Viešasis administravimas1
5 (100%) 1 vote

Viešasis administravimas1

Įvadas

Lietuva, skirtingai nuo pažangių, nuoseklų vystymosi kelią turėjusių Vakarų valstybių, negali pasigirti giliomis viešojo administravimo tradicijomis. Per penkiasdešimt Sovietinio režimo metų viešojo administravimo kultūra buvo visiškai sunaikinta. Taigi, Lietuva, atkūrus nepriklausomybę, turėjo labai sparčiai vytis savo kaimynes. Lyg ir neturėjo būti labai sunku, kadangi mes turėjome puikias galimybes įvertinti kitų šalių patirtį ir nebekartoti jų padarytų klaidų. Tačiau taip neatsitiko. Įvertinę dabartinę situaciją, mes turime pripažinti, kad Lietuvos valdžios institucijos ne ką labai skiriasi nuo hierarchinių, centralizuotų valdžios institucijų 1930 – 1940 metais. Tačiau tokios institucijos negali efektyviai funkcionuoti greitai besikeičiančioje, intensyvių žinių bei informacijos visuomenėje, reikia kuo skubiau reformuoti viešąjį sektorių Lietuvoje. Tačiau, tai padaryti yra labai sunku neišanalizavus, viešojo administravimo vystymosi kelio, tendencijų ir pagrindinių problemų šioje srityje.

Viešojo administravimo teorijų vystymasis iki šių dienų, gvildena tą patį klausimą – ar galime mes, piliečiai, atsakingiems valstybės tarnautojams –visuomenės tarnams, leisti priimti sprendimus ir būti novatoriškiems ir tuo pat metu laikytis demokratinės atskaitomybės principo? Šis klausimas yra ypatingai svarbus naujos viešosios vadybos šalininkams, kurie pabrėžia, kad jų strategija gali duoti realius rezultatus. Tačiau vis dėlto jie negali ignoruoti politinės atskaitomybės klausimo. Naujojo viešojo administravimo strategija turi ne tik sudaryti sąlygas viešosioms institucijoms siekti geresnių rezultatų, bet taip pat būti atskaitingoms prieš piliečius.

Viešojo administravimo turinys

Jei bandysime analizuoti bet kokio valdymo organizavimą, matysime kad dažniausiai išskiriamos trys valdymo rūšys, atliekančios valstybės valios vykdymo funkciją. Pirmoji valdymo rūšis, taikanti įstatymus konkrečiais atvejais, atsirandančiais, kada viešosios institucijos ir individai pažeidžia kitų subjektų teises, žinoma kaip teisinis valdymas. Antruoju atveju valdymas atlieka valstybės valios vykdymo priežiūrą; tai valstybės sprendimų įgyvendinimo valdymas. Trečiuoju atveju valdymas apima mokslinę, techninę, komercinę valdymo sferą – tai administracinis valdymas.

Valdymui vis labiau sudėtingėjant, kiekviena minėtųjų valdymo rūšių vis labiau skiriasi nuo kitų dviejų. Labiausiai išsiskiria įstatyminis (teisinis) valdymas, turintis pakankamai aiškią (teisinę) valdymo funkciją.

Aptariant valdymo funkcijas, tenka pažymėti dvi esmines formalios valdymo sistemos funkcijas – politiką ir administravimą. Politika išreiškia valstybės valią. Administravimas privalo veikti politiką įgyvendindamas kaip valstybės valios išraišką, remdamasis bendriausiais viešojo valdymo principais – kolegialumu, demokratiškumu, teisėtumu, viešumu bei specialiųjų principų – centralizavimo ir decentralizavimo derinimu, administravimo subjektų pavaldumo ir atsakomybės, visuomenės interesų viršenybės prieš grupinius ir asmeninius interesus, visuomenės įtraukimu į viešąjį valdymą ir kt.

Tradiciškai viešasis administravimas suprantamas kaip valstybės tarnybos veikla, kaip studijų sritis ir kaip profesija. Viešasis administravimas tiesiogiai susijęs su viešųjų programų ir projektų valdymu, su viešosios politikos formulavimu, įvairių lygių administratorių rengimu. Viešojo sektoriaus darbuotojai, dalyvaujantys valstybės valdymo struktūrose ir atliekantys administravimo funkcijas, privalo tai atlikti funkcionaliai naudingai ir efektyviai. Jiems reikalingos žinios, įgūdžiai, organizuotumas, gebėjimas derinti veiklos metodus ir formas. Jie privalo gerai suprasti biudžeto formavimo, personalo valdymo, politikos analizės principus, sugebėti analizuoti viešųjų organizacijų vidinę ir išorinę aplinką, strategiškai mąstyti ir veikti, laikantis viešosios etikos normų ir standartų. Viešųjų institucijų darbuotojams būtinas komunikabilumas dirbant grupėse ar kitose kolektyvinėse struktūrose, sugebėjimas bendrauti su piliečiais ir kitos savybės, reikalingos darbui valstybės biurokratinėse struktūrose. Savarankiška visuomenės institucijų administratorių veiklos sfera apima svarbiausias vykdomosios valdžios veiklos dalis – nuo šalies gynybos ir nacionalinio saugumo iki socialinių bei aplinkosaugos uždavinių, nuo kelių projektavimo ir tiesimo bei jų priežiūros iki energetinių išteklių tyrimo ir racionalaus jų panaudojimo, nuo mokesčių ir finansų administravimo iki žmonių išteklių vadybos.

Sprendžiant minėtas viešojo sektoriaus problemas, svarbiausiais administravimo metodikos elementais laikomi planavimas, biudžeto formavimas ir lėšų paskirstymas, viešųjų programų vertinimas, sprendimų priėmimas. Minėtos priemonės sudaro viešojo sektoriaus administratorių veiklos kasdienybę ir yra sėkmingos jų veiklos sąlyga.

Viešasis administravimas – palyginti jauna mokslo sritis; ją galima laikyti 19 a. pabaigos prancūzų ir vokiečių mokslininkų pastangų vaisiumi, tačiau viešojo administravimo pagrindinius principus žmonija praktikavo jau prieš keletą tūkstantmečių. Senovės Egipto piramidės, Didžioji kinų siena, Tarpupio civilizacijų laimėjimai liudija, kad viešosios programos
ir projektai įvairiais (daugiausia vergvaldiniais – represiniais) administravimo metodais buvo gana sėkmingai įgyvendinami.

JAV viešojo administravimo teoriją visuomenė pradėjo studijuoti ir ją pripažinti 19 a. pabaigoje, kai atsirado tam būtinybė ir žengti pirmieji teoriniai apibendrinantys valdymo reformų žingsniai. Dauguma mokslininkų ir praktikų viešojo administravimo kaip mokslo susiformavimo pradžią sieja su W. Wilson (anuomet mokslininko, vėliau -JAV prezidento) veikla; jo darbuose ryškėjo reformizmo idėjos, paremtos administracine praktine veikla. Jos buvo nukreiptos prieš korupciją ir neefektyvų valstybės institucijų darbą. W. Wilson darbai ryškiai nukreipti į administracinių institucijų, įgyvendinančių politines doktrinas ir sprendimus, valdymo ir vadovavimo praktinių įgūdžių diegimą ir tobulinimą. Jis rekomendavo viešosioms institucijoms savo veikloje daugiau remtis privataus sektoriaus bruožais – efektyvumu, dalykiškumu, konkretumu. Kartu jis buvo autoritarinės, stiprios koncentruotos valdžios šalininkas. Jo darbuose itin pabrėžiama valdymo integracijos ir administracinių struktūrų centralizacijos idėja.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, besirengiančiose integruotis į Vakarų Europos politines, ekonomines struktūras, viešojo valdymo reformavimas prasidėjo nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Pirmiausia buvo siekiama sukurti viešojo valdymo aparato struktūras, sugebančias priimti naujus politinius sprendimus, formuluoti šalies raidos strategiją, Įtvirtinti demokratijos, rinkos, ekonomikos principus ir plėtoti teisinės valstybės bei pilietinės visuomenės santykius.

Ši esminė valdymo aparato reforma papildoma valdymo principų, struktūrų ir administravimo technologijų adaptavimu prie naujos socialinės ir ekonominės situacijos, siekiant didinti viešojo sektoriaus administravimo efektyvumą.

Viešasis administravimas, kaip mokslas ir kaip praktika, šiandienos Lietuvoje nėra visiškai naujas reiškinys. Viešojo administravimo akademinės studijos, kaip atskira studijų šaka, susiformavo tik pastaraisiais metais, nors atskiros disciplinos, susijusios su viešuoju administravimu, buvo dėstomos ir tarpukario Lietuvoje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1037 žodžiai iš 3436 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.