Vertybiniai popieriai ir turtinės teisės kaip civilinių teisių objektas
5 (100%) 1 vote

Vertybiniai popieriai ir turtinės teisės kaip civilinių teisių objektas

11213141516171

TURINYS

IŽANGA 3

1. Vertybinių popierių atsiradimo priežastys 4

2. Vertybinių popierių teisinė prigimtis pagal klasikinę doktriną 7

3. Šiuolaikinės vertybinių popierių rinko 9

4. Teisės į vertybinius popierius Lietuvoje 13

5. Konkrečių vertybinių popierių ir turtinių teisių samprata pagal Civilinį

kodeksą 18

IŠVADOS 24

LITERATŪRA 26

ĮŽANGA

Jau keletą metų turime besivystančią vertybinių popierių rinką

Lietuvoje, tačiau vertybinių popierių teisinės prigimties ir vietos

civilinių teisių objektų sistemoje klausimai vis dar nepagrįstai

nenusipelno teisininkų dėmesio. Teisės doktrina dar nėra paaiškinusi tokio

specifiško reiškinio kaip nematerialūs vertybiniai popieriai, o jais šiuo

metu prekiaujama daugiausiai.

Nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios Lietuvoje buvo

įvestas vertybinių popierių dematerializavimas, t. y. nebenaudojami

materialūs dokumentai teisėms į vertybinius popierius pažymėti. Vietoj to

specialios institucijos, gavusios licenciją, atidaro ir tvarko asmenų,

įsigijusių vertybinių popierių, sąskaitas, kuriose ir pažymima nuosavybės

teisė į šiuos vertybinius popierius. Jeigu nėra materialaus objekto, ar vis

dar galime kalbėti apie nuosavybės teisę?

Pagrindinis šio referato tikslas – išsiaiškinti, kokia yra tokių

nematerialių vertybinių popierių teisinė prigimtis, kokią vietą šie

vertybiniai popieriai užima civilinių teisių objektų sistemoje.

Visų pirma bus trumpai aptarta vertybinių popierių istorija. Jų reikšmė

asmenims, dalyvaujantiems vertybinių popierių civilinėje apyvartoje. Bus

nagrinėjama kaip tokį specifinį civilinės teisės institutą kaip vertybiniai

popieriai, esantį kažkur tarp daiktinės ir prievolinės teisės, paaiškino

klasikinė doktrina jau daugiau kaip prieš 100 metų.

Toliau bus nurodytos pagrindinės tendencijos šiuolaikinėje vertybinių

popierių rinkoje, teisinės problemos dėl vertybinių popierių

dematerializavimo, išdėstoma, ko klasikinė doktrina šiuo metu negali

paaiškinti ir kaip teisininkai suvokia nematerialius vertybinius popierius

kai kuriose užsienio valstybėse.

Tada bus pereinama prie Lietuvos įstatymų ir praktikos nagrinėjimo.

Reikia pažymėti, kad neturime teismuose spręstų bylų, kuriose būtų buvę

nagrinėjami esminiai nematerialių vertybinių popierių teisinės prigimties

klausimai, o tai, žinoma, apsunkina pirmuosius bandymus šioje srityje. Dėl

šios, taip pat ir dėl tos priežasties, kad vertybiniai popieriai teisiniu

požiūriu išsamiai Lietuvoje nėra nagrinėti, straipsnyje daugiausia bus

remiamasi lyginamuoju metodu.

Plačiau aptarsime kaip kurių vertybinių popierių, kaip civilinių teisių

objektų, ir turtinių teisių, sąvokas ir jų turėtojams suteikiamas teises,

o davėjams tenkančias pareigas.

1. Vertybinių popierių atsiradimas

Kad geriau suprastume vertybinius popierius ir nuodugniau

išanalizuotume juos, kaip civilinių teisių objektus, šiame skyriuje trumpai

aptarsime jų atsiradimo priežastis, prielaidas ir vystymasi.

Vertybiniai popieriai yra žinomi visose valstybėse.

Seniausias apyvartinis dokumentas – tai apytiksliai 2100 m. pr. m. e.

naudotas vekselis, kuriame nurodytas daugiau ar mažiau apibrėžtas mokėjimo

terminas.

Įdomu tai, kad dar Jogaila buvo išdavęs Vytautui vekselį, įpareigojantį

sumokėti Vytautui 500 siklų arba 500 Lietuvos kalimo gryno sidabro rublių.

Nors taip pat nurodoma, kad vekseliais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

nebuvo pasitikima.

Kaip nurodo N. 0. Nersesovas, aiškinant vertybinių popierių teisinę

prigimtį, klaidinga būtų naudoti klasikinius romėnų teisės institutus,

kadangi senovės Romoje prievolė pagal kvitų teisę buvo išimtinai asmeninio

pobūdžio, todėl negalėjo asmenys prievolėje pasikeisti negalėjo.

Plėtojantis civilinei apyvartai Romos juristai kaip išeitį numatė pavedima

– kreditorius, norėdamas perleisti savo reikalavimo teisę, pavesdavo kitam

asmeniui atstovauti jam procese. Tačiau pirminis kreditorius bet kada

galėjo atimti įgaliojimus. Vėliau imta informuoti skolininką apie tokį

pavedimą, nuo to momento skolininkas privalėjo prievolę vykdyti tik

nurodytam asmeniui, o ne pradiniam kreditoriui. Mirus pradiniam kreditoriui

arba patikėtiniui, pavedimo santykiai nutrūkdavo.

Prancūzijoje dar XIII a. atsirado dokumentai, kuriuose, be konkretaus

kreditoriaus, buvo nurodoma, kad prievolė gali būti įvykdoma ir dokumento

pateikėjui. Skolininkas, įsipareigodamas sumokėti pinigus dokumento

pateikėjui, laikydavo šį pateikėją pradinio kreditoriaus teisių perėmėju,

tam pakakdavo vien dokumento valdymo fakto. Šių dokumentų naudojimą

sustabdė didėjanti Romos teisės įtaka Prancūzijos teisei ir teisės

doktrinai. Ėmus taikyti Romos teisę, dokumento turėtojas pateikdamas

dokumentą privalėjo pateikti įrodymus apie įvykusį teisių perleidimą.
Taip

Romos teisės įtaka panaikino šių dokumentų privalumus.

XVI-XVII amžių sandūroje Prancūzijoje imti naudoti vadinamieji billets

en blanc. Juose vietoj konkretaus kreditoriaus buvo paliekama tuščia vieta.

Dokumento turėtojas, norėdamas įgyvendinti savo teises į jį, įrašydavo savo

pavardę. Prieš tai dokumentas galėjo būti laisvai perduodamas iš rankų į

rankas. Vėliau imti naudoti tikrieji pareikštiniai vertybiniai popieriai –

billets au porteur. Juose joks kreditorius nebuvo nurodomas, o teises

galėjo įgyvendinti bet koks dokumento pateikėjas. Panašiai tokie dokumentai

imti naudoti ir kitose Vakarų Europos valstybėse.

Aptariant akcijų atsiradimą būtina paminėti, kada gi atsirado pačios

akcinės bendrovės, kadangi be jų akcijų net negalėjo būti.

Jau senovės Romoje egzistavo tam tikros asmenų bendrijos,

besiverčiančios valstybės pajamų rinkimu – mokesčius už viešuosius

pastatus, kelius, tiltus, miškus ir pan. rinko ne valstybės pareigūnai, o

privatūs asmenys, kasmet valstybei mokėdami nustatytą pinigų sumą. Šioms

operacijoms reikėjo didžiulio kapitalo. Minėtos bendrijos tapo patogia

kapitalo sujungimo priemone. Priešingai nei kitose bendrijose,

egzistavusiose tuo metu Romoje, aptariamose bendrijose galima buvo perimti

mirusio bendrijos nario teises. Manoma, kad šių bendrijų narių pajai turėjo

savo rinkos vertę, ir galbūt juos buvo galima perleisti ne tik mirus

nariui, nes bendrijos galėjo gauti teisę rinkti valstybės pajamas net 100

metų.

Taip pat buvo commenda arba commandita, kurios egzistavo XI a. Keletas

asmenų, siekdami pasipelnyti, duodavo pinigų ar prekių išplaukiančio laivo

kapitonui. Iš šių įnašų buvo sudaromas bendras fondas. Tačiau manoma, kad

visoms šioms bendros veiklos formoms trūko esminio elemento – supratimo

apie akcijas.

Kai kurie autoriai pirmąja akcine bendrove laiko 1602 m. įsteigtą

Olandijos-Ost-lndijos prekybos kompaniją. Tačiau yra ir kita nuomonė, kad

pirmoji tokia bendrovė buvo 1407 m. įsteigtas Genujos bankas. Šį banką

sudarė kreditoriai, paskolinę pinigų Genujai ir už tai įgiję teisę rinkti

valstybės pajamas, kuriomis buvo užtikrintas paskolų grąžinimas, taip pat

teisę verstis bankine veikla – priimti indėlius, leisti bilietus ir t. t.

Dalys šiame banke galėjo būti perleidžiamos.

Nuo XVII a. Europos valstybėse prasidėjo tikras akcinių bendrovių

bumas.

Lietuvoje pirmoji akcinė bendrovė įsteigta 1832 m. Klaipėdoje. Vėliau

bendrovės imtos steigti ir kituose miestuose. 1872 m. įsteigtas Vilniaus

žemės bankas, teikęs paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą.

Kaip matome, tiek societates vectigalium publicorum, tiek vėlesnės

konstrukcijos buvo panaudotos kapitalo sujungimui bendrai veiklai. Tokiai

akcinės bendrovės paskirčiai pritarė ir tie kurie, kritiškai vertina

galimybę vienam asmeniui steigti akcinę bendrovę, nes tai neatitinka

bendrovės paskirties.

Manoma, kad juridinio asmens kaip asmenų kolektyvo traktavimas

nepaaiškina tokių dalykų kaip vieno dalyvio juridinio asmens sukūrimą arba

juridinio asmens sukūrimą atskyrus kito juridinio asmens kapitalo, o ne

dalyvių dalį. Dėl civilinės apyvartos poreikių prisireikė riboti juridinių

asmenų dalyvių atsakomybę tam tikrais turtiniais aktyvais. Juridiniai

asmenys evoliucionavo nuo paprastų bendrijų prie komanditinių, o vėliau –

prie akcinių bendrovių. Kai daugėja juridinių asmenų ir jų dalyvių,

savininkai nebekontroliuoja juridinio asmens valdymo organų priimtų

sprendimų, taigi vargu ar galima reikalauti, kad jie atsakytų už juridinio

asmens prievoles.

Paskutiniu metu akcijos tampa ne tik priemone dalyvauti valdant

juridinį asmenį, bet tiesiog investicija – į žinomos akcinės bendrovės

akcijas investuojama ne siekiant dalyvauti jos akcininkų susirinkimuose,

priimti sprendimus valdant ją, bet tikintis, kad didės akcijų vertė.

Taip pat kaip ir privačios bendrovės, kurios siekdamos pritraukti

kapitalo leidžia obligacijas (skolos vertybinius popierius), lėšų padengti

savo biudžeto deficitui ar išlyginti pajamų ir išlaidų svyravimus siekia

pritraukti ir vyriausybės, išleisdamos skolos vertybinius popierius. Skolos

vertybinių popierių pirkėjai paprastai siekia investuoti savo pinigus ir

gauti pastovias pajamas. Kadangi vyriausybės vertybiniai popieriai pasižymi

mažiausia rizika, jie yra itin patraukli investicija, tačiau paprastai

duoda ir mažesnes pajamas. Lietuviškoji Vyriausybė pirmąkart vidaus rinkoje

valstybės iždo bonus ėmė platinti dar 1919 m. Siekiant patraukti

investuotojus, šiais bonais leista atsiskaityti mokant mokesčius ir pan.

Tuo metu valstybei lėšų daugiausia reikėjo krašto gynybai (1921 m. jos

sudarė 55 proc. visų valstybės išlaidų). Vėliau skolintasi ir kitoms

reikmėms, pavyzdžiui, keliams tiesti, žemės ūkiui plėtoti, taip pat skolos

vertybiniai popieriai platinti užsienio lietuvių tarpe. 1940 m. sausio 1d.

bendra valstybės skola buvo 134,1 mln. litų.

Reikėtų pabrėžti, kad
bendrosios teisės valstybėse vertybinių popierių

atsiradimas aiškinamas kiek kitaip. Iš pradžių terminas ,,securities“ buvo

suprantamas kaip tam tikra skolos grąžinimo užtikrinimo priemonė (pvz.,

įkeitimas). Kai tik bendrovių leidžiamos akcijos taip pat pasidarė laisvai

perleidžiamos, išaiškėjo jų funkcinis panašumas į skolos vertybinius

popierius, abi investicijų formos tapo žinomos kaip vertybiniai popieriai

(securities).

2. Vertybinių popierių teisinė prigimtis pagal klasikinę doktriną

Nagrinėdami klaikinę doktrina ir ja pasiremdami bandysim paaiškinti

vertybinių popierių teisinę prigimtį, atsakyti į klausimus: ar vertybiniai

popieriai yra savarankiškas civilinių teisių objektas, ar objektu nėra tos

teisės, kurias suteikia vertybiniai popieriai?

Klasikine doktrina, kalbant apie vertybinių popierių teisinės

prigimties aiškinimą, matyt reikėtų laikyti tas teorijas, kurios

pretenduoja būti vienos pirmųjų, įsigilinusių į šia problemas. Deja,

Lietuvoje šia tema išsamių darbų nėra pasirodę iki šiol. Dabar

galiojančiuose teisės aktuose esamus vertybinių popierių apibrėžimus

reikėtų sieti su kitų valstybių praktika ir doktrina. Pavyzdžiui, naujojo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 1.101 straipsnio 1 dalis

įtvirtina, kad “vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas – tai

dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus

šio dokumento turėtojui”. Tokią vertybinių popierių sampratą reikėtų sieti

su anksčiau vyravusia. Vertybinių popierių apibrėžimą rasime net ne visuose

lietuvių kalba išleistuose civilinės teisės vadovėliuose. Taip yra todėl,

kad dar visai neseniai vertybiniai popieriai nesudarė svarbios ūkio dalies.

1948 m. išleistame civilinės teisės vadovėlyje nurodoma, kad “vertybiniai

popieriai – tai dokumentai, nustatantys ir liudijantys tam tikrą turtinę

teisę, kurią galima reikalauti tik pareiškus dokumentą”. 1975 m. vadovėlyje

pateikta jau išsamesnė samprata, nurodoma, kad “vertybiniai popieriai – tai

dokumentai, kuriuos būtina nustatyta tvarka pateikti, norint įgyvendinti

juose išreikštą turtinę teisę”.

Ypatumai, skiriantys nuo kitų dokumentų;

• juose aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškiama tam tikra subjektinė

teisė;

• turi įstatymo nustatytą formą;

• jame nurodyta turtinė teisė gali būti įgyvendinta tik pateikus

vertybinį popierių.

Kalbėdamas apie vertybinių popierių požymius, N. 0. Nersesovas nurodė,

kad dokumentai tampa vertybiniais dėl teisės, kurią įtvirtina dokumentai.

Dokumentas civilinėje teisėje turi tris reikšmes;

• dėl teisės nustatymo;

• jos perdavimo;

• jos įgyvendinimo.

Dokumentas, kuriuo nustatoma teisė, savo ruožtu yra arba paprasta

įrodinėjimo priemonė, arba jis turi esminės reikšmės tai teisei įgyvendinti

ir perleisti.

Kalbant apie vertybinius popierius, labai svarbu, kokias teisės normas

taikyti jų atsiradimui, perleidimui, kitaip tariant, ar tai yra daiktai, ar

prievolinės teisės. N. 0. Nersesovo manymu, kai kurie šiuolaikinės

civilinės teisės institutai, tarp jų ir vertybiniai popieriai, yra tarsi

ant ribos tarp daiktinės ir prievolinės teisės.

Jeigu kalbama apie vertybinių popierių atsiradimą ir pasibaigimą, tai

bus prievoliniai santykiai. Asmuo, išduodantis vertybinius popierius, turi

turėti veiksnumą ir teisnumą. Suėjus skolos vertybiniame popieriuje

nurodytam terminui, dokumento išleidėjas bus paprastas skolininkas,

privalantis įvykdyti savo įsipareigojimą bet kokiam dokumento pateikėjui

(kreditoriui), nereikalaudamas iš jo jokių įrodymų, išskyrus reikalavimą

įrodyti dokumento valdymą. Vykdydamas prievolę, skolininkas turi laikytis

visų bendrų prievolių vykdymo taisyklių.

Tačiau jeigu kalbama apie vertybinių popierių dalyvavimą civilinėje

apyvartoje, tai jie yra realūs daiktai. Daiktinis vertybinių popierių

pobūdis užtikrina šios prievolinės teisės kreditorių interesų gynimą,

prievolinis teisinis pobūdis – skolininkų interesų gynimą.

M. M. Agarkovas, remdamasis vokiečių teisininkų darbais, taip pat

nurodo, kad visus vertybinius popierius (vekselius, čekius, akcijas ir kt.)

vienija tai, kad jų pateikimas yra būtinas norint įgyvendinti juose

išreikštas teises. Tai skiria šiuos dokumentus nuo kitų, turinčių tik

įrodomąją reikšmę. Dokumentas įtvirtina teisę. Tik tas, kuris turi teisę į

popierių, gali juo disponuoti siekdamas įgyvendinti teises, kylančias iš

popieriaus.

Reikia sutikti, kad toks vertybinių popierių teisinės prigimties

aiškinimas puikiai atitiko to meto civilinės apyvartos poreikius.

Tačiau, kaip bus išdėstyta kitame skyriuje, naujausios vertybinių

popierių rinkų tendencijos verčia ieškoti tolesnių paaiškinimų.

3. šiuolaikinės vertybinių popierių rinkos

Per paskutinius keletą dešimtmečių vertybinių popierių rinkos pasaulyje

pasikeitė itin

smarkiai.

popierių išleidimo ir prekybos apimtys išsaugo iki

didžiulių mastų.

Pavyzdžiui, 1960 m. vidutinė Niujorko vertybinių popierių biržos prekybos

apimtis buvo 3 mln. akcijų per dieną, 1968 m. sis skaičius pasiekė beveik

13 mln. akcijų per dieną, o 1999 m. – daugiau kaip 809 mln. akcijų per

dieną.

Lietuvos vertybinių popierių rinka nėra ypač didelė, taciau verta

paminėti, kad 2000 m. pirminėje vertybinių popierių rinkoje (emitentui

viešai platinant vertybinius popierius) 70 bendrovių pritraukė 543 mln.

litų (219 mln. akcijomis ir 324 mln. obligacijomis). Aktyviai vidaus

rinkoje skolinasi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 2000 m. įvyko 60

Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų, kuriuose Vyriausybė išplatino

2453 mln. litų nominalios vertės vertybinių popierių. Antrinėje rinkoje

(kai prekiaujama jau išleistais vertybiniais popieriais) prekyba Lietuvos

vertybinių popierių biržoje 2000 m. siekė 1759 mln. litų (sandorių skaičius

– 53 763). Užbiržinėje prekyboje buvo sudaryta apie 19 tūkst. sandorių

(apie 16 tūkst. atsiskaityta pinigais – 268 mln. litų).

Savaime suprantama, kad esant tokioms vertybinių popierių emisijų ir

prekybos apimtims, neįmanoma būtų prekiauti materialiomis akcijomis ir

obligacijomis, kaip buvo įprasta prieš keletą dešimtmečių. Siekiant

sumažinti kaštus, susijusius su materialių vertybinių popierių gamyba,

apsaugos priemonių taikymu, taip pat rizikas, susijusias su šių dokumentų

vagystėmis (pvz., prarasti materialūs vertybiniai popieriai gali būti

perleisti sąžiningam įgijėjui, kurio teisės būtų labiau ginamos nei tikrojo

savininko), buvo arba visiškai atsisakyta materialių vertybinių popierių

(įvedant specializuotose institucijose tvarkomų vertybinių popierių

sąskaitų sistemas, vadinamoji vertybinių popierių dematerializacija) arba

materialūs vertybiniai popieriai buvo atiduodami saugoti vienai

institucijai, kuri atidarydavo vertybinių popierių sąskaitas kitoms, o šios

savo ruožtu galėdavo tokias sąskaitas atidaryti savo klientams ir t. t.

(vadinamasis vertybinių popierių imobilizavimas). Šių pakeitimų esmė yra

ta, kad nelieka fiziško materialių dokumentų perdavimo, vertybiniai

popieriai jau perleidžiami tik atliekant įrašus vertybinių popierių

sąskaitose.

Lietuvoje nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios

pasirinktas vertybinių popierių dematerializavimas. Pagal Lietuvos

Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarkos

8 punktą šie vertybiniai popieriai išleidžiami nematerialia forma. Pagal

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 41 straipsnio 1 dalį

uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios (pagal Lietuvos

Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus atspausdinti dokumentai)

arba nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose), o akcinių

bendrovių akcijos turi būti nematerialios.

Šiuo metu viešąją vertybinių popierių apyvartą Lietuvoje reguliuoja

Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas bei

kiti teisės aktai, iš jų verta paminėti Vertybinių popierių cirkuliacijos

ir jų apskaitos taisykles. Pagal šiuos teisės aktus Lietuvos centrinis

vertybinių popierių depozitoriumas atidaro ir tvarko bendrąsias vertybinių

popierių sąskaitas, kuriose pažymima, kiek konkretus sąskaitų tvarkytojas

turi savo ar savo klientų vertybinių popierių. Sąskaitų tvarkytojai atidaro

ir tvarko asmenines vertybinių popierių sąskaitas vertybinių popierių

savininkams. Įrašas asmeninėje sąskaitoje ir pažymi konkretaus investuotojo

nuosavybės teisę į konkrečius vertybinius popierius.

Kalbant apie tokias kelių pakopų vertybinių popierių apskaitos ir

laikymo sistemas pasauliniu mastu, reikia pasakyti, kad jos yra dar

sudėtingesnės nei įvesta sistema Lietuvoje. Pirminę vertybinių popierių

apskaitą gali tvarkyti nacionalinis depozitoriumas, jame sąskaitą gali

turėti vietos tarpininkas, savo ruožtu atidarantis sąskaitą tarptautiniam

vertybinių popierių depozitoriumui, kuriame vertybinių popierių sąskaitas

turi daugybė finansinių institucijų iš įvairių valstybių. Negana to, šios

institucijos gali veikti tiek savo, tiek savo klientų vardu. Šiais

klientais gali būti smulkesni bankai, savo ruožtu tvarkantys savo klientų –

juridinių ar fizinių asmenų vertybinių popierių sąskaitas. Jeigu

vertybinius popierius, apskaitomus daugiapakopėje tarpininkų sistemoje,

vienas kitam perleidžia to paties finansų tarpininko klientai, įrašai

atliekami tik to tarpininko tvarkomose vertybinių popierių sąskaitose.

Jokie kiti įrašai nei depozitoriumuose, nei tuo labiau emitento registre

nėra atliekami. Jeigu taip būtų daroma, tai gerokai apsunkintų vertybinių

popierių perleidimą, padidintų tarpininkų (o galų gale – investuotojų)

kaštus, pailgėtų laikas, būtinas perrašyti vertybinius popierius iš vieno

investuotojo į kito sąskaitas, o tai visiškai
šiuolaikinės

rinkos poreikių. Dėl šios priežasties aukštesnės grandies finansų

tarpininkai (o aukščiausioje grandyje – centriniai depozitoriumai, taip pat

be jokios abejonės ir emitentai) neturi informacijos apie konkretiems

investuotojams priklausančius vertybinius popierius.

Kadangi nebėra materialių dokumentų, kuriuose, klasikinių autorių

teigimu, buvo įtvirtintos išreikštos teisės, tampa neaišku, kokias teises

įgyja investuotojai, nusipirkę vertybinių popierių, kai negauna jokių

dokumentų, o tik atliekami įrašai sąskaitose. Visų pirma prieš analizuojant

investuotojo ir jo vertybinių popierių sąskaitas tvarkančio finansų

tarpininko tarpusavio santykių pobūdį, reikia išsiaiškinti, kokie yra

šiuolaikinių vertybinių popierių rinkų poreikiai.

Paskutiniu metu keletas tarptautinių organizacijų parengė rekomendacijų

dėl valstybių finansų sistemų stabilumo. Tarptautinių atsiskaitymų bankas

yra nurodęs, kad valstybėje turi būti šiuolaikinė sutarčių teisė, aiškiai

apibrėžianti įvairiausias finansines priemones perkant parduodant

dalyvaujančių bei turinčių jas šalių teises ir pareigas. Teisės normos turi

būti pakankamai lanksčios, kad apimtų ir naujas finansines priemones, kai

tik jos atsirastų kartu pripažįstant, kad įstatymų pakeitimai turi būti

atliekami iš esmės pasikeitus rinkos sąlygoms. Turi būti užtikrinama

galimybė kreditoriams greitai perimti įkeistą ar kitaip prievolių įvykdymui

užtikrinti turimą turtą skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų.

Įkeitimo ar kitų panašių užtikrinimo priemonių naudojimas praranda bet

kokia reikšmę, jeigu skolininkui nevykdant savo įsipareigojimų (taip pat ir

jo bankroto atveju) nėra galimybių greitai realizuoti ar perimti turtą.

Ypač tai svarbu, kai šias užtikrinimo priemones naudoja stambūs rinkos

dalyviai – jeigu vienas iš jų tampa nemokus ir kiti negali atgauti savo

pinigų arba greitai realizuoti turimo užstato, iškyla visos sistemos

griūties grėsmė, o tai neabejotinai gali pakenkti valstybės finansų

sistemai.

Vienas iš svarbiausių šiuolaikinės vertybinių popierių rinkos

reikalavimų – patikima investuotojų apsauga, kad jie neprarastų

pasitikėjimo šia rinka. Šis tikslas yra pasiekiamas, kai užtikrinama, kad

investuotojų turtas (taip pat ir vertybiniai popieriai, kuriuos į sąskaitas

įtraukia investuotojus aptarnaujantys finansų tarpininkai) bus išsaugotas

net ir tarpininko nemokumo (bankroto) atveju. Šiam klausimui nemažai

dėmesio yra skyrusi Tarptautinė vertybinių popierių komisijų organizacija,

nurodžiusi, kad nacionalinės institucijos galėtų imtis tokių priemonių

minėtam tikslui pasiekti:

1) įstatymu numatyti, kad finansų tarpininkų įsipareigojimai

investuotojams traktuojami kitaip nei kiti šių tarpininkų įsipareigojimai,

t. y. investuotojai traktuojami kaip privilegijuoti kreditoriai arba

investuotojų vertybiniai popieriai nepripažįstami finansų tarpininko turtu.

Tam gali būti naudojamas ir patikėjimo teisės institutas, ypač bendrosios

teisės sistemos valstybėse – finansų tarpininkas laiko investuotojų

vertybinius popierius patikėjimo pagrindis. Tačiau tai nepašalina rizikos,

kad tarpininkas be investuotojų sutikimo parduos jų vertybinius popierius.

Kur nėra patikėjimo teisės tradicijų, gali būti tiesiog nustatoma, kad

investuotojų vertybiniai popieriai negali būti naudojami tarpininko

kreditorių reikalavimams tenkinti. Šį reikalavimą turi numatyti ir bankroto

procedūras reguliuojantys įstatymai;

2) numatyti kompensavimo sistemas nuostolių dėl finansų tarpininku

nemokumo patyrusiems investuotojams arba įpareigoti finansų tarpininkus

draustis draudimo bendrovėse (didžiausi šių priemonių trūkumai –

kompensuojama dažniausiai tik iki tam tikros sumos, didelės draudimo

išlaidos);

3) priemonės, kurių imasi patys investuotojai (pvz., jie gali atidaryti

savo sąskaitą banke ar kitoje institucijoje ir suteikti finansų tarpininkui

teisę kontroliuoti šią sąskaitą, tačiau paprastai pavieniai investuotojai

nėra pajėgūs išsireikalauti palankių aptarnavimo sąlygų).

Investuotojų turto apsaugą numato ir 1993 m. gegužės 10 d. Europos

Bendrijų Tarybos priimta direktyva dėl investicinių paslaugų vertybinių

popierių srityje.

Pastebima taip pat nauja tendencija – vertybiniai popieriai vis dažniau

naudojami prievolių įvykdymo užtikrinimui. Kreditorius, norėdamas apsaugoti

savo interesus tuo atveju, jeigu skolininkas negrąžintų paskolos ar

neįvykdytų kitos prievolės, gali pareikalauti perduoti jam vertybinių

popierių, kuriuos jis galėtų realizuoti, jeigu skolininkas neįvykdytų

prievolės.

Užsienio valstybėse taikomi keli investuotojų teisių apibrėžimo būdai.

Gali būti pripažįstama, kad vertybiniai popieriai, pažymimi įrašais

sąskaitose, yra tarpusavyje pakeičiami objektai (pvz., tos pačios emisijos

vertybiniai popieriai), tada investuotojas gali būti traktuojamas kaip visų

tos rūšies
vertybinių popierių, kuriuos finansų tarpininkas laiko savo

klientų vardu, bendraturtis. Gali būti ir taip, kad investuotojas neturi

nuosavybės teisės į vertybinius popierius, o tampa tarpininko kreditoriumi,

panašiai kaip padėjus pinigų indėlį banke. Tokio investuotojo

(kreditoriaus) reikalavimai gali būti apsaugoti naudojant užstatu turtą,

kurį tarpininkas laiko šiam investuotojui, arba investuotojus pripažįstant

privilegijuotais kreditoriais.

4. Teisės į vertybinius popierius Lietuvoje

Kaip jau minėta, Lietuvoj įvestas visiškas vertybinių popierių, kurie

dalyvauja viešojoje apyvartoje (Vyriausybės ir akcinių bendrovių vertybinių

popierių), dematerializavimas. Ar tokiu atveju išlieka tiesioginiai

santykiai tarp investuotojo ir emitento? Kokias teises turi investuotojas?

Ar keliu to paties tarpininko klientų turimi tos pačios rūšies vertybiniai

popieriai (pvz., tos pačios emisijos vertybiniai popieriai) yra tarpusavyje

sumaišomi, kaip tai atliekama kai kuriose valstybėse ir ar dėl to atsiranda

tokių klientų bendroji nuosavybė?

Tais atvejais, kai vertybinių popierių asmenines sąskaitas tvarko patys

emitentai, manytina, kad tiesioginiai teisiniai santykiai tarp investuotojo

ir emitento išlieka, kadangi investuotojas gali bet kada pats kreiptis į

emitentą, siekdamas įgyvendinti vertybinių popierių suteikiamas teises.

Panašiai ir jeigu vertybinių popierių įsigyja pats finansų tarpininkas.

Kai investuotojų vertybinių popierių sąskaitas tvarko finansų

tarpininkai, padėtis siek tiek keičiasi. Jau matėme, kad išsivysčiusiose

vertybinių popierių rinkose tiesioginis ryšys tarp emitento ir investuotojo

vis labiau silpsta. Vis tiek griežtai teigti, kad Lietuvoje šio tiesioginio

ryšio tarp emitento ir investuotojo nėra, negalime. Priešingai, kai kuriais

atvejais įstatymai net numato, kad investuotojas pats gali tiesiogiai

kreiptis į emitentą ir įgyvendinti savo teises, nepaisant to, kad jo

vertybinių popierių sąskaitas tvarko jau ne emitentas.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas numato, kad akcijų

savininkai yra asmenys, kurių vardu yra atidaryta vertybinių popierių

sąskaita (43 str. 2 d.). Akcininkai, norėdami įgyvendinti savo teisę

dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, atvyksta į susirinkimą

ir, jeigu jie turi vardinių akcijų, jiems pakanka tapatybę liudijančių

dokumentų, o jeigu jie turi pareikštinių akcijų, jiems reikia pateikti

tarpininko išduotą išrašą iš vertybinių popierių sąskaitos (įstatymo 24

str. 4 d.). Taigi investuotojas gali įgyvendinti savo teisę dalyvauti

valdant bendrovę kreipdamasis tiesiogiai į bendrovę. Ar kitą savo teisę –

teisę gauti dividendus akcininkas gali įgyvendinti tiesiogiai? Įstatymo 62

straipsnio 2 dalis numato, kad akcininkas turi teisę dividendą išreikalauti

iš bendrovės kaip jos kreditorius. Manytina, kad akcininkui nedraudžiama

kreiptis tiesiai į bendrovę ir reikalauti išmokėti jam dividendus

tiesiogiai, net ne per finansų tarpininką, tvarkantį jo vertybinių popierių

sąskaitas. Tačiau emitentams gali būti patogiau dividendus mokėti per

finansų tarpininkus, kurie tvarko asmenines jo išleistų vertybinių popierių

sąskaitas, todėl vertybinių popierių išleidimo sąlygose galima numatyti,

kad emitentas savo įsipareigojimą išmokėti dividendus įvykdo, kai perveda

atitinkamas pinigų sumas šiems tarpininkams. Priešingu atveju emitentas,

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3892 žodžiai iš 7783 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.