Viešasis administravimas1
5 (100%) 1 vote

Viešasis administravimas1

5. Išvardinkite ir apibūdinkite L. Guliko suformuluotus administravimo principus

Gulikas priklauso neoklasikinei vadybos mokyklai , labiausiai iškilusiai po II pasaulinio karo . Ji pasiūlė teorines žinias iškelti virš klasikinės mokyklos mechaninio požiūrio. Neoklasikinė mokykla kūrė naujus organizavimo principus tuo metu, kai klasikinis požiūris buvo vienintelis. Neoklasikai atkreipė dėmesį į pasitenkinimą savo darbu. Darbo našumas pagerėja pagerinus klimatą, pakėlus motyvaciją. Būtina motyvacija, tiesiogiai nukreipta į rezultatus. Tai ypač daug duoda valdant personalą.

Gulikui būdingas principinis požiūris į organizacijų valdymą. Savo darbuose išskyrė vidinius ir išorinius organizacinius ryšius ir organizuotą sprendimo priėmimo procesą. Jis pasisakė už racionalią organizaciją ir racionalius darbo principus. Gulikas suformulavo septynis administravimo principus POSDCORB:

P- planavimas;

O- organizavimas

S- (staffing)personalo valdymas

D- (directing) vadovavimas

C- ( coordinating) integruoti tam tikrus elementus į užduotisir bendradarbiauti su kitais vienetais ir žmonėmis valdžioje.

O- (ordinating) tvarkos ir taisyklių laikymasis

R- (raporting) atsiskaitymas per informavimą

B- (budgeting) biudžeto formavimas

F.Taylor atrodė, kad geriausia vadyba yra tikras mokslas, pagrįstas aiškiais apibrėžtais įst, taisyklėm ir principais. Šio mokslo pagrindas – kruopštus individualių darbininkų elgesio tyrimas, siekiant iš esmės padidinti jų darbo našumą. Jis siūlė tiksliai išanalizuoti visus darbo komponentus, paskui su rezultatais supažindinti darbinikus, kad visi galėtų taikyti metodus, kuriuos iki tol taikė tik nedaugelis. Jis norėjo parodyti, kad vadovybė gali smarkiai padidinti gamybos proceso našumą. Vadovams reikėtų sukurti ir atlikti ekspirementus, kad atrastu veiksmingiausius metodus, suplanuoti darbo procesus, kuriame būtų naudojamasi šiais metodais, ir išmokyti šiuo metodu dirbančius darbininkus.

Kas būdinga H.Simono požiūriui į viešojo administravimo tyrimus?

Administravimo mokslo atžvilgiu H.A. Simonas skiriasi nuo klasikinio periodo autorių. Simonas susitelkia ies sprendimu, o tiksliau – ties sprendimo premisomis kaip savo analizės elementu. Jis nurodo administravimo sprendimų komponentą, turintį pakankamai faktų, kaip būdingą mokslinę sferą ir parenka procedūrą, kuri pabrėžia sistemišką, empirinį tyrinėjimą.

Analizės elementas: sprendimai premisos. Pasak Simono, pasirinkimo logika ir psichologija yra administravimo pagrindas, tad čia terminai “sprendimo priėmimas” ir “valdymas” iškyla tartum sinonimai. Visgi Simonas mano, kad “sprendimai” yra per platūs būti analizės elementais administravimo moksle. Todėl elementais jis pasirenka sprendimus premisas. Tokio žingsnio priežastis, kaip aiškina Simonas, yra ta, kad sprendimai premisos suteikia sprendimo priėmimo procesui patį pagrindą, tuo tarpu, patys sprendimai yra kaip išdavos iš tų premisų.2

Administravimo mokslo sritis. Jau anksčiau buvo minėta, kaip tai Simonas apibrėžia. Jis atmeta politikos – administravimo dichotomiją, o vietoj to siūlydamas faktų – vertybių dichotomiją, kuri, kaip teigia mokslininkas, teikia geresnį fundamentą administravimo mokslui ir priimtinesnį administracinio elgesio standartą. Dėl to Simonas išskiria dvi sprendimų premisų kategorijas: vertybių ir faktines premisas. Faktinės premisos (arba duomenys) yra informacija apie išorinį pasaulį. Priešingai joms yra vertybių premisos, kurios yra etiniai teiginiai apie tai, ko turi būti siekiama. Iš to seka, kad faktiniai duomenys gali būti teisingi arba klaidingi, o vertybės – geros arba blogos. Simonas pabrėžia, kad dažnai administravimas vertinamas kaip geras arba blogas. Tai nemenkina mokslinio požiūrio neutralumo. “Geri dalykai yra tie, kurie padeda organizacijai pasiekti jos tikslus, blogi tie, kurie nepadeda. Tai, kas didina efektyvumą, yra gera, kas ne – bloga.”3 Todėl darytina išvada, kad faktai ir vertybės negali būti visiškai atskirti vieni nuo kitų.

Mokslinis procesas. Simono teorija nuo kitų skiriasi ne tik skirtingu administravimo mokslo sferos nustatymu, bet ir šio mokslo vystymo naudojamomis procedūromis. Anot Simono, administravimo mokslas turi remtis labiau sistemine, empirine analize negu nepastoviu stebėjimu; turi būti induktyvus, o ne deduktyvus. Simonas siūlo dvi administravimo mokslo rūšis: “grynąjį” ir “praktinį” mokslą. Grynasis mokslas stengsis aprašyti būdus, kaip žmonės elgiasi organizacijose su empiriniais teiginiais, kurie yra objektyviai atrandami ir patikrinami. Gi praktinis mokslas mėgins vystyti siūlymus, kaip sprendėjai elgsis, jei mėgins siekti didesnio efektyvumo. Dėl to praktinis mokslas gali padėti administratoriui priimant sprendimus. Maža to, Simonas yra įsitikinęs, kad administravimo mokslas gali būti pritaikomas ir sioms, ir privačioms organizacijoms. Šią nuostatą jis grindžia teiginiu, kad šių tipų organizacijos turi daugiau panašumų nei skirtumų, o ir tie skirtumai esti ne rūšiniai, bet laipsniški.

6. Kontinentinės Europos tradicija ir JAV tradicija.

Kameraliniai mokslai buvo administravimo arba valdymo pradžia. Iš kameralizmo išsirutuliojo ne tik administravimo, bet ir modernūs ekonomikos, finansų ir
statistikos mokslai. Kameralistikoje galima išskirti 3 periodus: 1)Merkantilizmo įtaka- ekonominė apsauga. Šiame etape kameralistai daugiau užsiiminėjo ūkinėmis valstybės problemomis. Buvo formuojama ūkinė politika ir dedami pagrindai ūkiniam šalies administravimui. 2)Prigimtinių teisių. Siekis buvo iš vienos pusės sustiprinti absoliutinės valdžios vertikalę, iš kitos pusės pribojant tą patį vienvaldiškumą švietimo epochos filosofiniais teiginiais, kurie atitiko individualius turtingųjų miestiečių siekius. Būtent 2 etape buvo suformuluota valstybės intervencijos koncepcija, kuri 19a.pab.-20a. padėjo pagrindus gerovės valstybėje-Europoje. 3)19a. konstitucinė doktrina. Šis etapas iškėlė vieną didžiausių vėlyvojo kameralizmo autoritetą R.Mohlį. Jisai savo darbuose kameralinius mokslus sujungė su konstitucinės teisės dogma ir į administravimą ragino žiūrėti per konstitucianizmo prizmę. Austrų-vokiečių administravimo mokslinės teorijos kūrėju reikėtų laikyti L.Steiną. Jis lygindamas Prancūzijos ir Anglijos viešojo adm sistemas pabandė sukurti viešojo adm lyginamosios analizės tyrimų metodą, bet jam nepavyko. Jis į administravimą žiūrėjo ekonominiam politiniam ir teisiniam kontekste.

19a.pab.-20a.pradž. administravimo, kaip atskiros besiformuojančios šakos vystymąsi Europoje sustojo. Vokiečių tyrinėtojai tvirtina, kad 19a.pab. ir 20a. pr. buvo perėjimas iš administracijos mokslinės teorijos į administracinę teisę. Tai buvo laikas kada dar veikė administracijos koncepcija, pagal kurią turėjo būti įgyvendinta valstybės socialinė funkcija visuomenei, o iš kitos pusės dar nebuvo išsikristalizavusios atskiros savarankiškos administravimo funkcijos. 19a.pab. ir 20a. pr. atgimė teisinės valstybės idėja, todėl sutvirtėjo viešosios teisės pozicijos, kuri vėliau buvo pavadinta administracine teise. Taip atsitiko todėl, kad daugelyje kontinentinės Europos šalių reikėjo įgyvendinti teisinės valstybės įstaigų reformas. Domėtis administravimo mokslu pradedama tik 20a. pr. Vokiečių mokslininkai J.Jastrow, F.Still-Somlo susistemino žinias apie adm teoriją, tyrinėjo socialinės politikos ir administravimo tradicijos ryšius. Jastrow pirmasis pasiūlė adm politiką paversti sudėtine administracijos mokslo dalimi. Still-Somolo išskyrė 3 disciplinas: administracinė teisė, adm mokslas, adm politika. Po II Pas.karo administravimo tyrinėjimuose austrų-vokiečių mokykla jau neturėjo jokių naujų idėjų ir po truputį pradėjo užleisti vietą amerikiečių viešojo adm vadybinei teorijai. Administravimo teisė tampa pagalbiniu dalyku administravimo vadybiniu pagrindu. Ir tai atsitiko todėl, kad adm teisė su jos pažintine struktūra išaugo iš teisinės valstybės koncepcijos ir ji jau neatitiko 20a. vid. Reikalavimų. Nes 20a. 7-6 dešimtmetyje administravimo realijos ėmė nebetilpti teisės rėmuose, kadangi daugelio reiškinių negalima buvo paaiškinti su teisės pagalba. 6-7 dešimtm iškilo būtinybė priderinti adm teisę prie modernaus viešojo adm, einančio iš JAV. Europoje italų teisininkai šalia teisinių adm tyrimų pradėjo domėtis ir praktinėmis adm reformomis ir taip panaikino ribą skiriančią viešąjį adm ir adm teisę, pastarąją padarant pagalbine disciplina viešajam adm.

Prancūzijos viešasis adm suklestėjimas 1966m , kada pasirodė kolektyvinė monografija (administracijos mokslas). Adm procesas čia tiriamas socialinės aplinkos ir politikos kontekste. Labai daug dėmesio skiriama viešosios organizacijos misijai, t.y. jos vaidmeniui šiuolaikinėje valstybėje. Tyrinėjamos tokios VA problemos, kaip valdymo aparato struktūra ir jos kitimas biurokratijos įtaka sprendimams, darbo valstybinėse įstaigose technika ir adm kontrolės problemos. Prancūzijos VA tyrinėtojai administravimą jungė su sociologine ir politine tematika.

Taigi galima tvirtinti, kad prancūzų ir austrų-vokiečių administracinės teorijos yra glaudžiai susijusios kontinentinėje tradicijoje ir tai gali būti paaiškinama 4 tarpusavyje susijusiais faktais: 1) Konstitucinės tvarkos modelis įgyvendinamas 3-jų valdžios šakų. 2) Šis modelis naudingas politikams, bet ne viešajai politikai. 3) Teisinis aktyvumas ir lydintis šį procesą valdžios galių augimas sukelia techninių problemų įstatimdavystėje. 4) Griežta teisinė aplinka bei valdininkų iniciatyvos apribojimas.

Būtent toks viešosios politikos “susisteminimas” gali būti vadinamas administraciniu režimu. Ir jis prieštarauja šiuolaikinėms administravimo procesams, bei suteikia galimybę amerikietiškai VA teorijai įsigalėti Europoje. Paskutiniais metais Europoje ima vyrauti amerikietiškoji VA koncepcija daugiausia paremta biznio vadybos principais, kuri sugeba lanksčiau reaguoti į globalinius pokyčius pasaulyje.

8. Aptarkite įvairių politinių doktrinų (pliuralizmo, elitizmo, “naujosios dešinės”, komunitarizmo ir kt.) požiūrį į visuomenės dalyvavimą.

Pliuralizmas – tai tokia valstybėje nusistovėjusių interesų grupių veiklos sistema, kai visi įvairiausių interesų žmonės gali laisvai susiorganizuoti ir tarpusavyje konkuruoti dėl savo įtakos vyriausybei. Tokiomis sąlygomis kiekviena interesų grupė gali pasikliauti tik savo turimomis įtakos galimybėmis, nes nė viena iš jų neturi privilegijuotos padėties.

Pliuralizmo sąlygomis
grupės renkasi įvairius veikimo būdus: pasinaudojimą rinkiminėmis kampanijomis, ekonominį spaudimą, spaudos ir kt. visuomenės informavimo priemonių kampanijas, informacijos kontrolę, jėgos naudojimą ir terorizmą. Pliuralizmas ir yra kritikuojamas dėl taktikos pasirinkimo laisvės pagal galimybes ir tikslus.

Pliuralistų požiūriu, politinė valdžia yra fragmentiška ir išskaidyta visuomenėje. Politiniai sprendimai yra kompleksiškos grupių sąveikos ir derybų proceso rezultatas. Politinė sistema per žodžio, susirinkimų ir asociacijų laisves, laisvų rinkimų procedūrą skatina piliečių organizavimąsi į grupes ir jų interesų atspindėjimą valdžios sprendimuose.

Korporatyvizmas – tai tokia sistema, kai vyriausybė savo veikloje ne tik gali, bet ir privalo atsižvelgti į visų susiorganizavusių interesų grupių reikalavimus bei poziciją. Vyriausybė, spręsdama aktualius valstybės gyvenimo klausimus, privalo konsultuotis su atitinkamomis interesų grupėmis.Valstybėje sudaroma tam tikra interesų grupių hierarchija, kur vienos yra labiau privilegijuotos, o kitos – ne. Korporatyvizmą kritikuoja už tai, kad kai kurios interesų grupės įgauna pernelyg dideles galimybes įgyvendinti savo poreikius kitų grupių sąskaita.

Korporatyvizmo akcentas yra funkcinis interesų grupių įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą. Privalumas yra diskusija dėl sprendimų, o trūkumas – apribota interesų grupių veikimo laisvė.

Klientelizmas – tai dalinis, ne visaapimantis modelis. Jo struktūrinis principas yra kraštutinis vertikalumas. Šis principas yra funkciškai nesuderinamas su horizontaliomis atstovaujamosios demokratijos nuostatomis. Klientistinis ryšys reiškia dvišalį asimetrišką patrono ir kliento, tarp kurių egzistuoja faktiška turto, valdžios ir statuso nelygybė, santykį, tačiau pats ryšys yra savanoriškas, daugiafunkcinis ir neformalus. Tradicinis klientelizmas dar vadinamas patronažo sistema.

Elitizmas. Visuomenė dalijasi į dvi dalis: elitą ir mases. Elitas – žmonių grupė, kuri pasižymi ypatingomis savybėmis, visi kiti yra masės (visuomenė). Elitas – mažuma, kuri turi teisę valdyti, kadangi maža grupė yra gerai organizuota. Visuomenė neturi kištis į elito sferą, nes turi nepakankamai kompetencijos tam, valdymas – išskirtinai elito sitis.

Komunitarizmas. Šiuolaikinė visuomenė, kur individo teisės iškeliamos virš pareigų ir atsakomybės, praranda bendruomeniškumo jausmą ir savanoriško bendradarbiavimo tradicijas. Komunitarai ragina kurti ir palaikyti tarpines socialines institucijas, kuriuose būtų ugdomas socialinis solidarumas ir pilietinė savigarba ir kurios padėtų neutralizuoti individualizmo bei socialinės fragmentacijos padarinius. “Reikia stiprinti bendruomenę ir savanoriškas organizacijas.” (Willett).

9. Kokie yra skirtingi “gerovės valstybės” modeliai? Kas būdinga “gerovės valstybės” raidai XX a.?

Gerovės valstybės koncepcija yra sunkiai apibrėžiama. Išskiriamos kelios kategorijos:

1. Gerovės valstybė yra tam tikra socialinė raidos stadija. Socialinės raidos metu susikuria tam tikras visuomenės tipas, kuris dėl gamybos plitimo pasižymi materialine gausa, laisve ir tolerancija, kurią lemia politinis vystymasis.

2. Gerovės valstybę galima apibrėžti ir kaip gyvenimo būdą (pagal asmens elgesį visuomenėje). Tokių valstybių gyventojai pasižymi savo individualiu gyvenimo būdu, tačiau fundamentalias gyvenimo sąlygas jiems užtikrina visuomenė.

3. Politologine prasme – tai socialinės ir ekonominės politikos rinkinys, kur piliečių gerovę sudaro senatvės pensijos, bedarbių pašalpos ir valstybinė sveikatos apsauga.

4. Dalis žmonių daugiausia dėmesio teikia valstybės valdymo stiliui. Jie teigia, kad per antrąją XXa. Pusę beveik visose pramoninėse šalyse vyriausybės labai išplėtė biurokratinį aparatą. Jų nuomone, biurokratinė sistema yra svarbiausias Gerovės valstybės bruožas.

Politologiniu aspektu:

Liberali gerovės valstybė pirmenybę teikia rinkai. Čia valstybė garantuoja tik minimalią paramą savo piliečiams ir stengiasi, kad pats individas, pasikliaudamas rinka, užsitikrintų gerovę. Individas skatinamas dalyvauti rinkoje ir taip pasirūpinti pragyvenimo šaltiniu. Valstybė stengiasi tik sušvelninti skurdo, nelygybės, nedarbo problemas nedidelėmis išmokomis. Tokios valstybės – JAV, Kanada, Didžioji Britanija.

Socialinis-demokratinis gerovės valstybės tipas pirmenybę teikia valstybei. Valstybė čia prisiima didžiausią atsakomybę užtikrinti kiekvienam piliečiui materialinę gerovę, palaiko visiško užimtumo politiką, suteikia kiekvienam piliečiui darbo vietą ir užmokestį, tenkinantį individo poreikius. Tokia valstybė stengiasi pašalinti skurdo, nedarbo problemas, neleidžia joms atsirasti. Tai ji pasiekia efektyvia mokesčių politika, didelėmis išmokomis. Tokia valstybė universali ir skatina lygybę.

Konservatyviojo-korporatyvinio tipo gerovės valstybės tikslas – įsipareigojimas išsaugoti šeimą. Socialinės paslaugos teikiamos tik tuomet, kai šeima jau nepajėgia susitvarkyti su iškilusiomis gerovės problemomis. Toks tipas stengiasi išlaikyti klasinę priklausomybę ir statusą per socialinio draudimo schemų įvairovę, t.y. skirtingų klasių ir nevienodą statusą turinčios šeimos turi teisę į skirtingas socialines išmokas ir
paslaugas.

Modeliai

Likutinis, marginalinis – egzistuoja JAV ir Japonijoje. Žmogus pats turi rūpintis savo gerove, valstybė padės tik tiems, kurie patys visiškai nesugeba išspręsti problemų (“užsitarnavę vargšai”). Vyrauja klasinis liberalizmas, kai pasikliaujama rinkos savireguliacija ir ypač pabrėžiamas individualizmas.

Pramonės pasiekimų, liberalus-korporatyvinis – Į socialinę politiką žiūrima kaip į priemonę dirbantiems garantuoti stabilų pragyvenimo lygį. Norint gauti socialinę paramą, reikia priklausyti ir darbo rinkai. Geriausias pavyzdys-Vokietija.

Institucinis-perskirstomasis – vyrauja Skandinavijos šalyse. Čia visas socialinis kolektyvas prisiima atsakomybę už kiekvieno individo gerovę. Užtenka būti piliečiu, kad gautum kokią nors paramą.

17. Kokios galimos ryšių tarp viešojo administravimo ir visuomenės formos?

Piliečių dalyvavimą galima nusakyti kaip bendravimą tarp piliečių ir valdžios, kai valdžia informuoja piliečius ir juos išklauso, o piliečiai išsako savo nuomonę ir pageidavimus valdžiai. Piliečių dalyvavimas padeda valdžiai geriau tenkinti piliečių poreikius, o piliečiams suteikia galimybę juos išsakyti.

Visuomenės dalyvavimas viešajame administravime gali būti įgyvendinamas įvairiais būdais: pavienių asmenų ir interesų grupių veikla, rengiant viešus svarstymus, pranešimus ir komentarus, dalyvaujant patariamuosiuose komitetuose, organizuojant demonstracijas, vykdant rinkimines kampanijas bei lobizmą, dalyvaujant nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų, politinių partijų bei kitų visuomeninių organizacijų veikloje, darant įtaką ombudsmeno veiklai ir t.t. Veikdami kartu žmonės gali daryti didesnę įtaką valdžiai ir jos priimamiems

sprendimams. Todėl

šiuolaikinėse valstybėse pagrindiniai organizuoto poveikio dariniai yra interesų grupės, nevyriausybinės organizacijos ir politinės partijos bei organizacijos.

Demokratinėse valstybėse gana veiksmingos būna tokios visuomenės dalyvavimo formos kaip demonstracijos, protesto mitingai, laiškai į laikraščių ir žurnalų redakcijas, laiškai politikams ir pan.

Kad piliečių dalyvavimas būtų veiksmingas, jiems turi būti garantuota:

teisė į informaciją, žodžio laisvė,teisė burtis į draugijas,peticijos teisė, teisė kreiptis į teismą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2576 žodžiai iš 8562 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.