Visuomene valstybe kultura
5 (100%) 1 vote

Visuomene valstybe kultura

112131

„ VISUOMENĖ. VALSTYBĖ. KULTŪRA“

Sąvokų tipų panaudojimas temai ryškinti.

„Visuomenė kuria ir koreguoja valstybę“

Mūsų pasaulis suskirstytas į daug sričių, kurios yra viena nuo kitos apribotos. Šias sritis mes vadiname valstybėmis. Vienas būtinų valstybės požymių – griežtai apribota teritorija. Kiekvienai valstybei būtina turėti nuosavą žemės plotą, viename žemės plote kelios valstybės negali egzistuoti.Pvz. senovėje vokietijos nebuvo, ji atsirado tuomet, kada germanai pradėju užpuolinėti aplinkines karalystes ir pasisavindavo jų žemes.Dabar Vokietija yra viena didžiausių Europos valstybių.

Griežtai apribotoje teritorijoje gyvenantys žmonės vadinami – tos šalies gyventojais. Gyventojų dauguma sudaro tautą. Pav. Lietuvos gyventojų daugumą sudaro lietuviai.Vokietijoje – vokiečiai. Bet vienoje valstybėje gali gyventi ir kitų tautų žmonės ar kitų valstybių gyventojai. Pvz. Lietuvoje be lietuvių dar gyvena rusų, lenkų, latvių ir kitų tautybių žmonės. Jie, gyvendami Lietuvoje, yra Lietuvos valstybės piliečiai(jei yra priėmę pilietibę), bet kaip tauta – nėra lietuviai ir vadinami lietuvos rusais ir t.t. Daug lietuvių yra emigravę į kitas valstybes. Jie yra mūsų tautiečiai, bet kitos šalies gyventojai. Valstybės teritorijos ribos nebūtinai sutampa su tautos gyvenamosiomis ribomis.Kadangi sparčiai vystantis technologijoms atsiranda vis didesnė galimybė migruoti.

Dažniausiai vienoje valstybėje didžioji dauguma gyventojų – vienos nacijos, kartais vyrauja kelios tautos (pvz. Kanadoj vyrauja anglai ir prancūzai). Visi valstybės gyventojai sudaro tos valstybės visuomenę. Žmones galima suskirstyti į socialinius sluoksnius, klases, taip pat pagal amžių, išsilavinimą ir t.t. Kiekvienas žmogus, gyvendamas visuomenėje, užsiima vienokia ar kitokia veikla. Atsiranda tarpusavio bendri interesai ir tų žmonių grupės jungiasi į socialines grupes, kuria socialinius tikslus, bendrai organizuoja savo veiklą, kad įvykdytų tam tikrą socialinę funkciją, atspindinčią tos socialinės grupės ir kitų žmonių interesus ir egzistavimą. Socialinių grupių gali būti įvairių – nuo formalių iki neformalių. Kiekvienoje grupėje išryškėja lyderiai ir pasyvūs nariai.Lyderiai apsiima kontroliuoti tos grupes veiklą. Politiniai lyderiai sudaro valdžią .Ji kuriama tam, kad valdytų, daugiau ar mažiau kontroliuotų ar koreguotų visuomenės veiklą. Kiekvienoje valstybėje galioja tai valstybei būdingi įstatymai, valdymo tvarka, kuri garantuoja savo gyventojams saugumą, suteikia teises ir laisves, kontroliuoja visuomenės ekonomiką. Kitos socialinės grupės kuriamos tam, kad įtakotų valdžią, o kartu ir valdymą. Valdžia, valdydama turi tenkinti tų socialinių grupių narių ir visų kitų žmonių interesus ir juos ginti. Valdžia, atsižvelgdama į visuomeninių darinių ar organizacijų tikslus, daro atitinkamus sprendimus ir valdo – reguliuoja santykius tarp žmonių taip, kad vienų žmonių veikla nedarytų neigiamos žalos kitų žmonių veiklai. Kad visuomenės narių veikla vyktų sklandžiai, valdžia kuria įstatymus, kurie riboja žmonių norus ir galimybes, kad garantuotų visos visuomenės stabilumą. Pati visuomenė kuria valstybę, o valstybė – visuomenę. Pati visuomenė išrenka savo valstybės narius į socialinį junginį – valdžią ( jei tai vyksta demokratinėje visuomenėje). Kokius žmones išsirenka, kokių tikslų siekia organizacijos, darančios įtaką valdžiai, tokį turime valstybės modelį. Koks valstybės valdymas – valdžia, tokia ir visuomenė.



B – valstybė A – valstybė

A – teritorija C – visuomenė

Teritorija ir valstybė – nesuderinamos Valstybė ir visuomenė – nesuderina-

prieštaros sąvokos mos papildymo sąvokos



A – vienos teritorijos gyventojai A – lietuvis

B, C, D – kitų tautų žmonės, gyvenantys toje

pačioje teritorijoje B – Lietuvos gyventojasSusikirtimo vietoje – lietuvis,

gyenantis Lietuvoje.

A- valdžia

B- socialinis darinys

„VISUOMENĖ, VALSTYBĖ, KULTŪRA“

Mintijimo “įrankių” panaudojimas darbui su tekstu.

„Kultūros organizacijos atpažinimo būdai“

Kiekvienoje kultūroje galima išskirti du kategorijų rinkinius: pats ir asmuo, gamta ir kultūra. Jų turinys ir tarpusavio santykiai skirtingi. Šie rinkiniai galioja visose kultūrose ir pagal tai, kaip kiekviena kultūra elgiasi su šiomis universaliomis kategorijomis, kokį
konkretų turinį joms suteikia, pagal tai išryškėja kultūrų skirtumai.

Kiekvieną kultūrą galima paaiškinti pagal vieno rakto teoriją – kiekviena kultūra turi kokį nors pagrindinį principą, kuris visus jos elementus sujungia, pvz.vienakryptis determinizmas, kur kiekvienas patirties elementas atskiriamas vienas nuo kito ir juose ieškoma priežastingumo hierarchijos, arba sąveikinis reliatyvizmas, kur kiekvienas elementas jungiamas į tarpusavio susijusias sąveikas.

Kita teorija siūlo vieną raktą kiekvienam kultūros tipui. Čia atskiriamos dvi plotmės. Vienoje išskiriamos skirtingos kultūrinės teorijos arba ideologijos, kuriomis vadovaujasi tradicinės ir moderniosios civilizacijos. Tradicinei civilizacijai būdinga hierarchija ir čia visuma aukščiau už individą, moderniajai civilizacijai būdingas individualizmas ir individas čia laikomas aukščiausiuoju principu. Antroje plotmėje atsiranda loginis modelis, kuris turi būti bendras visoms civilizacijoms. Šiame ben-drame loginiame modelyje atskiriami kultūrinės teorijos ir socialinės praktikos lyg-menys: kultūrinės teorijos lygmenyje veikia hierarchinio komplementarumo principas, pagal kurį viena dalis sutampa su visuma ir tai paaiškina kultūros pastovumą, o so-cialinės praktikos lygmenyje vyksta diferenciacija, kuri atskiria kiekvieną dalį, kiek-viena dalis egzistuoja pati sau, tarp jų gali būti nuolatinė kova, tokia kultūra – nesta-bili, kintanti.

Vienu raktu – visrakčiu yra sunku atrakinti tokį dalyką, kaip civilizacinė kultūra, ji negali būti vieno principo išaiškinama. Daugiaplotmės kultūros teorijos vietoj vi-eno rakto, atpažįsta kelias plotmes, kuriose telpa daug toje kultūroje egzistuojančių reiškinių. Viena tokio tipo teorijų – vertybinių orientacijų schema. Atsakius į penkis klausimus, išryškėja tai, kuo kultūros skiriasi, nes kiekviena kultūra skirtingai sprendžia tuos pačius klausimus. Reikia atsižvelgti į individo santykį su kitais žmonėmis (individualistinis, autoritetinis, bendruomeninis), į laiko orientaciją (praei-tis, dabartis, ateitis), santykį su gamta (dominavimas, pasidavimas, harmonija), žmogiškosios prigimties klausimą (kintanti ar nekintanti prigimtis), veiklos orientaciją ( veikimas, buvimas, tapsmas). Kiekviena kultūra sudėtinga, bet galima apibrėžti kul-tūrų skirtumus tarp tų alternatyvų kiekvienoje dimensijoje nurodant jai būdingą svar-bos hierarchiją. Atsakius į šiuos klausimus, galima išsiaiškinti, kokie vertybių profiliai kokioje grupėje yra dominuojantys ir tada lyginti visuomenės grupes, ištisas kultūras ar civilizacijas.

Kiekvieną kultūrą galima paaiškinti pagal tapatybės logikas, kurios siūlo skirtingus supratimo būdus, kas yra tikroji žmogaus tapatybė. Tikroji žmogaus tapatybė – išliekantis ir vertingas unikalumas. Antra tapatybės logika – sutapimo su kokia nors visuotinybe (unikalu tai, kuo individas dalijasi su kitais). Trečioji logika tapatybe laiko aukštąsias akimirkas, intensyviausius patirties momentus, ketvirta tapatybės logika gali būti atsitiktiniai susitikimai, kur tapatybė suvokiama kaip atsirandanti iš atsitiktinių susitikimų su kitais žmonėmis. Atsižvelgiant į žmogų – mažiausią aktyvų empirinį vienetą, dalyvaujantį kultūroje, galima paaiškinti pačią kultūrą.

Dar atskirti kiekvieną kultūrą galima pažvelgus į patį didžiausią suvokiamą vie-netą –

į tvarkos ir netvarkos sampratas, egzistuojančias be žmogaus pastangų, galinčias at-sirasti visuomenėje. Tvarka gali būti suvokta kaip spontaniškai atsirandanti natūrali tvarka, atsirandanti gamtoje. Bet gamtos tvarka gali būti kaip spontaniška gamtos ir privalomos prigimties. Taip pat natūrali žmogui duota tvarka gali atsirasti ir valingu kieno nors veiksmu. Čia vėl dvi dimensijos: viena – ar tvarka nepriklauso nuo žmogaus veiksmo, ar kyla iš veiklos, kita – ar tvarka atsiranda spontaniškai, ar kieno nors valingu veiksmu. Privalomoje prigimties tvarkoje kiekvienas jai priklausąs turi nustatytą vietą, čia atsiranda dėsniai, vertybių hierarchijos.

Galima išskirti ir dvi dirbtines tvarkos sampratas – kultūrines tvarkos paradigmas ir čia taip pat galima išskirti dvi alternatyvas: kada kultūrinė tvarka įtvirtinama val-ingu veiksmu, ji tampa panaši į fabriką – veiksmingiausią, bet ir nuobodžiausią iš visų tvarkos rūšių. Kita tvarkos samprata – meno kūrinio tvarka, kurią galima suvokti kaip tvarką, kuri nėra jam duota prigimties, bet jo sukurta ir ne taip, kaip statomi fabrikai. Meno kūrinys atsiranda tada, kai jo autorius atpažįsta tos tvarkos, kurią jis kuria, rei-kalavimus.

Šalia tvarkos yra ir netvarkos sampratos. Netvarkos kaip ir tvarkos taip pat su-vokiamos skirtingai. Netvarka gali būti suvokta organiškai kaip beformė materija, pirmykštė košė, iš kurios kyla gyvybė. Kita netvarkos samprata, apibūdinama kaip šlamšto krūva. Ji mechaniška, čia nėra jokių gyvybės ženklų, tik savo darbą atlikusių elementų sankaupa.

Tuo pačiu metu toje pačioje kultūroje egzistuoja kelios skirtingos tvarkos ir netvarkos sampratos.

Kultūras jungia centrai ir periferijos. Centrai – tai tokios institucijos, kur intensy-viausiai sukauptos pagrindinės kultūros reikšmės. Bet kiekvienoje kultūroje neįma-noma rasti vieną centrą, o egzistuoja
tinklas. Centrų tinklų tam tikrose dalyse vyksta intensyvesnė reikšmių cirkuliacija ir tai būtų realiai veikiančios šiandieninės kultūros.

Kultūras galima paaiškinti ir percepcijų organizavimo metodu. Percepciniuose modeliuose kreipiamas dėmesys į tokius dalykus, kurie nesudaro racionaliai supran-tamų ideologijų, bet yra arčiau pojūčių – kultūrai būdingos pojūčių organizacijos. Išskiriamos penkios sąmoningumo struktūros: pirmykštė, magiškoji, mitinė, racionali, integrali. Pirmykštėje sąmoningumo struktūroje ieškoma žodžių šaknyse ir pasąmoni-nėse vizijose. Magiškoji patiriama kaip vitališkų jėgų veržimasis į žmogų tuo pačiu metu. Pasaulis susideda iš nuolatinės gyvybės jėgų veiklos tuo pačiu metu visur ap-link jį. Čia vyraujanti komunikacijos priemonė yra garsas. Mitinėje sąmoningumo struktūroje atsiranda laiko dimensija ir tas laikas turi rato formą, sukasi aplinkui ir grįžta atgal. Komunikacine priemone čia tampa vaizdas. Racionalioje sąmoningumo struktūroje uždarą laiką pakeičia atvira begalinė erdvė, kurią žmogus gali užkari-auti.Erdvė plečiasi, jos horizontai nesibaigia ir čia žmogus yra aktyvus užkariautojas. Vaizdą pakeičia konceptas. Integrali sąmoningumo struktūra siejama su postmod-ernizmo sąvoka ir jai būdingas daugiaperspektyvis požiūris į objektus. Objektai ne tik matomi iš visų pusių tuo pačiu metu, bet ir permatomi – nėra vertybinės atrankos kriterijų. Tos sąmoningumo struktūros egzistuoja visada, tuo pačiu metu, tik ne visada labai aiškiai, ir mes tuo pačiu metu komunikuojame ir garsais, ir vaizdais, ir koncep-tais, ir daugiaperspektyvėm apercepcijom.

“ŽMOGUS, JO PRIGIMTIS IR VEIKLOS GALIMYBĖS“

”Kokias galimybes ši Konstitucija numato Lietuvos piliečių veiklai?”

J.Elster žmogaus veiklos pasirinkimą paaiškina galimybėmis ir norais, tuo, ką žmogus gali daryti, ir tuo, ką nori daryti.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1688 žodžiai iš 3358 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.