Verslininkystės istorija
Verslininkystė – tai iniciatyvių savarankiškų žm. veikla, nukreipta pelno arba asmenynės naudos gavimui. Tai veikla, kuri asocijojasi su naujovių siekimu, kūrimo kažko naujo arba esamos padėties pagerinimu savo įm.
Verslininkas – tai žmogus, savo arba skolintomis lėšomis organizuojantis verslą įm., siekiant gauti pelną.
Ričardas Katiljonas – pirmasis pateike verslininkystės samprotą. Jis išskyrė verslininką, kaip ūkio subjektą. Jis atskirė kapitalo kaupimo f-ja nuo verslininkystės f-jos. Turto gausinimo šaltinį laikė žemę ir darbą. Jis išskyrė verslo riziką, nes įmoninkai, žemdirbiai, amatininkai perka prekes žinoma P, o kokia P parduos savo produkciją nežino.
Adamas Smitas. Verslininkas, pagal jį, tai kapitalo savininkas, kuris dėl bet kokios komercinės idėjos realizavimo, rizikoja, gaudamas pelno.
A.Smito klaida: Verslininką sutapatino su kapitalistu. Jis teigė: privati įm., kad būtų naudinga visuomenei turi tenkinti 2 sąligos:
1. verslininkas iš įmonės turi gauti naudą.
2. turi egzistuoti konkurencija.
A.Smitas buvo prieš valstybės kišimasi į verslininkystę, kadangi valstybė visada yra didžiasia išlaidautoja.
Žanas Batisas Sėjus-„Politinės ekonominės traktatė“ rėmėsi A Smito veikalu. Sėjus sukūrė „Trijų gamybos veiksnių teoriją: Žemė, Darbas, Kapitalas“. Tie veiksniai sukūrė: darbo užmokėstį, rentą ir pelną.
Sėjus teigė: vieni verslininkai, kurie dirba tvarkingai, išmaningai, veikliai, žinodami savo verslą, prasigyvena, o kiti, neturėdami šių įpatumų, nusigyvena.
Pagal Sėjų: Verslininkystė – ekonominė veikla, vykdoma sujungiant gamybos veiksnius, siekiant efektyviau panaudoti visus išteklius ir gauti geriausią rezultatą.
Ž.B.Sėjus buvo už laisvą verslininkystę.
Alfredas Maršalas. Jis išvystė ir papildė „Trijų veiksnių teoriją“, įrašydamas ketvirtą veiksnį – organizacija.
Maršalas teigė: Kiekvienam veiksniui priskiriama tam tikra gamybinių pajamų dalis: kapitalas kapitalistui atneša %, gamybos priemonės ir žemė duoda rentą, verslininko veikla duoda pelną, darbininko darbas aprūpina darbo užmokesčiu.
Šumpeteris, verslininką traktavo kaip novatorių. Pagal jį, verslininkas yra ūkinis subjektas, kurio f-ja yra naujų kombinacijų įgyvendinimas.
Pagal Šumpeterį, verslininkai yra įpatingas žm. sluoksnis ir jų veikla yra specifinė, nes jie vykdo kūrimo f-ja, o kažką sukūrti yra sunkiau, negu padaryti kažką išbandyto ir įprasto.
Šumpeteris skaito, kad verslininko poelgį apsprendžia 2 momentai:
1. Būti verslininku, reiškia daryti ne tai ką daro kiti
2. -/-/-/-/-/ ne taip kaip daro kiti, o tai reikalauja naujų sprendimų, naujų sugebėjimų.
Dabartiniai Lietuvos mokslininkai dominantys verslininkystę: B.Martinkus, Z.Lydeka, V.Sūdžius, B.Lianėnė, A.Garškėnė, V.Gronskas, R.Stačiokas.
Kiekvienai valstybei reikia suformuoti verslininkystės vyst. stratėgiją. Reikia surasti niša pasaulinės rinkoj ir išnaudoti valstybės ūkio pranašumus. Reikia teikti naujoves.
Verslininkystės formos
Pagal LR civilinį kodeksą, įsigaliojusio nuo 2001 metų liepos 1, užsiimti verslininkystę gali fiziniai ir juridiniai asmenys.
Fizinis asmuo – tai pilietis, užsiimantis komercinę, ūkinę veikla, neturėdamas juridinio asmens statuso.
Juridinis asmuo – tai org-ijos, kurios turi atskirą turtą. Gali savo vardu įgyti turtines, bei asmenynes neturtines teises, turėti pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme arba 3-ųjų teisme (arbitraže).
Juridinio asmens bruožai:
1. turi atskirą turtą
2. atsako savo turtu pagal prievolę
3. savo vardu gali sudarynėti įv. sandorius, įgydamos turtines, bei asmenynes neturtines teises
4. turi įsipareigojimų
5. gali būti ieškovas ir atsakovas
6. turi savarankišką balansą
Juridinio asmens tipai:
1. Pelno siekiancios arba komercinės įm. – jurid. asmenys, kurių tikslas – pelno siekimas,
2. Pelno nesiekiančios organizacijos (asociacijos, konfederacijos, būreliai)
Įmonė – yra savo firmos vardą turintis ūkinis vntas, įsteigtas įstatymo numatyta tvarka tam tikrai komerciniai ūkiniai veiklai.
Įmonę sudaro medžiaginių-daiktinių, finansinių ir nematerialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.
Pagal LR įm. Įstatymo Lietuvoje veikia:
1. Individualios (Personalinės) įm.
2. Tikrosios ūkinės bendrijos
3. Komandytinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrovės
4. AB, UAB, investicinės bendrovės
5. Valstybės įmonės
6. Savivaldybės įmonės
7. ŽŪ bendrovės. Veikla reglamentojama atskirų įstatymų
8. Kooperacinės bendrovės
Įm. neturinčios juridinio asmens statuso:
1. Individualios įmonės
2. Ūkinės bendrijos
• Tikrosios ŪB
• Komanditinės ŪB
Individualios personalinės įm.
IP nuosavybės teisė priklauso fiziniam asmeniui ar kelėms fizin. asm. bendrosios jungties nuosavybės teisė (vyras ir žmona)
IP gali steigti ir juridiniai asmenys, kurie užsiėma negamybine veikla (Pvz univeras)
IP įmonės bruožai:
1. neturi juridinio asmens teisių
2. įmonininko turtas nėra atskirtas nuo įmonės turto. Pagal prievoles įmonės savininkas atsako visu savo turtu, net ir po įmonės likvidavimo, t.y. neribotos civilinės atsakomybės įmonė
3. Privalo turėti savo įmonės vardą, kuriame įvardinamos savininko vardas
4. Įmonės steigimą, jos veikla,
bei likvidavimą reglamentuoja LR civilinis kodeksas bei kiti įstatymai.
IP formos:
1. Įmonės veikla pagrįsta įm. savininko ir jų šeimos narių darbu
2. Įmonės savininko ir samdomų darbuotojų darbu.
IP įm. trūkumai:
1. Turint IP labai sunku įvertinti riziką
2. Įmonės turtas neatskirtas nuo įm. Savininko asmenynio turto.
3. Vadovavimo sunkumai
Ūkinės bendrijos
Komanditinės ūkinės bendrijos nariai gali deliguoti tam tikrą turtą į ūkinę bendriją. Nariai-komanditoriai atsako ne visu turtu, o tik deliguotu (įdėtu) turtu.
ŪB nariu gali būti nuo 2 iki 20
Ūkinės bendrijos pavadinime turi būti nors vieno steigėjo vardas.
Akcinės bendrovės