STASIO ANGLICKIO PAGR. MOKYKLA
SIMONOS KORSAKAITĖS
9a klasės mokinės
Informatikos referatas
VIRUSŲ ATSIRADIMO ISTORIJA
Darbo vadovas:
Mokytoja
Jurgita Mockuvienė
KURŠĖNAI
2005 metai
Kompiuterių virusai – tai specialiosios kompiuterinės programos, sukurtos stengiantis sutrikdyti kompiuterio darbą arba bent iškrėsti kokį pokštą. Yra kuriamos virusų veikima blokuojančios priemonės- antivirusinės programos, tačiau ar jums nebūtų įdomu sužinoti, iš kur atsirado virusai? Kas juos kuria? Kada jie pasirodė? Ar norėtumėte sužinoti virusų atsiradimo istoriją?
Tikroji virusų istorija prasidėjo dar 1980 m. Tada Fredas Cohenas, bebaigdamas informatikos studijas Dortmundo universitete, Vokietijoje, parašė diplominį darbą apie galimybę sukurti kompiuterio programą, kuri sugebėtų daugintis ir priverstų kompiuterį „patį savaime“ atlikti įvairius veiksmus. Coheno darbas buvo labai gerai įvertintas, bet maždaug ketverius metus apie jį beveik niekas nežinojo. Tik 1984 m. jis buvo atspausdintas didesniu tiražu. O tada ir prasidėjo…
Jau po 12 mėnesių du italai – Roberto Cerrutti ir Marco Marocutti – pasiuntė žurnalui „Scientific American“ laišką, kuriame informavo apie savo bandymus parašyti „Apple“ kompiuteriui programą, kuri pati prisijungtų prie operacijų sistemos ir, kiekvieną kartą bandant įrašyti į diską informaciją, kopijuotų pati save pasirinktose to paties disko vietose. Iš esmės tai tebuvo teoriniai svarstymai, bet jie sulaukė toli siekiančių pasekmių. Tiek toli siekiančių, jog daugelis informatikos istorijų pasaulinės „virusų aferos“ pradžia laiko ne Coheno diplominį darbą, o būtent tą italų laišką.
Kitais metais, t.y. 1986 m., įvyko trys atmintini įvykiai. Pirmasis buvo vietinės reikšmės, todėl jo svarba buvo suprasta gerokai vėliau: Betliejaus miesto, Pensilvanijos valstija, Lehigh koledžo studentai, skolinęsi bibliotekoje programas (tada tai dar buvo įmanoma ir visiškai legalu…), pastebėjo, kad daug jų naudojamų diskelių sugadinti. Greitai studentai suprato, kad diskelius sugadino piktavalio instaliuota mokyklos kompiuterio kietajame diske programa, kuri pati dauginasi diskeliuose. Taip iš tiesų ir buvo: ta programa šiandien yra vadinama Lehigh virusu. Ji papildomai įrašydavo į pagrindinę DOS sistemos direktoriją po 555 ženklus, o ketvirtą kartą įjungus užkrėstąjį kompiuterį pradėdavo trinti jo kietąjį diską. Programos autorius niekada nebuvo surastas. Tačiau pirmasis virusas daug žalos nepridarė. Jis greitai pasimatydavo, todėl toliau už Betliejaus nepasklido.
Bet šis anonimu likęs autorius sugebėjo įrodyti, jog kompiuterinius virusus galima sukurti. Tuomet šituo ne visi tikėjo; daug žmonių manė, jog visi pasakojimai apie kompiuterius naikinančius paslaptinguosius virusus tėra dar viena „miestietiška legenda“. Iki šiol informatikai kaip anekdotą pasakoja tai, kad tarp tų netikinčiųjų buvo ir Peteris Nortonas. Tai tas pats Nortonas kuris sukūrė garsųjį „Norton Commander“ – vieną pačių garsiausių pasaulyje kompiuterinių programų. Jo vardu yra pavadinta ir viena iš pačių geriausių antivirusinių programų – „Norton Antivirus“.
Tada, dviem metams praėjus po pirmojo viruso pasirodymo, Peteris Nortonas tvirtino, kad pasakojimuose apie kompiuterinius virusus tiesos tėra tik tiek kiek ir pasakėlėse apie Niujorko kanaluose įsikūrusius krokodilus. Per daug dėl viso to nesistebėkime. Juk Billas Gates irgi yra sakęs: „640 kB dydžio atmintinės pakaks kiekvienam kompiuterio vartotojui“, o garsiosios IBM vadovai buvo pripažinę, jog „nematyti, kad kas kaip nors galėtų panaudoti savo namuose mikrokompiuterį“.
Kitas svarbus 1986 m. įvykis – tai pirmojo (formatavimo) sektoriaus viruso pasirodymas. Kiekvienas kietasis diskas ar diskelis yra apvali lėkštutė (kartais jos yra kelios), spirale sudalinta į atskirus fragmentus, vadinamus sektoriais. Prie vieno iš tų sektorių, būtent formatavimo, būna pridėtos gamykloje įrašytos pastovios instrukcijos, kuriose nurodoma, kaip mašina turi elgtis su šiuo informacijos nešikliu. Net ir nedidelę tos įrašo vietos modifikaciją įvedęs žmogus priverčia kompiuterį daryti tai, ką jis liepė dar iki tol, kol jis nepradėjo daryti nieko kito, pavyzdžiui, neįsijungė antivirusinės programos.
„Smegenų“ istorija
Šiandien su panašiais virusais jau mokame kovoti. Bet dar prieš šešerius metus tai išties buvo labai grėsmingas ir sunkiai pašalinamas virusas. Jis sukėlė pirmąją pasaulio istorijoje kompiuterių
epidemiją. Virusas vadinosi „Brain“, arba „Smegenys“, ir, tiesą sakant, turėjo gana nekasdienišką istoriją.
Du pakistaniečiai, broliai Amadžadas Farukas Alwi ir Basitas Farukas Alwi, Lahoro mieste turėjo programinės įrangos firmelę, vadinamą Brain Computer Services. Deja, jų pardavinėjamos kompiuterių programos neretai būdavo nelegaliai kopijuojamos. Taigi broliai sumanė parašyti nedidelę programėlę, įrašydami pirmuosiuose firminių diskelių sektoriuose, pažeidžiančią kiekvieną kompiuterį, kuriame instaliuotos nelegaliai nukopijuotos firmos BCS programos. Šiuo atveju piratas nevykėlis turėtų skambinti ir prašyti techninės pagalbos į BCS ir šitaip būti demaskuotas.
Ypatingo pikantiškumo šiai istorijai prideda tas faktas, jog broliai Alwi patys buvo piratai. Jie nelegaliai prekiaudavo amerikietiškais teksto redaktoriais, duomenų bazėmis ir grafinėmis programomis (tas, kas pamena programas WordStar, Lotus 1-2-3 ar dBase, žino apie ką yra kalbama). Diskelius su šiomis programomis jie irgi užkrėsdavo savuoju virusu. Kaip vėliau broliai aiškino, pasitelkę ganėtinai originalią logiką, darę tai dėl to, „kad įrodytų žmonėms, jog negalima pirkti vogtų programų,“ – net ir tų, kurias buvo pavogę patys. Galiausiai kažkas išsivežė iš jų pirktas programas į JAV. Ten jos užkrėtė tūkstančius kompiuterių. Pats Brain virusas išnyko tiktai tada, kai buvo pradėti naudoti 3,5 colio skersmens diskeliai, kadangi jis sugebėdavo užkrėsti tiktai senesnius, 5,25 colio skersmens.
Trojos arklys
Trečias, šimtmečio ketvirčio senumo, įvykis, kuris mūsų pasakojamai istorijai yra irgi labai svarbus, tai 1986 m. atsiradęs visiškai naujos rūšies virusas. „Trojos arkliai“ – taip yra vadinamos šios rūšies programos – apsimesdavo esą kitomis, žinomomis ir žadinančiomis pasitikėjimą, programomis. Buvo manoma, kad jie vykdo kokius nors naudingus veiksmus, o iš tikrųjų Trojos arkliai iškart pradėdavo destrukciją. Dažnai išvogdavo iš apkrėstojo kompiuterio duomenis, pavyzdžiui, slaptažodžius arba adresus. 1986 metų programa „trojietis“ buvo panaši (pradžioje net ir veikė panašiai) į tuomet labai populiarų tekstų redaktorių „PC-Write“ Po kurio laiko instaliuotoje programoje įvykdavo katastrofa.