Vertybiniai popieriai ir turtinės teisės kaip civilinių teisių objektas
5 (100%) 1 vote

Vertybiniai popieriai ir turtinės teisės kaip civilinių teisių objektas

TURINYS

IŽANGA 3

1. Vertybinių popierių atsiradimo priežastys 4

2. Vertybinių popierių teisinė prigimtis pagal klasikinę doktriną 7

3. Šiuolaikinės vertybinių popierių rinko 9

4. Teisės į vertybinius popierius Lietuvoje 13

5. Konkrečių vertybinių popierių ir turtinių teisių samprata pagal Civilinį

kodeksą 18

IŠVADOS 24

LITERATŪRA 26

ĮŽANGA

Jau keletą metų turime besivystančią vertybinių popierių rinką

Lietuvoje, tačiau vertybinių popierių teisinės prigimties ir vietos

civilinių teisių objektų sistemoje klausimai vis dar nepagrįstai

nenusipelno teisininkų dėmesio. Teisės doktrina dar nėra paaiškinusi tokio

specifiško reiškinio kaip nematerialūs vertybiniai popieriai, o jais šiuo

metu prekiaujama daugiausiai.

Nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios Lietuvoje buvo

įvestas vertybinių popierių dematerializavimas, t. y. nebenaudojami

materialūs dokumentai teisėms į vertybinius popierius pažymėti. Vietoj to

specialios institucijos, gavusios licenciją, atidaro ir tvarko asmenų,

įsigijusių vertybinių popierių, sąskaitas, kuriose ir pažymima nuosavybės

teisė į šiuos vertybinius popierius. Jeigu nėra materialaus objekto, ar vis

dar galime kalbėti apie nuosavybės teisę?

Pagrindinis šio referato tikslas – išsiaiškinti, kokia yra tokių

nematerialių vertybinių popierių teisinė prigimtis, kokią vietą šie

vertybiniai popieriai užima civilinių teisių objektų sistemoje.

Visų pirma bus trumpai aptarta vertybinių popierių istorija. Jų reikšmė

asmenims, dalyvaujantiems vertybinių popierių civilinėje apyvartoje. Bus

nagrinėjama kaip tokį specifinį civilinės teisės institutą kaip vertybiniai

popieriai, esantį kažkur tarp daiktinės ir prievolinės teisės, paaiškino

klasikinė doktrina jau daugiau kaip prieš 100 metų.

Toliau bus nurodytos pagrindinės tendencijos šiuolaikinėje vertybinių

popierių rinkoje, teisinės problemos dėl vertybinių popierių

dematerializavimo, išdėstoma, ko klasikinė doktrina šiuo metu negali

paaiškinti ir kaip teisininkai suvokia nematerialius vertybinius popierius

kai kuriose užsienio valstybėse.

Tada bus pereinama prie Lietuvos įstatymų ir praktikos nagrinėjimo.

Reikia pažymėti, kad neturime teismuose spręstų bylų, kuriose būtų buvę

nagrinėjami esminiai nematerialių vertybinių popierių teisinės prigimties

klausimai, o tai, žinoma, apsunkina pirmuosius bandymus šioje srityje. Dėl

šios, taip pat ir dėl tos priežasties, kad vertybiniai popieriai teisiniu

požiūriu išsamiai Lietuvoje nėra nagrinėti, straipsnyje daugiausia bus

remiamasi lyginamuoju metodu.

Plačiau aptarsime kaip kurių vertybinių popierių, kaip civilinių teisių

objektų, ir turtinių teisių, sąvokas ir jų turėtojams suteikiamas teises,

o davėjams tenkančias pareigas.

1. Vertybinių popierių atsiradimas

Kad geriau suprastume vertybinius popierius ir nuodugniau

išanalizuotume juos, kaip civilinių teisių objektus, šiame skyriuje trumpai

aptarsime jų atsiradimo priežastis, prielaidas ir vystymasi.

Vertybiniai popieriai yra žinomi visose valstybėse.

Seniausias apyvartinis dokumentas – tai apytiksliai 2100 m. pr. m. e.

naudotas vekselis, kuriame nurodytas daugiau ar mažiau apibrėžtas mokėjimo

terminas.

Įdomu tai, kad dar Jogaila buvo išdavęs Vytautui vekselį, įpareigojantį

sumokėti Vytautui 500 siklų arba 500 Lietuvos kalimo gryno sidabro rublių.

Nors taip pat nurodoma, kad vekseliais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

nebuvo pasitikima.

Kaip nurodo N. 0. Nersesovas, aiškinant vertybinių popierių teisinę

prigimtį, klaidinga būtų naudoti klasikinius romėnų teisės institutus,

kadangi senovės Romoje prievolė pagal kvitų teisę buvo išimtinai asmeninio

pobūdžio, todėl negalėjo asmenys prievolėje pasikeisti negalėjo.

Plėtojantis civilinei apyvartai Romos juristai kaip išeitį numatė pavedima

– kreditorius, norėdamas perleisti savo reikalavimo teisę, pavesdavo kitam

asmeniui atstovauti jam procese. Tačiau pirminis kreditorius bet kada

galėjo atimti įgaliojimus. Vėliau imta informuoti skolininką apie tokį

pavedimą, nuo to momento skolininkas privalėjo prievolę vykdyti tik

nurodytam asmeniui, o ne pradiniam kreditoriui. Mirus pradiniam kreditoriui

arba patikėtiniui, pavedimo santykiai nutrūkdavo.

Prancūzijoje dar XIII a. atsirado dokumentai, kuriuose, be konkretaus

kreditoriaus, buvo nurodoma, kad prievolė gali būti įvykdoma ir dokumento

pateikėjui. Skolininkas, įsipareigodamas sumokėti pinigus dokumento

pateikėjui, laikydavo šį pateikėją pradinio kreditoriaus teisių perėmėju,

tam pakakdavo vien dokumento valdymo fakto. Šių dokumentų naudojimą

sustabdė didėjanti Romos teisės įtaka Prancūzijos teisei ir teisės

doktrinai. Ėmus taikyti Romos teisę, dokumento turėtojas pateikdamas

dokumentą privalėjo pateikti įrodymus apie įvykusį teisių perleidimą.
Taip

Romos teisės įtaka panaikino šių dokumentų privalumus.

XVI-XVII amžių sandūroje Prancūzijoje imti naudoti vadinamieji billets

en blanc. Juose vietoj konkretaus kreditoriaus buvo paliekama tuščia vieta.

Dokumento turėtojas, norėdamas įgyvendinti savo teises į jį, įrašydavo savo

pavardę. Prieš tai dokumentas galėjo būti laisvai perduodamas iš rankų į

rankas. Vėliau imti naudoti tikrieji pareikštiniai vertybiniai popieriai –

billets au porteur. Juose joks kreditorius nebuvo nurodomas, o teises

galėjo įgyvendinti bet koks dokumento pateikėjas. Panašiai tokie dokumentai

imti naudoti ir kitose Vakarų Europos valstybėse.

Aptariant akcijų atsiradimą būtina paminėti, kada gi atsirado pačios

akcinės bendrovės, kadangi be jų akcijų net negalėjo būti.

Jau senovės Romoje egzistavo tam tikros asmenų bendrijos,

besiverčiančios valstybės pajamų rinkimu – mokesčius už viešuosius

pastatus, kelius, tiltus, miškus ir pan. rinko ne valstybės pareigūnai, o

privatūs asmenys, kasmet valstybei mokėdami nustatytą pinigų sumą. Šioms

operacijoms reikėjo didžiulio kapitalo. Minėtos bendrijos tapo patogia

kapitalo sujungimo priemone. Priešingai nei kitose bendrijose,

egzistavusiose tuo metu Romoje, aptariamose bendrijose galima buvo perimti

mirusio bendrijos nario teises. Manoma, kad šių bendrijų narių pajai turėjo

savo rinkos vertę, ir galbūt juos buvo galima perleisti ne tik mirus

nariui, nes bendrijos galėjo gauti teisę rinkti valstybės pajamas net 100

metų.

Taip pat buvo commenda arba commandita, kurios egzistavo XI a. Keletas

asmenų, siekdami pasipelnyti, duodavo pinigų ar prekių išplaukiančio laivo

kapitonui. Iš šių įnašų buvo sudaromas bendras fondas. Tačiau manoma, kad

visoms šioms bendros veiklos formoms trūko esminio elemento – supratimo

apie akcijas.

Kai kurie autoriai pirmąja akcine bendrove laiko 1602 m. įsteigtą

Olandijos-Ost-lndijos prekybos kompaniją. Tačiau yra ir kita nuomonė, kad

pirmoji tokia bendrovė buvo 1407 m. įsteigtas Genujos bankas. Šį banką

sudarė kreditoriai, paskolinę pinigų Genujai ir už tai įgiję teisę rinkti

valstybės pajamas, kuriomis buvo užtikrintas paskolų grąžinimas, taip pat

teisę verstis bankine veikla – priimti indėlius, leisti bilietus ir t. t.

Dalys šiame banke galėjo būti perleidžiamos.

Nuo XVII a. Europos valstybėse prasidėjo tikras akcinių bendrovių

bumas.

Lietuvoje pirmoji akcinė bendrovė įsteigta 1832 m. Klaipėdoje. Vėliau

bendrovės imtos steigti ir kituose miestuose. 1872 m. įsteigtas Vilniaus

žemės bankas, teikęs paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą.

Kaip matome, tiek societates vectigalium publicorum, tiek vėlesnės

konstrukcijos buvo panaudotos kapitalo sujungimui bendrai veiklai. Tokiai

akcinės bendrovės paskirčiai pritarė ir tie kurie, kritiškai vertina

galimybę vienam asmeniui steigti akcinę bendrovę, nes tai neatitinka

bendrovės paskirties.

Manoma, kad juridinio asmens kaip asmenų kolektyvo traktavimas

nepaaiškina tokių dalykų kaip vieno dalyvio juridinio asmens sukūrimą arba

juridinio asmens sukūrimą atskyrus kito juridinio asmens kapitalo, o ne

dalyvių dalį. Dėl civilinės apyvartos poreikių prisireikė riboti juridinių

asmenų dalyvių atsakomybę tam tikrais turtiniais aktyvais. Juridiniai

asmenys evoliucionavo nuo paprastų bendrijų prie komanditinių, o vėliau –

prie akcinių bendrovių. Kai daugėja juridinių asmenų ir jų dalyvių,

savininkai nebekontroliuoja juridinio asmens valdymo organų priimtų

sprendimų, taigi vargu ar galima reikalauti, kad jie atsakytų už juridinio

asmens prievoles.

Paskutiniu metu akcijos tampa ne tik priemone dalyvauti valdant

juridinį asmenį, bet tiesiog investicija – į žinomos akcinės bendrovės

akcijas investuojama ne siekiant dalyvauti jos akcininkų susirinkimuose,

priimti sprendimus valdant ją, bet tikintis, kad didės akcijų vertė.

Taip pat kaip ir privačios bendrovės, kurios siekdamos pritraukti

kapitalo leidžia obligacijas (skolos vertybinius popierius), lėšų padengti

savo biudžeto deficitui ar išlyginti pajamų ir išlaidų svyravimus siekia

pritraukti ir vyriausybės, išleisdamos skolos vertybinius popierius. Skolos

vertybinių popierių pirkėjai paprastai siekia investuoti savo pinigus ir

gauti pastovias pajamas. Kadangi vyriausybės vertybiniai popieriai pasižymi

mažiausia rizika, jie yra itin patraukli investicija, tačiau paprastai

duoda ir mažesnes pajamas. Lietuviškoji Vyriausybė pirmąkart vidaus rinkoje

valstybės iždo bonus ėmė platinti dar 1919 m. Siekiant patraukti

investuotojus, šiais bonais leista atsiskaityti mokant mokesčius ir pan.

Tuo metu valstybei lėšų daugiausia reikėjo krašto gynybai (1921 m. jos

sudarė 55 proc. visų valstybės išlaidų). Vėliau skolintasi ir kitoms

reikmėms, pavyzdžiui, keliams tiesti, žemės ūkiui plėtoti, taip pat skolos

vertybiniai popieriai platinti užsienio lietuvių tarpe. 1940 m. sausio 1d.

bendra valstybės skola buvo 134,1 mln. litų.

Reikėtų pabrėžti, kad
bendrosios teisės valstybėse vertybinių popierių

atsiradimas aiškinamas kiek kitaip. Iš pradžių terminas ,,securities“ buvo

suprantamas kaip tam tikra skolos grąžinimo užtikrinimo priemonė (pvz.,

įkeitimas). Kai tik bendrovių leidžiamos akcijos taip pat pasidarė laisvai

perleidžiamos, išaiškėjo jų funkcinis panašumas į skolos vertybinius

popierius, abi investicijų formos tapo žinomos kaip vertybiniai popieriai

(securities).

2. Vertybinių popierių teisinė prigimtis pagal klasikinę doktriną

Nagrinėdami klaikinę doktrina ir ja pasiremdami bandysim paaiškinti

vertybinių popierių teisinę prigimtį, atsakyti į klausimus: ar vertybiniai

popieriai yra savarankiškas civilinių teisių objektas, ar objektu nėra tos

teisės, kurias suteikia vertybiniai popieriai?

Klasikine doktrina, kalbant apie vertybinių popierių teisinės

prigimties aiškinimą, matyt reikėtų laikyti tas teorijas, kurios

pretenduoja būti vienos pirmųjų, įsigilinusių į šia problemas. Deja,

Lietuvoje šia tema išsamių darbų nėra pasirodę iki šiol. Dabar

galiojančiuose teisės aktuose esamus vertybinių popierių apibrėžimus

reikėtų sieti su kitų valstybių praktika ir doktrina. Pavyzdžiui, naujojo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 1.101 straipsnio 1 dalis

įtvirtina, kad “vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas – tai

dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus

šio dokumento turėtojui”. Tokią vertybinių popierių sampratą reikėtų sieti

su anksčiau vyravusia. Vertybinių popierių apibrėžimą rasime net ne visuose

lietuvių kalba išleistuose civilinės teisės vadovėliuose. Taip yra todėl,

kad dar visai neseniai vertybiniai popieriai nesudarė svarbios ūkio dalies.

1948 m. išleistame civilinės teisės vadovėlyje nurodoma, kad “vertybiniai

popieriai – tai dokumentai, nustatantys ir liudijantys tam tikrą turtinę

teisę, kurią galima reikalauti tik pareiškus dokumentą”. 1975 m. vadovėlyje

pateikta jau išsamesnė samprata, nurodoma, kad “vertybiniai popieriai – tai

dokumentai, kuriuos būtina nustatyta tvarka pateikti, norint įgyvendinti

juose išreikštą turtinę teisę”.

Ypatumai, skiriantys nuo kitų dokumentų;

• juose aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškiama tam tikra subjektinė

teisė;

• turi įstatymo nustatytą formą;

• jame nurodyta turtinė teisė gali būti įgyvendinta tik pateikus

vertybinį popierių.

Kalbėdamas apie vertybinių popierių požymius, N. 0. Nersesovas nurodė,

kad dokumentai tampa vertybiniais dėl teisės, kurią įtvirtina dokumentai.

Dokumentas civilinėje teisėje turi tris reikšmes;

• dėl teisės nustatymo;

• jos perdavimo;

• jos įgyvendinimo.

Dokumentas, kuriuo nustatoma teisė, savo ruožtu yra arba paprasta

įrodinėjimo priemonė, arba jis turi esminės reikšmės tai teisei įgyvendinti

ir perleisti.

Kalbant apie vertybinius popierius, labai svarbu, kokias teisės normas

taikyti jų atsiradimui, perleidimui, kitaip tariant, ar tai yra daiktai, ar

prievolinės teisės. N. 0. Nersesovo manymu, kai kurie šiuolaikinės

civilinės teisės institutai, tarp jų ir vertybiniai popieriai, yra tarsi

ant ribos tarp daiktinės ir prievolinės teisės.

Jeigu kalbama apie vertybinių popierių atsiradimą ir pasibaigimą, tai

bus prievoliniai santykiai. Asmuo, išduodantis vertybinius popierius, turi

turėti veiksnumą ir teisnumą. Suėjus skolos vertybiniame popieriuje

nurodytam terminui, dokumento išleidėjas bus paprastas skolininkas,

privalantis įvykdyti savo įsipareigojimą bet kokiam dokumento pateikėjui

(kreditoriui), nereikalaudamas iš jo jokių įrodymų, išskyrus reikalavimą

įrodyti dokumento valdymą. Vykdydamas prievolę, skolininkas turi laikytis

visų bendrų prievolių vykdymo taisyklių.

Tačiau jeigu kalbama apie vertybinių popierių dalyvavimą civilinėje

apyvartoje, tai jie yra realūs daiktai. Daiktinis vertybinių popierių

pobūdis užtikrina šios prievolinės teisės kreditorių interesų gynimą,

prievolinis teisinis pobūdis – skolininkų interesų gynimą.

M. M. Agarkovas, remdamasis vokiečių teisininkų darbais, taip pat

nurodo, kad visus vertybinius popierius (vekselius, čekius, akcijas ir kt.)

vienija tai, kad jų pateikimas yra būtinas norint įgyvendinti juose

išreikštas teises. Tai skiria šiuos dokumentus nuo kitų, turinčių tik

įrodomąją reikšmę. Dokumentas įtvirtina teisę. Tik tas, kuris turi teisę į

popierių, gali juo disponuoti siekdamas įgyvendinti teises, kylančias iš

popieriaus.

Reikia sutikti, kad toks vertybinių popierių teisinės prigimties

aiškinimas puikiai atitiko to meto civilinės apyvartos poreikius.

Tačiau, kaip bus išdėstyta kitame skyriuje, naujausios vertybinių

popierių rinkų tendencijos verčia ieškoti tolesnių paaiškinimų.

3. šiuolaikinės vertybinių popierių rinkos

Per paskutinius keletą dešimtmečių vertybinių popierių rinkos pasaulyje

pasikeitė itin

smarkiai.

popierių išleidimo ir prekybos apimtys išsaugo iki

didžiulių mastų.

Pavyzdžiui, 1960 m. vidutinė Niujorko vertybinių popierių biržos prekybos

apimtis buvo 3 mln. akcijų per dieną, 1968 m. sis skaičius pasiekė beveik

13 mln. akcijų per dieną, o 1999 m. – daugiau kaip 809 mln. akcijų per

dieną.

Lietuvos vertybinių popierių rinka nėra ypač didelė, taciau verta

paminėti, kad 2000 m. pirminėje vertybinių popierių rinkoje (emitentui

viešai platinant vertybinius popierius) 70 bendrovių pritraukė 543 mln.

litų (219 mln. akcijomis ir 324 mln. obligacijomis). Aktyviai vidaus

rinkoje skolinasi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 2000 m. įvyko 60

Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų, kuriuose Vyriausybė išplatino

2453 mln. litų nominalios vertės vertybinių popierių. Antrinėje rinkoje

(kai prekiaujama jau išleistais vertybiniais popieriais) prekyba Lietuvos

vertybinių popierių biržoje 2000 m. siekė 1759 mln. litų (sandorių skaičius

– 53 763). Užbiržinėje prekyboje buvo sudaryta apie 19 tūkst. sandorių

(apie 16 tūkst. atsiskaityta pinigais – 268 mln. litų).

Savaime suprantama, kad esant tokioms vertybinių popierių emisijų ir

prekybos apimtims, neįmanoma būtų prekiauti materialiomis akcijomis ir

obligacijomis, kaip buvo įprasta prieš keletą dešimtmečių. Siekiant

sumažinti kaštus, susijusius su materialių vertybinių popierių gamyba,

apsaugos priemonių taikymu, taip pat rizikas, susijusias su šių dokumentų

vagystėmis (pvz., prarasti materialūs vertybiniai popieriai gali būti

perleisti sąžiningam įgijėjui, kurio teisės būtų labiau ginamos nei tikrojo

savininko), buvo arba visiškai atsisakyta materialių vertybinių popierių

(įvedant specializuotose institucijose tvarkomų vertybinių popierių

sąskaitų sistemas, vadinamoji vertybinių popierių dematerializacija) arba

materialūs vertybiniai popieriai buvo atiduodami saugoti vienai

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2341 žodžiai iš 7783 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.