KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
VERSLO ADMINISTRAVIMO KATEDRA
Kursinis darbas
Nevyriausybinės organizacijos
Dėst. doc. Antanas Šenavičius
Atliko: EMS- 0 gr. studentas
Kaunas, 2003
Turinys
|Įvadas…………………………………………………………………………………………… |3 |
|1. Visuomeninių organizacijų funkcijos ………………….……………….……………………… |4 |
|2. Visuomeninių organizacijų steigimo tvarka ir veiklos |5 |
|apribojimai……………………………… | |
|3. Visuomeninių organizacijų teisinės garantijos ………………………………………………… |6 |
|4.Visuomeninių organizacijų veiklos sustabdymas ir |7 |
|nutraukimas……………………………………………… | |
| IŠVADOS………………………………………………………………………………………… | |
| LITERATŪRA…………………………………………………………………………………… | |
Įvadas
Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų – nevyriausybinių
organizacijų, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti
vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai
reikalinga, gausa. Nevyriausybinėmis organizacijomis jos vadinamos
pabrėžiant, kad jos įkurtos ne valdžios iniciatyva. Jas galima būtų vadinti
savanoriškomis organizacijomis, pabrėžiant, kad jos įsteigtos laisva žmonių
valia, kad žmonės į tokias organizacijas buriasi ir jas remia savanoriškai.
Nevyriausybinėmis organizacijomis laikomos visuomeninės
organizacijos, asociacijos, labdaros organizacijos ir fondai, dauguma
viešųjų įstaigų, kurioms būdingi šie požymiai:
• juridinis asmuo;
• prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų;
• nepelno paskirstymo principas (gautas pelnas nėra paskirstomas tarp
steigėjų, darbuotojų ar narių, o investuojamas į pagrindinę įstatuose
numatytą veiklą);
• savivalda;
• savanoriškumas (laisvas narių įstojimas ir išėjimas);
• tarnavimas visuomenės labui;
Diskutuojama, ar dera nevyriausybinėmis organizacijomis vadinti kitas ne
pelno organizacijas – profesines sąjungas, religines bendruomenes ir
bendrijos, butų savininkų bendrijas ir pan. Tikrai NVO nėra laikomos
politinės partijos ir organizacijos.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, kuriai 1992 metų spalio
mėnesį vieningai pritarė piliečių referendumas, kviečiama kurti „atvirą,
teisinę, pilietinę visuomenę“. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų veikla
skirta visuomenės labui, jos stengiasi didinti visuomenės sąmoningumą ir
neabejingumą svarbioms problemoms. Taigi, NVO mažina visuomenės
susipriešinimą bei ir didina socialinę integraciją. Nevyriausybinės
organizacijos taip pat gali įnešti nemažą indėlį informuodamos visuomenę,
formuodamos socialinių paslaugų tinklą, skatindamos vyriausybės veiksmų
veiksmų skaidrumą ir keldamos visuomenės sąmoningumo lygį.
Tačiau NVO sektorius Lietuvoje, iš dalies dėl ilgai trukusios tarybinės
okupacijos, dar neturi visų sąlygų aukščiau apibrėžtiems svarbiems
vaidmenims atlikti.
1.Visuomeninių organizacijų funkcijos
Nevyriausybinės organizacijos yra apibrėžiamos tokiais parametrais –
jos yra įkurtos laisva valia, nepriklausomai nuo valdžios; jos yra ne pelno
– tai yra, gauto pelno neskirsto tarp steigėjų ar narių, o panaudoja
organizacijos tikslams siekti; jos yra savanoriškos – t.y., remiasi
savanoriška naryste, savanorišku darbu ir savanoriškai duodama parama; jos
turi savivaldą ir tarnauja ne siauros asmenų grupės, o visuomenės
interesams.
Valstybėje veikia įvairios visuomeninės organizacijos, tačiau ne visos
atlieka vienodą vaidmenį valstybės gyvenime. Vienos jų daro tiesioginę
įtaką įstatymų leidėjui priimant sprendimus – tai vadinamosios lobistinės
organizacijos, o kitos savo pobūdžiu apskritai negali dalyvauti politiniame
gyvenime (pvz., medžiotojų draugija, filatelistų sąjunga ir kt.). Tačiau,
pasak kai kurių teisininkų, visos visuomeninės organizacijos ugdo
demokratinius pradus ir visuomenės aktyvumą.
Visuomeninės organizacijos atlieka įvairias funkcijas: išreiškia
atskirų visuomenės sluoksnių ir grupių bendrus interesus; atkreipia
valstybės valdžios ir valdymo institucijų dėmesį į šiuos interesus; skatina
valdžios institucijas atsižvelgti į šiuos interesus priimant tam tikrus
sprendimus; ugdo
visuomenės aktyvumą ir formuoja jos nuomone socialinio,
ekonominio, kultūrinio gyvenimo klausimais; daro tam tikrą ideologinį
(auklėjamąjį) poveikį visuomenei ir kt.
Visuomeninių organizacijų veiklos teisinis pagrindas – konstitucinė
nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę į susivienijimus. Įstatymų leidėjas,
įtvirlindamas šią nuostatą konstitucijoje, nustato vienoda teisinį režimą
visų rūšių visuomeniniams susivienijimams ir įtvirtina laisvės jungtis į
susivienijimus principą. Šis principas sudaro galimybę formuotis įvairioms
socialinėms grupėms ir organizacijoms pagal jų interesus ir poreikius.
Lietuvoje šiuo metu visuomeniniu organizacijų veiklą reglamentuoja
Visuomeninių organizacijų įstatymas, priimtas 1995 m. vasario 2 d. Atskirų
visuomeninių organizacijų rūšių veiklą reguliuoja specialūs įstatymai
-Profesinių sąjungų įstatymas, priimtas 1991 m. lapkričio 21 d., Meno
kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas, priimtas 1996 m. rugpjūčio 15 d.,
Asociacijų įstatymas, priimtas 1996 m. kovo 14 d., Labdaros ir paramos
fondų įstatymas, priimtas 1996 rn. kovo 14 d[1].
2.Visuomeninių organizacijų steigimo tvarka ir veiklos apribojimai
Lietuvoje visuomeninės organizacijos steigiamos pareikštine-
registracine tvarka. Jos savo veiklą turi pagrįsti įstatymo nustatyta
tvarka. Savarankiškai nustato vidinę organizacinę struktūrą, valdymo
organus ir veiklos kryptis. Bendras reikalavimas (priimant visuomeninių
organizacijų įstatus) – jie negali prieštarauti Lietuvos Respublikos
Konstitucijai ir Visuomeninių organizacijų įstatymo nustatytiems
apribojimams (pvz., draudžiama steigtis ir veikti visuomeninėms
organizacijoms, kurių tikslas arba veikimo būdai – prievarta nuversti ar
pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką arba pažeisti Lietuvos
Respublikos teritorijos vientisumą, propaguoti karą ir smurtą, autoritarinį
ar totalitarinį valdymą, kurstyti rasine, religine, socialine nesantaika,
varžyti žmogaus teises ir laisves, neleidžiama steigti visuomeninių
organizacijų, kurių nariai vienijasi organizacijų, veikusių prieš Lietuvos
Respublikos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą, pagrindu, draudžiama
visuomeninėms organizacijoms vykdyti valstybės, jos institucijų ar
pareigūnu funkcijas; vykdyli profesinės sąjungos funkcijas; ginkluoti savo
narius, organizuoti jiems karinius mokymus ir steigti karinius būrius,
išskyrus įstatymu numatytais atvejais; gauti lėšų ar kito turto, kurį
skiria kitų valstybių valdžios ir valdymo institucijos ar valstybinės
organizacijos, išskyrus lėšas ar kilokį turtą mokslui, studijoms, kultūrai,
švietimui, sportui ir kt.).
Įstatymas nustato, kad visuomeninių organizacijų nariais gali būti
tik tie Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys
Lietuvoje, kuriems yra sukakę 18 metu, o jei organizacija tenkina vaikų ar
jaunimo poreikius tai jos nariais gali būti ir jaunesni kaip 18 metų
asmenys. Visuomeninių organizacijų nariai turi lygias teises, nesvarbu,
kokio dydžio jie moka įstatuose nustatytą stojamąjį ir nario mokestį ar
teikia paramą. Visuomeninės organizacijos nariai gali bet kada išstoti iš
visuomeninės organizacijos.
Steigiant visuomeninę organizaciją, būtina sušaukti steigiamąjį
suvažiavimą, kuriame turi būti priimti įstatai ir išrinkti valdymo organai,
be to įstatuose turi būti numatyta: 1) pavadinimas, simbolika ir buveinės
adresas; 2) veiklos teisiniai pagrindai, tikslai, uždaviniai, veiklos
teritorija; 3) priėmimo į visuomeninės organizacijos narius ir išstojimo,
pašalinimo iš jos sąlygos bei tvarka; 4) narių teisės ir pareigos; 5)
padalinių steigimo, reorganizavimo bei veiklos nutraukimo tvarka, padalinių
santykiai su visuomeninės organizacijos valdymo organais ir padaliniu
teisės; 6) aukščiausiojo valdymo organo (suvažiavimo, konferencijos,