Zmogaus problema technikos amZiuje
5 (100%) 1 vote

Zmogaus problema technikos amZiuje

Žmogaus problema technikos amžiuje

Technikos pažanga ir pesimistinė gyvenimo filosofija. Savitą veidą turi ne tik žmonės, kaip individualios asmenybės, bet ir ištisi laikotarpiai. Tam ar kitam žmogui, tam ar kitam amžiui savitą veidą teikia ištisas įvairių savybių, ypatybių ir žymų kompleksas. Nepaisant jų skirtingumo ar net priešiškumo, jos kyla iš vieno pagrindo. Kol šio pagrindo neįžvelgiame, tol mūsų žvilgsnis klaidžioja įvairių apraiškų gausoje. Trikdomi įvairių aspektų skirtingumo, kalbame apie žmogaus ar amžiaus daugiaveidiškumą arba pripažįstame negalį jo suprasti. Suprasti bet kurį žmogų ar amžių – tai atskleisti patį pagrindinį jo bruožą, iš kurio kyla visos kitos savybės, ypatybės ir žymės.

Būtų galima išskirti du pagrindinius mūsų laiko bruožus: technikos pažanga ir pesimistinė gyvenimo filosofija. Iš karto jie atrodo vienas kitam visiškai priešingi.ar, pasiekęs tokių didelių laimėjimų savo šimtatūkstantmetėje kovoje su gamta, žmogus neturėtų būti sklidinas pergalės džiaugsmo? Ar šitie nuostabūs laimėjimai – ne pakankamas pagrindas išdidžiam optimistiniam savęs ir gyvenimo vertinimui? Tačiau dabarties žmogus, užuot dar labiau išpažinęs ankstesniųjų amžių optimizmą, savo gyvenimo filosofija renkasi patį gūdžiausią pesimizmą.

Nuo pat gamtos mokslų išsilaisvinimo iš filosofijos prieglobsčio pradžios į mokslo pradžią buvo dedamos viltys. Ypač šis tikėjimas į mokslinės pažangos palaimingą vaidmenį sustiprėjo po pirmųjų technikos laimėjimų, kai paaiškėjo, jog mokslai žmogui ne tik sukuria teisingesnį pasaulėvaizdį, bet ir praktiškai padeda žmogui pajungti gamtą tarnybai. Tada ir išaugo visuotinės pažangos dogma, gaivinusi visų naujųjų amžių, o ypač praėjusio šimtmečio optimizmą. Buvo visuotinai tikima, jog mokslo, oi kartu ir technikos pažanga atvers žmonijai vartus į naują rojų: technika nuims nuo žmogaus pečių darbo naštą – padarys darbą tokį lengvą, kad jis virs žaismu, medicina laiduos ilgą amžių,o mirtį pavers lengvu ir neskausmingu peržengimu nebūtin. Racionalesnė socialinė santvarka užtikrins teisingą pakankamai turimų gėrybių pasiskirstymą, ateities valstybė visiems suteiks laisvę. Dar kelios kartos pavargs pakentės ir – žmonija įžengs į nesibaigiančios palaimos kelią. Visokeriopa techninė ir socialinė pažanga čia, žemėje, įkurs rojų.

Pastarųjų penkiasdešimties metų materialinė pažanga yra neabejotina. Daugelyje pasaulio šalių žmonės gyvena daug geriau, negu jų tėvai galėjo įsivaizduoti.tačiau visoje technikos pažangoje atsiskleidė ir nemažai trūkumų ar jeigu taip galima pasakyti – juodų skylių. Nežaboto branduolinio karo pavojus beveik išnyko, branduoliniai arsenalai radikaliai mažinami. Tačiau kyla kitų rūpesčių. Vis daugiau šalių įgyja branduolinį ginklą, didėja tikimybė, jog branduolinė galvutė pateks į teroristų ar neprognozuojamos šalies rankas. Tam įrodyti nereikia nei branduolinio ginklo, nei kokių kitų karinių priemonių. Dar prieš porą savaičių stebėjome, kaip teroristų užgobti keleiviniai lėktuvai su visa įgula skrodžia Jungtinių Amerikos Valstijų pasididžiavimą – pasaulio finansų centrą – Wallstreet‘ą.

Nepaprastai svarbios ir ekologinės problemos, kaip pavyzdžiui globalinis atšilimas, grunto vandenų tarša, žvėrių ir žuvų rūšių išnaikinimas. Akivaizdu, kad žmonės atsakingi už šiuos poslinkius, kad gera valia nebūtų sunku bent dalį jų išspręsti ir kad tos geros valios ar reikalingo ryžto nėra. Naujų problemų kelia mokslų, ypač biologijos ir medicinos, pažanga. Sparčiai atskleidžiamos gyvybės ir jos kūrimo paslaptys. Genetinė technologija jau leidžia vegetatyviai dauginti augalus, gyvūnus ar pasirinktas jų savybes. Genetinis žmogaus modeli avimas jau nebėra neįmanomas. Būgštaujama, kad genetikos laimėjimais bus piktnaudžiaujama kaip ir fizikos. Žmonių savanaudiškumas, trumparegiškumas, polinkis į saviapgaulę per stebuklą neišnyks, tad niekada nebus garantijų, jog gyvenimo keliami iššūkiai bus sėkmingai įveikti.

Techninis žvilgsnis yra perkeliamas į visas gyvenimo sritis ir suvisuotinamas. O tai reiškia ,,viso žmogiškojo gyvenimo vertinimą viena ir ištisa naudos medžiokle“. Nauda tampa ,,aukščiausiu vertės matu“, pagal kurį vertinami net kilniausi žmogaus dvasiniai pasiekimai – menas ir mokslas, dorovė ir religija. Šis dėsningas visa ko sunaudinimas yra ir visa ko nuvertinimas. Kai didžiosios vertybės nebėra tinkamai vertinamos, kai viskas virsta priemone naudai pasiekti, žmonės save praranda, nes nebeturi tikslų, kuriais galėtų įprasminti savo gyvenimą ir kuriais vadovaudamiesi nustatytų savo elgesio gaires.

Žmonių trūkumai arba nepakankamai išugdyti pajėgumai laikinai neleidžia jiems įžvelgti tiesos. Šiuo atžvilgiu padėtis atitinka gamtos mokslų padėtį. Nors fizikai ir chemikai neatskleidė esminės gamtos sandaros, visą laiką buvo daroma pažanga, išryškinami vis nauji dorovės aspektai. Filosofijos, menų, dorovės ir religijos pažanga nėra tokia ryški. Bet tai tik įrodo, kad šios sritys yra sudėtingesnės. Naudos paieškos nėra vien tiesioginio pelno ar malonumo siekimas. Jos išreiškia gilesnius procesus – stiprėjančias abejones dėl tradiciškai suprantamų
vertybių pažinimo galimybės, net jų buvimo. Jeigu žmogus be išlygų tikėtų, kad menas ir filosofija ką nors tikra pasako apie grožį ar tiesą, jis būtų linkęs juos laikyti savaime vertingais dalykais. Žmogui pradėjus ieškoti kitų paskatų domėtis menu ir filosofija, iškyla naudos klausimas, vertybių tiesioginis susiejimas su žmogaus interesais. Interesai ir nauda neišvengiamai krypsta į asmens ar kolektyvo savanaudiškumą. Žmogus yra pašauktas dvasiškai augti ir tobulėti, bet šitaip jis ir pasmerktas gyventi amžinoje įtampoje, mat niekada nėra tikras, ar atlaikys išbandymus, ar liks ištikimas savo įsipareigojimams – laisvei, artimui, tautai ar Dievui.

Mūsų laikas dar tebedega moksline aistra. Ji yra ta sritis, kurioje mes esame pasiekę didžiausių laimėjimų. Ji savo ženklu yra paženklinusi visą mūsų gyvenimą. Ne iš ko kito, o iš technikos pažangos daromo perversmo visose gyvenimo srityse kyla ir mus kamuojančios didžiosios socialinės bei politinės problemos. Technika apsprendžia ir mūsų laiko mokslinę veiklą: veikiau ją gaivina praktinis gamtos užvaldymo siekis, o ne grynai teorinės tiesos pažinimas.techninė mūsų laiko dvasia paženklino net pačią meninę kūrybą: kurioje nors kitoje epochoje nebūtų buvę įmanomi nei futurizmas, nei kubizmas, nei daugelis kitų –izmų, kurie iš esmės yra ne kas kita, kaip techninio žvilgsnio į pasaulį apipavidalinimas.

Tikėjomės ir vylėmės, kad technikos pažanga pati savaime sukurs saugų, sotų ir laisvą gyvenimą. Šiandien švenčiame milžiniškų technikos laimėjimų triumfą. Bet kas iš to? Nesame nei saugūs, nei sotūs, nei laisvi. Nuolatinė totalinio karo grėsmė verčia mus kiekvieną dieną drebėti dėl rytdienos. Stokojame kasdieninės duonos ir aliname savo energiją nuolatiniu pusbadžiavimu. Desperatiškai blaškomės į visas šalis, praradę laisvės vertės sąmonę, – patys parduodame laisvę. Visos į technikos pažangą sudėtos viltys išsisklaidė kaip vėjo sūkurio pagauti dūmai. Ateities rojaus mitą didžiosios karų katastrofos nugramzdino savo prarajose, lyg pavasario upės srovė vaikų paleistą laivelį. Vėl dabarties literatūroje iškyla prarastojo rojaus tema. Rojaus pranašai ir pažangos apaštalai nutilo… užuot žengę į ateities rytojų, atsidūrėme prieš pasaulinės vergijos fanatikų kuriamą karo ir revoliucijų grėsmę. Nebe pažangos, o žlugties nuotaika valdo mus. Jaučiamės taip, tarsi pildytųsi Nietzsches žodžiai: ,,Visa mūsų kelyje slidu ir pavojinga, ir ledas, kuriuo mes einame, toks plonas, kur mes dar žengiame, greit niekas nebegalės eiti“.

Tiesa, technikos pažanga nepateisino į ją dėtų vilčių. Kas tikėjo, kad technikos pažanga savaime atneš žmonijai laimę, tas šiandien turi pergyventi gilų nusivylimą: nelaidavo saugumo, nepabiro mana, nelaidavo laisvės. Tai, kad technika to, ko ji ir negalėjo atnešti, ne pagrindas pradėti ja skųstis. Ką technika galėjo duoti, tą ji ir duoda. Visi naudojamės jos laimėjimais, ir nė vienu jų nesiskundžiame: nei traukinio, automobilio ir lėktuvo suteikta galimybe sparčiau nuveikti erdvės atstumus, nei telefono ar radijo duota galimybe nuolatos susisiekti su visu pasauliu, nei tuo, kad taikomosios chemijos pažanga mus išmokė pasigaminti aprangą ir maistą iš tokių dalykų, apie kuriuos mes net nesapnavome, nei tuo, kad medicina mus apdovanojo vaistais.pirmiesiems technika atrodė dievas, antriesiems ji atsiskleidė demonu. Mūsų laiko žmogui technikos stabas jau sudužęs. Išsiblaivę ir iš optimistinio svaigulio, ir iš pesimistinio įnirtimo prieš ją, mes šiandien regime, kad technika nėra nei dievas, nei demonas, tik žmogaus padaras. Dėl to kiekvienas į techniką nukreiptas kaltinimas visada atsigręžia į mus pačius, jos kaltintojus. Ne technika kalta, kad mes buvome į ją sudėję tokių vilčių, kurių patenkinti blaiviam žvilgsniui ji niekada nežadėjo. Mes patys buvome šias viltis į techniką sudėję. Todėl ir dabartinis šių vilčių sudužimas yra nusivylimas ne technika, o tik mumis pačiais. Sudužo ne technikos pažadai, o mūsų pačių iliuzija – į techniką iliuziškai sudėtos viltys, kurių ji pati nežadėjo.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1522 žodžiai iš 4401 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.