Zinomiausi Lietuvos prozininkai
5 (100%) 1 vote

Zinomiausi Lietuvos prozininkai

Šeštojo dešimtmečio literatūriniame gyvenime novelė, apysaka, romanas užėmė dominuojančią padėtį, kaip ir privalu XX a. literatūroje. Jei per pirmąjį sovietinės lietuvių literatūros gyvavimo dešimtmetį pasirodė vos 3 romanai, tai šiuo metu per tokį pat laiką išleista apie 60 naujų romanų.

Tačiau ideologinės kontrolės ir cenzūros mechanizmas, „atlydžio“ metu sušvelnėjęs poezijos tekstams, išliko pakankamai griežtas prozos kūrinių atžvilgiu. Kuo kūrinys teisingiau atspindėdavo realią situaciją, tuo sunkesnis būdavo jo kelias į skaitytoją (išleidimui turėdavo pritarti pati aukščiausia valdžios institucija – LKP CK).

Prozos kūrinys, pasakodamas herojų biografijas, neišvengiamai užkliudydavo sovietinės valdžios atsiradimo Lietuvoje, deportacijų, partizaninio karo klausimus. Jų interpretacija negalėjo kirstis su oficialiomis versijomis, įteisinančiomis okupacinį režimą: nepriklausoma Lietuvos valstybė – skurdo ir vargo šalis, valdoma „fašistinių budelių“; socialistinė santvarka – istorijos proceso neišvengiamybė, nulėmusi Lietuvos suklestėjimą; pokaryje vyko klasių kova, ir visi, kurie priešinosi sovietinei valdžiai, – „banditai“. Romano fabula turėjo rutuliotis šitų privalomų „marksistinių“ aksiomų rėmuose, jas iliustruodama personažų mąstymu ir veiksmais, pateisindama masines represijas „istorijos būtinybės“ bei „socialistinio humanizmo“ aspektais. Prie šios ideologinės konjunktūros prisitaikę romanai (Alf.Bieliausko „Rožės žydi raudonai“, V.Petkevičiaus „Apie duoną, meilę ir šautuvą“) buvo leidžiami stambiais ir pakartotinais tiražais. Nemažas skaičius prozos kūrinių, vykdę valstybinės propagandos užduotis, baigė savo egzistavimą aname istoriniame laike.

Gavę tvirtai apibrėžtą plotą kūrinio herojaus svyravimų ir išgyvenimų amplitudei, talentingesni prozininkai stengėsi bent šiose ribose išryškinti žmogaus padėties dramatizmą, vaizduodami lietuvių valstietį ar inteligentą jau ne istorijos subjektu, o istorijos auka (A.Pociaus novelės, J.Mikelinsko romanai).

Socializmo sistemos atnaujinimo viltys ir komunisto – ryžtingo veikėjo heroizacija, ryški „atlydžio“ pradžioje, palaipsniui geso lietuvių prozoje, kaip ir poezijoje, užleisdamos vietą sumišimo, nusivylimo, bejėgiškumo nuotaikoms, ideologinės ir psichologinės erozijos procesams. Dalis jaunųjų prozininkų (J.Aputis, E.Ignatavičius, S.Šaltenis), brendusių pokario žudynių laike, slėpė savo kūrinių potekstėse skausmingą ginčą su esama tvarka, nematydami jos sugriovimo perspektyvos. Jie nebesiūlė savo kūrinių herojams teigiamos išeities ar kitokio gyvenimo vizijos, o tik elegišką liūdesį ir gilumoje užspaustą nevilties įsiūtį.

Septintojo ir aštuntojo dešimtmečio proza, kratydamasi tezinio galvojimo ir propagandinio iliustratyvumo, ėmė įsitvirtinti kaip realių visuomeninių konfliktų ir asmenybės dvilypumo išraiška. Romane dėstomi skirtingiausi požiūriai ir svarstomi gyvenimo prieštaravimai iš vienas kitą neigiančių regėjimo taškų, neperšant skaitytojui didaktinės išvados. Novelė, labiausiai ištobulintas lietuvių prozos žanras, itin autentiškai ir su lyriniu sugestyvumu atvėrė dabartinio žmogaus savimonę, kurioje glūdi istorinė ir kultūrinė tautos atmintis, jos likimo vizijos ir nuojautos.

Šio laikotarpio proza, kaip ir poezija, stengėsi absorbuoti Europos meninę kultūrą, naujas mąstymo struktūras ir net madas. Lietuvių autorių kūriniuose nesunku įžvelgti ir tolstojišką deterministinės sekos pasakojimą, ir džoisišką psichologinę analitiką, ir folknerišką beribio laiko, žemės, kartų atminties ryšį, ir hemingvėjišką jausenos ir kalbos būdo lakonizmą, ir mitologinio siužeto transpozicijas pagal G.Garcia Marquezą.

Derindamasi prie besikeičiančių pasaulinėje literatūroje pasakojimo tipų, šiuolaikinė lietuvių proza išlaikė tam tikrą sakytinio pasakojimo klodą, kuris kiekviename krašte vis kitoks savo figūromis ir dinamika, išsaugojo sugebėjimą intonuoti personažų dialogus pagal savitą, per amžius susiklosčiusią kalbos melodiją. Istorinis laikas taip pat padiktavo prozai tam tikras savitumo premisas: agrarinę gyvenimo sanklodą kaip vaizdinio mąstymo šaltinį; šnekamąją valstiečių kalbą kaip labai konkrečios, judrios, veiksmažodinės kalbos pagrindą; prievartinį lūžį iš vienos visuomeninės formacijos į kitą kaip konfliktų mazgą. Šitokioje erdvėje klostėsi lietuvių prozos profilis.

Jonas Avyžius

(1922-1999)

Žemdirbio sūnus, sovietinės armijos kareivis Kuršo mūšiuose, laikraščio korespondentas steigiant Lietuvoje kolūkius, septintajame dešimtmetyje iškilo kaip ryškiausias panoraminio romano kūrėjas. Buitinio pasakojimo konkretumas, paveldėtas iš Žemaitės ir P.Cvirkos, jo kūryboje jungėsi su socialistinės ideologijos teziškumu ir moralinio kategoriškumo etika. Atgyjančią epinę tradiciją apriorinės koncepcijos atmiešė iliustraciniais vaizdais ir publicistiniu patosu. Lietuvos kaimas, plėšomas socialinių formacijų kaitos, – pagrindinė jo prozos tema. Žmogus, ieškąs teisybės, – svarbiausias kūrinių herojus. Nuo socializmo sistemos apologijos iki griežtos kritikos – tokia yra Avyžiaus prozos evoliucija.

Apysakoje „Palikimas“ (1949), parašytoje keliaujančio laikraščių

korespondento, lietuvis valstietis laužte laužiamas išsižadėti individualaus ūkininkavimo įpročių ir psichologijos, nes kolūkinė santvarka suteiksianti jam gerovę ir palaimą. Romane Kaimas kryžkelėje (1964) valstietis, jau netekęs prisirišimo prie žemės, nesijaudina dėl prasto derliaus ar kritusio gyvulio, yra abejingas bendriems kolūkio reikalams, kurie tvarkomi iš centro administracinėmis direktyvomis. Vienintelė išeitis, autoriaus supratimu, – energingas ir doras vadovas, veiksmo žmogus, trupinantis kolektyvinio abejingumo ir kolektyvinio skurdo rutiną, šluojantis iš kelio klasinį priešą – išlikusį „buožę“, iškeltas į teigiamus herojus pagal „atlydžio“ metu skelbtus kompartijos atnaujinimo ir lituanizacijos šūkius. Kritiškas kolektyvizacijos blogybių atžvilgiu ir naivus jų pašalinimo receptais, Avyžiaus kūrinys vis dėlto bandė atgaivinti lietuvių prozoje valstietiškumo pradmenis – nacionalinio charakterio ir šiurkštokos realistinės manieros šaltinį.

Kaip istorijos priežasčių ir pasekmių grandinė plėtojasi romanas Sodybų tuštėjimo metas (I t., 1970; II t. 1989), pranokstantis visus kitus Avyžiaus kūrinius panoraminio vaizdavimo apimtimi, personažų gausumu, išsišakojusio veiksmo dinamika, nors ji sutelkta nedidelėje gimtojo kaimo ir artimiausio miestelio erdvėje, kaip M.Šolochovo romane „Tykusis Donas“, kuriuo autorius žavėjosi. Žiaurus istorijos permainų laikas – šio kūrinio objektas ir variklis – suima žmonių mąstysenas ir likimus, viską neša savo vaga kaip aukščiausia galybė, virš kurios nebėra jokių absoliučių vertybių. Visus charakterius perrėžia istorinio proceso tiesiosios (sovietinės valdžios neišvengiamybė Lietuvoje), ir jų vidinį turinį sudaro svarstymas – ką daryti šitoje istorinėje situacijoje, kuri trupina kaip šipulėlius atskirų asmenybių ir tautų likimus („Negi atskiros tautos jau atgyveno savo amžių ir mums, mažiesiems, lemta ištirpti gausiųjų masėje“, – svarsto istorijos mokytojas – romano veikėjas).

Gediminas Džiugas, pagrindinis romano herojus, su nepasitikėjimu žvelgia į Raudonosios armijos kolonas, įžengusias į Lietuvą 1940 m. birželyje. Jam atrodo, kad tai suverenios Lietuvos valstybės galas. Tačiau jokių simpatijų nejaučia ir hitlerinio reicho Wehrmachtui, pradėjusiam karą su Sovietų Sąjunga ir nutraukusiam Stalino pradėtą lietuvių deportaciją Sibiran. Gediminas Džiugas, gimnazijos mokytojas, pasitraukia į kaimą, kad išsaugotų žudynių laike humanizmo nuostatą ir asmenybės vientisumą. Jis nori išlikti neutralus, tikėdamas, kad tik neutralumas gali išgelbėti mažą tautą žemėje, kurią trypia svetimos kariuomenės ir svetimos totalitarinės sistemos. Jis neranda vietos ir pokarinėje Lietuvoje: iš vienos pusės – stalininio saugumo siautėjimas, iš kitos pusės – ginkluotas pasipriešinimas krašto sovietizacijai. Romane reiškiama į istorijos akligatvį įvaryto eilinio žmogaus ir mažos tautos savijauta, žinoma, kūrinio pabaigoje įvertinta kaip „klystkelis“. Dramatiška stalininio socializmo ir tautos egzistavimo teisių konfrontacija buvo naujas dalykas sovietinio romano raidoje, cenzūros praleistas tik dėl perdėm negatyvaus, šaržiško „lietuviško nacionalizmo“ ištakų ir veiklos vaizdavimo.

Kiti stambūs Avyžiaus romanai Chameleono spalvos (1979), Degimai (1982) vaizdavo sovietinės Lietuvos visuomenę kaip daugiasluoksnę, kur kiekvienas socialinis klodas turi savo interesus, gyvenimo būdą, psichologiją, net leksiką. Ligi tol kalbėjęs daugiausia plastinėmis kaimo buities ir gamtos detalėmis, rašytojas čia griebiasi šaižaus sarkazmo, piešdamas konformizmo demoralizuotus menininkus ar niūrias pokarinės nomenklatūros figūras, kurios baudžiasi sutvarkyti „meno inteligenciją“. Įnirtingas teisingumo ieškojimas (kodėl ant viršininkų stalo „visa deficitinė produkcija“, o aktorius žudosi, negaudamas buto? kodėl kviečių lauke statomas fabrikas, ir industrializacija griauna Lietuvos kaimą?) yra šių romanų emocinis patosas ir veiksmo priežastis. Šie romanai nebeturi nuosekliai plėtojamos ir viską motyvuojančios kolizijos. Daugelis faktorių, lemiančių industrinės visuomenės situacijas, nepriklauso to ar kito atskiro žmogaus kompetencijai, o yra nesibaigiantis procesas, kurio neįmanoma taip aiškiai tipizuoti, kaip darė H. de Balzacas ar P.Cvirka. Todėl dabartį vaizduojančiuose Avyžiaus panoraminiuose romanuose pastebimai silpnėjo fabulinė struktūra, atsirado fragmentiškumo, ir autoriaus – kritiško stebėtojo bei moralinio teisėjo – įsitikinimai, sprendimai, temperamentas ėmė vaidinti vis aktyvesnį vaidmenį kūrinio sandaroje, nors turėtų likti nematomas pagal klasikinį epinio meno apibrėžimą.

Vytautas Bubnys

(g. 1932)

Kaimo vaikas, sužeistas pokario ginkluotose grumtyse, 1972 m. baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, išsinešė senojo kaimo papročių, psichologijos ir etikos atsiminimus kaip tradicinio epinio pasakojimo pagrindą. Romanų cikle Alkana žemė (1971), Po vasaros dangum (1973), Nesėtų rugių žydėjimas (1976) panoramiškai atskleista lietuvio valstiečio socialinė ir psichologinė istorija nuo klastingos kovos dėl savo žemės (tegul išveža buožę – man atiteks jo ūkis) iki jos išsižadėjimo ir išėjimo į miestą, kur žemdirbys, tapęs fabriko darbininku, nostalgiškai
tebesiklauso tolimame balkone giedančio gaidžio. Medžiagos absorbavimas šiuose savarankiškuose romanuose neturi tokio spontaniško skvarbumo ir plačios apimties, kaip J.Avyžiaus kūriniuose; čia viskas labiau logizuota, sutelkta į vienos kolizijos plėtotę, uždarytą šeimos rėmuose, kaip ir klasikiniuose romanuose. Bubnys sklandžiai pina kontrastingas charakterių linijas, dabarties ir praeities paralelizmus į objektyvizuotą eigą, kuri teigia – kartais optimistiškai, kartais melancholiškai – skausmingą sovietinės santvarkos įsišaknijimą Lietuvoje.

Į centralizuotos fabulos vėžes suguldyto pasakojimo įtampą lemia lakoniška naujų socialinių procesų tipizacija, pagrįsta dramatiško lūžio nuostata. Romane Po vasaros dangum vidutinio ūkio savininkas Marčius Kreivėnas besikuriant kolūkiams išeina į miško kirtėjus, o savo vaikams pasako: „Žemė jūsų nemaitins. Ieškokit gyvenimo kas kur…“ Vienas sūnus trankosi po didžiąsias Sovietų Sąjungos statybas, parsiveža į tėviškę žmoną rusę, ir motina verkia, negalėdama su ja susikalbėti, vėl išvyksta, patapęs skrajūnu be savo namų ir pastovios buities. Jokių sentimentų nebejaučia savo gimtinei ir kitas sūnus, sudiržėjęs pragmatikas, tesirūpinąs išspausti kuo daugiau pelno iš tėvų sodybos. Nuvilta lengvabūdiškos miestietiškos meilės, duktė taip pat nebeturi jokių tvirtesnių egzistencijos principų. Iširo visi valstietiškos buities ir šeimos pagrindai, netekus žemės. Šitą tradicinės kaimo psichologijos ir moralės lūžį autorius motyvuoja kontrastiškomis priešpriešomis, vaizduodamas, iš vienos pusės, seno žemdirbio išdidumą, jo meilę žolei, miškui, visiems gyviems žemės padarams, o iš kitos pusės – kolūkio pirmininko požiūrį į jį „kaip į darbinį gyvulį“, jo varinėjimą su automatu į valsčiaus miestelio aikštę, kur pamesti nušauti „miško brolių“ lavonai – pažiūrėk, ar ne tavo sūnus. Išmirusios nuo kolūkio cheminių trąšų Marčiaus Kreivėno bitės virsta simboliniu senojo kaimo išnykimo leitmotyvu, persmelktu autentiškos valstiečio psichologijos ir istorinio momento tikrumo.

Kiti Bubnio romanai, skirti moters padėties šiuolaikinėje visuomenėje, karjerizmo, žmogaus atsakomybės ir žmogaus skriaudos problematikai („Pilnaties valandą“, 1980; „Kvietimas“, 1983; „Rudens ekvinokcija“, 1985; „Žalios sūpuoklės“, 1992), pakankamai prisodrinti šiuolaikinės buities realijų ir gana dinamiški savo fabulomis, jau nebeturėjo tokio apčiuopiamo vaizdų konkretumo ir psichologinio teisingumo, kokį lietuviškai epikai teikia kaimiškoji patirtis.

Algirdas Pocius

(g. 1930)

Epinio pasakojimo konvenciją, šiek tiek išskydusią panoraminiuose romanuose, Algirdo Pociaus, ilgamečio Lietuvos rašytojų sąjungos sekretoriaus, novelistika grąžino į tikslias ir lakoniškas formas. Konkrečių realijų plastika be jokių retorikos priemaišų, autonominė veiksmo logika – svarbiausia jo knygų Rytmetis Užgirių kaime (1955), Verpetas (1963), Ištirpę migloje (1972), Liepos šešėlyje (1984) meninė programa, išugdyta Žemaitės ir A.Vienuolio kūrinių lektūros. Natūrali gyvenimo eiga ir žmogiškos būties paprastumas jam yra didžioji kūrinio prasmė. Užaugęs atokiame Žemaitijos kaime pokario sumaiščių metu, jis jaučia pirmapradę ramybę, glūdinčią valstietiškos aplinkos daiktuose, o kartu žiaurių istorijos kūliavirsčių prievartą, kuri išardo kasdieninio būvio pastovumą ir įstumia žmogų akligatvio situacijon, kur nėra pasirinkimo teisės ir nėra kaltų. Novelėje „Verpetas“ jaunas vyras suimamas už tai, kad iš jo daržinės miškiniai apšaudė milicininkus. Vežamas į valsčių, jis pabėga. Gaudomas milicininkų, miega kaimyno pirtelėje kartu su apylinkės pirmininku, kuris čia slapstosi nuo miškinių, nes nakčia kaime prasideda jų valdžia. Novelėje „Žilasis brolis“ ministro pavaduotojas atvyksta į tėvo laidotuves. Viename kambaryje – karstas, o už sienos kamarėlėje – vyresnysis brolis, išsislapstęs čia nuo pat karo pabaigos, kai jam nepavyko pasitraukti į Vokietiją. Po tėvo mirties ir ministro pavaduotojo karjera bus pakirsta. Brolis pasikaria. Dramatiškas pokario istorijas Pocius pasakoja be jokios regimos užuojautos ir autorinių komentarų. Jo novelėse nėra ir detalių margumyno – vien apnuoginta likiminė situacija, atsiverianti konkrečioje erdvėje ir laike.

Istorinis romanas „Įkaitai“ (1988), vaizduojantis XIV a. lietuvių kovas su kryžiuočių ordinu, pakankamai koloritingas, judrus, šviesios tonacijos, jau neturėjo geriausioms Pociaus novelėms būdingos likiminių lūžių neišvengiamybės.

Vytautas Petkevičius

(g. 1930)

Į idėjų poliariškumą, diskusijų įtampą, publicistinės stilistikos antsluoksnį pakreipė epinio vaizdavimo stilistiką Vytautas Petkevičius, komjaunimo ir partijos aktyvistas, baigęs Maskvoje Centrinę komjaunimo mokyklą ir Maskvos universiteto istorijos fakultetą, „liaudies gynėjų“ būrio komsorgas, Lietuvos komjaunimo centro komiteto darbuotojas ir Lietuvos komunistų partijos rajono sekretorius. Daiktiškąją vaizdo faktūrą, kuri buvo audžiama iš kaimo buities detalių, jis ėmė semti iš pokario „klasių kovos“ realijų ir komunistinio aktyvo biografijų, iškeldamas ryžtingą veiksmą kaip svarbiausią žmogaus vertybę. Ne stebėti ir komentuoti
jį keisti – pagrindinė jo kūrybos nuostata, plaukianti iš marksistinės pasaulėžiūros pagrindų.

Pirmieji Petkevičiaus romanai Priemiesčio žmonės (1959), Apie duoną, meilę ir šautuvą (1967), perkrauti empiriniais aprašinėjimais, stokojo psichologinės individualizacijos ir vientisesnės fabulos. Rašytojas, ketvirtos kartos darbininkų sūnus, pernelyg iš arti vaizdavo Kauno proletariato aplinką ir galvoseną, savo kartos kelią į komjaunimą, tęsdamas pokary susidariusią teigiamo personažo – sovietinės valdžios aktyvisto – heroizaciją. Bet šiuose kūriniuose, ypač romane „Apie duoną, meilę ir šautuvą“, užfiksuota apsčiai istorinio laiko situacijų – vidury dienos partizanai užpuola miestelį ir iššaudo sovietinės valdžios pareigūnus, „liaudies gynėjai“ rekvizuoja grūdus ir padega valstiečio trobą su atsišaudančiais „miško broliais“; reguliarios rusų kariuomenės divizija taip iškrato mišką, kad ir „adata nepasislėptų“; šeši čekistai, saulei tekant, šaudo myriop pasmerktą miškinį; stalininio lagerio viršininkas, įskųstas bendradarbio, pats tampa kaliniu. Jaunas herojus, karštai tikįs socializmo idealais, einąs su šautuvu prieš sovietinės valdžios priešus, retkarčiais susimąsto – kodėl vieni artojai žudo kitus tos pačios žemės artojus, kodėl į lagerius buvo sukišti seni komunistai, – bet minties eiga dar necementuoja išsišakojusio ir trupančio nuotykinio veiksmo, optimistiškai teigiančio sovietinės valdžios galutinę pergalę Lietuvoje.

Pokario istorinės patirties pervertinimas gėrio, teisingumo ir doros aspektais tapo aistringų svarstymų eiga romane Grupė draugų (1979). Šeši aukšto rango komunistai stovi garbės sargyboje ir, aidint gedulingai muzikai, mąsto apie mirusį draugą, save, istorijos permainas, kurias jie nešė ant savo pečių į Lietuvą. Toks yra kūrinio kompozicijos karkasas – šiuolaikiškai paradoksalus. Romano herojai – veiksmo žmonės, perėję su šautuvu rankose karo ir pokario metus, užėmę vadovaujančius nomenklatūrinius postus, sprendę daugelio likimą pagal bolševikinės kovos principą – kas ne su mumis, tas prieš mus. Tik dabar, prie vadovo karsto, jie susimąstė – ar visad teisingai elgėsi. Ar derėjo tremti savo tėvą, suburžuazėjusį pokario metais? Ar reikėjo prievarta kalti į kitų galvas savo tikėjimą – tai išugdė veidmainių ir karjeristų būrius, nepaliko vietos abejojimui – didžiausiai pažinimo jėgai. Tadas Karosas, narsus sovietinis partizanas karo metu ir principingas komunistas, prasimušęs iš grioviakasio į vadovaujančius darbuotojus, kopia vis aukščiau tarnybos laiptais, bet nuo to pats nesikeičia: po senovei tranko kumščiu, reikalaudamas iš visų (net iš meno) paklusnumo, ir tvirtai žino, kad jis visada teisus, nes „mes – jėga“. Jo gyvenimas palenktas prievartaujančios valdžios visagalybei, kuri išsunkė iš jo žmogiškąjį turinį, ir karjera baigiasi krachu. Mirties brūkšnys, kertantis šio romano centrą, – tai prievartinės „socializmo statybos“ moralinis fiasko.

Moralinio teismo bei atgailos motyvai dominuoja ir dviejų dalių romane Paskutinis atgailos amžius (1986). Tik čia teisiama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadovų politika (žygiai į Rytus) ir dvarininkija, atskilusi nuo tautos ir sulenkėjusi. Tai dinamiškos kompozicijos romanas; skirtingu laiku ir skirtingose erdvėse paraleliškai plėtojasi vienos giminės kelių kartų gyvenimai (1831 m. sukilimas ir katorgininkų kelias už Uralo, Pirmasis pasaulinis karas ir lietuviškų fabrikų kaminai, mūrijami nepriklausomoje Lietuvoje). Staigi veiksmo planų kaita neišblaško kūrinio įtampos, kurią formuoja polemiška autoriaus refleksija apie tautos istorinį kelią ir dokumentinio autentiškumo sugestija, būdinga visai Petkevičiaus kūrybai.

Sovietinės Lietuvos nomenklatūrai sugrįžus į valdžią po 1992 m. Lietuvos seimo rinkimų, Petkevičius, buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, tapo tos nomenklatūros radikaliojo sparno ideologu ir įtakingu jos politikos vykdytoju, išrinktas Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininku.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2936 žodžiai iš 9053 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.