Vytauto didziojo gimnazijos aplinkos ir tikslų analizė
5 (100%) 1 vote

Vytauto didziojo gimnazijos aplinkos ir tikslų analizė

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ORGANIZACIJOS APLINKOS IR TIKSLŲ TEORINIAI ASPEKTAI 4

1.1. Organizacijos aplinkos analizė 4

1.1.1. Organizacijos išorinė aplinka 4

1.1.2. Organizacijos vidinė aplinka 8

1.2. Organizacijos strategija 10

1.2.1. Strateginis planavimas 11

1.3. Tikslų svarba organizacijos veiklai 12

2. VšĮ KLAIPĖDOS „VYTAUTO DIDŽIOJO“ GIMNAZIJOS APLINKOS IR TIKSLŲ ANALIZĖ 17

2.1. VšĮ Klaipėdos „Vytauto Didžiojo“ gimnazija 17

2.2. VšĮ Klaipėdos „Vytauto Didžiojo“ gimnazijos aplinka 18

2.1.1. VšĮ Klaipėdos „Vytauto Didžiojo“ gimnazijos išorinė aplinka 18

2.1.1. VšĮ Klaipėdos „Vytauto Didžiojo“ gimnazijos vidinė aplinka 23

2. 3. VšĮ Klaipėdos „Vytauto Didžiojo“ gimnazijos tikslai 25

2. 4. VšĮ Klaipėdos „Vytauto Didžiojo“ gimnazijos strateginis planas 26

IŠVADOS 30

LITERATŪRA 32

PRIEDAI 33

ĮVADAS

Visame pasaulyje nėra nei vienos vienodos organizacijos – kiekviena iš jų yra skirtinga, t.y. unikali savo struktūra, tradicijomis, valdymo stiliumi, tačiau visas jas veikia tiek išorinė, tiek ir vidinė aplinkos.

Pirmasis mokslininkas, kuris pažymėjo tikslų svarbą organizacijai buvo – H. Emersonas. Savo veikale pavadintame „Dvylika našumo principų“ jis teigė, kad visos įmonės, organizacijos turėtų turėti suformulavusios aiškius tikslus (ko jos nori pasiekti, koks turi būti darbo rezultatas, kokie šio rezultato įvertinimo kriterijai). Šiuos tikslus įgyvendinti turi stengtis visų lygių vadovai ir jų pavaldiniai, nes be aiškiai suformuluotų tikslų negalima pasiekti aukšto našumo.

Nuo to laiko, kai atsirado pirmosios vadybos mokyklos, mokslininkai visą savo dėmesį sutelkė į organizaciją, jos tikslus bei ją veikiančią aplinką.

Tiek organizacijos išorinė, tiek vidinė aplinkos daro didelę įtaką organizacijos veiklai. Kursinio darbo problema – nustatant įmonės tikslus būtina atlikti aplinkos analizę, tačiau daugelis vadovų nepakankamai įvertina aplinkos svarbą ir suformuluoja tokius tikslus, kuriuos nuolat reikia koreguoti.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti organizacijos aplinką ir jos tikslus. Siekiant šio tikslo, suformuluoti tokie uždaviniai:

• Išnagrinėti organizacijos aplinką;

• Išanalizuoti organizacijos strateginį planavimą;

• Įvardinti pagrindinius organizacijos tikslus;

• Aprašyti VšĮ Klaipėdos „Vytauto Didžiojo“ gimnazijos išorės ir vidaus aplinkas;

• Išanalizuoti VšĮ Klaipėdos „Vytauto Didžiojo“ gimnazijos tikslus;

• Ištirti VšĮ Klaipėdos „Vytauto Didžiojo“ gimnazijos strategiją.

Tyrimo objektas – VšĮ Klaipėdos „Vytauto Didžiojo“ gimnazija.

Tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, VšĮ Klaipėdos „Vytauto Didžiojo“ gimnazijos vidaus dokumentų analizė.

1. ORGANIZACIJOS APLINKOS IR TIKSLŲ TEORINIAI ASPEKTAI

1.1. Organizacijos aplinkos analizė

A. Seilius (1994) teigia, kad organizacija tai:

• Ne mažiau kaip du žmonės, kurie save laiko tos grupės dalimi;

• Norimo galutinio tikslo ar rezultato būtinumas, kurį priima kaip bendrą visi grupės nariai;

• Turi būti grupės nariai, kurie tikslingai dirba kartu, siekdami bendro tikslo.

Pasak A. Raipos (2002), paprastai organizacija laikomas žmonių kolektyvas, susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui bei turintis bendrus tikslus ir misiją.

A. Seilius (1994), aplinkos analizę apibūdina kaip procesą, kurio pagalba yra kontroliuojami organizacijos veiklą įtakojantys išorės veiksniai. Tai padeda nustatyti organizacijos galimybes ir gręsiančius jai pavojus.

Anot L. Bagdonienės (2004), organizacijos aplinka – tai visi išoriniai veiksniai, potencialiai ar faktiškai darantys įtaka tiriamai populiacijai.

Galima daryti prielaidą, kad organizacija – tai tam tikra struktūra, sudaryta iš individų grupių, tam tikrais būdais veikiančių kartu, siekiant bendro tikslo. Nors L. Bagdonienė teigia, kad organizacijos aplinką sudaro visi išoriniai veiksniai, tačiau nereikėtų pamiršti ir vidinių veiksnių, kurie taip pat yra labai svarbūs organizacijai. Kiekviena organizacija norėdama nustatyti savo galimybes ir pavojus turėtų atlikti aplinkos analizę. Šios analizės pagalba būtų įmanoma nustatyti jai įtaką darančius tiek vidinius, tiek išorinius veiksnius. Pastarieji bus analizuojami kitame poskyryje.

1.1.1. Organizacijos išorinė aplinka

Sakalas (2003) teigia, kad išorės aplinkos veiksniai klasifikuojami labai įvairiai. Dažniausiai skiriami ekonominiai, technologiniai, kultūriniai, socialiniai, teisiniai, politiniai, ekologiniai veiksniai.

Anot J. A. F. Stoner ir kt. (2001), išorinė aplinka apibrėžiama kaip visi už organizacijos ribų esantys elementai, nuo kurių priklauso jos veikla. Kai kurie iš šių elementų sieja organizacijas su pasauliu. Organizacija iš šios aplinkos ima išteklius (įėjimus: žaliavas, pinigus, darbo jėgą, energiją), perdirba juos į gaminius ar paslaugas ir siunčia atgal į išorinę aplinką kaip rezultatus (išėjimus).

J. A. F. Stoner ir kt. (2001) išorinės aplinkos schema pavaizduota 2 paveiksle.



2 pav. Organizacijos tiesioginio ir netiesioginio poveikio aplinkos

Šaltinis: Stoner, J. A. F. ir kt. 2001. Vadyba. Poligrafija ir informatika, p. 64

Anot A. Makštučio (1999), išorės aplinkos veiksniai turi įtakos įmonės veiklos plėtros procesams, taip pat

šie veiksniai integruoti tarpusavyje. Jų integracija priklauso nuo atskirų plėtros procesų, kurie turi įtakos kiekvienam procesui atskirai, nes jie kinta ir laike, ir erdvėje.

A. Makštutis (1999) išskiria tokius organizacijos veiklą įtakojančius veiksnius, kurių seką sudaro:

• Politiniai procesai;

• Ekonominiai procesai;

• Socialiniai procesai;

• Technologijų politikos procesai;

• Konkurentų veiklos procesai;

• Rinkų plėtojimo procesai;

• Aplinkos pokyčių procesai;

• Užsienio įtakos procesai.

L. Bagdonienė (2004) jau smulkiau išskaido išorinės aplinkos veiksnius:

• Netiesioginiai (šalutiniai) – ekonominiai, socialiniai, politiniai, technologiniai, ekologiniai;

• Tiesioginiai – vartotojai, konkurentai, tiekėjai, darbo ištekliai, įstatymai ir kitos reguliavimo normos.

B. Neverauskas, J. Rastinis (2000) mano, kad išorinė aplinka yra problemų šaltinis ir organizacijai, ir jos vadovams. Vadovai turi atskleisti išorės aplinkos veiksnius, kurie darys įtaką organizacijos veiklai, ir tinkamai reaguoti į juos. Jų nuomone, išlikti ir sėkmingai gyvuoti gali tokia organizacija, kuri sugeba prie aplinkos prisitaikyti.

Šie autoriai teigia, kad išorinę aplinką sudaro tiesioginio poveikio sritis, kuri betarpiškai daro įtaką organizacijos veiklai ir pati jaučia atoveiksmį iš organizacijos pusės. Šalutinio poveikio sritis tiesioginio spaudimo nedaro, tačiau savitai veikia organizaciją. Jie iš visų mokslininkų plačiausiai apibūdina šias sritis.

Tiesioginio poveikio sritį sudaro (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000):

• Tiekėjai. Juos reikia rinktis apgalvotai, nes su tuo susijusi tam tikra rizika (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000);

• Įstatymai ir valstybes įstaigos. Organizacijų veiklą reguliuoja valstybės įstatymai dėl jų statuso, mokesčių, darbo įstatymų, žmogaus ir gamtos apsaugos įstatymai bei kiti valstybės aktai. Visos organizacijos privalo juos vykdyti. Specialūs valstybės organai prižiūri, kad tai būtų deramai daroma (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000);

• Vartotojai. Jie sprendžia, kokiu paslaugų jiems reikia ir už kokias kainas. Organizacijos gyvavimas priklauso tik nuo sugebėjimo rasti ar suformuoti vartotojų savo veiklos rezultatams (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000);

• Konkurentai. Jų poveikio ignoruoti negalima. Įmonė, blogiau už konkurentus tenkinanti vartotojų ir savo darbuotojų reikmes, ilgai neišsilaiko – ji bankrutuoja (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000).

Netiesioginio poveikio veiksnius, B. Neverauskas ir J. Rastinis (2000), išskiria tokius:

• Ekonominiai veiksniai. Organizacija negali būti abėjinga ekonomikos būklės kitimui. Šalies ekonomikos būklė keičia paklausą ir jos prioritetus. Nuo pasaulio ekonomikos būklės priklauso išteklių kainos (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000);

• Socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Organizacija veikia mažiausiai vienos kultūros aplinkoje. Ją veikia tos aplinkos nuostatos, gyvenimo vertybės ir tradicijos. Gali būti smerkiama protekcija, konkurento šmeižimas net tada, kai pažeidžiamas įstatymas. Visuomenės nuostatos kinta didėjant išsilavinimui ir išprusimui (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000).

• Politikos poveikis. Didelės reikšmės organizacijai turi tai, kaip verslo atžvilgiu nusiteikusi valstybės administracija, parlamentas, teismai, savivaldybės. Šios nuotaikos atsiliepia vyriausybėje ir pasireiškia mokesčių dydžiu ar jų lengvatomis, didesniais ar mažesniais muitais (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000).

A. Seilius (1994) be jau minėtų netiesioginio poveikio veiksnių priskiria ir technologinius. Jo nuomone, gamybinių firmų darbo efektyvumą labiausiai gali nulemti technologiniai pasikeitimai, kurie nuolatos vyksta išorinėje aplinkoje. Nauja technika bei technologija – tai vienintelis būdas kokybiniam šuoliui, kuris gali padėti firmai kurį laiką rinkoje išlikti monopolistu. Neįvertinus minėto veiksnio organizacija gali tapti beviltiškai nekonkurencinga.

Nors A. Seilius (1994) teigia, kad technologiniai veiksniai yra labai svarbūs gamybinėms firmoms, tačiau šiandieniniame pasaulyje naujos technologijos yra svarbios visoms organizacijoms. Jos yra svarbios tiek viešosioms įstaigoms, tiek verslo įmonėms, tiek, jau minėtoms, gamybinėms firmoms. Jų pagalba galima atlikti įvairius darbus daug geriau, kokybiškiau ir greičiau bei lengviau. Tai padeda organizacijai siekti savo užsibrėžtų tikslų.

Kadangi viešojo administravimo įstaigų veikla skiriasi nuo verslo ar pramonės įmonių, tai jas veikia ir šiek tiek kitokia išorinė aplinka.

A. Raipa (2002) išskiria tokius pagrindinius viešojo administravimo įstaigų aplinkos komponentus kaip:

• Politikos formuotojus;

• Klientus;

• Rinkėjus;

• Interesų grupes;

• Kitas organizacijas.

Taigi viešajam administravimui įtaką daro tokie išorės veiksniai kaip politiniai, teisiniai, socialiniai, profesiniai, tradicijos.

Tolimesniame darbe išorinė aplinka bus nagrinėjama B. Neverausko, J. Rastinio (2000), A. Seiliaus (1994) bei A. Raipos (2002) pateiktais įtaką veiklai darančiais išoriniais veiksniais.

A. Sakalas (2003), be jau kitų autorių paminėtų išorinės aplinkos elementų, papildomai dar išskiria tarptautinę bei ekologinę aplinkas, kurios, jo manymu, taip pat gali daryti didelę įtaką organizacijos veiklai.

Pasak A. Seiliaus (1994) išorinę
aplinką būtina vertinti pagal tokius parametrus:

• Įvertinti pokyčius, kurie sąlygoja esamą strategiją;

• Nustatyti, kurie faktoriai kelia grėsmę esamai strategijai;

• Nustatyti, kurie faktoriai palankesni organizacijos tikslams įgyvendinti, pakoregavus planą.

Šis tyrimas padeda gauti reikalingos informacijos. Tai leidžia organizacijai prognozuoti galimybes, laiko plano paruošimui darbui apibrėžtuose aplinkybėse. Taip pat leidžia prognozuoti grėsmės atvejams ir strategijos paruošimui, kurios pagalba galima grėsmė gali būti paversta naudinga galimybe.

Teigtina, kad išorinės veiklos veiksniai – tai sąlygos, kurių organizacija pakeisti negali, tačiau privalo jas įvertinti, nes jos daro poveikį organizacijos veiklai. Šie veiksniai gali būti dvejopi: tiesioginio poveikio ir netiesioginio. Kokia išorinė aplinka labiau veiks organizaciją priklauso tik nuo to, koks yra organizacijos veiklos pobūdis. Kaip teigė A. Seilius (1994) išorinę aplinką būtina analizuoti. Ši analizė leidžia įvertinti savo esamą padėtį visuomenėje, taip pat konkurencinę poziciją kitų konkurentų atžvilgių. Taip pat leidžia numatyti kokie procesai ir veiksniai darys didžiausią įtaką organizacijos veiklai artimiausioje ateityje. Kadangi išorės aplinka nėra vienintelė aplinka, įtakojanti organizacijos veiklą, tai sekančiame poskyryje bus nagrinėjama vidinė aplinka bei jos veiksniai.

1.1.2. Organizacijos vidinė aplinka

A. Seilius (1994) teigia, kad neatskiriama valdymo veiklos dalis yra efektyvi organizacijos vidaus aplinkos analizė. Ją įvykdžius be didelių trukdžių galima siekti bendrų tikslų. Jo nuomone būtina išsiaiškinti stipriąsias ir silpnąsias organizacijos puses ir integruoti vidaus operacijas efektyviam darbui.

Šis autorius išskiria tokius vidinės aplinkos veiksnius: žmonės, informacija, finansiniai ištekliai, organizacijos kultūra.

Pasak L. Bagdonienės (2004) organizacijos aplinką formuoja jos vidiniai kintamieji veiksniai. Juos sudaro: tikslai, užduotys, technologija, personalas, struktūra.

Šiai autorei pritaria ir B. Neverauskas, J. Rastinis (2000). Jie plačiausiai, iš visų autorių, apibūdina vidinės aplinkos veiksnius (1 paveikslas):

• Tikslai – geidžiami rezultatai, kuriuos organizacija bendru darbu siekia pasiekti. Jie parengiami planavimo metu ir iš anksto pranešami organizacijos nariams (tikslams skirtas atskiras poskyris) (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000).

• Organizacijos struktūra – tai sutvarkytas vadovavimo lygių ir funkcijų bendradarbiavimas, kad organizacijos tikslų būtų siekiama veiksmingiausiu būdu. Jos esmė – vienų vadovų ar padalinių pavaldumas kitiems. Su struktūra tampriausiai susietos dvi koncepcijos (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000):

1. Darbo paskirstymo. Jis negali būti atsitiktinis. Darbą reikia skirti specialistui – tokiam žmogui, kuris šį darbą galėtų atlikti. Toks darbo paskirstymas – horizontalus, nes paprastai vykdytojai yra vieno rango (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000).

2. Kontrolės koncepcija susijusi su vertikaliu darbo padalijimu, kadangi kiekvienas vadovas privalo stebėti kaip vykdomos užduotys. Vadovo kontrolės sferą sudaro jo pavaldiniai. Horizontaliai ir vertikaliai darbus padalinus, reikia juos koordinuoti, priešingu atveju žmonės negalės bendrai dirbti (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000).

• Užduotimi vadinamas atskirtas darbas, kurį reikia atlikti iš anksto nustatytu būdu ir iš anksto nurodytu laiku. Užduotis skiriama ne asmeniui, bet tam tikroms pareigoms (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000).

• Technologija – tai įrengimų, įrankių ir atitinkamu techninių žinių derinys, reikalingas darbui, informacijai ar medžiagai transformuoti į produktus ar paslaugas. Ji tampriai susijusi su užduotimis, nes kiekvienai užduočiai atlikti reikalinga specifinė technologija (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000).

• Žmonės yra reikšmingiausias kiekvieno valdymo modelio veiksnys, nes jie įgyvendina organizacijos tikslus. (B. Neverauskas, J. Rastinis 2000).



1 pav. Organizacijos vidaus aplinka

Šaltinis: Neverauskas, B., Rastinis, J. 2000. Vadybos pagrindai, p. 25

Kitame skyriuje „Vytauto Didžiojo“ gimnazija bus nagrinėjama L. Bagdonienės (2004) bei B. Neverausko, J. Rastinio (2000) išskirtais vidinės aplinkos veiksniais.

P. A. Christensen, J. L. Hansen (1996) nuomone, organizaciją sudaro: vadovavimo sistemos, žmonių finansiniai ir materialiniai ištekliai, struktūra bei kultūra.

L. Juozaitienė ir J. Staponkienė (2003), išskiria kiek kitokius, nei kiti autoriai vidinius veiksnius. Jų nuomone, vidinę aplinką lemia organizacijos vidiniai veiksniai, kuriuos pasirenka jos vadovai ir darbuotojai. Jie būtų: darbuotojai, vartotojai, kreditoriai, tiekėjai. Daugelis mokslininkų nepritaria šių autorių nuomonei. Kreditorius, vartotojus ir tiekėjus jie priskiria prie išorinės aplinkos veiksnių.

Manytina, kad skirtingi autoriai išskiria skirtingus vidinės aplinkos veiksnius, tačiau jie visi pritaria, kad vidinę aplinką reikia taip pat kaip ir išorinę aplinką – nuolat vertinti bei stebėti.

Kaip efektyviai organizacija veiks ir konkuruos savo rinkoje, priklauso ne tik nuo jos vidinės aplinkos, bet ir nuo to kokią strategiją bus pasirinkta ar ji bus optimali ir reali. Todėl organizacijos strategija bus tiriama kitame poskyryje.

1.2. Organizacijos

�s mokslininkai savo knygose skirtingai apibūdina strategiją bei jos paskirtį organizacijoje.

Anot E. Paulavičienės (2002), strategiją reikėtų laikyti kryptinga ilgalaike organizacijos veiklos programa, kurios nuolatinis koregavimas neišvengiamas, vykstant veiklos ir socialinės aplinkos pokyčiams.

V. Kučinskas, R. Kučinskienė (2002) teigia, kad strategija tai svarbiausia organizacijos veiksmų programa, kuri nurodo ilgalaikių tikslų prioritetus ir išteklius jiems pasiekti. Ji rengiama prognozių pagrindu. Todėl strategija tiksliai nenurodo, kaip įmonė sieks savo tikslų. Ji tik suformuluoja pagrindinius tikslus ir numato politiką jiems pasiekti, kad organizacijos veikla būtų nukreipta viena kryptimi. Strategiją rengia aukščiausio lygio vadovybė, o ją įgyvendinant dalyvauja visų lygių vadovai.

Su pastarųjų autorių nuomone, kad į strategijos realizavimą turi būti įtraukiami visi valdymo lygiai, sutinka ir S. Stoškus ir D. Beržinskienė (2005).

Be to, S. Stoškus ir D. Beržinskienė (2005) pabrėžia, kad norint suvokti kas yra strategija, svarbu skirti du dalykus. Strategija gali būti suprantama kaip koncepcija ir kaip procesas.

Šie autoriai pateikia H. Mintzbergo strategijos kaip koncepcijos apibūdinimą, kuris yra nusakomas penkiomis sąvokomis:

• Strategija suprantama kaip planas. Kaip planas strategija yra sudaroma prieš veiksmo pradžią ir atsiranda ją aptariant bei turint aiškius tikslus (S. Stoškus, D. Beržinskienė, 2005);

• Strategija gali būti suprantama kaip gudrybė. Kitaip, tariant, stengiamasi pergudrauti varžovus ir konkurentus (S. Stoškus, D. Beržinskienė, 2005);

• Strategija suprantama kaip tam tikras veiklos modelis. Šiuo požiūriu strategija gali būti norima ir reali (S. Stoškus, D. Beržinskienė, 2005);

• Kaip perspektyva strategija leidžia suvokti, ar deramai vadovai supranta savo aplinką, ką mano keisti, ar pakankamai jų idėjas palaiko žemesniojo rango vadovai ir darbuotojai. (S. Stoškus, D. Beržinskienė, 2005).

Strategijos kaip proceso samprata apima organizacijos vizijos ir ateities uždavinių apibrėžimą, dabartinės situacijos įvertinimą, strateginių alternatyvų pasirinkimą, veiklos plano parengimą bei jo įgyvendinimą (S. Stoškus, D. Beržinskienė, 2005).

Šie autoriai strategiją galėtų apibūdinti kaip programą, skirtą padėti organizacijai įgyvendinti misiją ir užsibrėžtus tikslus.

Apibendrinus visų autorių strategijos apibrėžimus, būtų galima daryti prielaidą, kad strategiją sudaro detali, išsami, kompleksinė programa pasirinktiems tikslams ir misijai atlikti. Būtina prisiminti, kad šią programą vysto aukščiausia valdžia, o jos realizavime turi būti numatytas visų valdymo lygių dalyvavimas. Kiekviena programa turi būti fiksuojama detalaus plano pavidalu, dėl to, kitas skirsnis yra skirtas strateginiam planavimui.

1.2.1. Strateginis planavimas

Anot S. Stoškaus ir D. Beržinskienės (2005), strateginis planas apibrėžia strateginius organizacijos tikslus ir veiksmus bei priemones tiems tikslams įgyvendinti. Tai veiksmų generalinė programa, naudojanti prioritetus ir išteklius globaliniams tikslams pasiekti. Pagrindiniai strateginio plano komponentai yra įmonės politikos tikslų ir uždavinių, procedūrų ir taisyklių visuma.

Strateginis planas yra atsakymas į tris pagrindinius klausymus (S. Stoškus, D. Beržinskienė, 2005):

• Kas mes esame?

• Kokių norime pasiekti tikslų?

• Ką ir kokiomis priemonėmis privalome atlikti, kad pasiektume pagrindinį tikslą?

V. Kučinskas, R. Kučinskienė (2002), teigia, kad planavimas organizacijoje – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas. Be plano vadovai nežino, kaip efektyviai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius. Planavimas yra visų valdymo sprendimų pagrindas. Strateginio planavimo pagrindu rengiamos specialios strategijos, padedančios organizacijai siekti savo tikslų. Strateginis planavimas dažniausiai yra:

• Tikslų nustatymas ir vizijos įprasminimas;

• Organizacijos ir jos aplinkos rodiklių (veiksmų) analizė, siekiant suderinti išorines jėgas ir vidaus galimybes;

• Strategijos parinkimas arba sprendimų keisti organizacijos veiklos kryptį priėmimas.

Strateginis planavimas padeda išskirti organizacijų veiklos prioritetus, sukoncentruoti pastangas formuluojant svarbiausius tikslus ir ketinimus. Be to, strateginis planavimas padidina organizacijų atsakomybę ir gerina jų veiklą sprendžiant esmines organizacijų vidaus ir išorės problemas, leidžia lanksčiau ir efektyviau keisti veiklos kursą priklausomai nuo besikeičiančių aplinkybių, t.y. strateginį mąstymą tvirtai susieja su strateginiu veiksmu (A. Raipa, 2002).

Pasak V. Kučinsko, R. Kučinskienės (2002), socialinėms organizacijoms geriausiai tinka paprasta strategija, kurios plane būtini šie elementai:

• Ilgalaikis tikslas, kuris turi būti suvokiamas kiekvienam darbuotojui, skatinantis veikti ir stimuliuojantis energiją;

• Sugebėjimai, formuojantys strategijos pagrindus, kurių dėka galima konkuruoti su panašiomis organizacijomis;

• Vertybės, prie kurių vadovai ir darbuotojai turi derinti savo ketinimus ir veiksmus;

• Veiksniai, kurių dėka artėjama prie tikslo;

• Struktūros formavimas, neįtraukiant nereikalingų pareigybių ir nereikalingų darbuotojų;

• Tikslai;

• Kontrolės sistema, padedanti
įvertinti riziką ir taip koreguoti tikslus bei planus;

• Terminai, kurie rodo iki kada būtina pasiekti tikslą.

Šio tipo strategija vadovaujasi ir tolimesniame darbe nagrinėjama „Vytauto Didžiojo“ gimnazija.

Paprasta strategija būdinga veikiančiai organizacijai. Strateginis planas bus patikimas, jei bus atsižvelgta į išorinius veiksnius: politinius, ekonominius, sociokultūrinius, technikos ir technologijos, rinkos. Bei vidinius: žmonės, organizacinės kultūros, materialinius ir finansinius išteklius (V. Kučinskas, R. Kučinskienė, 2002).

Manytina, kad strateginio plano kūrimas – sistemingas ir kruopštus pasiruošimas ateičiai. Todėl būtina sutelkti dėmesį esminiams klausimams spręsti, misijai ir tikslams pasirinkti bei sprendimams priimti ir realizuoti. Tikslai yra strateginio planavimo dalis, todėl kitas poskyris yra skirtas jų analizei.

1.3. Tikslų svarba organizacijos veiklai

Skirtingi autoriai skirtingai apibrėžia organizacijos tikslų sąvoką.

E. Paulavičienės (2002) nuomone, organizacijos tikslai yra formuluojami misijos ir vizijos pagrindu bei įtakojami aukščiausio lygio pačių vadovų vertybinių orientacijų bei tikslų.

A. Vasiliauskas (2001) teigia, kad tikslai konkrečiai apibūdina, kas turi būti pasiekta, ir apibrėžia kryptį tolimesniems veiksmams parinkti.

K. Lukaševičiaus ir B. Martinkaus (2001) nuomone, įmonės tikslai yra jos veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus. Tikslai formuojami derinant individualius ir grupinius darbuotojų interesus. Tai konfliktinis procesas, nes, tenkinant vienos grupės interesus, kitos grupės nariai turi savanoriškai arba priverstinai perimti dominuojančios grupės interesus. Tikslų formavimui įtakos turi ir išorės veiksniai: tiekėjai, pirkėjai, socialinės grupės, visuomenė.

Anot A. Raipos (2002), viešojo administravimo organizacijos skiriasi nuo privačių ir nepelno siekiančių organizacijų, nes jos yra valdžios dalis, ir pagrindinis jų tikslas yra įstatymų įgyvendinimas, o privačios ir ne pelno siekiančios organizacijos tiesiog yra atskaitingos savininkams arba direktorių taryboms, kurios nėra valdžios institucijos.

Valdžios įstaigų misija – įgyvendinti įstatymus, ir todėl plačiąją prasme jų funkcija yra valdžios funkcija, t.y. jos turi siekti valdžios tikslų įgyvendinimo (A. Raipa, 2002).

Taip pat autoriai skirtingai įvardina veiksnius kurie lemia organizacijos tikslus.

Pasak A. Sakalo (2003), įmonės tikslus lemia daugelio individų prieštaringi grupiniai interesai, rodantys jų gyvenimo prasmės supratimą. Pavyzdžiui, valdymo aparato tikslas yra efektyviai naudoti disponuojamą kapitalą, didinti gamybos mastą, stiprinti įmonės pozicijas rinkoje. Akcininkų ir kitų kapitalo savininkų tikslas – pelno didinimas ir konkurencingumas. Darbuotojai siekia gero įmonės klimato ir didelio darbo užmokesčio bei gerų darbo sąlygų. Visuomenė laukia iš įmonės atsakomybės už gaminamą produkciją taip pat atsakomybės ekologijos srityje.

F. S. Butkus (1996) teigia, kad tikslų visumą lemia kiekvienos organizacijos paskirtis. Paskirtis gali būti reiškiama bendriau, vadinamuoju trajektoriniu pavidalu, o iš jos išvesti tikslai jau reikštini taškiniu pavidalu, nurodant tam tikras reikšmes tam tikriems laiko momentams ateityje. Taip jie tampa kasdienio darbo valdymo įrankiais, kilometriniais stulpais, rodančiais nueitą organizacijos raidos kelią.

Pasak B. Neverausko, J. Rastinio (2000), tikslai gali būti skirtingų lygių ir labai įvairūs. Pirmo lygio tikslai yra visos organizacijos. Padalinių tikslai yra antro lygio (pvz.: finansų – sumažinti kreditus, rinkodaros – sumažinti skundų skaičių) – tai daliniai arba tarpiniai tikslai, kuriuos reikia įgyvendinti norint pasiekti organizacijos tikslus.

A. Sakalas ir kt. (2000), įmonės tikslus suskirsto į dvi grupes:

• Į ekonominius, kurių įmonės tikslų sistemą sudaro gamybos, finansavimo ir pasisekimo tikslai.

• Įsocialinius. Šie tikslai turi padėti suformuoti gerą įmonės klimatą, garantuoti tinkamas darbo sąlygas, rūpintis darbuotojų lūkesčiais ir prisidėti prie jų įgyvendinimo, įtraukti darbuotojus į įmonės tikslų formavimą ir jų įgyvendinimą.

Tokios pat nuomonės ir K. Lukaševičius, B. Martinkus (2000).

Šie autoriai pabrėžia, kad ekonominiai ir socialiniai tikslai sudaro įmonės tikslų sistemą, kuri išreiškiama konkrečiais rodikliais, loginėmis užduotimis. Formuojant tikslų sistemą, reikia laikytis šių principų:

• Tikslai turi būti realūs;

• Tikslų sistema turi būti suderinta, nepriekaištinga ir išsami;

• Tikslų sistema turi būti suderinta laiko požiūriu;

• Turi būti kontroliuojama, kaip tų tikslų siekiama.

Geriausiu atveju tikslai turi būti išreikšti konkrečiais uždaviniais, o jiems įgyvendinti būtina numatyti technines, personalo, metodologines, informacines priemones (K. Lukaševičius, B. Martinkus 2000).

Anot E. Paulavičienės (2002), išreikšdami savo tikslus konkrečiomis formomis,vadovai sudaro bazę sprendimų priėmimui ir veiklos vertinimui. Taip pat lengviau nustatyti, ar gerai organizacija dirba tikslų įgyvendinimo kryptimi. Todėl tikslai turi būti konkretūs ir išmatuojami.

Be to, tikslai turi būti apibrėžti laiko požiūriu. Organizacijos tikslai nustato, ką nori pasiekti ir kada. Ilgalaikiai tikslai nustatomi pirmiausiai
penkeriems metams ir daugiau, o trumpalaikiai tikslai yra nustatomi vienerių metų ribose. Vidutinės trukmės planavimo horizontas – nuo vienerių iki penkerių metų (E. Paulavičienė 2002).

Šios autorės nuomone, tikslai turi būti įgyvendinami tam, kad didėtų organizacijos efektyvumas. Todėl apibrėžiant tikslus labai svarbu, kad jie neviršytų organizacijos galimybių. Veiksmai ir sprendimai, būtini vieno tikslo įgyvendinimui, neturi trukdyti kitų tikslų siekimo t.y. jie turi būti integruoti.

K. Lukaševičius ir B. Martinkus (2000), išskiria tokius tikslų formavimo etapus:

• Tikslų paieška. Šis etapas pats svarbiausias, nepaisant jo taikymo paprastumo;

• Tikslų diferencijavimas. Tikslai diferencijuojami pagal jų turinį, dydį įgyvendinimo alternatyvias priemones, išteklius;

• Tikslų analizė ir sisteminimas. Jis leidžia nustatyti tikslų hierarchiją: prioritetus, konfliktiškumą. Skiriami bendri įmonės, veiklos sričių, padalinių, skyrių, darbo vietų, vykdytojų tikslai;

• Tikslų realumo patikrinimas. Juo patikrinama: ar yra reikiamų išteklių planiniu laikotarpiu numatytoms priemonėms įgyvendinti? Ar tikslai neprieštarauja vieni kitiems? Nagrinėjant tikslų sistemą, aiškiai pastebima visų tikslų tarpusavio priklausomybė. Labai svarbu juos suderinti, antraip jie gali vienas kitam prieštarauti;

• Tikslų įgyvendinimo alternatyvų atranka. Atrenkant tikslų įgyvendinimo alternatyvas, ieškoma efektyviausio tikslo pasiekimo momento;

• Tikslų įgyvendinimo organizavimas. Šiame etape numatomi atsakingi vykdytojai, terminai, kontrolės formos;

• Tikslų vykdymo kontrolė. Periodiškai kontroliuojama, kaip tikslai įgyvendinami, ir priklausomai nuo nukrypimo dydžio ir priežasčių koreguojami arba iš esmės keičiami patys tikslai, vykdomi būdai, atlikėjai, terminai.

Pasak S. Stoškaus ir D. Beržinskienės (2005), organizacijos tarpusavio interesai nusakomi teiginiu: „Organizacijoms reikalingi žmonės, o žmonėms reikalingos organizacijos“. Žmonės vertina organizaciją kaip priemonę, padedančią jiems pasiekti savo tikslų, o organizacijoms reikalingi žmonės, kad jos galėtų realizuoti savo organizacijos tikslus (3 paveikslas).



3 pav. Žmonių ir organizacijos interesų bendrumas

Šaltinis: Stoškus, S., Beržinskienė, D. 2005. Vadyba, p. 126.

Manytina, kad organizacija yra priemonė pasiekti tikslams, kurių vienas individas įgyvendinti negali, todėl tikslai yra pirmoji universli organizacijos charakteristika. Kuo didesnė organizacija, tuo daugiau ir įvairesnių tikslų ji turi. Tikslai numatomi ne tik organizaciai, bet ir atskiriems jos struktūros padaliniams. Organizacijos vadovybė turi koordinuoti skyrių veiklą, kad jų tikslų įgyvendinimas būtų konkretus indelis įgyvendinant organizacijos tikslus.

Kadangi organizacijos aplinkos ir tikslų teoriniai aspektai išanalizuoti, kitame skyriuje bus nagrinėjama VšĮ Klaipėdos „Vytauto Didžiojo“ gimnazija, jos vidinė bei išorinė aplinka, tikslai bei strateginis planas.

2. VšĮ KLAIPĖDOS „VYTAUTO DIDŽIOJO“ GIMNAZIJOS APLINKOS IR TIKSLŲ ANALIZĖ

2.1. VšĮ Klaipėdos „Vytauto Didžiojo“ gimnazija

„Vytauto Didžiojo gimnazija“ (VDG) išsiskiria iš kitų Klaipėdos gimnazijų ne tik garbinga savo praeitimi, turtinga istorija, bet ir savitu dabarties veidu.

1922 metais balandžio 20 dieną atidaryta pirmoji lietuvių gimnazija Klaipėdoje. 1930 metrais jai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas.

1955 metais seniausiai uostamiesčio mokyklai suteikiamas Kristijono Donelaičio vardas.

1995 metais „Kristijono Donelaičio“ vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos statusas, po metų gražintas Vytauto Didžiojo vardas.

Šios bendruomenės principas:

• Atskleisti įsižiebiantį talentą;

• Pastebėti besiformuojančią asmenybę;

• Būti atviriems, demokratiškiems bei laisviems žmonėms.

Ši gimnazija yra šiuolaikiška. Čia ne tik daugėja moderniai įrengtų kabinetų, čia formuojasi šiuolaikiška būties filosofija: gyvenimas reikalauja asmenybių – mąstančių, kuriančių, savitai priimančių pasaulį ir keičiančių jį.

VDG yra savarankiška keturmetė švietimo įstaiga apimanti III ir IV ugdymo turinio koncentrus (I – IV gimnazinės klasės). Tai humanitarinė gimnazija, tačiau čia gimnazistai gali pasirinkti ir realinį profilį.

VDG – moderni, humanizmo principais savo veiklą grindžianti gimnazija, naujausių technologijų ir aktyvų ugdymo metodų dėka pasiekia optimalias sąlygas ugdytiniams tobulėti:

• Turi laisvai prieinamas informacines technologijas;

• Disponuoja šiuolaikinėmis ugdymo priemonėmis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4250 žodžiai iš 8493 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.