Verslo ekonomika
5 (100%) 1 vote

Verslo ekonomika

TURINYS

VERSLAS IR JO APLINKA 5

Verslo samprata, tikslai ir funkcijos 5

Verslo rūšys 6

Pagrindinės verslo plėtros sąlygos 8

Verslo aplinka 8

Ekonominės informacijos reikšmė verslo plėtrai 10

Lietuvos ūkio ekonominė bei socialinė raida ir prioritetinės plėtros kryptys 11

VERSLO ĮMONĖS IR JŲ VEIKLOS YPATUMAI 14

Įmonės apibrėžimas, pagrindiniai jos bruožai 14

Įmonės tikslai 15

Įmonės ekonominė pusiausvyra 16

Įmonių klasifikavimo tikslai ir požymiai 16

Individuali (personalinė) įmonė 18

Ūkinė bendrija 19

Akcinė bendrovė 21

Valstybės ir savivaldybės įmonė 23

Įmonės steigimas 24

Kitos verslo kūrimo formos 27

Smulkusis ir vidutinis verslas 29

Įmonių sąjungos ir susivienijimai 30

Gamybos įmonės veikla. Gamybos procesas, jo elementai, rūšys ir fazės. 31

Gamybos tipai 34

Gamybos ciklas 36

Įmonės gamybos struktūra 37

Produkcijos nomenklatūros ir asortimento samprata ir formavimas 38

Produkcijos pardavimo ir gamybos apimčių suderinimas 39

Produkcijos gamybos apimties pagrindimas gamybos pajėgumu. Gamybos pajėgumo samprata. 41

Gamybos pajėgumo apskaičiavimas 42

Prekybos įmonės veikla 44

Paslaugų verslo organizavimo ypatumai 46

VERSLO ĮMONĖS TURTAS 49

Turtas ir jo rūšys. Ilgalaikio turto klasifikavimas. 49

Ilgalaikio materialiojo turto įkainojimas. Turto vertės pasikeitimo funkcija. 51

Ilgalaikio turto nusidėvėjimas (amortizacija) 53

Turto naudojimo rodikliai 57

Trumpalaikis turtas, jo sudėtis 58

Atsargų įkainojimo samprata 59

Trumpalaikio turto apyvartumas, jo rodikliai 60

Įmonės kapitalas, jo sudėtis 62

MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ POREIKIO SKAIČIAVIMAS 64

Materialinių išteklių sąvoka ir klasifikavimas 64

Medžiagų sunaudojimo normos 65

Medžiagų panaudojimo efektyvumo rodikliai 65

Medžiagų poreikio skaičiavimas 66

Elektros energijos poreikio skaičiavimas 67

Tiekimo organizavimas ir tiekėjų parinkimas 68

Materialinių išteklių atsargų paskirtis. Atsargų rūšys. 68

Grafinis atsargų kitimo vaizdavimas 70

Optimalus užsakymo dydis 72

DARBO IŠTEKLIAI 74

Įmonės darbuotojų klasifikavimas 74

Darbuotojų poreikio apskaičiavimas 75

Darbo našumas (produktyvumas) 77

LITERATŪRA 79

1. VERSLAS IR JO APLINKA

Verslas yra žaidimas, didžiausias žaidimas pasaulyje, jeigu jūs žinote kaip žaisti.

T. J. Vatsonas

1.1. VERSLO SAMPRATA, TIKSLAI IR FUNKCIJOS.

1.2. VERSLO RŪŠYS.

1.3. PAGRINDINĖS VERSLO PLĖTROS SĄLYGOS.

1.4. VERSLO APLINKA.

1.5. EKONOMINĖS INFORMACIJOS REIKŠMĖ VERSLO PLĖTRAI.

1.6. LIETUVOS ŪKIO EKONOMINĖ BEI SOCIALINĖ RAIDA IR PRIORITETINĖS PLĖTROS KRYPTYS.

1.1. VERSLO SAMPRATA, TIKSLAI IR FUNKCIJOS.

Versle pasirodo įgimtas žmogaus noras pasireikšti, save įtvirtinti. Siekdamas sau naudos, verslo žmogus veikia ir visuomenės labui. Vakarų šalių verslo istorijoje yra daug pavyzdžių, kai pagrindinis motyvas organizuoti verslą buvo materialinis ir moralinis nepasitenkinimas savo padėtimi. Tai privertė dalį žmonių galvoti ir veikti, ieškoti naujų gamybos būdų ir sprendimų. Verslo sąvoka apibūdinama įvairiai. Bendriausiais bruožais verslą galima apibrėžti taip: verslas – tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems, tarpininkaujantiems prekiniams mainams.

Verslo rūšių įvairovė leidžia visapusiškai tenkinti visuomenės narių poreikius. Vadinasi, verslas kuria naudą. Verslo naudą žmogui ir visuomenei atskleidžia jo atliekamos funkcijos:

 gamina prekes;

 teikia paslaugas;

 skatina konkurenciją;

 suteikia naujų darbo vietų;

 sukuria turtą.

Verslo sampratą padeda suvokti bendroji verslo schema:

P — pradiniai pinigai; GV — gamybos veiksniai;

PR — prekės ir paslaugos; P1 — pradiniai pinigai plius pelnas.

Verslo sandarą galima pavaizduoti ir taip:

P  GV  PR  P1,

Suprantama, kad čia P1 > P, t. y. pelnas, kaip pinigų prieaugis yra verslo tikslas. Tiesa, pagrindinis tikslas gali būti ir ne pelnas, bet be pelno verslas negalės vystytis.

Norėdamas pagaminti prekes, teikti paslaugas, verslininkas į ekonominę veiklą turi įtraukti gamybos veiksnius. Su trimis pagrindiniais gamybos veiksniais, ypač su gyvuoju darbu, artimai susijęs verslumo veiksnys. Verslumu vadinamas gebėjimas pastebėti naujų arba geresnių produktų pateikimo rinkai galimybes ir jas įgyvendinti.

Verslininku galima vadinti asmenį, kuris turi tikslą ir dėka savo verslumo nori, moka, o taip pat gali sėkmingai veikti, stengdamasis maksimizuoti savo naudą ir suteikti naudą kitiems.

Vykdydamas savo tiesioginę funkciją – vartotojų poreikių tenkinimą – verslininkas tuo pačiu atlieka ir partnerio vaidmenį: suteikia galimybę uždirbti kitiems žmonėms. Taigi, jo noras kurti gėrybes yra naudingas ne vien jam pačiam, bet ir kitiems visuomenės nariams.

Nepaisant verslininkų įvairovės, randama daug dalykų, kurie yra bendri visiems verslininkams. Visų pirma, tai – verslo iniciatyvos motyvai ir veiklos stimulai. Tarp tokių motyvų yra tradiciniai ir plačiai žinomi: siekimas būti šeimininku pačiam sau ir noras uždirbti kuo daugiau pinigų. Tačiau ne visiems verslininkams tai svarbiausia. Yra ir kitų, daugiau ar mažiau patrauklių verslo stimulų.

Kitas bendras dalykas – tai visiems verslininkams būdingi asmens bruožai. Kiekvienas žmogus, nusprendęs pradėti verslą,
turėtų išsiaiškinti savo būdo bruožus ir ugdyti tuos, kurie svarbūs verslininkui. Dažniausiai minimi verslininko asmens bruožai yra iniciatyvumas, komunikabilumas, gebėjimas vadovauti, ryžtingumas, polinkis į pamatuotą riziką, užsispyrimas, darbingumas, imlumas informacijai.

Šalia to, verslininkas privalo įvertinti verslo materialines prielaidas: koks kapitalas reikalingas verslui pradėti, kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo galimybės ir sąlygos, kokios galimybės įsigyti patalpas, techniką, kokia padėtis žaliavų, energetinių išteklių, darbo rinkoje, ar pakankamas rinkos dydis produkcijai realizuoti, kokia gali būti konkurencija ir kt.

1.2. VERSLO RŪŠYS

Atskirų verslininkų veikla yra specializuota: vieni daugiau užsiima gamyba, mokamų paslaugų teikimu, kiti — komercine veikla. Dėl to, apibūdinant verslo struktūrą šalyje, visas verslo sritis sąlygiškai galima suskirstyti į šias verslo rūšis:

1. Gamybinis verslas, t. y. verslo sritys, kuriose gaminamas produktas rinkai, teikiamos mokamos paslaugos (pramonė, žemės, miškų ūkis, statyba, transportas, buitinės, turizmo, mokamos sveikatos apsaugos paslaugos ir kt.). Kad verslininkas gamybininkas galėtų pradėti gamybą, jis turi turėti arba įsigyti gamybos veiksnius (darbo jėgą, įrengimus,įrangą, medžiagas, informaciją). Be to, verslininkui gali prireikti ir kitų paslaugų (transportas, statyba, apskaita ir kt.), kurioms atlikti jis gali pasisamdyti iš šalies asmenis bei organizacijas. Jeigu verslininkas neturi „startinio kapitalo“, tai jis priverstas kreiptis į komercinį banką ar kitą laisvų pinigų savininką ir gauti kreditą. Kreditas su palūkanomis grąžinamas pardavus pagamintas prekes ir gavus pinigus. Netiesioginiai verslo dalyviai yra valstybinės ir vietinės finansų organizacijos, mokesčių inspekcijos.

2. Komercinis verslas, t. y. verslo sritys, kuriose vyrauja komercija (didmeninė ir mažmeninė prekyba, prekyba nekilnojamu turtu). Komercinio verslo pagrindas yra pirkimo ir pardavimo sandoriai, t. y. prekių perpardavimas. Komercinis verslas aprėpia:

 samdą darbuotojų, atliekančių įvairias prekybos tarpininkavimo operacijas (pardavimas, reklama, apskaita, transportavimas ir pan.);

 prekių pirkimą ir pardavimą;

 biuro patalpų, sandėlių ir prekybos salių įsigijimą arba nuomą;

 apmokėjimą už paslaugas organizacijoms ir asmenims iš šalies;

 piniginių lėšų pritraukimą finansuoti sandorį ir kredito gavimą;

 būtinos informacijos pirkimą;

 mokėjimus finansų organams.

3. Finansinis (finansinis – kreditinis) verslas. Pirkimo ir pardavimo objektas čia yra specifinės, ypatingos prekės — pinigai, valiuta, vertybiniai popieriai.

Verslo skirstymas į gamybinę ir komercinę sferas — sąlygiškas, nes įmonės, gaminančios produktus rinkai bei teikiančios mokamas paslaugas, kartu atlieka ir komercines funkcijas, pirkdamos reikalingus gamybai produktus ir parduodamos pagamintus produktus bei paslaugas.

Verslo sritys, kuriose vyrauja komercija, nėra visiškai atskirtos nuo kai kurių gamybinių funkcijų (prekių rūšiavimas, saugojimas, transportavimas, pristatymas vartotojui ir pan.).

Suprantama, kad gamyba, izoliuota nuo komercijos, nėra verslas. Tai natūrinė gamyba, kur produktai gaminami paties gamintojo poreikiams patenkinti ir nėra sudedamoji verslo dalis.

1.3. PAGRINDINĖS VERSLO PLĖTROS SĄLYGOS

Kiekvienoje šalyje privalo būti tam tikra ekonominių, politinių, juridinių santykių sistema, kuri sudarytų sąlygas verslui vystytis. Pagrindinės sąlygos yra: privati nuosavybė, ūkininkavimo laisvė, konkurencija, teisinė verslininkų apsauga ir verslo skatinimas.

Privati nuosavybė skatina žmogaus siekius, ugdo šeimininko jausmą, verčia tobulinti gamybą.Taip yra todėl, kad turto savininkai puikiai žino, jog turės pelną, jeigu sugebės sukurti žmonėms reikalingas prekes ir paslaugas už tokią kainą, kokią pirkėjai sutiks mokėti.

Be verslo laisvės negali būti rinkos, kaip ir be rinkos negali būti verslo laisvės. Verslininkas pats turi pasirinkti veiklos pobūdį, įmonės organizacinę struktūrą, numatyti įmonės ekonominę politiką. Savininkas gali valdyti ir naudoti turtą, disponuoti juo kaip nori be kitų asmenų ar Vyriausybės leidimo, įsikišimo.

Įsigalint privačiai nuosavybei, atsiranda daug savarankiškų gamintojų, prekybininkų. Tarp jų kyla konkurencija. Konkurencija verčia verslininkus:

 ieškoti tokių produkcijos ar paslaugų rūšių, kurios patiktų pirkėjams;

 gaminti geros kokybės produkciją prieinamomis kainomis;

 taikyti efektyvesnius gamybos būdus, nes gamybos efektyvumas rodo vienos ar kitos firmos konkurencingumą;

 greitai atsižvelgti į pirkėjų norus, taip pat į visus ekonomikos pokyčius.

Viena iš svarbiausių verslo vystymo sąlygų yra teisinė verslininkų apsauga ir verslo skatinimas. Praktika rodo, kad tos valstybės, kurių Vyriausybės palaikė ir skatino privatų verslą, pasiekė didžiausių laimėjimų ekonomikoje.

1.4. VERSLO APLINKA

Bet kokia įmonė veikia nuolat kintančioje aplinkoje. Išorinę verslo aplinką galima apibrėžti kaip įvykius, aplinkybes ir veiksnius, esančius už verslo įmonės veiklos ribų, tačiau darančius jai poveikį. Įmonės vadovų uždavinys – panaudoti išorinės aplinkos
privalumus ir sumažinti jos neigiamą poveikį.

Išorinės aplinkos elementus galima klasifikuoti pagal jų poveikio įmonei dydį ir dažnumą. Šiuo požiūriu išskiriama mikroaplinka (artimoji aplinka, tiesioginio poveikio aplinka) ir makroaplinka (tolimoji aplinka, netiesioginio poveikio aplinka).

Tiesioginio poveikio aplinka (mikroaplinka) betarpiškai daro įtaką įmonės veiklai ir pati jaučia atoveiksmį iš įmonės pusės. Ši aplinka daro poveikį įgyjant įvairių gamybos išteklių bei paskirstant pagamintą produkciją vartotojams. Tiesioginio poveikio aplinką sudaro veiksniai, kurių poveikis dažnas ir tiesioginis, t.y. pirkėjai, konkurentai, pardavimo tarpininkai, tiekėjai.

Netiesioginio poveikio aplinka (makroaplinka) – tai visuma jėgų, darančių įtaką įmonės veiklai, o įmonė joms įtakos tiesiogiai daryti negali. Dažniausiai nagrinėjami šie makroaplinkos elementai:

 teisinė aplinka;

 ekonominė aplinka;

 politinė aplinka;

 technologinė aplinka;

 socialinė aplinka.

Teisinė aplinka – tai teisės normos, reguliuojančios verslo įmonės veiklą.

Ekonominė aplinka – ekonominiai reiškiniai (gyventojų pajamų kitimas, nedarbo ir infliacijos lygis ir kt.), veikiantys verslo įmonę. Be natūraliai vykstančių pokyčių, verslo įmonės veiklai turi įtakos ir valstybės ekonominė politika. Valstybės ekonominė politika gali suteikti verslo įmonei papildomų galimybių, tačiau gali jos veiklą ir riboti.

Politinė aplinka – politinių jėgų ir vyriausybės veiklos poveikis verslo įmonei. Įmonei turi įtakos ne tik valstybės politinis gyvenimas, bet ir tarpvalstybinių institucijų darbas. Valstybė daro didžiulę įtaką ekonomikai per mokesčių sistemą, privatizaciją ir su ja susijusius procesus, konkurencijos skatinimo priemones, regioninę politiką, pagalbą smulkiajam ir vidutiniam verslui.

Technologinė aplinka – technologinių veiksnių poveikis verslo įmonei. Technologijų pokyčiai turi įtakos naujų prekių atsiradimui bei seniau vartotų išnykimui ir naujų gamybos procesų sukūrimui. Verslo įmonės veikla būna sėkminga, jeigu ji sugeba prie šių pokyčių prisitaikyti.

Socialinė aplinka – socialinių veiksnių poveikis verslo įmonei. Prie jų priskiriami demografiniai (gyventojų skaičius, pasiskirstymas pagal amžių, gimstamumo lygis) bei kultūriniai ir gyvenimo būdą lemiantys veiksniai.

Makroaplinka turi didelį poveikį mikroaplinkai. Makroaplinka tam tikrą laikotarpį yra bendra visiems verslo dalyviams. Ji yra natūrali, pradinė ir esminė sąlyga, apsprendžianti verslo dalyvių veiksmus. Verslo dalyviai makroaplinkos tiesiogiai nevaldo. Makroaplinkos pokyčiai verslo dalyviams gali būti palankūs arba nepageidaujami. Nepriklausomai nuo pokyčių pobūdžio verslo dalyviai turėtų įdėmiai juos sekti, prisitaikyti prie jų. Dabartinė verslo makroaplinka turi poveikį konkretiems verslo dalyvių veiksmams šiuo metu. Tuo tarpu verslo dalyvių dabartiniai veiksmai gali paveikti ateities makroaplinkos formavimąsi. Žinoma, atskiro verslo dalyvio veiksmai makroaplinkos paveikti negali. Tačiau verslo dalyvių kaip visumos šiandieniniai veiksmai gali paveikti ir net pakeisti tam tikrus makroaplinkos parametrus ateityje.

Tuo tarpu vieno verslo dalyvio mikroaplinka skiriasi nuo mikroaplinkos, formuojamos kito verslo dalyvio. Kiek yra verslo dalyvių, tiek gali būti ir mikroaplinkų. Mikroaplinkose skirtumus sąlygoja kiekvieno verslo dalyvio verslo vedimo tikslai, verslininko bei jo komandos narių potencialas, pasirinkta verslo organizavimo forma, valdymo sistema, makroaplinkos supratimas bei sugebėjimas prisitaikyti prie jos ir kt.

1.5. EKONOMINĖS INFORMACIJOS REIKŠMĖ VERSLO PLĖTRAI

Žodis informacija kilęs iš lotynų kalbos žodžio informatio, reiškiančio išsiaiškinimas, pranešimas. Įmonės veiklos požiūriu informacija suprantama ir vertinama kaip visuma pranešimų apie procesus, vykstančius įmonėje ir ją supančioje aplinkoje.

Ekonominė informacija vertinama kaip vienas iš labiausiai reikalingų išteklių, turinčių ne mažesnę reikšmę nei gamyboje naudojami ištekliai: žaliavos, medžiagos, energija ir kt.

Dabartinėmis sąlygomis susiduriama su nepaliaujamu informacijos apimties didėjimu. Yra žinomas teiginys: jeigu gamybos apimtys didėja aritmetine progresija, tai informacija – geometrine. Todėl galima teigti, kad verslo efektyvumas daug priklauso nuo to, kaip pavyksta išspręsti informacijos rinkimo, kaupimo, apdorojimo ir naudojimo klausimus.

Bet kuri ekonominė informacija turi būti kokybiška, pateikiama laiku. Kad ekonominė informacija būtų kokybiška, ji turi būti:

1. Stabili. Jeigu verslo sprendimams priimti naudojama informacija nuolat keičiasi, sprendimai negali būti priimami remiantis pasenusia informacija. Stabilumas – požymis, apibūdinantis laikotarpį, per kurį informacija nepraranda savo vertės (nepasensta).

2. Patikima. Informacijos patikimumas priklauso nuo to, iš kokio šaltinio ji buvo gauta ir ar teisingai užfiksuota. Patikima informacija reiškia, jog ji yra aktuali ir pagrįsta. Valdymo sprendimams priimti turi būti naudojama tik patikima informacija.

3. Objektyvi.

4. Pakankama.

5. Glausta.

6. Aiški.

7. Technologiška. Informacija lengvai prieinama vartotojui, ją nesunkiai galima keisti, papildyti, o jei nereikalinga – panaikinti.

1.6.

ŪKIO EKONOMINĖ BEI SOCIALINĖ RAIDA IR PRIORITETINĖS PLĖTROS KRYPTYS

Kadangi Lietuvos gamybos ištekliai niekada nebuvo „industriniai“ ir turint galvoje, kad visą 19 amžių ir iki 1918 m. šalis buvo Rusijos imperijos provincija, darosi akivaizdu, kad Lietuva iki nepriklausomybės neturėjo jokių galimybių išplėtoti pramonę. Nepriklausomybės periodas iki sovietinės okupacijos buvo per trumpas tai padaryti ir šalis liko agrarinė iki sovietinės industrializacijos.

Lietuvos ekonomikos industrializacija buvo vykdoma pagal sovietinio planavimo taisykles. Pirma, TSRS ministerijos rūpinosi kooperacija tik šakos viduje, neatsižvelgiant į tai, kiek toli viena nuo kitos buvo kooperuojančios įmonės. Antra, regionais buvo laikomos gerokai didesnės teritorijos negu viena nedidelė respublika. Lietuva paprastai buvo priskiriama Šiaurės – Vakarų regionui (priklausė ir Leningradas) arba Pabaltijo respublikų regionui, prijungus prie jų Baltarusiją ir Karaliaučiaus sritį. Vykdoma pagal tokius principus ekonominė plėtra iškreipė ekonomikos struktūrą, kuri būtų susiklosčiusi natūraliai. Sovietinio planavimo sąlygomis Lietuvos valdžia stengėsi plėtoti Lietuvai svarbias šakas. Tokios buvo elektronika, staklių ir įrengimų gamyba, chemija, visa karinio komplekso produkcija. Šių šakų darbuotojų buvo aukštesni atlyginimai ir aukštesni „vartojimo fondai“. Taip pat buvo svarbu plėtoti galutinių produktų, kurių buvo pastovus deficitas (maisto ir lengvosios pramonės, statybinių medžiagų ir kt.) gamybą. Lietuvoje gana griežtai buvo laikomasi tolygios visos teritorijos plėtotės politikos, siekiant absorbuoti Lietuvos kaime atsilaisvinančią darbo jėgą.

Svarbiausi Lietuvos gamtos ištekliai yra dirbama žemė ir mediena. Yra užtektinai žaliavų cemento, stiklo ir statybinių medžiagų gamybai, taip pat durpių ir mineralinio vandens. Komerciškai eksploatuojami kuklūs geros kokybės naftos telkiniai – 250 tūkst. t per metus. Atrastas nemažas geležies rūdos su retųjų metalų priemaišomis telkinys. 200 metrų gylyje yra gigantiški kiekiai anhidrito ir gipso. Žaliavų buvimas tik iš dalies lėmė pramonės plėtotės sprendimus. Energetikos šakos (elektros gamyba ir naftos perdirbimas) pajėgumai buvo pastatyti daug didesni, negu reikėjo vidaus vartojimui, nors visus pirminius energijos išteklius reikėjo atvežti iš toli. Trąšų gamyklos pastatytos gerokai didesnės, negu reikėjo vidaus poreikiams tenkinti, o žaliavos taip pat buvo tiekiamos iš Rusijos. Tuo būdu, industrinis kapitalas buvo kuriamas nepaisant realių Lietuvos poreikių. Tai sudarė papildomų sunkumų pereinamuoju laikotarpiu po 1990 m. Žinoma, svarbiausi sunkumai kilo dėl industrinio kapitalo technologinio atsilikimo ir drastiško įprastų rinkų sumažėjimo.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę (1990 m.) iškilo uždavinys pertvarkyti ūkio struktūrą, įvertinant rinkos, politinius pasikeitimus, žemės, gamybos priemonių privatizavimo procesus ir kt. Pasikeitė ekonominės, socialinės ir politinės sąlygos, kurios daro įtaką Lietuvos ūkio plėtrai. Pramoninkai palaipsniui pereina į Europos rinką, pertvarko pramonės struktūrą, diegia naujus gaminius ir kt. Šalies ūkį ypač paveikė privatizavimo procesas. Kuriamos akcinės bendrovės, individualios, bendros su užsienio šalimis įmonės. Privatizavimo procesas neišvengiamai keičia įmonių specializaciją, stambios įmonės skaidomos į mažesnes ir pan. Pertvarkant pramonę, iškilo gaminamos produkcijos kokybės klausimas, nes Rytų rinka kokybei buvo nereikli.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2688 žodžiai iš 8768 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.