TURINYS
IŽANGA 3
1. Vertybinių popierių atsiradimo priežastys 4
2. Vertybinių popierių teisinė prigimtis pagal klasikinę doktriną 7
3. Šiuolaikinės vertybinių popierių rinko 9
4. Teisės į vertybinius popierius Lietuvoje 13
5. Konkrečių vertybinių popierių ir turtinių teisių samprata pagal Civilinį
kodeksą 18
IŠVADOS 24
LITERATŪRA 26
ĮŽANGA
Jau keletą metų turime besivystančią vertybinių popierių rinką
Lietuvoje, tačiau vertybinių popierių teisinės prigimties ir vietos
civilinių teisių objektų sistemoje klausimai vis dar nepagrįstai
nenusipelno teisininkų dėmesio. Teisės doktrina dar nėra paaiškinusi tokio
specifiško reiškinio kaip nematerialūs vertybiniai popieriai, o jais šiuo
metu prekiaujama daugiausiai.
Nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios Lietuvoje buvo
įvestas vertybinių popierių dematerializavimas, t. y. nebenaudojami
materialūs dokumentai teisėms į vertybinius popierius pažymėti. Vietoj to
specialios institucijos, gavusios licenciją, atidaro ir tvarko asmenų,
įsigijusių vertybinių popierių, sąskaitas, kuriose ir pažymima nuosavybės
teisė į šiuos vertybinius popierius. Jeigu nėra materialaus objekto, ar vis
dar galime kalbėti apie nuosavybės teisę?
Pagrindinis šio referato tikslas – išsiaiškinti, kokia yra tokių
nematerialių vertybinių popierių teisinė prigimtis, kokią vietą šie
vertybiniai popieriai užima civilinių teisių objektų sistemoje.
Visų pirma bus trumpai aptarta vertybinių popierių istorija. Jų reikšmė
asmenims, dalyvaujantiems vertybinių popierių civilinėje apyvartoje. Bus
nagrinėjama kaip tokį specifinį civilinės teisės institutą kaip vertybiniai
popieriai, esantį kažkur tarp daiktinės ir prievolinės teisės, paaiškino
klasikinė doktrina jau daugiau kaip prieš 100 metų.
Toliau bus nurodytos pagrindinės tendencijos šiuolaikinėje vertybinių
popierių rinkoje, teisinės problemos dėl vertybinių popierių
dematerializavimo, išdėstoma, ko klasikinė doktrina šiuo metu negali
paaiškinti ir kaip teisininkai suvokia nematerialius vertybinius popierius
kai kuriose užsienio valstybėse.
Tada bus pereinama prie Lietuvos įstatymų ir praktikos nagrinėjimo.
Reikia pažymėti, kad neturime teismuose spręstų bylų, kuriose būtų buvę
nagrinėjami esminiai nematerialių vertybinių popierių teisinės prigimties
klausimai, o tai, žinoma, apsunkina pirmuosius bandymus šioje srityje. Dėl
šios, taip pat ir dėl tos priežasties, kad vertybiniai popieriai teisiniu
požiūriu išsamiai Lietuvoje nėra nagrinėti, straipsnyje daugiausia bus
remiamasi lyginamuoju metodu.
Plačiau aptarsime kaip kurių vertybinių popierių, kaip civilinių teisių
objektų, ir turtinių teisių, sąvokas ir jų turėtojams suteikiamas teises,
o davėjams tenkančias pareigas.
1. Vertybinių popierių atsiradimas
Kad geriau suprastume vertybinius popierius ir nuodugniau
išanalizuotume juos, kaip civilinių teisių objektus, šiame skyriuje trumpai
aptarsime jų atsiradimo priežastis, prielaidas ir vystymasi.
Vertybiniai popieriai yra žinomi visose valstybėse.
Seniausias apyvartinis dokumentas – tai apytiksliai 2100 m. pr. m. e.
naudotas vekselis, kuriame nurodytas daugiau ar mažiau apibrėžtas mokėjimo
terminas.
Įdomu tai, kad dar Jogaila buvo išdavęs Vytautui vekselį, įpareigojantį
sumokėti Vytautui 500 siklų arba 500 Lietuvos kalimo gryno sidabro rublių.
Nors taip pat nurodoma, kad vekseliais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
nebuvo pasitikima.
Kaip nurodo N. 0. Nersesovas, aiškinant vertybinių popierių teisinę
prigimtį, klaidinga būtų naudoti klasikinius romėnų teisės institutus,
kadangi senovės Romoje prievolė pagal kvitų teisę buvo išimtinai asmeninio
pobūdžio, todėl negalėjo asmenys prievolėje pasikeisti negalėjo.
Plėtojantis civilinei apyvartai Romos juristai kaip išeitį numatė pavedima
– kreditorius, norėdamas perleisti savo reikalavimo teisę, pavesdavo kitam
asmeniui atstovauti jam procese. Tačiau pirminis kreditorius bet kada
galėjo atimti įgaliojimus. Vėliau imta informuoti skolininką apie tokį
pavedimą, nuo to momento skolininkas privalėjo prievolę vykdyti tik
nurodytam asmeniui, o ne pradiniam kreditoriui. Mirus pradiniam kreditoriui
arba patikėtiniui, pavedimo santykiai nutrūkdavo.
Prancūzijoje dar XIII a. atsirado dokumentai, kuriuose, be konkretaus
kreditoriaus, buvo nurodoma, kad prievolė gali būti įvykdoma ir dokumento
pateikėjui. Skolininkas, įsipareigodamas sumokėti pinigus dokumento
pateikėjui, laikydavo šį pateikėją pradinio kreditoriaus teisių perėmėju,
tam pakakdavo vien dokumento valdymo fakto. Šių dokumentų naudojimą
sustabdė didėjanti Romos teisės įtaka Prancūzijos teisei ir teisės
doktrinai. Ėmus taikyti Romos teisę, dokumento turėtojas pateikdamas
dokumentą privalėjo pateikti įrodymus apie įvykusį teisių perleidimą.
Taip
Romos teisės įtaka panaikino šių dokumentų privalumus.
XVI-XVII amžių sandūroje Prancūzijoje imti naudoti vadinamieji billets
en blanc. Juose vietoj konkretaus kreditoriaus buvo paliekama tuščia vieta.
Dokumento turėtojas, norėdamas įgyvendinti savo teises į jį, įrašydavo savo
pavardę. Prieš tai dokumentas galėjo būti laisvai perduodamas iš rankų į
rankas. Vėliau imti naudoti tikrieji pareikštiniai vertybiniai popieriai –
billets au porteur. Juose joks kreditorius nebuvo nurodomas, o teises
galėjo įgyvendinti bet koks dokumento pateikėjas. Panašiai tokie dokumentai
imti naudoti ir kitose Vakarų Europos valstybėse.
Aptariant akcijų atsiradimą būtina paminėti, kada gi atsirado pačios
akcinės bendrovės, kadangi be jų akcijų net negalėjo būti.
Jau senovės Romoje egzistavo tam tikros asmenų bendrijos,
besiverčiančios valstybės pajamų rinkimu – mokesčius už viešuosius
pastatus, kelius, tiltus, miškus ir pan. rinko ne valstybės pareigūnai, o
privatūs asmenys, kasmet valstybei mokėdami nustatytą pinigų sumą. Šioms
operacijoms reikėjo didžiulio kapitalo. Minėtos bendrijos tapo patogia
kapitalo sujungimo priemone. Priešingai nei kitose bendrijose,
egzistavusiose tuo metu Romoje, aptariamose bendrijose galima buvo perimti
mirusio bendrijos nario teises. Manoma, kad šių bendrijų narių pajai turėjo
savo rinkos vertę, ir galbūt juos buvo galima perleisti ne tik mirus
nariui, nes bendrijos galėjo gauti teisę rinkti valstybės pajamas net 100
metų.
Taip pat buvo commenda arba commandita, kurios egzistavo XI a. Keletas
asmenų, siekdami pasipelnyti, duodavo pinigų ar prekių išplaukiančio laivo
kapitonui. Iš šių įnašų buvo sudaromas bendras fondas. Tačiau manoma, kad
visoms šioms bendros veiklos formoms trūko esminio elemento – supratimo
apie akcijas.
Kai kurie autoriai pirmąja akcine bendrove laiko 1602 m. įsteigtą
Olandijos-Ost-lndijos prekybos kompaniją. Tačiau yra ir kita nuomonė, kad
pirmoji tokia bendrovė buvo 1407 m. įsteigtas Genujos bankas. Šį banką
sudarė kreditoriai, paskolinę pinigų Genujai ir už tai įgiję teisę rinkti
valstybės pajamas, kuriomis buvo užtikrintas paskolų grąžinimas, taip pat
teisę verstis bankine veikla – priimti indėlius, leisti bilietus ir t. t.
Dalys šiame banke galėjo būti perleidžiamos.
Nuo XVII a. Europos valstybėse prasidėjo tikras akcinių bendrovių
bumas.
Lietuvoje pirmoji akcinė bendrovė įsteigta 1832 m. Klaipėdoje. Vėliau
bendrovės imtos steigti ir kituose miestuose. 1872 m. įsteigtas Vilniaus
žemės bankas, teikęs paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą.
Kaip matome, tiek societates vectigalium publicorum, tiek vėlesnės
konstrukcijos buvo panaudotos kapitalo sujungimui bendrai veiklai. Tokiai
akcinės bendrovės paskirčiai pritarė ir tie kurie, kritiškai vertina
galimybę vienam asmeniui steigti akcinę bendrovę, nes tai neatitinka
bendrovės paskirties.
Manoma, kad juridinio asmens kaip asmenų kolektyvo traktavimas
nepaaiškina tokių dalykų kaip vieno dalyvio juridinio asmens sukūrimą arba
juridinio asmens sukūrimą atskyrus kito juridinio asmens kapitalo, o ne
dalyvių dalį. Dėl civilinės apyvartos poreikių prisireikė riboti juridinių
asmenų dalyvių atsakomybę tam tikrais turtiniais aktyvais. Juridiniai
asmenys evoliucionavo nuo paprastų bendrijų prie komanditinių, o vėliau –
prie akcinių bendrovių. Kai daugėja juridinių asmenų ir jų dalyvių,
savininkai nebekontroliuoja juridinio asmens valdymo organų priimtų
sprendimų, taigi vargu ar galima reikalauti, kad jie atsakytų už juridinio
asmens prievoles.
Paskutiniu metu akcijos tampa ne tik priemone dalyvauti valdant
juridinį asmenį, bet tiesiog investicija – į žinomos akcinės bendrovės
akcijas investuojama ne siekiant dalyvauti jos akcininkų susirinkimuose,
priimti sprendimus valdant ją, bet tikintis, kad didės akcijų vertė.
Taip pat kaip ir privačios bendrovės, kurios siekdamos pritraukti
kapitalo leidžia obligacijas (skolos vertybinius popierius), lėšų padengti
savo biudžeto deficitui ar išlyginti pajamų ir išlaidų svyravimus siekia
pritraukti ir vyriausybės, išleisdamos skolos vertybinius popierius. Skolos
vertybinių popierių pirkėjai paprastai siekia investuoti savo pinigus ir
gauti pastovias pajamas. Kadangi vyriausybės vertybiniai popieriai pasižymi
mažiausia rizika, jie yra itin patraukli investicija, tačiau paprastai
duoda ir mažesnes pajamas. Lietuviškoji Vyriausybė pirmąkart vidaus rinkoje
valstybės iždo bonus ėmė platinti dar 1919 m. Siekiant patraukti
investuotojus, šiais bonais leista atsiskaityti mokant mokesčius ir pan.
Tuo metu valstybei lėšų daugiausia reikėjo krašto gynybai (1921 m. jos
sudarė 55 proc. visų valstybės išlaidų). Vėliau skolintasi ir kitoms
reikmėms, pavyzdžiui, keliams tiesti, žemės ūkiui plėtoti, taip pat skolos
vertybiniai popieriai platinti užsienio lietuvių tarpe. 1940 m. sausio 1d.
bendra valstybės skola buvo 134,1 mln. litų.
Reikėtų pabrėžti, kad
bendrosios teisės valstybėse vertybinių popierių
atsiradimas aiškinamas kiek kitaip. Iš pradžių terminas ,,securities“ buvo
suprantamas kaip tam tikra skolos grąžinimo užtikrinimo priemonė (pvz.,
įkeitimas). Kai tik bendrovių leidžiamos akcijos taip pat pasidarė laisvai
perleidžiamos, išaiškėjo jų funkcinis panašumas į skolos vertybinius
popierius, abi investicijų formos tapo žinomos kaip vertybiniai popieriai
(securities).
2. Vertybinių popierių teisinė prigimtis pagal klasikinę doktriną
Nagrinėdami klaikinę doktrina ir ja pasiremdami bandysim paaiškinti
vertybinių popierių teisinę prigimtį, atsakyti į klausimus: ar vertybiniai
popieriai yra savarankiškas civilinių teisių objektas, ar objektu nėra tos
teisės, kurias suteikia vertybiniai popieriai?
Klasikine doktrina, kalbant apie vertybinių popierių teisinės
prigimties aiškinimą, matyt reikėtų laikyti tas teorijas, kurios
pretenduoja būti vienos pirmųjų, įsigilinusių į šia problemas. Deja,
Lietuvoje šia tema išsamių darbų nėra pasirodę iki šiol. Dabar
galiojančiuose teisės aktuose esamus vertybinių popierių apibrėžimus
reikėtų sieti su kitų valstybių praktika ir doktrina. Pavyzdžiui, naujojo
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 1.101 straipsnio 1 dalis
įtvirtina, kad “vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas – tai
dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus
šio dokumento turėtojui”. Tokią vertybinių popierių sampratą reikėtų sieti
su anksčiau vyravusia. Vertybinių popierių apibrėžimą rasime net ne visuose
lietuvių kalba išleistuose civilinės teisės vadovėliuose. Taip yra todėl,
kad dar visai neseniai vertybiniai popieriai nesudarė svarbios ūkio dalies.
1948 m. išleistame civilinės teisės vadovėlyje nurodoma, kad “vertybiniai
popieriai – tai dokumentai, nustatantys ir liudijantys tam tikrą turtinę
teisę, kurią galima reikalauti tik pareiškus dokumentą”. 1975 m. vadovėlyje
pateikta jau išsamesnė samprata, nurodoma, kad “vertybiniai popieriai – tai
dokumentai, kuriuos būtina nustatyta tvarka pateikti, norint įgyvendinti
juose išreikštą turtinę teisę”.
Ypatumai, skiriantys nuo kitų dokumentų;
• juose aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškiama tam tikra subjektinė
teisė;
• turi įstatymo nustatytą formą;
• jame nurodyta turtinė teisė gali būti įgyvendinta tik pateikus
vertybinį popierių.
Kalbėdamas apie vertybinių popierių požymius, N. 0. Nersesovas nurodė,
kad dokumentai tampa vertybiniais dėl teisės, kurią įtvirtina dokumentai.
Dokumentas civilinėje teisėje turi tris reikšmes;
• dėl teisės nustatymo;
• jos perdavimo;
• jos įgyvendinimo.
Dokumentas, kuriuo nustatoma teisė, savo ruožtu yra arba paprasta
įrodinėjimo priemonė, arba jis turi esminės reikšmės tai teisei įgyvendinti
ir perleisti.
Kalbant apie vertybinius popierius, labai svarbu, kokias teisės normas
taikyti jų atsiradimui, perleidimui, kitaip tariant, ar tai yra daiktai, ar
prievolinės teisės. N. 0. Nersesovo manymu, kai kurie šiuolaikinės
civilinės teisės institutai, tarp jų ir vertybiniai popieriai, yra tarsi
ant ribos tarp daiktinės ir prievolinės teisės.
Jeigu kalbama apie vertybinių popierių atsiradimą ir pasibaigimą, tai
bus prievoliniai santykiai. Asmuo, išduodantis vertybinius popierius, turi
turėti veiksnumą ir teisnumą. Suėjus skolos vertybiniame popieriuje
nurodytam terminui, dokumento išleidėjas bus paprastas skolininkas,
privalantis įvykdyti savo įsipareigojimą bet kokiam dokumento pateikėjui
(kreditoriui), nereikalaudamas iš jo jokių įrodymų, išskyrus reikalavimą
įrodyti dokumento valdymą. Vykdydamas prievolę, skolininkas turi laikytis
visų bendrų prievolių vykdymo taisyklių.
Tačiau jeigu kalbama apie vertybinių popierių dalyvavimą civilinėje
apyvartoje, tai jie yra realūs daiktai. Daiktinis vertybinių popierių
pobūdis užtikrina šios prievolinės teisės kreditorių interesų gynimą,
prievolinis teisinis pobūdis – skolininkų interesų gynimą.
M. M. Agarkovas, remdamasis vokiečių teisininkų darbais, taip pat
nurodo, kad visus vertybinius popierius (vekselius, čekius, akcijas ir kt.)
vienija tai, kad jų pateikimas yra būtinas norint įgyvendinti juose
išreikštas teises. Tai skiria šiuos dokumentus nuo kitų, turinčių tik
įrodomąją reikšmę. Dokumentas įtvirtina teisę. Tik tas, kuris turi teisę į
popierių, gali juo disponuoti siekdamas įgyvendinti teises, kylančias iš
popieriaus.
Reikia sutikti, kad toks vertybinių popierių teisinės prigimties
aiškinimas puikiai atitiko to meto civilinės apyvartos poreikius.
Tačiau, kaip bus išdėstyta kitame skyriuje, naujausios vertybinių
popierių rinkų tendencijos verčia ieškoti tolesnių paaiškinimų.
3. šiuolaikinės vertybinių popierių rinkos
Per paskutinius keletą dešimtmečių vertybinių popierių rinkos pasaulyje
pasikeitė itin
smarkiai.
popierių išleidimo ir prekybos apimtys išsaugo iki
didžiulių mastų.
Pavyzdžiui, 1960 m. vidutinė Niujorko vertybinių popierių biržos prekybos
apimtis buvo 3 mln. akcijų per dieną, 1968 m. sis skaičius pasiekė beveik
13 mln. akcijų per dieną, o 1999 m. – daugiau kaip 809 mln. akcijų per
dieną.
Lietuvos vertybinių popierių rinka nėra ypač didelė, taciau verta
paminėti, kad 2000 m. pirminėje vertybinių popierių rinkoje (emitentui
viešai platinant vertybinius popierius) 70 bendrovių pritraukė 543 mln.
litų (219 mln. akcijomis ir 324 mln. obligacijomis). Aktyviai vidaus
rinkoje skolinasi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 2000 m. įvyko 60
Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų, kuriuose Vyriausybė išplatino
2453 mln. litų nominalios vertės vertybinių popierių. Antrinėje rinkoje
(kai prekiaujama jau išleistais vertybiniais popieriais) prekyba Lietuvos
vertybinių popierių biržoje 2000 m. siekė 1759 mln. litų (sandorių skaičius
– 53 763). Užbiržinėje prekyboje buvo sudaryta apie 19 tūkst. sandorių
(apie 16 tūkst. atsiskaityta pinigais – 268 mln. litų).
Savaime suprantama, kad esant tokioms vertybinių popierių emisijų ir
prekybos apimtims, neįmanoma būtų prekiauti materialiomis akcijomis ir
obligacijomis, kaip buvo įprasta prieš keletą dešimtmečių. Siekiant
sumažinti kaštus, susijusius su materialių vertybinių popierių gamyba,
apsaugos priemonių taikymu, taip pat rizikas, susijusias su šių dokumentų
vagystėmis (pvz., prarasti materialūs vertybiniai popieriai gali būti
perleisti sąžiningam įgijėjui, kurio teisės būtų labiau ginamos nei tikrojo
savininko), buvo arba visiškai atsisakyta materialių vertybinių popierių
(įvedant specializuotose institucijose tvarkomų vertybinių popierių
sąskaitų sistemas, vadinamoji vertybinių popierių dematerializacija) arba
materialūs vertybiniai popieriai buvo atiduodami saugoti vienai
institucijai, kuri atidarydavo vertybinių popierių sąskaitas kitoms, o šios
savo ruožtu galėdavo tokias sąskaitas atidaryti savo klientams ir t. t.
(vadinamasis vertybinių popierių imobilizavimas). Šių pakeitimų esmė yra
ta, kad nelieka fiziško materialių dokumentų perdavimo, vertybiniai
popieriai jau perleidžiami tik atliekant įrašus vertybinių popierių
sąskaitose.
Lietuvoje nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios
pasirinktas vertybinių popierių dematerializavimas. Pagal Lietuvos
Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarkos
8 punktą šie vertybiniai popieriai išleidžiami nematerialia forma. Pagal
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 41 straipsnio 1 dalį
uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios (pagal Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus atspausdinti dokumentai)
arba nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose), o akcinių
bendrovių akcijos turi būti nematerialios.
Šiuo metu viešąją vertybinių popierių apyvartą Lietuvoje reguliuoja
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas bei
kiti teisės aktai, iš jų verta paminėti Vertybinių popierių cirkuliacijos
ir jų apskaitos taisykles. Pagal šiuos teisės aktus Lietuvos centrinis
vertybinių popierių depozitoriumas atidaro ir tvarko bendrąsias vertybinių
popierių sąskaitas, kuriose pažymima, kiek konkretus sąskaitų tvarkytojas
turi savo ar savo klientų vertybinių popierių. Sąskaitų tvarkytojai atidaro
ir tvarko asmenines vertybinių popierių sąskaitas vertybinių popierių
savininkams. Įrašas asmeninėje sąskaitoje ir pažymi konkretaus investuotojo
nuosavybės teisę į konkrečius vertybinius popierius.
Kalbant apie tokias kelių pakopų vertybinių popierių apskaitos ir
laikymo sistemas pasauliniu mastu, reikia pasakyti, kad jos yra dar
sudėtingesnės nei įvesta sistema Lietuvoje. Pirminę vertybinių popierių
apskaitą gali tvarkyti nacionalinis depozitoriumas, jame sąskaitą gali
turėti vietos tarpininkas, savo ruožtu atidarantis sąskaitą tarptautiniam
vertybinių popierių depozitoriumui, kuriame vertybinių popierių sąskaitas
turi daugybė finansinių institucijų iš įvairių valstybių. Negana to, šios
institucijos gali veikti tiek savo, tiek savo klientų vardu. Šiais
klientais gali būti smulkesni bankai, savo ruožtu tvarkantys savo klientų –
juridinių ar fizinių asmenų vertybinių popierių sąskaitas. Jeigu
vertybinius popierius, apskaitomus daugiapakopėje tarpininkų sistemoje,
vienas kitam perleidžia to paties finansų tarpininko klientai, įrašai
atliekami tik to tarpininko tvarkomose vertybinių popierių sąskaitose.
Jokie kiti įrašai nei depozitoriumuose, nei tuo labiau emitento registre
nėra atliekami. Jeigu taip būtų daroma, tai gerokai apsunkintų vertybinių
popierių perleidimą, padidintų tarpininkų (o galų gale – investuotojų)
kaštus, pailgėtų laikas, būtinas perrašyti vertybinius popierius iš vieno
investuotojo į kito sąskaitas, o tai visiškai
šiuolaikinės
rinkos poreikių. Dėl šios priežasties aukštesnės grandies finansų
tarpininkai (o aukščiausioje grandyje – centriniai depozitoriumai, taip pat
be jokios abejonės ir emitentai) neturi informacijos apie konkretiems
investuotojams priklausančius vertybinius popierius.
Kadangi nebėra materialių dokumentų, kuriuose, klasikinių autorių
teigimu, buvo įtvirtintos išreikštos teisės, tampa neaišku, kokias teises
įgyja investuotojai, nusipirkę vertybinių popierių, kai negauna jokių
dokumentų, o tik atliekami įrašai sąskaitose. Visų pirma prieš analizuojant
investuotojo ir jo vertybinių popierių sąskaitas tvarkančio finansų
tarpininko tarpusavio santykių pobūdį, reikia išsiaiškinti, kokie yra
šiuolaikinių vertybinių popierių rinkų poreikiai.
Paskutiniu metu keletas tarptautinių organizacijų parengė rekomendacijų
dėl valstybių finansų sistemų stabilumo. Tarptautinių atsiskaitymų bankas
yra nurodęs, kad valstybėje turi būti šiuolaikinė sutarčių teisė, aiškiai
apibrėžianti įvairiausias finansines priemones perkant parduodant
dalyvaujančių bei turinčių jas šalių teises ir pareigas. Teisės normos turi
būti pakankamai lanksčios, kad apimtų ir naujas finansines priemones, kai
tik jos atsirastų kartu pripažįstant, kad įstatymų pakeitimai turi būti
atliekami iš esmės pasikeitus rinkos sąlygoms. Turi būti užtikrinama
galimybė kreditoriams greitai perimti įkeistą ar kitaip prievolių įvykdymui
užtikrinti turimą turtą skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų.
Įkeitimo ar kitų panašių užtikrinimo priemonių naudojimas praranda bet
kokia reikšmę, jeigu skolininkui nevykdant savo įsipareigojimų (taip pat ir
jo bankroto atveju) nėra galimybių greitai realizuoti ar perimti turtą.
Ypač tai svarbu, kai šias užtikrinimo priemones naudoja stambūs rinkos
dalyviai – jeigu vienas iš jų tampa nemokus ir kiti negali atgauti savo
pinigų arba greitai realizuoti turimo užstato, iškyla visos sistemos
griūties grėsmė, o tai neabejotinai gali pakenkti valstybės finansų
sistemai.
Vienas iš svarbiausių šiuolaikinės vertybinių popierių rinkos
reikalavimų – patikima investuotojų apsauga, kad jie neprarastų
pasitikėjimo šia rinka. Šis tikslas yra pasiekiamas, kai užtikrinama, kad
investuotojų turtas (taip pat ir vertybiniai popieriai, kuriuos į sąskaitas
įtraukia investuotojus aptarnaujantys finansų tarpininkai) bus išsaugotas
net ir tarpininko nemokumo (bankroto) atveju. Šiam klausimui nemažai
dėmesio yra skyrusi Tarptautinė vertybinių popierių komisijų organizacija,
nurodžiusi, kad nacionalinės institucijos galėtų imtis tokių priemonių
minėtam tikslui pasiekti:
1) įstatymu numatyti, kad finansų tarpininkų įsipareigojimai
investuotojams traktuojami kitaip nei kiti šių tarpininkų įsipareigojimai,
t. y. investuotojai traktuojami kaip privilegijuoti kreditoriai arba
investuotojų vertybiniai popieriai nepripažįstami finansų tarpininko turtu.
Tam gali būti naudojamas ir patikėjimo teisės institutas, ypač bendrosios
teisės sistemos valstybėse – finansų tarpininkas laiko investuotojų
vertybinius popierius patikėjimo pagrindis. Tačiau tai nepašalina rizikos,
kad tarpininkas be investuotojų sutikimo parduos jų vertybinius popierius.
Kur nėra patikėjimo teisės tradicijų, gali būti tiesiog nustatoma, kad
investuotojų vertybiniai popieriai negali būti naudojami tarpininko
kreditorių reikalavimams tenkinti. Šį reikalavimą turi numatyti ir bankroto
procedūras reguliuojantys įstatymai;
2) numatyti kompensavimo sistemas nuostolių dėl finansų tarpininku
nemokumo patyrusiems investuotojams arba įpareigoti finansų tarpininkus
draustis draudimo bendrovėse (didžiausi šių priemonių trūkumai –
kompensuojama dažniausiai tik iki tam tikros sumos, didelės draudimo
išlaidos);
3) priemonės, kurių imasi patys investuotojai (pvz., jie gali atidaryti
savo sąskaitą banke ar kitoje institucijoje ir suteikti finansų tarpininkui
teisę kontroliuoti šią sąskaitą, tačiau paprastai pavieniai investuotojai
nėra pajėgūs išsireikalauti palankių aptarnavimo sąlygų).
Investuotojų turto apsaugą numato ir 1993 m. gegužės 10 d. Europos
Bendrijų Tarybos priimta direktyva dėl investicinių paslaugų vertybinių
popierių srityje.
Pastebima taip pat nauja tendencija – vertybiniai popieriai vis dažniau
naudojami prievolių įvykdymo užtikrinimui. Kreditorius, norėdamas apsaugoti
savo interesus tuo atveju, jeigu skolininkas negrąžintų paskolos ar
neįvykdytų kitos prievolės, gali pareikalauti perduoti jam vertybinių
popierių, kuriuos jis galėtų realizuoti, jeigu skolininkas neįvykdytų
prievolės.
Užsienio valstybėse taikomi keli investuotojų teisių apibrėžimo būdai.
Gali būti pripažįstama, kad vertybiniai popieriai, pažymimi įrašais
sąskaitose, yra tarpusavyje pakeičiami objektai (pvz., tos pačios emisijos
vertybiniai popieriai), tada investuotojas gali būti traktuojamas kaip visų
tos rūšies
vertybinių popierių, kuriuos finansų tarpininkas laiko savo
klientų vardu, bendraturtis. Gali būti ir taip, kad investuotojas neturi
nuosavybės teisės į vertybinius popierius, o tampa tarpininko kreditoriumi,
panašiai kaip padėjus pinigų indėlį banke. Tokio investuotojo
(kreditoriaus) reikalavimai gali būti apsaugoti naudojant užstatu turtą,
kurį tarpininkas laiko šiam investuotojui, arba investuotojus pripažįstant
privilegijuotais kreditoriais.
4. Teisės į vertybinius popierius Lietuvoje
Kaip jau minėta, Lietuvoj įvestas visiškas vertybinių popierių, kurie
dalyvauja viešojoje apyvartoje (Vyriausybės ir akcinių bendrovių vertybinių
popierių), dematerializavimas. Ar tokiu atveju išlieka tiesioginiai
santykiai tarp investuotojo ir emitento? Kokias teises turi investuotojas?
Ar keliu to paties tarpininko klientų turimi tos pačios rūšies vertybiniai
popieriai (pvz., tos pačios emisijos vertybiniai popieriai) yra tarpusavyje
sumaišomi, kaip tai atliekama kai kuriose valstybėse ir ar dėl to atsiranda
tokių klientų bendroji nuosavybė?
Tais atvejais, kai vertybinių popierių asmenines sąskaitas tvarko patys
emitentai, manytina, kad tiesioginiai teisiniai santykiai tarp investuotojo
ir emitento išlieka, kadangi investuotojas gali bet kada pats kreiptis į
emitentą, siekdamas įgyvendinti vertybinių popierių suteikiamas teises.
Panašiai ir jeigu vertybinių popierių įsigyja pats finansų tarpininkas.
Kai investuotojų vertybinių popierių sąskaitas tvarko finansų
tarpininkai, padėtis siek tiek keičiasi. Jau matėme, kad išsivysčiusiose
vertybinių popierių rinkose tiesioginis ryšys tarp emitento ir investuotojo
vis labiau silpsta. Vis tiek griežtai teigti, kad Lietuvoje šio tiesioginio
ryšio tarp emitento ir investuotojo nėra, negalime. Priešingai, kai kuriais
atvejais įstatymai net numato, kad investuotojas pats gali tiesiogiai
kreiptis į emitentą ir įgyvendinti savo teises, nepaisant to, kad jo
vertybinių popierių sąskaitas tvarko jau ne emitentas.
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas numato, kad akcijų
savininkai yra asmenys, kurių vardu yra atidaryta vertybinių popierių
sąskaita (43 str. 2 d.). Akcininkai, norėdami įgyvendinti savo teisę
dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, atvyksta į susirinkimą
ir, jeigu jie turi vardinių akcijų, jiems pakanka tapatybę liudijančių
dokumentų, o jeigu jie turi pareikštinių akcijų, jiems reikia pateikti
tarpininko išduotą išrašą iš vertybinių popierių sąskaitos (įstatymo 24
str. 4 d.). Taigi investuotojas gali įgyvendinti savo teisę dalyvauti
valdant bendrovę kreipdamasis tiesiogiai į bendrovę. Ar kitą savo teisę –
teisę gauti dividendus akcininkas gali įgyvendinti tiesiogiai? Įstatymo 62
straipsnio 2 dalis numato, kad akcininkas turi teisę dividendą išreikalauti
iš bendrovės kaip jos kreditorius. Manytina, kad akcininkui nedraudžiama
kreiptis tiesiai į bendrovę ir reikalauti išmokėti jam dividendus
tiesiogiai, net ne per finansų tarpininką, tvarkantį jo vertybinių popierių
sąskaitas. Tačiau emitentams gali būti patogiau dividendus mokėti per
finansų tarpininkus, kurie tvarko asmenines jo išleistų vertybinių popierių
sąskaitas, todėl vertybinių popierių išleidimo sąlygose galima numatyti,
kad emitentas savo įsipareigojimą išmokėti dividendus įvykdo, kai perveda
atitinkamas pinigų sumas šiems tarpininkams. Priešingu atveju emitentas,