Verslo studijų įvadas1
5 (100%) 1 vote

Verslo studijų įvadas1

Verslo studijų įvadas

Verslininkystės kilmė ir samprata bei jos aplinka įvadas

• verslininkas, verslumas, verslininkystė

• verslininko apibūdinimas ekonomine ir asmens savybių prasme

• verslo sistema ir jo kintanti aplinka

Verslininkystė – tai dinamiškas turto padidinimo procesas. Turtą kuria tie asmenys, kurie labiausiai rizikuoja nuosavais pinigais, turtu, karjera; kas negaili laiko savo įmonės sukūrimui, kas siūlo naują prekę ir paslaugą. Pastaroji prekė ir paslauga neturi būti visiškai nauja, svarbu tai, kad verslininkas sugebėjo suteikti prekei ar paslaugai naują kokybę, didinant jų vertingumą, panaudojant būtinus išteklius.

Nežiūrint į apibrėžimų skirtumus, galima juose rasti tuos pačius verslininkui būdingus sugebėjimus:

• kūrybinis aktyvumas

• noras būti nepriklausomam

• novatoriškumas

• pasirengimas rizikuoti

• organizuotumas

• tikėjimas savo sėkme

Paminėtąsias verslininko savybes bei sugebėjimus galima apibūdinti sąvoka verslumas. Verslumas – žmogaus potencialas, tikėjimas savo sėkminga veikla nuolatos besikeičiančioje aplinkoje.

Verslumas (verslininko savybės):

• įgimtos

o intuicija

o azartiškumas

o karjerizmas

o avantiūriškumas

o reakcija

o garbės troškimas

o pasitikėjimas savimi

o noras gyventi “plačiai”

• įgytos (jas asmuo išugdo besimokydamas arba veikdamas praktikoje)

o žinios ir praktinis patyrimas

Žmogus verslumo pažiūriu (verslininkas) yra tas, kuris turi įgimtų ir įgytų savybių derinį, reikalingą novatoriškam mąstymui ir aktyviam veikimui.

Verslumas = novatoriškas mąstymas + aktyvus bei rizikingas veikimas.

Verslininkas = tikslas (nauja idėja) + verslumas + situacija + sėkmė.

Sėkmė = atkaklumas + tikslo nustatymas + pastangų sutelkimas.

Verslas – tai konkretaus ūkininkavimo schema, konkreti verslininkystės pasireiškimo forma.

Verslininkystė – verslų visuma. Ją galima suvokti kaip veiklos reiškinį, kuomet asmuo, pasikliaudamas savo verslumu, situacijos palankumu, įsitikinimu savo sėkme ir prisiimdamas finansinę, moralinę bei socialinę atsakomybę, suformuoja naują, pelningą ir vartotojams naudą teikiančią verslo idėją, įkuria verslo įmonę tai idėjai įgyvendinti ir garantuoja tolesnį įsteigtos įmonės sėkmingą veikimą.

Ekonomisto pažiūriu verslininkas yra ūkio subjektas, kuris sujungia gamybos veiksnius, darbą, medžiagas tokiu būdu, kad jų bendroji vertė išauga. Šiam tikslui pasiekti verslininkas įneša pokyčius, kuria naujoves ir keičia esamą tvarką.

Psichologo požiūriu verslininkas – tai asmuo, kurį skatina veikti atitinkami motyvai: noras ką nors pasiekti gyvenime, išbandyti ką nors naują, pasiekti pripažinimą arba tapti nepriklausomu.

Verslininko požiūriu verslininkas įkūnija savyje grėsmę, pavojingą konkurentą arba priešingai – jis gali būti partneriu, tiekėju, pirkėju arba paprasčiausiu žmogumi, turinčiu įdomių idėjų, į kurias negaila įdėti pinigus.

Politiko požiūriu verslininkas – tai asmuo, kuris gausina ne tik nuosavą, bet ir nacionalinį turtą. Jis suranda naujus efektyvaus išteklių naudojimo, nuostolių mažinimo būdus, kuria naujas darbo vietas.

Taigi tam tikros visuomenės narį veikia tam tikri veiksniai:

• gamtos

• istorijos

• kultūros

• papročių

• religijos

• susiklosčiusios ūkininkavimo sąlygos

Pirmiausia verslininkas turi turėti tam tikrą dvasinį, moralinį ir psichologinį pasiruošimą. Verslininkas sąmoningai privalo vadovautis bendražmogiškomis vertybėmis, visuotinai pripažintomis moralės normomis. Nėra kriterijų, pagal kuriuos galima būtų vienareikšmiškai pasakyti yra žmogus geras verslininkas ar ne.

R.Chizričas ir M.Petersas apklausė verslininkus ir kitus su verslu susijusius žmones ir išskyrė šiuos svarbiausius šiuolaikinio verslininko sugebėjimus ir žinias:

1. nuodugnus verslininkystės esmės ir turinio suvokimas

2. gebėjimas atskirti realius faktus nuo gandų

3. realus gyvenimo reiškinių, buitinių situacijų bei socialinės ekonominės būsenos įvertinimas

4. menas numatyti ir įgyvendinti nestandartinius sprendimus

5. profesionali orientacija ir racionali ekonominė elgsena, optimalių sprendimų priėmimas rizikingomis ūkininkavimo sąlygomis

6. naujų gamybinių bei komercinių idėjų kėlimas ir formulavimas

7. objektyvus naujų idėjų perspektyvumo vertinimas

8. teorinės žinios ir praktiniai įgūdžiai naujų verslo įmonių steigimo klausimais

9. profesionalus ir nešališkas savo veiklos rezultatų vertinimas

10. objektyvi išorinės socialinės ekonominės aplinkos analizė

11. ūkinių veiksnių ir ekonominės elgsenos derinimas

12. mokėjimas sudarinėti sutartis

13. gebėjimas užmegzti partneriškus ryšius, vesti derybas

14. išmanymas ir gebėjimas įsigyti viską, kas lemia sėkmingą gamybinę arba komercinę veiklą, užsibrėžtų tikslų įgyvendinimą

1 pav. Verslo sistemos schema

Įdėjimai – tai ištekliai, kurios atitinkamas verslas paima iš aplinkos. Jie yra gamtos ištekliu pavidalu kaip ir informaciniai ištekliai. Tai parėžė Balkanų šalių verslininkystės specialistai, kad daugelis galingų firmų žlugo todėl, kad jų vadovai nekreipė dėmesio į grįžtamąjį ryšį.

Ar verslo subjektas išsilaikys rinkoje, priklauso nuo

to, kaip jis sugeba prisitaikyti prie jį supančios aplinkos. Kad verslas išgyventų, būtina garantuoti įdėjimų, verslo procesų ir produktų suderinamumą. Siekdami jo, verslininkai privalo reaguoti į visus atitinkamos verslo aplinkos veiksnius.

Verslo sistema turi išorinę ir vidinę aplinkas.

Ekonominė aplinka

Technologinė aplinka Verslo sistema Socialinė aplinka

Teisinė aplinka Politinė aplinka

Gamtinė aplinka

(tik kai kuriems verslams)

2 pav. Išorinė verslo sistemos aplinka

Verslo aplinkos svarbiausi subjektai yra šie:

1. akcininkai

2. direktoriai

3. tiekėjai

4. valstybinių institucijų pareigūnai

5. konkurentai

6. vartotojai (klientai)

7. plačioji visuomenė

Kadangi visi paminėtieji turi savų interesų, tai jie vadinami suinteresuotais asmenimis. Suinteresuotas asmuo yra bet kuris asmuo, kuris nori, kad verslo įmonė verstųsi taip, kad jis gautų naudą, patenkintų savo interesus ir poreikius.

Vidaus suinteresuoti asmenys – žmonės, tiesiogiai dalyvaujantys atitinkamame versle.

Išorės suinteresuoti asmenys:

• klientai

• tiekėjai

• tarpininkai

• gamtosaugininkai

• žiniasklaidos atstovai

• profesinės sąjungos

• finansinės sistemos

• savivaldybių bei valstybės pareigūnai

• konkurentai

Ekonominėje aplinkoje veikia šie veiksniai:

1. veiksniai, veikiantys gaminių gamybos ir paslaugų teikimo išlaidas; žaliavų, medžiagų ir įrenginių kainas, pasdavimų politiką, vyriausybės finansinę politiką

2. veiksniai, kurie veikia rinkos situacijas, t.y. sąlygas, kuriomis parduodamos prekės. Tai žaliavų kainos, vyriausybės politika, pardavimų apimtys žaliavų, medžiagų ir įrenginių kainas, pardavimų politiką

Ekonomikoje vyksta cikliniai (periodiški bendro ekonominės veiklos lygio pakilimai ir nuosmukiai; pirmiausiai cikliniai pokyčiai veikia palūkanų normą, infliaciją) ir struktūriniai (žymūs pastovūs ir laikini ryšių tarp atskirų ūkio sektorių) pokyčiai.

Socialinės aplinkos veiksniai:

1. demografinė situacija

2. gyvenimo būdas ir stilius

3. visuomenės požiūris į socialines vertybes

Politinės aplinkos veiksniai:

1. politikos tikslai, šių tikslų įgyvendinimo eiga

2. šalyje susiklostęs politinis klimatas

Teisinės aplinkos veiksniai:

1. įstatymai

2. poįstatyminiai aktai

3. vyriausybės ir savivaldybių potvarkiai ir nutarimai

4. įstatai

Technologinės aplinkos veiksniai:

1. mokslo technikos pažanga

2. technologijų lygis

3. gamybos ir paslaugų teikimo įranga

Verslininkystės plėtojimas Lietuvoje

• verslininkystės būsenos tarpukario Lietuvoje vertinimas

• verslininkystė prielaidos ir galimybės dabartinėje Lietuvoje

• smulkus ir vidutinis verslas, jų kriterijai

Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje verslininkystė nebuvo labai išplėtota, vyravo tik privati verslininkystė išskyrus nedideles krašto apsaugos žinioje buvusias aviacijos bei ginklų remonto dirbtuves, šaudmenų fabrikus, nedideles savivaldybių įmones.

1918 m. susikūrus Lietuvos Respublikai, susidarė palankios sąlygos ūkiui plėtoti. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas politikai, o ne ekonomikai. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina stiprinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas – demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Žemės ūkis vystėsi grudų, o vėliau gyvulių auginimo linkme. Tuo metu šalyje nebuvo sunkumų aprūpinti gyventojus maistu ir pramonę techninėmis kultūromis ir kitomis žaliavomis. Pramonė Lietuvoje buvo sugriauta ir apiplėšta. Ją atkurti ir tuo labiau plėtoti jauna valstybė buvo nepajėgi, tačiau šių ketinimų neatsisakė.

Tačiau tarpukario nepriklausomos Lietuvos ūkyje vyravo privati verslininkystė. Iškovojus nepriklausomybę Lietuvos vyriausybė vykdė teisingą ekonominę politiką, racionalią žemės ūkio reformą. Susikūrė per 300000 individualių ūkininkų. Tuo metu veikė per 500 įvairaus dydžio maisto pramonės įmonių, 400 malūnų. Didžiausia pieno įmonė AB “Pieno centras”, mėsos – “Maistas”. Veikė 150 medžio apdirbimo pramonės įmonių, pradėjus vystytis metalo apdirbimo verslams šioje šakoje veikė 105 įmonės. Per 140 verslo įmonių gamino lengvosios ir tekstilės pramonės produkciją. Galima sakyti buvo išvystyta smulkioji verslininkystė. 68% gyventojų tuo metu dirbo privataus verslo srityje. Iš jų 75% žemės ūkyje, pramonėje ir amatuose 6,5%, prekyboje 2,5% ir 16% kituose versluose. Lietuvos maisto didžiausios ir mažiausios įmonės patenkino šalies vidaus ir eksporto poreikius. Žemės ūkio ir maisto produktai buvo vežami į 35 pasaulio šalis. Lietuvoje sėkmingai veikė apie 100 mažosios chemijos verslo įmonių, kuriose buvo gaminama: muilas, įvairios kosmetikos prekės, terpentinas, dažai, vaistai. Tuometinėje Lietuvoje nebuvo dabartinės energetikos sistemos. Tačiau apšvietimui elektrą gamino 85 nedidelės jėgainės. Mineralinius ir organinius žemės turtus perdirbo 80 įvairios verslo įmonės. Iš kurių 15 durpių apdirbimo, 30 plytų bei čerpių ir kitos. Veikė 40 popieriaus ir kartono įmonės. Buvo gaminamas labai geras rašomasis popierius,
buvo aprūpinamos 45 spaustuvės. Tarpukario Lietuvoje pakankamai neblogai buvo išvystyta smulkioji verslininkystė (siuvimo, audimo, mezgimo smulkios įmonės). Tuomet gamybiniuose ir paslaugų versluose išskyrus prekybą dirbo 1mln. 300tūkst. žmonių. Prekyboje dirbo 40800žmonių. Veikė apie 24000 prekybos privačių įmonių. Be to, šalyje veikė dar 900 prekybos kooperatyvų 400 kredito organizacijų. 300 vartotojų bendrovių, 150 žemės ūkio draudimo bei kitų įmonių. Galima sakyti, verslininkystė tarpukario laikotarpiu išgyveno atgimimo ir kūrimosi metą.

Šiandien bandyti atkurti tarpukario Lietuvoje buvusį politinių ekonominių bei visuomenės santykių modelį būtų beprasmės pastangos. Tačiau mums pravartu žinoti verslininkystės plėtojimo formas ir būdus, jos struktūrą ar pasiekimus tenkinant šalies gyventojų ir ūkinių subjektų poreikius tuometinėje Lietuvoje. Kita vertus kai kurią patirtį galima būtų pritaikyti ir dabartinėmis sąlygomis.

Verslininkystės raida dabartinėje Lietuvoje turi savo specifiką. Ypatingos jos plėtojimo prielaidos ir galimybės, bei finansiniai šaltiniai. Kalbant apie verslininkystės prielaidas ir galimybes reikia analizuoti teisinę ir įstatyminę aplinkas. Lietuvos respublikos konstitucijoje ir nuosavybės pagrindų įstatyme įteisinus privatinę nuosavybę ir pradėjus valstybinio turto privatizavimą buvo pradėta formuoti reikiama teisinė aplinka verslininkystei plėtoti. Masinis privatizavimas Lietuvoje prasidėjo 1991metais. 1991-1995 m. vykęs privatizavimas iš esmės suformavo privatų ūkio sektorių. Pagal ūkio objektų skaičių privatus sektorius tapo vyraujančiu visose ūkio šakose išskyrus komunalinį ūkį. Privatizuotų įmonių kapitalas (1996 01 01) vyravo pagrindinėse ūkio šakose: pramonėje-70,4%, statyboje – 85,2%, kitose paslaugų šakose-83,1%. Jau 1990 m. buvo priimti kai kurie verslo subjektų (įmonių) veikimo įstatymai:

• LR įmonių įstatymas 1990 05

• LR AB įstatymas 1990 07

• LR ŪB įstatymas 1990 10 16

• LR mažų įmonių įstatymas 1991 10

• LR užsienio šalių investicijų įstatymas 1990

• LR juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas 1990

• LR įmonių bankroto įstatymas 1992

• LR konkurencijos įstatymas 1992

• LR komercinių(akcinių) bankų įstatymas 1992

1990-1992 metais jau buvo sudaryta formalioji teisinė aplinka verslininkystei formuoti Lietuvoje, tačiau nepakankama. 1993-1999m buvo leidžiami nauji įstatymai ir tobulinami ankstesni:

• LR AB įstatymas 1994

• LR AB įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas 1998

• LR muitų ir tarifų įstatymas 1998

• LR smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas 1998

• LR konkurencijos įstatymas (naujas) 1999 03

• LR firmų vardų įstatymas 1999 07

Beveik 2/3 Lietuvos verslininkų turi sunkumų plėtojant verslą. Iš 5795 apklaustųjų 91,8% pažymėjo, kad turi sunkumų plėtojant verslą – 68,6% moterų, 75% vyrų.

Pagrindinė kliūtis yra lėšų stoka. Šio veiksnio neigiamą įtaką jaučia 83,9% verslininkų. Konkrečiau stinga apyvartinių lėšų produkcijai ir paslaugoms realizuoti. Antroji problema – stiprėjanti konkurencija. Toliau buvo nurodomos ir kitos priežastys: verslą reguliuojantys įstatymai, nepalanki mokesčių sistema, valdininkų biurokratizmas, korupcija…

Dėl daugelio aplinkybių galima teigti, kad nėra susiformavusi palanki psichologinė situacija.

Verslininkystės raidą veikia ir šeimos tradicijos. Jos mūsuose buvo natūralios. Vaikai neturėjo galimybių semtis verslo tradicijų ir patirties. Taigi, tėvų pavyzdys vaikams pasirenkantiems verslo profesiją turi nemažą įtaką. Vakarų šalyse atlikti tyrimai rodo, kad svarbų vaidmenį tampant verslininku atlieka ir bendrojo lavinimo mokyklos. Verslininkystės teoretikai, remdamiesi atliktais tyrimais, padarė išvadą, kad verslininko karjeros pasirinkimą lemia šie veiksniai:

• žmogaus charakteris

• tėvų įtaka

• ankstesnė veikla

• gyvenimo patirtis

• asmeninio gyvenimo įvykiai

• požiūris į savo darbą

• gyvenimo planai

• šeimyninė padėtis

Privačiam verslui steigti ir plėtoti vieno nori nepakanka. Tam būtinos konkrečios, objektyvios sąlygos, lemiančios tam reikalingas galimybes. Verslininkystės teoretikai išskiria šias pagrindines verslo plėtojimo galimybes:

1. valstybės parama

2. profesinis pasirengimas

3. patirtis marketingo srityje

4. pradinis kapitalas

5. realūs verslininkystė pavyzdžiai

Smulkus ir vidutinis verslas, jų kriterijai. Ilgą laiką nebuvo kokio nors vieningo standarto, kuris griežtai ir aiškiai nusakytų kokia įmonė yra didelė, kokia yra vidutinė ir labai maža. ES institucijos naudojo vieningą smulkių ir vidutinių įmonių skirstymo kriterijų ir apibrėžimų skalę.

Vienas populiariausių kriterijų yra įmonės dirbančiųjų skaičius. Šio kriterijaus privalumas yra tas, kad jį galima nesunkiai nustatyti ir patikrinti. Tokį kriterijų taiko Italija, Prancūzija ir kitos šalys. Tačiau jis nesuteikia informacijos apie įmonės darbo intensyvumą, apie kapitalo panaudojimo efektyvumą. Dėl to praktikoje kaip smulkios ir vidutinės įmonės požymis gali būti naudojami ir tokie kriterijai: metinė prekių ar paslaugų apyvarta, kapitalo dydis. Prekių apyvartos apimčių kriterijus taikomas D. Britanijoje, Vokietijoje ir kitur. Praktikoje yra įprasta
kelis kriterijus apibrėžiant smulkias ir vidutines įmones.

Labai dažnai Europos šalyse smulkia įmonė laikoma firma, kuri turi palyginti nedidelę rinkos dalį, valdoma paties savininko, o ne formalios struktūros, ir nėra stambios korporacijos dalis. ES valstybės narės kiekviena savaip apibrėžia smulkias ir vidutines įmones. Pavyzdžiui, Vokietijoje smulkia įmone ta, kurioje dirba iki 49darbuotojų, o metinė apyvarta sudaro 1mln. DM. D.Britanijos statistikoje smulkiomis įmonėmis laikomos tos, kuriose dirba ne daugiau 24 darbuotojų. Apibūdinant įmones kartais dar atsižvelgiama į priklausomybe konkrečiai ūkio šakai ar į kitas įmonės charakteristikas. Daugelyje ES šalių smulkiam ir vidutiniam verslui priskiriamos tik gamybinės veiklos įmonės. Labai dažnai Europos šalyse smulkia ir vidutine įmone laikoma ta, kuri turi palyginti nedidelę atitinkamos rinkos dalį, valdomą paties savininko ir nėra stambio korporacijos dalis. Europos komisijos siūlomas apibrėžimas pagrįstas keliais kriterijais:

1. darbuotoju skaičiumi

2. apyvarta

3. įmonės balansu

Smulki ir vidutinė įmonė yra ta, kurioje dirba ne daugiau kaip 250 žmonių, metinė apyvarta neviršija 40 mln. EKU, o įmonės balansinis turtas neviršija 27 mln. EKU. Be to, tokia įmonė neturi priklausyti vienai ar kelioms didelėms įmonėms, kurios nepriklauso smulkiųjų ir vidutinių įmonių kategorijai.

ES komisija grindžia skaičių 250 tuo, kad po ilgų tyrimų buvo nustatyta, kad tokio dydžio įmonės yra ekonomiškai silpnesnės ir joms labiausiai reikalinga parama.

ES komisija išskyrė 3 tipų įmones:

• mikro

• smulki

• vidutinė

Smulkių įmonių kategorijai priklauso tos įmonės, kurios turi daugiau nei 10 ir mažiau kaip 50 darbuotojų. Metinė apyvarta sudaro iki 7 mln. EKU, įmonės balansinis turtas neviršija 5mln. EKU. Mikro įmonės laikomos tos, kurios turi mažiau nei 10 darbuotojų nepriklausomai nuo apyvartos.

Ekonominė verslininkystė (verslo) struktūra ir jos principai

• ekonominė verslo struktūra įmonėje

• ekonominė verslo struktūra šalies ūkyje

• veiksniai skatinantys verslininkystės ir šalies arba tautos ūkio skirtumus

• pagrindiniai ekonominiai verslininkystės (verslo) principai

Gaminių bei paslaugų gamyba ir komercija tai du ekonominiai arba verslo (verslininkystės) elementai. Viena iš pagrindinių verslo problemų, kaip suderinti gaminių ir paslaugų gamybą ir komerciją. Būtent nuo šių verslininkystės struktūros elementų bei jų tarpusavio sąveikos labai priklauso verslininkystės rezultatyvumas, naudingumas. Ši ekonominė problema, ty. kaip geriau suderinti gamybos ir komercijos veiklą, yra aktuali tiek atskiroje įmonėje tiek ir šalies ūkyje apskritai.Komercija – iš esmės yra būdas , kuriuo rinkoje keičiami prekių savininkai. Pardavęs prekę pardavėjas , paprastai (išskyrus turto nuomos bei skolinimo kaip specifinių komercijos formų) nustoja būti jos savininku ir šios funkcijos atitenka pirkėjui įsigijusiam prekę. Savininkų pasikeitimas komercijos būdu vyksta savanoriškai. Šis procesas naudingas abiems pusėms. Prekės pardavėjas už ją gauna pinigus, o pirkėjas prekę. Gamyba ir komercija glaudžiai tarp savęs susijusios, tačiau tai yra skirtingo turinio reiškiniai. Komercijai būdinga tai, kad jos dalyviai yra savanoriški subjektai, susieti tarpusavy mainų, o ne pavaldumo vienas kitam santykiais.

Kiek kitokia situacija yra gamybos procese, kuri savo prigimtimi yra labiau kolektyvi negu komercija. Tarp įmonės savininko ir pavaldinio susiklosto pavaldumo viršininkui santykiai. Gamyba ir komercija tarnauja tam pačiam tikslui, ty. prekę įsigijęs pirkėjas turi pasinaudoti jos teikiamu naudingumu. Siekiant, kad ūkinė veikla būtų rezultatyvi, naudinga turi būti suderinta gamyba ir komercija. Jeigu pagamintų ir į rinką pristatytų prekių kiekis viršija paklausą, tai šiuo atveju krenta prekių kainų lygis ir pralaimi gamintojai ir atvirkščiai. Gamybos ir komercijos sąveikos problema yra sudėtinga tuo, kad sunku iš anksto tiksliai nustatyti prekių paklausą. Verslininkystę ekonominiu procesu galima būtų apibrėžti kaip ūkinę veiklą apimančią materialinių gėrybių ir paslaugų gamybą ir jų pirkimą bei pardavimą, gamybinės ir komercinės veiklos tarpusavio sąveikos ryšius. Savo ruožtu komerciją sudaro :

1. Įmonei reikalingų gamybos išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimas atitinkamoje rinkoje

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2772 žodžiai iš 8656 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.