau feodalizmo laikotarpiu. Lietuvoje buvo nemažai vietinių bei užsienio šalių amatininkų, pirklių. Verslo plėtimąsi lėmė palankios geografinės sąlygos, Lietuvos valdovų politika.